AS-749-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-749-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01264-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–25), prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-493(11), įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, apskaičiuoti ir priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, visą neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalies, jei pastaroji norma buvo taikoma perskaičiuojant paskirtą pensiją, nuostatas, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatos tiek, kiek jomis Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, bei ar 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio raudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas Nr. XII-886 ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti turtinių praradimų, atsiradusių taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas dėl sumažintų valstybinių pensijų, kompensavimo tvarkos aprašą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 bei 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad buvo įsitikinusi, jog įstatymai, kuriais remiantis jai buvo perskaičiuojama pensija, neprieštarauja Konstitucijai, kad pensijos mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui jos bus atstatytos, o praradimai – kompensuoti. Be to, pažymėjo, jog negalėjo numatyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taikys įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį ir išaiškins, jog skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti taikytinas 3 metų senaties terminas. Tuo tarpu, nesant aiškaus ir suprantamo teisinio reguliavimo, pareiškėja nežinojo, kaip turi apskaičiuoti kreipimosi į teismą savo pažeistoms teisėms apginti termino pradžią ir pabaigą, kuriais teisės aktais remtis, todėl manė, jog, esant reikalui, galės nevaržoma terminų kreiptis į teismą savo pažeistoms teisėms apginti. Šiame kontekste akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo ir iki šiol vyrauja teisinis neaiškumas bei neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo apsunkinta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Pareiškėja taip pat teigė, jog nagrinėjamu atveju skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., nes tik tada ji suprato, kad pensija jai buvo sumažinta neteisėtai, arba nuo 2014 m. gegužės 15 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo Nr. XII-886 įsigaliojimo, nes būtent šio įstatymo 6 straipsnio nuostatos pažeidžia pareiškėjos teises dėl turtinių praradimų kompensavimo. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja manė, kad termino skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti nepraleido, tačiau teismui manant, jog šis terminas yra praleistas, prašė jį atnaujinti dėl nurodytų priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi (b. l. 29–31) pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo paduoti netenkino ir skundą atsisakė priimti.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nurodė, jog reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai, o tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, bet kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Šiame kontekste pažymėjo, kad paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio–vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi 2015 m. vasario 18 d., t. y. praleidusi minėtą 3 metų terminą.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjos argumentus, kad ji tik po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo sužinojo apie neteisėtai sumažintą pensiją ir tik nuo šio momento turi būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti, teismas laikė nepagrįstais. Vertindamas pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos nurodytos kreipimosi į teismą termino dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleidimo priežastys yra abstrakčios ir negali būti pripažįstamos svarbiomis.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjos prašyme nurodytos priežastys nepateisintos individualiomis objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjai išsiųsti skundą anksčiau nei 2015 m. vasario 18 d. Be to, pareiškėja neneigia, kad apie pensijos sumažinimą žinojo nuo 2010 m. vasario mėn., taip pat žinojo, jog ginčo teisinių santykių srityje neaiškumas vyravo iki 2013 m. kovo mėn. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, kadangi šiuo atveju termino skundui paduoti praleidimą lėmė subjektyvūs veiksniai, t. y. pareiškėjos nepateisinamai ilgas delsimas ir itin pavėluotas apsisprendimas, kada kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo.

Taigi, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas termino skundui paduoti neatnaujino ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl reikalavimo priteisti neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-493(11), teismas nurodė, kad šis sprendimas pagrindžia aplinkybę, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui, ir negali būti savarankišku reikalavimu. Be to, privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka tokiems ginčams nenustatyta. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas šią pareiškėjos skundo dalį taip pat atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas taip pat akcentavo, kad toks prašymas nelaikytinas materialiu reikalavimu.

III. Pareiškėja V. Č. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 36–42), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį, tenkinti jos prašymą ir atnaujinti terminą skundui paduoti bei perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti skundą, yra neteisėta ir nepagrįsta bei neatitinka suformuotos teismų praktikos. Atskirajame skunde pareiškėja iš esmės palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir nurodytus argumentus. Papildomai pažymi, kad nėra teisininkė, todėl jai nesuprantama teisinė terminija ir teisiniai niuansai sprendžiant konkrečius klausimus. Be to, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos argumento dėl skundo padavimo termino skaičiavimo nuo 2014 m. gegužės 15 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo Nr. XII-886 įsigaliojimo. Kartu akcentuoja, kad skundo padavimo terminas dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikant 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatas, turi būti skaičiuojamas nuo šių teisės aktų įsigaliojimo dienos, t. y. atitinkamai nuo 2012 m. sausio 1 d. ir 2013 m. sausio 1 d. Pareiškėja taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi dėl atsisakymo priimti pareiškėjos skundo dalį dėl VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1D-493(11) panaikinimo, nurodydama, jog neturėjo galimybės kitokiu būdu nustatyti nepriemokos dydį bei reikalauti išmokėti nepriemoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalimi, kurioje teismas netenkino jos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) bei 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1D-493(11) panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies bei VPĮ 3 straipsnio 3 dalies, jei pastaroji norma buvo taikoma perskaičiuojant jai paskirtą pensiją, nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas, išdėstant jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“ Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka (bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka) asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų (b. l. 27), atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant minėtas nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai taip pat buvo mažinta remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėja kelia ginčą ir dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. galbūt taikant VPĮ 3 straipsnio 3 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nuostatas, priteisimo. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėja apie jos teises galbūt pažeidžiančius veiksmus dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir galbūt taikytų VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl minėtų nuostatų taikymo nurodytu laikotarpiu, kreipėsi 2015 m. vasario 18 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 28), t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pabrėžtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau. Tuo tarpu nurodytoje byloje skundo padavimą 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip neatitinkantį nurodytų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėtu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), o procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir galbūt taikytų VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d., priteisimo. Juolab kad šioje byloje pareiškėja į teismą kreipėsi dar gerokai vėliau nei pareiškėjas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014.

Pareiškėja atskirajame skunde, be kita ko, nurodo, jog ji nėra teisininkė, todėl jai nesuprantama teisinė terminija ir teisiniai niuansai sprendžiant konkrečius klausimus. Tačiau tai, jog pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažinta išskirtine aplinkybe, dėl kurios terminas galėtų būti atnaujintas, ir savaime nesudaro pagrindo atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje AS-93-822/2015). Tuo labiau kad pareiškėja, siekdama tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, galėjo pasitelkti kvalifikuotą teisininką – advokatą, o neturėdama tam lėšų – teisės aktų nustatyta tvarka pasinaudoti teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Tuo tarpu pareiškėja jokių kitų objektyvių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą, iš esmės nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju termino skundui aptariamoje pareiškėjos reikalavimų dalyje paduoti praleidimą lėmė pareiškėjos pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises, o esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti jai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir galbūt taikytų VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kaip nepagrįsti taip pat atmestini ir pareiškėjos argumentai dėl 3 metų termino skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo ir dėl pareiškėjai nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, kurių galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams ir 2013 metams. Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui – pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 ir 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Atitinkamai nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja apie jos teises galbūt pažeidžiančius veiksmus dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo taikant minėtas nuostatas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 ir 15 straipsnius apribotą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, skundą teismui pareiškėja padavė (išsiuntė paštu) 2015 m. vasario 18 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 28), todėl darytina išvada, kad ji nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., priteisimo.

Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje administracinėse bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015, Nr. AS-345-146/2015 ir kt.). Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjos skundą aptariamoje dalyje.

Taigi skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalis, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4, 5 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, negali būti laikoma pagrįsta, todėl yra naikintina ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyti priimti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-493(11), kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos pagrindinis siekis ir jos keliamo ginčo dalykas yra būtent Laikinojo įstatymo pagrindu jai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM. Pareiškėjos skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, tenkinimo atveju, tai tuo pačiu reikštų atsakovo atsisakymo išmokėti pareiškėjai nepriemoką, įforminto VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1D-493(11) (b. l. 26), besąlyginį panaikinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-345-146/2015). Juolab kad iš VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1D-493(11) turinio matyti, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos 2014 m. gruodžio 29 d. prašymo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies perskaičiavimo bei išmokėjimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Remdamasis minėtame sprendime išdėstytais motyvais, atsakovas konstatavo, kad išmokėti pareiškėjai nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo. Taigi, VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendime Nr. 1D-493(11) iš esmės išreiškė savo aiškų valinį sprendimą neišmokėti pareiškėjai jos reikalaujamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjai nepraleidus termino minėtam sprendimui apskųsti ir nesant kitų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti priimti šį pareiškėjos reikalavimą, pirmosios instancijos teismas turėjo šį pareiškėjos skundo reikalavimą priimti nagrinėti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos reikalavimą panaikinti VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-493(11), kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, negali būti laikoma pagrįsta ir taip pat yra naikintina bei šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalis, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl atsakovo VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1D-493(11) panaikinimo bei dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4, 5 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, priteisimo, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl yra naikintina ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. Č. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos V. Č. skundo dalį dėl atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1D-493(11) panaikinimo bei dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4, 5 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius