AS-619-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriui dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi panaikinimo.
Legislator headnote
AI generatedAS-619-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir skundžiamas sprendimas) (b. l. 3–6) ir išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Full text
Administracinė byla Nr
Administracinė byla Nr. AS-619-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00486-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 63.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. kovo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriui dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir skundžiamas sprendimas) (b. l. 3–6) ir išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Spręsdamas skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundas buvo pateiktas su trūkumais, todėl pasiūlė pareiškėjai iki 2015 m. vasario 10 d. pašalinti skundo trūkumus pateikiant žyminio mokesčio kvitą arba motyvuotą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio bei įrodymus, patvirtinančius skundžiamo sprendimo gavimo momentą.
Pareiškėja teismui pateikė žyminio mokesčio kvitą bei prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašyme nurodė, kad jai asmeniškai skundžiamas sprendimas nebuvo įteiktas, nes ji buvo išvykusi. Apie sprendimą telefonu 2015 m. sausio 12 d. informavo asmuo, kuriam sprendimas buvo įteiktas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. nutartimi (b. l. 23–24) pareiškėjos R. M. patikslintą skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Rėmėsi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 138 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėja skundžia Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Į teismą pareiškėja kreipėsi 2015 m. sausio 19 d. (skundas teisme gautas 2015 m. sausio 22 d.). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad skundžiamas sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas registruota pašto siunta 2014 m. gruodžio 17 d., adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad šiuo adresu pageidauja gauti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi.
Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 5 straipsnį ir nurodė, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles. Teisė kreiptis į administracinį teismą privalo būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Pagal byloje surinktus duomenis, skundžiamas sprendimas 2014 m. gruodžio 23 d. buvo įteiktas gavėjui ar – pagal įgaliojimą – kitam asmeniui. Kaip buvo minėta, skundu prašomas panaikinti sprendimas išsiųstas adresu, kuriuo pareiškėja pati pageidavo gauti korespondenciją. Pareiškėjos nurodomos priežastys, kad sprendimas nebuvo įteiktas jai asmeniškai, negali būti laikomos objektyvia priežastimi, sutrukdžiusia nustatytu terminu paduoti skundą. Net laikant, jog sprendimas buvo įteiktas ne pareiškėjai jos nurodytu adresu, o įgaliotam asmeniui, tai laikytina tinkamu įteikimu, nes įgaliotas asmuo turi pareigą nedelsiant apie tai informuoti gavėją (šiuo atveju pareiškėją). Veikdama atidžiai ir rūpestingai pareiškėja turėjo ir galėjo imtis priemonių savo teises ginti tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, nurodytos praleidimo priežastys nėra svarbios, todėl prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir skundo reikalavimą dėl Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo atsisakė priimti.
Kitas pareiškėjos skundo reikalavimas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio laikinai gyventi nesuteikimo, jo išsprendimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio skundo reikalavimo, todėl teismas atsisakė priimti ir šį skundo reikalavimą.
II. Pareiškėja R. M. atskiruoju skundu (b. l. 27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui pateikti.
Mano, kad asmuo nesantis Lietuvos Respublikoje, nemokantis kalbos ir asmeniškai negavęs sprendimo, negali elgtis taip pat kaip Lietuvos Respublikos pilietis mokantis kalbą ir esantis Lietuvoje, todėl užsienio šalies piliečiui, nemokančiam kalbos ir negavusiam skundžiamo sprendimo, turėtų būti taikomi švelnesni terminai. Įstatymų taikymas turi būti ne tik formalus, bet ir atitinkantis teisingumo kriterijus ir neužkertantis asmeniui tesės ginti savo pažeistus interesus, ką pareiškėja padarė nedelsiant, kai tik buvo telefonu informuota apie gautą jai nepalankų sprendimą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos aktyvias pastangas kuo skubiau išsiaiškinti gauto laiško turinį ir dėl jo kreiptis į teisininkus ir į teismą.
Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog skundžiamas sprendimas buvo įteiktas pareiškėjo įgaliotam asmeniui, nes vokas paprasčiausiai buvo įteiktas tuo adresu buvusiam asmeniui. Svarbią reikšmę šioje byloje turi ir tas faktas, kad skundžiamas sprendimas buvo įteiktas 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. šventiniu laikotarpiu, kurio metu buvo daug nedarbo dienų, todėl pilnai tikėtina, kad net ir asmuo priėmęs laišką nedirbo ir negalėjo susisiekti su pareiškėju.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir priimti pareiškėjos skundą.
Pareiškėja siekia apskųsti Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog skundžiamas sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2014 m. gruodžio 17 d., o pareiškėjos nurodytu adresu gautas 2014 m. gruodžio 23 d. (b. l. 25), todėl UTPĮ 138 straipsnyje nustatytas keturiolikos dienų terminas šiam sprendimui apskųsti baigėsi 2015 m. sausio 6 d. Pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teisme gautas 2015 m. sausio 22 d. (b. l. 1). Taigi, pareiškėja akivaizdžiai praleido skundo pateikimo teismui terminą.
ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas). Kai prašymas atnaujinti terminą paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis, skundas (prašymas) taip pat paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo besikreipiančio asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Reikia pabrėžti, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, visus teiginius dėl termino praleidimo privaloma pagrįsti objektyviais duomenimis. Aplinkybės, susijusios su asmens, besikreipiančio į teismą, nepakankamu atidumu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat gali būti nelaikomos pagrindu atnaujinti praleistą terminą.
Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti grindė tuo, kad ji buvo išvykusi iš Lietuvos, skundas jai asmeniškai nebuvo įteiktas. Be to, ji nemoka lietuvių kalbos, todėl jos atžvilgiu turėtų būti taikomi lankstesni terminai.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėja iš tikrųjų buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos. Taip pat, nėra jokių neginčytinų įrodymų, jog skundžiamas sprendimas buvo įteiktas ne asmeniškai pareiškėjai, o kitam asmeniui. Jokių kitų aplinkybių sutrukdžiusių pareiškėjai laiku kreiptis į teismą R. M. nenurodė. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia termino kreiptis į teismą praleidimą, yra subjektyvaus pobūdžio, susijusios su pareiškėjos nepakankamu rūpestingumu įgyvendinant teisę paduoti skundą, kurios negali pateisinti termino praleidimo. Tokia išvada darytina ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-49/2011).
Pažymėtina, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Atsižvelgiant į procesinių terminų paskirtį terminai skundui paduoti yra atnaujinami tik išimtiniais atvejais, jei jų praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).
Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių jai laiku sužinoti apie skundžiamus sprendimus ir laiku kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. M. atskirąjį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė