A-602-133-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-133/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00115-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos 1.2; 6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus antrasis teritorinis skyrius), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimų atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2012 m. rugpjūčio 16 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinis skyrius (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Tarnybos teritorinis skyrius) priėmė sprendimą Nr. SP-4032, kuriuo atmetė pareiškėjo A. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) prašymą nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį. 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. SS-3209 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, atsakovas) Sprendimų kontrolės skyrius paliko galioti priimtą sprendimą, o 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. S-440 Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) paliko sprendimą nepakeistą.

II. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas) ir prašė: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus II teritorinio skyriaus 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. SP-4032; 2) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. SS-3209; 3) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. S-440; 4) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – nustatyti pareiškėjui specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Tarnyba ir Ginčų komisija nepagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo keisti Tarnybos teritorinio skyriaus 2012 m. rugpjūčio 16 d. išduotos specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo pažymą Nr. 0148615. Pažymėjo, kad Tarnybos teritorinis skyrius, vertindamas pareiškėjo darbingumo lygį neatsižvelgė į tai, kad 2005 m., 2010 m. ir 2011 m. pareiškėjui buvo diagnozuota kairioji hemiparezė, ką patvirtina viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės epikrizė Nr. 2012/S5313. Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintų Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros, lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo (toliau – ir Kriterijų sąrašas) 2.13 punktą, asmeniui specialusis nuolatinės priežiūros poreikis gali būti nustatytas, kai asmeniui nustatytos labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos: hemiplegijos, paraplegijos, ryškios paraparezės, hemiparezės – sergant nervų, raumenų, kaulų sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25-40 balų. VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė epikrizėje Nr. 2012/PS-738 nurodė, kad pareiškėjo Bartelio indeksas 40. Ginčų komisija nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui nėra nustatytos labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos – ryški parezė, todėl Kriterijų sąrašo 2.13 punktas netaikytas be pagrindo.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, jog pareiškėjas neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto taikymo kriterijų, todėl jam negali būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Tam, kad asmeniui būtų nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis, turi būti nustatytas judesių silpnumas, o asmens apsitarnavimo kasdieniniame gyvenime funkcija, kuri vertinama Bartelio indeksu, turi būti sutrikusi tokiu lygiu, kad asmeniui būtų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą. Pareiškėjui nustatytas vienos kūno pusės judesių silpnumas, tačiau jo savarankiškumas pagal Bartelio indeksą vertinamas 60 balų. Pareiškėjas neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto normos dispozicijos, o jo nurodyti argumentai, kad jam atvykus į medicininę reabilitaciją, Bartelio indeksas buvo 40, neturi teisinės reikšmės, nes specialieji poreikiai nustatomi tik po to, kai taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka funkcijų sutrikimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl to, kad Tarnybos bei Ginčų komisijos sprendimais pareiškėjui A. K. nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis.

Pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos 2012 m. rugpjūčio 8 d. siuntimu Nr. 398 pareiškėjas buvo siųstas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą darbingumo lygiui ir specialiesiems poreikiams nustatyti. Tarnybos Vilniaus II teritorinis skyrius, įvertinęs siuntime ir pareiškėjo ligos istorijoje nurodytus duomenis, papildomus medicininių tyrimų duomenis, specialistų ir konsultantų išvadas bei apžiūros ir pokalbio duomenis, 2012 m. rugpjūčio 16 d. bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktu Nr. DL-4032 nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nustatė pareiškėjui specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 23 d. Tarnybai pateikė prašymą peržiūrėti nurodytą Tarnybos Vilniaus II teritorinio skyriaus sprendimą ir vietoj specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio skirti jam specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį. Tarnyba, įvertinusi Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimą ir jai pateiktus dokumentus, konstatavo, kad pareiškėjo sveikatos būklė atitinka Kriterijų sąrašo 4.1 punktą (vienos arba abiejų kojų paralyžius, ryški parezė, kai reikalingos techninės pagalbos priemonės), todėl jam pagrįstai nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis, taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto reikalavimų, nes jo savarankiškumas pagal Bartelio (Barthel) indeksą – 60 balų, todėl nėra pagrindo pareiškėjui nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Atsižvelgiant į tai, Tarnyba 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. SS-3209 paliko nepakeistą Tarnybos teritorinio skyriaus 2012 m. rugpjūčio 16 d. bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktą Nr. DL-4032. Pareiškėjas ir jo atstovė 2012 m. spalio 9 d. Ginčų komisijai pateikė prašymą dar kartą peržiūrėti Tarnybos teritorinio skyriaus 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą dėl specialiųjų poreikių nustatymo, kuriame nurodė, kad svarbesnis kriterijus yra reali pareiškėjo sveikatos būklė, o ne Bartelio indeksas. Ginčų komisija 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. S-440 konstatavo, kad pareiškėjo sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.1 punkto ir 2.13 punkto dispozicijos, todėl specialusis nuolatinės priežiūros poreikis nenustatytas pagrįstai, ir paliko nepakeistą Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. SS-3209.

Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia argumentu, jog pagal Kriterijų sąrašo 2.13 punktą ir atsižvelgus į jo sveikatos būklę, jam turėjo būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą, teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribų. Įvertinus pareiškėjo skundo turinį ir paaiškinimus teisminio bylos nagrinėjimo metu, buvo suformuluota išvada, kad ginčas byloje yra kilęs dėl Tarnybos ir Ginčų komisijos sprendimų dalių, kuriose nuspręsta, jog pareiškėjui nustatyta diagnozė – hemiparezė kairėje – neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto reikalavimų ir jam negali būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar pareiškėjui pagrįstai nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis, taip pat to, ar pareiškėjui specialusis nuolatinės priežiūros poreikis galėjo būti nustatytas pagal Kriterijų sąrašo 2.1 punkto dispoziciją.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, NSIĮ) 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad specialieji poreikiai ir jų lygis nustatomi tokiose pagrindinėse neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime. Specialieji neįgaliųjų poreikiai ir jų lygis nustatomi ir specialieji poreikiai tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse (NSIĮ 24 str. 1 d.).

Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintame Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustatyta, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis ir specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis nustatomi vadovaujantis Kriterijų sąrašu. Tvarkos aprašo 9 punkte nustatyta, kad gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimai, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia elektroniniu būdu Tarnybai šiuos dokumentus: užpildytą siuntimą į Tarnybą; medicininių tyrimų išrašus (instrumentinių, laboratorinių), patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozę, prireikus išrašus iš Gydymo stacionare ligos istorijos, Asmens sveikatos istorijos; dokumentus, informuojančius apie Bartelio indeksą, funkcinio nepriklausomumo testą, skausmo įvertinimo skalę, raumenų būklės vertinimą, judėjimo funkcijos sutrikimo laipsnį, esant judėjimo funkcijos sutrikimams.

Teismas iš rašytinių bylos duomenų nustatė, kad VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos 2012 m. rugpjūčio 8 d. siuntimu Nr. 398 pareiškėjas buvo siunčiamas į Tarnybą darbingumo lygiui ir specialiesiems poreikiams nustatyti dėl pagrindinių diagnozių (pagal TLK-10 kodus) I69.3, I20.8, I50.0, Z95.5, I11.0 ir gretutinių diagnozių – I11.0, I35.1, I34,0, F07.9, H35. Tarnybos teritorinis skyrius, atlikdamas specialiųjų poreikių vertinimą, vertino tokias pareiškėjui nustatytas diagnozes: I11.0 – Hipertenzinė (širdies liga) [kardiopatija] su (staziniu) širdies [miokardo] nepakankamumu; I20.8 – kitos krūtininės anginos formos; I50.0 – Stazinis širdies nepakankamumas; I69.3 – Smegenų infarkto liekamieji padariniais (hemiparezė kairėje); Z95.5 – Koronarinis angioplastinis implantas ar transplantas; F07.9 – Nepatikslintas organinis asmenybės ir elgesio sutrikimas dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos; H35.0 – Foninė retinopatija ir tinklainės kraujagyslių pakitimai; I34.0 – Dviburio vožtuvo nesandarumas; I35.1 – Aortos vožtuvo nesandarumas. Tarnyba taip pat vertino objektyvią pareiškėjo sveikatos būklę – sąmoningas, orientuotas, eisena apsunkinta dėl kairiosios kūno pusės parezės su alkūninio ramento pagalba; kalba dizartriška – neaiški, disfonija; kairiosios rankos plegija, kairiosios kojos jėga 2-3 balai; kairiųjų PN ir KK mėg. Kairiosiomis galūnėmis atlikti negali dėl ryškios spąstinės parezės; statinė ir dinaminė ataksija; Barthelio indeksas – 60 balų. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius nustatė, kad pareiškėjo sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto, nes asmens Bartelio indeksas yra 60 balų. Ginčų komisija nustatė, kad objektyvi pareiškėjo būklė neleidžia nustatyti pareiškėjui labai sutrikusių galūnių funkcijų, o jo savarankiškumas pagal Bartelio indeksą – 60 balų. Pirmosios instancijos teismui pateiktas VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos gydytojų konsultacinės komisijos 2012 m. gegužės 28 d. indekso nustatymo aktas tvirtina, kad jo savarankiškumas pagal Bartelio indeksą – 60 balų.

Kriterijų sąrašo 2.13.1 punkte nustatyta, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra (pagalba) namuose, tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą, kai yra labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos: hemiplegijos, ryškios paraparezės, hemiparezės – sergant nervų, raumenų, kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25-40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.).

Teismas konstatavo, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjui yra diagnozuoti liekamieji smegenų infarkto padariniai (hemiparezė kairėje) byloje nėra. Pabrėžė, jog Kriterijų sąrašo 2.13 punktu įtvirtinama, kad pagrindas nustatyti asmeniui specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį yra tuomet, kai yra labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos: ryškios hemiparezės – sergant nervų, raumenų, kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25-40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.). Nei Ginčų komisija, nei Tarnyba nenustatė, kad pareiškėjo galūnių funkcijos būtų sutrikusios taip, kad vadovaujantis Kriterijų sąrašo 2.13 punktu būtų pagrindas nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjo savarankiškumas pagal Bartelio indeksą yra įvertintas 60 balų, t. y. nepatenka į Kriterijų sąrašo 2.13 punkte nurodytą intervalą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos gydytojų konsultacinės komisijos 2012 m. gegužės 28 d. atliktu pareiškėjo savarankiškumo vertinimu pagal Bartelio indeksą. Objektyvių aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl Bartelio indekso įvertinimo, nenurodė ir pareiškėjas. Prie skundo pateikta VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės epikrizė, teismo teigimu, negali būti vertinama kaip objektyvus Bartelio indekso įvertinimas, nes nėra duomenų, patvirtinančių, kad vertinimas buvo atliktas laikantis Bartelio indekso vertinimo metodikos. Tai, kad anksčiau pareiškėjui buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis, savaime nėra pagrindas pripažinti, kad toks poreikis turėjo būti nustatytas ir nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d., nes sprendžiant dėl specialiųjų poreikių nustatymo kiekvienu atveju yra vertinami kartu su gydymo įstaigos siuntimu Tarnybai pateikti dokumentai apie objektyvią asmens sveikatos būklę.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad tiek Tarnyba, tiek Ginčų komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto dispozicijos ir pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo pagal šį punktą nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nustatyti pareiškėjui specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį. Atsižvelgiant į tai, pripažino, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl jis buvo atmestas kaip nepagrįstas.

IV. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 132-134) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes bei byloje esančią medžiagą.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės epikrizė negali būti vertinama kaip objektyvus Bartelio indekso įvertinimas, nes nėra duomenų, patvirtinančių, kad vertinimas buvo atliktas laikantis Bartelio indekso vertinimo metodikos. Apeliantas savo poziciją grindžia NSIĮ 24 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis. Teigia, kad nebuvo tinkamai įvertinta jo ligos istorija ir realūs fiziniai gebėjimai. Pastebi, kad Tarnybos teritorinis skyrius 2012 m. rugpjūčio 16 d. Darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-4032, vardinant pagrindines diagnozes, neįvardijo kairiosios hemiparezės. Aplinkybę, kad kairioji hemiparezė buvo diagnozuota pareiškėjui (2005, 2010, 2011 m.), patvirtina 2012 m. gegužės 29 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės epikrizė Nr. 2012/S5313.

3. NSIĮ 18, 23 ir 24 straipsnių nuostatos įgyvendinamos Kriterijų sąrašu bei Tvarkos aprašu. Teigia, jog į Kriterijų sąrašo 2.13 punkte nurodytą Bartelio indekso imtį (25-40 balų) apeliantas patenka, nes VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė 2012 m. spalio 4 d. epikrizėje Nr. 2012/PS-738 nurodė, kad apeliantui atvykus Bartelio indeksas buvo 40 balų. Teigia, kad bet kokia medicinos įstaiga atlikdama Bartelio indekso vertinimą privalo laikytis Bartelio indekso atlikimo metodikos, nes, priešingu atveju, negalėtų tokio vertinimo atlikti. Mano kad nėra jokio pagrįsto pagrindo abejoti VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytojų profesionalumu.

Pareiškėjo atstovė S. G. pateikė prašymą (II t., b. l. 144) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriuo iš esmės prašo atkreipti dėmesį į tai, kad Tarnyba priimdama sprendimus remiasi tik formaliais kriterijais ir neatsižvelgia į realias fizines apelianto veikimo galimybes.

Nesutikdamas su pateiktu apeliaciniu skundu, atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 142-143), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais ir įrodymais, kurie buvo tinkamai išnagrinėti pirmosios instancijos teismo, o naujų įrodymų nepateikia ir naujų reikalavimų nekelia. Mano, kad nėra tikslinga kartoti nesutikimo su skundu motyvų ir juo palaiko.

Taip pat pažymi, kad apelianto minima 2012 m. spalio 4 d. epikrize nebuvo remtasi dėl to, kad specialieji pareiškėjo poreikiai buvo baigti vertinti 2012 m. rugsėjo 12 d., taigi Tarnybos specialistai neturėjo jokių galimybių remtis tik šioje epikrizėje nurodytais duomenimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pareiškėjui.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos 2012 m. rugpjūčio 8 d. siuntimu Nr. 398 pareiškėjas buvo siųstas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą darbingumo lygiui ir specialiesiems poreikiams nustatyti. Tarnybos teritorinis skyrius 2012 m. rugpjūčio 16 d. bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktu Nr. DL-4032 nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nustatė pareiškėjui specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį. Pareiškėjas pateikė prašymą peržiūrėti nurodytą Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimą ir vietoj specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio skirti jam specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį

2012 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos teritorinis skyrius priėmė sprendimą Nr. SP-4032, kuriuo atmetė pareiškėjo prašymą nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį. 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. SS-3209 Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius patvirtino priimtą sprendimą, o 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. S-440 Ginčų komisija paliko sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti minėtus sprendimus ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – nustatyti pareiškėjui specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek Tarnyba, tiek Ginčų komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto dispozicijos ir pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo pagal šį punktą nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nustatyti pareiškėjui specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai išsprendė bylą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. birželio 28 d.), Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintas Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros, lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d.), Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintas Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašas (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d.), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171 patvirtintas Ginčų dėl neįgalumo lygio ir specialiųjų poreikių nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašas (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2005 m. liepos 1 d.).

Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 10 punktą specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Specialieji neįgaliųjų poreikiai ir jų lygis nustatomi ir specialieji poreikiai tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse (NSIĮ 24 str. 1 d.). Specialieji poreikiai ir jų lygis nustatomi tokiose pagrindinėse neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime (NSIĮ 24 str. 2 d.). Specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymo, specialiųjų poreikių tenkinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (NSIĮ 24 str. 3 d.).

Specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir jų tenkinimo tvarka ir sąlygos detalizuotos Kriterijų sąraše ir Tvarkos apraše. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas siekė, kad jam būtų nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Kriterijų sąrašo 2.13 punkte nustatyta, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra (pagalba) namuose, tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą, pagal šiuos pagrindinius kriterijus: labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos – hemiplegijos, paraplegijos, ryškios paraparezės, hemiparezės – sergant nervų, raumenų, kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25–40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.).

Tvarkos aprašo 9 punkte nustatyta, kad gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimai, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia elektroniniu būdu Tarnybai šiuos dokumentus: užpildytą siuntimą į Tarnybą; medicininių tyrimų išrašus (instrumentinių, laboratorinių), patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozę <...>. Nagrinėjamoje byloje, įgyvendinant šią nuostatą, VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos 2012 m. rugpjūčio 8 d. siuntimu Nr. 398 pareiškėjas buvo siųstas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą darbingumo lygiui ir specialiesiems poreikiams nustatyti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad, pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas ginčą, teismas turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. kovo 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-22/2013), priimtoje nagrinėjant panašią situaciją, pažymėjo, jog specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, todėl teisėjų kolegija iš esmės nepasisako, ar medicininių kriterijų vertinimą Tarnyba atliko pagal realią pareiškėjo sveikatos būklę, o tik tikrina, ar Tarnyba, tikrindama, ar pareiškėjui pagal pateiktus dokumentus galėjo būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, laikėsi teisės aktuose nurodytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo teisėtumą. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Kriterijų sąraše ir Tvarkos apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, turėjo padaryti išvadas, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjo specialiųjų poreikių vertinimas (Tarnybos teritorinio skyriaus ir Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimai) bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų teisėtumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pateiktu įrodymu – 2012 m. spalio 4 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės epikrize Nr. 2012/PS-738, kur nurodyta, kad pareiškėjo Bartelio indeksas yra 40 balų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimas Nr. SP-4032, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį, priimtas 2012 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikta epikrizė Nr. 2012/PS-738 priimta 2012 m. spalio 4 d. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013).

Nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjektas (Tarnybos teritorinis skyrius), priimdamas sprendimą dėl specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pareiškėjui, turėjo tikrinti, ar pareiškėjui pagal pateiktus dokumentus galėjo būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis kreipimosi metu. Kadangi viešojo administravimo subjektas negalėjo remtis dokumentu, kuris buvo priimtas jau po ginčijamo sprendimo priėmimo, dėl to ir teismas, vertindamas tokio sprendimo teisėtumą, negali atsižvelgti į dokumentus, kurie nebuvo pateikti viešojo administravimo subjektui priimant ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad, sprendžiant dėl specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pareiškėjui, nebuvo įvertinta 2012 m. spalio 4 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės epikrizė Nr. 2012/PS-738.

Pastebėtina ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, nuolatinės priežiūros (pagalbos) nustatymo tvarka yra formalizuota, būtent viešojo administravimo subjektas priima sprendimą remdamasis jam nustatyta tvarka užpildytais ir pateiktais dokumentais, t. y. priima sprendimą remdamasis faktiniais duomenimis, esančiais minėtuose privalomai pateikiamuose dokumentuose (Tvarkos aprašo 9 p.). Tvarkos aprašo 13.3 punkte yra nustatyta galimybė Tarnybos specialistams įvertinti Bartelio indeksą, jeigu dėl jo yra pagrįstų abejonių. Taigi pareiškėjo keliamos abejonės dėl Tarnybai pateiktuose dokumentuose esančio įrašyto Bartelio indekso teisingumo galėjo būti sprendžiamos tik Tvarkos aprašo 13.3 punkte nustatyta tvarka – Tarnybos specialistams įvertinant Bartelio indeksą, bet ne pareiškėjui teikiant naujus dokumentus po ginčijamo sprendimo priėmimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad 2012 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos teritorinio skyriaus darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-4032 tarp pagrindinių diagnozių nebuvo įvardyta kairioji hemiparezė. Tai, kad pareiškėjui ji diagnozuota, patvirtina 2012 m. gegužės 29 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės epikrizė Nr. 2012/S5313.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. rugpjūčio 16 d. Tarnybos teritorinio skyriaus darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-4032 pareiškėjo nurodoma kairioji hemiparezė yra minima net kelis kartus: prie diagnozių, kurios atitinka darbingumo lygio kriterijus nuo 0 iki 55 procentų (I t., b. l. 81) ir prie bazinio darbingumo nustatymo (I t., b. l. 82). Taigi faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nurodoma diagnozė buvo vertinama ir ji, skirtingai nei teigia pareiškėjas, yra minima skundžiamame akte. Taigi nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde atsakovo atžvilgiu nenurodė nė vieno Kriterijų sąrašo ar Tvarkos aprašo normų pažeidimo. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme savo poziciją grindžia argumentu, kad nebuvo remtasi pareiškėjo pateiktu įrodymu – 2012 m. spalio 4 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės epikrize Nr. 2012/PS-738 ir tuo, kad Tarnybos teritorinio skyriaus darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-4032 tarp pagrindinių diagnozių nebuvo įvardyta kairioji hemiparezė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad tiek Tarnyba, tiek Ginčų komisija pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto dispozicijos, todėl teisėtai pripažino, kad nėra pagrindo pagal šį punktą nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nustatyti pareiškėjui specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius