A-858-349-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-349/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00558-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. Č. (O. C.), V. Č. (V. C.), M. S. (M. S.) ir S. Š. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. Č., V. Č., M. S. ir S. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai O. Č. (O. C.), V. Č. (V. C.), M. S. (M. S.) ir S. Š. (S. S.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-3), prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. IV-922 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ dalį, kuri susijusi su pareiškėjais; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą tenkinti O. Č., V. Č., M. S. ir S. Š. prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Skunde paaiškino, kad O. Č., V. Č. ir S. Š. senelė bei M. S. motina S. M. K. gimė 1922 m. sausio 3 d. Radviliškio r., (duomenys neskelbtini) m. 1948 m. lapkričio 27 d. ji susituokė su J. B. ir 1950 m. gegužės 20 d. išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai manė, kad jie atitinka nuostatas, taikomas asmenims, nurodytiems Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnio 4 punkte. Pabrėžė, kad nesutinka su išvada, jog asmuo, išvykęs iš Lietuvos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę su sutuoktiniu dėl jo tarnybos Sovietų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose perkėlimo, negali būti laikomas pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 22 d. Nurodė, kad, pagal minėtą įstatymą, pilietybę atkurti gali ir asmenys, kurie savo valia išvyko iš Lietuvos valstybės, o apribojimų dėl profesijos, darbo ar tarnybos šiame įstatyme nenumatyta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (I t., b. l. 25-28) į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsakovas, remdamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjai gali atkurti pilietybę, jei atitinka šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3, 4 punktus.

Atkreipė dėmesį, jog Pilietybės įstatymo sąvoka „pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio įstatymo tikslus – atkurti pilietybę tik tiems asmenims, kurie turėjo pasitraukti iš Lietuvos dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių. Manė, kad Pilietybės įstatymo nuostatų aiškinimas, pagal kurį teisę į dvigubą pilietybę turėtų visi asmenys, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos dėl bet kokių priežasčių, nepagrįstai išplėstų tokių asmenų ratą. Pabrėžė, jog pareiškėjų motina ir senelė išvyko iš Lietuvos dėl šeimyninių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atsiliepime (I t., b. l. 164-168) į skundą, remdamasis atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu (II t., b. l. 104-106) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateikta medžiaga, nustatė, kad pareiškėjai, Rusijos Federacijos piliečiai, yra S. M. K., 1922 m. sausio 3 d. gimusios Lietuvoje, giminaičiai. S. M. K. 1950 m. gegužės 20 d. išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) kartu su sutuoktiniu J. B. į jo tarnybos vietą.

2011 m. rugpjūčio 24 d., 2011 m. spalio 6 d. pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (I t., b. l. 40-41, 104-106, 123-125, 146-148). 2012 m. gruodžio 17 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus, teikimu Nr. (15/3-4)13P-1352 kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, siūlydamas netenkinti pareiškėjų prašymų, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmenys turi kitos valstybės pilietybę, – būti pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. asmens palikuoniais (I t., b. l. 5-7). 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-922, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 2 punktu, atsižvelgus į Migracijos departamento 2012 m. gruodžio 17 d. teikimą Nr. (15/3-4)13P-1352, nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (I t., b. l. 8-11).

Teismas, remdamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal minėto 9 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3, 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.

Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, konstatavus, kad pareiškėjai, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai, neatitinka sąlygos – būti pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990-03-11 asmens palikuoniais.

Teismas nurodė, jog nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai yra S. M. K., iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusios Lietuvos pilietybę, palikuonys. S. M. K. 1950 m. gegužės 20 d. išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) kartu su sutuoktiniu J. B., kuris ten atliko karinę tarnybą.

Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad teisės akte (jo dalyje) apibrėžiamos sąvokos negalima nagrinėti paliekant nuošaly kurį nors toje sąvokoje vartojamą žodį arba kurią nors tos sąvokos apibrėžimo formuluotę, nes taip būtų ignoruojamas atitinkamo teisinio reguliavimo vieningumas. Dėl šios priežasties teismas sutiko su atsakovu, jog išvykimas iš Lietuvos iki nurodytos datos turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo priėmimo tikslus ir esmę. Pažymėjo, kad asmenų išvykimo iš Lietuvos pabaiga siejama su 1990 m. kovo 11 d., ši data sutampa su Lietuvos valstybės okupacijos, aneksijos ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, laikotarpio pabaiga. Remdamasis Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadomis dėl Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (2008 m. balandžio 15 d. Nr. XP-2952, 2008 m. birželio 25 d. Nr. 2952(3)), teismas nurodė, kad asmenys, pasitraukę iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijos metu įvardijami kaip asmenys, kurie ne savo valia išvyko iš Lietuvos arba išvyko dėl jiems kilusios grėsmės dėl istorinių politinių aplinkybių. Taip pat pažymėjo, jog iš 2010 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo plenarinio posėdžio, kuriame buvo svarstomas Pilietybės įstatymo projektas, išrašo taip pat matyti, kad pasitraukimas iš Lietuvos sietas su pasitraukimu iš okupacinio rėžimo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pasitraukimas iki 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos siejamas būtent su okupacijos laikotarpiu buvusio režimo nulemtomis priežastimis. Nagrinėjamu atveju S. M. K. (B.) iš Lietuvos išvyko dėl šeimyninių aplinkybių, bet ne dėl motyvų, susijusių su atitinkamomis istorinio, politinio laikotarpio rėžimo grėsme.

Pabrėžė, jog pareiškėjų argumentai dėl to, kad J. B. nėra susijęs su Lietuvos okupacija, ar tai, jog S. M. B. buvo žydė, nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja Pilietybės įstatyme 7 straipsnio 2, 3, 4 punktuose nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

III. Pareiškėjai O. Č. (O. C.), V. Č. (V. C.), M. S. (M. S.) ir S. Š. (S. S.) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 110-113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas. Pažymi, jog ne S. M. K. tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje, okupavusioje Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., o jos sutuoktinis, su kuriuo ji susituokė po Antrojo pasaulinio karo ir po Lietuvos okupacijos. J. B. į (duomenys neskelbtini) atvyko tik 1947 m., t. y. jis pats nieko bendro su 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos okupacija neturi.

Akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas suteikia teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, pasitraukusiems iš Lietuvos ne 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d., o pasitraukusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjų motyvų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui ir išreikštų teismo posėdžio metu. Atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija praplėtė asmenų, turinčių teisę atkurti pilietybę, ratą ir įtraukė į jį ir tuos, kurie pasitraukė iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. okupacijos.

Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas, teikdamas teikimą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui, savavališkai interpretuodamas Pilietybės įstatymą, peržengė įstatymu jam suteiktas diskrecijos ribas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (II t., b. l. 123-124) į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas ne kartą buvo pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis padarytos išvados, pateiktos sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Pastebi, kad pareiškėjai nepaaiškina, kokią įtaką minėtas Pilietybės įstatymo nuostatų pasikeitimas daro ginčijamo įsakymo teisėtumui. Mano, jog vien tai, kad nuo 2010 m. Pilietybės įstatyme nebeliko nuostatos, ribojančios pasitraukimą, nereiškia, kad pasitraukimas turėtų būti aiškinamas kitaip nei anksčiau. Paaiškina, jog okupacijos grėsmė, ypatingos istorinės ir politinės aplinkybės nebūtinai turi būti siejamos su oficialia okupacijos pradžia – šiuo metu yra prašymų atkurti pilietybę iš asmenų, išvykusių iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. (pvz., 1939 m. ar 1940 m. pradžioje), siejančių savo išvykimą su galimos okupacijos grėsme. Kiekvienu atveju, priimant sprendimą atkurti arba neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, turintiems ir neatsisakantiems kitos valstybės pilietybės, vertinamos individualios aplinkybės ir sprendžiama, ar išvykimas iš Lietuvos siejamas su ypatingomis istorinėmis politinėmis aplinkybėmis, okupacija ir jos keliama grėsme, ar su kitokiais, įprastiniais asmenų judėjimo motyvais. Pareiškėjų atveju, jų motina ir senelė S. M. K. išvyko iš Lietuvos dėl šeimyninių aplinkybių (santuokos), todėl neturėtų būti laikoma pasitraukusia iš Lietuvos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (II t., b. l. 126-128) apeliacinį į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino visus pareiškėjų skunde ir teismo posėdžio metu pateiktus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo, ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 (įsigaliojusio nuo 2012 m. liepos 1 d.) 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Iš pareiškėjų apeliacinio skundo turinio spręstina, kad jie pageidavo, jog byla apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes manė, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų motyvų. Nuo 2012 m. liepos 1 d. žodinis apeliacinis procesas bylose skiriamas kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. IV-922 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ dalies, susijusios su pareiškėjais, kuria nuspręsta netenkinti O. Č. (O. C.), gim. (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje, V. Č. (V. C.), gim. (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje, M. S. (M. S.), gim. (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje, ir S. Š. (S. S.), gim. 1983 m. lapkričio 5 d. Rusijos Federacijoje, prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjų skundo dėl anksčiau minėto įsakymo panaikinimo netenkino.

Pareiškėjai teigia, jog pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktą ir 9 straipsnio 2 dalį, turi teisę neatsisakydami Rusijos Federacijos pilietybės išimties tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. turėti dvigubą pilietybę.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjų O. Č., V. Č., S. Š. senelė, o M. S. motina S. M. K. gimė 1922 m. sausio 3 d. Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) mieste ir iki 1950 m. gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikoje. Iš Lietuvos Respublikos 1950 m. išvyko į (duomenys neskelbtini) kartu su sutuoktiniu J. B., kuris ten atliko karinę tarnybą. Nuo 1950 m. iki mirties (1988 m. balandžio 9 d.) gyveno Rusijos Federacijoje ir turėjo šios valstybės pilietybę. Pareiškėjai nurodo, jog vadovaujantis anksčiau minėto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatomis, kaip S. M. K. palikuonys, turi teisę išimties tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktą, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra šio straipsnio 2 (yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę) ar 3 (yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę) punkte nurodyto asmens palikuonis. To paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Aiškindamas šiam ginčui išspręsti aktualią Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte įtvirtintą formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog įvertinus formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo kontekste, konstatuoja, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos. Tokio požiūrio nepatvirtina nei Pilietybės įstatymo nuostatų sisteminis, nei teleologinis aiškinimas, nei juolab oficialioji konstitucinė doktrina, aiškinanti dvigubos pilietybės sampratą (2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1967/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią Lietuvos Respublikos pilietybės oficialią doktriną bei atskleidęs daugelį jos aspektų, inter alia, pilietybės įgijimo, pilietybės suteikimo išimties tvarka, pilietybės grąžinimo ir kitus klausimus, taip pat ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Dar daugiau, konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d.nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąvoką „pasitraukimas“ (Pilietybės įstatymo 7 str. 3 p.) reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę, inter alia, tai, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas) bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjai yra palikuonys asmens, kuris iš Lietuvos išvyko 1950 m., nes S. M. K. vyras tarnybos Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose metu iš Pabaltijo karinės apygardos buvo perkeltas į kitą tarnybos vietą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, išvykimas dėl šeimyninės priežasties ir pasilikimas gyventi kitoje šalyje savo noru ne dėl aplinkybių nurodytų aukščiau nepatenka į pirmiau nurodytų išskirtinių aplinkybių sąrašą, pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubą pilietybę. Dėl minėtos priežasties išvykęs asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pasitraukusiu nelaikomas ir mėginimas jį prilyginti šiame punkte nurodytiems asmenims nėra pagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti, kad pareiškėjai yra asmens, kuris iš Lietuvos pasitraukė dėl jam okupacinio režimo keliamos grėsmės, palikuonys.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog J. B. nieko bendro su Lietuvos okupacija neturi, pažymėtina, kad toks pareiškėjų argumentas yra nereikšmingas ir negali būti siejamas su kokiomis nors jo palikuonių teisėmis į Lietuvos Respublikos pilietybę turint kitos valstybės pilietybę, nes svarbi yra aplinkybė būtent dėl ko asmuo išvyko iš Lietuvos Respublikos. Taip pat atmestinas kaip nereikšmingas ir pareiškėjų argumentas, kad S. M. K. buvo žydė ir pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymą yra asmuo, nukentėjęs nuo okupacinio režimo. Pastebėtina, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog S. M. K. buvo persekiojama dėl etninės priklausomybės, todėl buvo priversta išvykti. Be to, netgi jei S. M. K. ir būtų pripažinta nuo okupacinio režimo nukentėjusiu asmeniu, tai neturėtų jokios įtakos pareiškėjų teisei į dvigubą pilietybę, nes Pilietybės įstatymas šią teisę sieja su asmenų ar jų protėvių ištrėmimu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. arba pasitraukimu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Atkreiptinas dėmesys, į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo teismo procesinio sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz. bylas Nr. 18390/91 ir Nr. 18064/91 Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr.pvz. bylą Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands). Vadinasi, apeliacinio skundo argumentas dėl teismo motyvų nebuvimo pripažintinas niekuo neparemtu ir yra atmestinas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų O. Č. (O. C.), V. Č. (V. C.), M. S. (M. S.) ir S. Š. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas