eA-345-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-345-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00733-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.1.1.3; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. C. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. C. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. S-6(7-220/2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 68-162 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2013 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-168 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).

Paaiškino, kad Kauno AVMI 2013 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-168 patvirtino 2013 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-13 ir nurodė jam sumokėti į biudžetą 111 825 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 77 946 Lt GPM delspinigių, 22 365 Lt GPM baudos, 1 230 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 421 Lt PSD įmokų delspinigių, 246 Lt PSD įmokų baudos, iš viso – 214 033 Lt. VMI 2013 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 68-162 patvirtino Kauno AVMI sprendimą. Komisija 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. S‑6(7-220/2013) patvirtino VMI sprendimą.

Pareiškėjas su minėtais sprendimais nesutiko, nes mokesčių administratorius netinkamai vertino fizinių asmenų į jo sąskaitą pervestas pinigų sumas, t. y. laikė jas kitomis pajamomis, kurių kilmė ir paskirtis nenustatyta, nurodė, kad pinigų pervedimai ir šalių paaiškinimai nepatvirtina paskolų sudarymo fakto. Šias išvadas mokesčių administratorius iš esmės grindė cituodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.871 straipsnio 1 dalį. Tačiau pagal CK 1.71 straipsnį sandoris gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais.

Rašytinės paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančia ar niekine. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atimtų iš kreditoriaus teisę, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Šiuo atveju paskolos sandorio sudarymo faktą patvirtina rašytiniai įrodymai – bankiniai pinigų pervedimai ir šalių pateikti paaiškinimai dėl pervestų pinigų. Mokesčių administratorius padarė išvadas vienpusiškai cituodamas ir aiškindamas CK nuostatas.

Tarp šalių nėra ginčo, ir šalys gali bet kada įforminti suteiktą paskolą sudarydami paskolos sutartį, kad ir po pinigų perdavimo, bei pateikti ją mokesčių administratoriui, todėl formalus rašytinės sutarties nebuvimas negali būti esminė aplinkybė, kvalifikuojanti santykius. Mokesčių administratorius nenustatė aplinkybių, kad jis būtų teikęs kokias nors paslaugas pinigų mokėtojams, už kurias jie būtų atsiskaitę, todėl neturėjo pagrindo gautas sumas pripažinti kitomis pajamomis, kurių kilmė ir paskirtis nenustatyta.

Pareiškėjui trūko pinigų namo statyboms, todėl skolinosi iš visų galimų giminaičių, draugų ir pažįstamų. Kreditoriai aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinimuose nurodė, kad paskolino nurodytas pinigų sumas, o kadangi jie yra pažįstami ar draugai, todėl nenumatė papildomų garantijų, užtikrinančių skolos grąžinimą, taip pat nesiekė gauti naudos ir nereikalavo, kad jis mokėtų palūkanas. Faktų, paneigiančių šias aplinkybes, mokesčių administratorius nenustatė. Aplinkybė, kad naujos paskolos buvo naudojamos senoms grąžinti, nesuteikia teisės mokesčių administratoriui jų traktuoti kitomis pajamomis, kurių paskirtis nenustatyta.

Pastačius ir pardavus namą, su kreditoriais buvo atsiskaitoma. Mokesčių administratorius vienpusiškai ir tendencingai apsiribojo tik pareiškėjo nenaudai padarytomis išvadomis, netirdamas kitų asmenų gautų pajamų. Mokesčių administratorius sprendime nenurodė ir nevertino A. P. pateikto paaiškinimo, kuriuo šis informavo, kad patikrinimo akte nurodytą 9 000 Lt sumą paskolino pareiškėjui. Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius.

Įrodyti, jog paskolos nebuvo ar pinigai buvo gauti už kitas paslaugas, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Jei mokesčių administratorius pervestų pinigų nelaiko paskola, tai lėšos turėtų būti traktuojamos kaip be pagrindo įgytas turtas, kuris kreditoriaus reikalavimu taip pat privalo būti grąžintas. Mokesčių administratoriaus argumentas, kad mokėtojas pateikė ne visą informaciją, todėl tai įrodo jo nesąžiningumą ir pajamų slėpimą, vertintinas kritiškai, kadangi ir pats mokesčių administratorius tris kartus skirtingai vertino aplinkybes, todėl, atitinkamai atsiradus poreikiui paaiškinti mokesčių administratoriaus naujai įvertintas aplinkybes, jos ir buvo paaiškinamos.

Sprendime mokesčių administratorius formaliai nurodo ir klaidingai traktuoja suformuotą teismų praktiką, mokesčių administratorius netinkamai taikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės) ir jose nurodytą lėšų banko sąskaitose metodą, į apmokestinamas sumas įtraukdamas visas be išimties pinigų įplaukas. Mokesčių administratorius nepagrindė apskaičiuotų mokesčio ir su juo susijusių sumų, todėl netinkamai įvykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas.

Mokesčių administratorius nepagrįstai nelaikė išlaidas pagrindžiančiais dokumentais statybinių medžiagų pirkimo sąskaitų faktūrų (28 200 Lt), išrašytų T. M.. Pagal pateiktą jungtinės veiklos sutartį tarp pareiškėjo ir T. M. šalys susikooperavo pirkdami statybines medžiagas bei siekdami gauti didesnes nuolaidas ir sumažinti transportavimo išlaidas. Medžiagų pasidalinimą ir tarpusavio atsiskaitymą patvirtina medžiagų paskirstymo pažymos tarp šalių. Tai, kad sutartis nėra apsimestinė, patvirtina aplinkybė, jog šalių statomi namai buvo arti vienas kito, T.

M. rengė pareiškėjo statomo namo projektą, namai buvo statomi tuo pačiu metu, todėl abejoti pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Mokesčių administratoriaus išvados grįstos tik prielaidomis, nenurodant jokių išvadas patvirtinančių įrodymų, o mokesčiai buvo priskaičiuoti nepagrįstai, todėl naikintini.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuotas 109 734 Lt GPM nustačius, jog jis, 2006–2009 m. iš fizinių asmenų į savo sąskaitas banke gavęs 437 497 Lt pajamų, jų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nedeklaravo, neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM nuo šių pajamų, o dėl pagal 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – ir GPMĮ) nuostatas apskaičiuoto 2 091 Lt GPM nurodė, kad šis buvo apskaičiuotas nustačius, jog pareiškėjas kartu su sutuoktine 2008 m. sausio 24 d. pardavę nekilnojamąjį turtą nepagrįstai šio turto įsigijimo išlaidų sumą padidino 28 200 Lt.

Nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, sprendime padarė išvadą, jog vietos mokesčių administratorius neištyrė visų aplinkybių, turinčių tiesioginės įtakos pareiškėjo mokestinei bazei, nustatytai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, todėl pavedė Kauno AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą. Atsižvelgiant į tai, jog atlikus pakartotinį patikrinimą vėl nebuvo įvertintos aplinkybės, galimai turinčios įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms, buvo pavesta atlikti dar vieną pakartotinį patikrinimą, kurio metu vietos mokesčių administratorius įvertino aplinkybes, kurios nebuvo įvertintos ankstesnių pareiškėjo mokestinių patikrinimų metu ir kurios turėjo įtakos pareiškėjui apskaičiuoto GPM bei su juo susijusių sumų, PSD įmokų ir su jomis susijusių sumų dydžiams.

Mokesčių administratorius veikė MAĮ apibrėžtos kompetencijos ribose ir užtikrino visapusišką bei objektyvų faktinių aplinkybių, turinčių įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms dydį, ištyrimą. Prievolė mokėti GPM kyla gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu. Pareigą deklaruoti B klasės pajamas, kokiomis yra pripažintos ir ginčo pajamos, ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms,– apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM, GPMĮ nustato šias pajamas faktiškai gavusiam nuolatiniam Lietuvos gyventojui.

Todėl šioje mokestinio ginčo byloje vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą, konstatuotina, jog 437 497 Lt piniginių lėšų suma, tikrintuoju laikotarpiu gauta į pareiškėjo sąskaitas, esančias AB DNB NORD banke bei AB „Swedbank“, galėtų būti neapmokestintina GPM, tik jeigu yra įrodymų, patvirtinančių, jog tai nėra pareiškėjo pajamos arba, jeigu jos pripažįstamos neapmokestinamosiomis pajamomis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2006–2009 m. laikotarpiu fiziniai asmenys pervedė į pareiškėjo sąskaitas 437 497 Lt piniginių lėšų, ir ginčo tarp šalių dėl šių faktinių aplinkybių nekyla.

Įvertinus šioje mokestinio ginčo byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad tarp jo ir pinigines lėšas pervedusių fizinių asmenų buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, tokia išvada išplaukia iš šių mokestinio ginčo byloje nustatytų aplinkybių visumos: mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog mokėjimų pavedimuose, kuriais fiziniai asmenys neva skolino pareiškėjui pinigines lėšas, visais atvejais, išskyrus 3 (nurodyta „už automobilius“), buvo nurodoma mokėjimų paskirtis – „sąskaitos papildymas“ arba „lėšų pervedimas“.

Ir nors sutiktina su pareiškėju, tvirtinančiu, jog mokėjimo pavedimai kaip rašytiniai įrodymai patvirtina piniginių lėšų perdavimo faktą, tačiau tvirtinti, jog kartu su šalių paaiškinimais mokėjimo pavedimai patvirtina ir paskolų sutarčių sudarymo faktą, nėra pagrindo. Nė vienas iš paaiškinimus mokesčių administratoriui teikusių asmenų nepateikė rašytinių paskolų sutarčių, nors pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalies reikalavimus fizinių asmenų paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų, turi būti rašytinė.

Tokių sutarčių, išskyrus mokestinio ginčo metu pateiktą 2006 m. vasario 10 d. paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėjas pasiskolino iš R. M. 60 000 Lt, nepateikė ir pareiškėjas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Vietos mokesčių administratorius atliko tris pareiškėjo GPM apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą už 2006–2009 metus bei PSD įmokų už 2009 metus mokestinius patikrinimus. Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo pakartotinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas, 2006–2009 m. iš fizinių asmenų į savo sąskaitas banke gavęs 437 497 Lt pajamų, jų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nedeklaravo, neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM nuo šių pajamų, taip pat pareiškėjas kartu su sutuoktine, 2008 m. sausio 24 d. pardavę nekilnojamąjį turtą, nepagrįstai šio turto įsigijimo išlaidų sumą padidino 28 200 Lt. Tarp pareiškėjo ir atsakovo iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su į pareiškėjo sąskaitas gautomis piniginėmis lėšomis, tačiau nesutariama dėl jų pripažinimo pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriai nepagrįstai į jo sąskaitą gautas pinigines lėšas vertino kaip kitas pajamas, ir kreditoriams pervestas lėšas traktavo kaip kitas išlaidas, kurių kilmė nenustatyta, ir nepripažino paskolos grąžinimo fakto. Pareiškėjo manymu, vien tai, kad nebuvo sudarytos rašytinės paskolų sutartys, negali būti pagrindas gautų piniginių sumų apmokestinimui.

Teismas, sistemiškai įvertinęs GPMĮ nuostatas, padarė išvadą, jog prievolė mokėti GPM kyla gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu. Pareigą deklaruoti B klasės pajamas, kokiomis yra pripažintos ir ginčo pajamos, ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms,– apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM, GPMĮ nustato šias pajamas faktiškai gavusiam nuolatiniam Lietuvos gyventojui.

Teismas iš Komisijos bylos medžiagos nustatė, kad patikrinimo metu Kauno AVMI surinko informaciją apie bankuose esančias pareiškėjo asmenines sąskaitas. Iš šių sąskaitų išrašų matyti, jog pareiškėjas 2006 metais iš fizinių asmenų R. M., G. J., L. B., A. P., R. S., K. J., G. D., A. Ž. ir R. C. gavo 162 023 Lt; 2007 metais iš fizinių asmenų R. M., G. J., M. J., R. A., T. K. ir V. J. gavo 180 072 Lt; 2008 metais iš fizinių asmenų R. M., G. J., M. J., L. A. (A.) ir T. K. gavo 74 902 Lt; 2009 metais iš fizinių asmenų G.

J., M. J., K. T., G. Š., J. J. ir R. A. gavo 20 500 Lt. Visais atvejais, išskyrus R. M. pinigų pervedimo pareiškėjui atvejį (2006 m. – 60 000 Lt), rašytinės paskolų sutartys nebuvo pateiktos. Dalis apklaustų asmenų paaiškino, kad su pareiškėju yra draugai ar yra giminių draugai, verslo santykių neturėjo, kam pareiškėjui reikalingi pinigai pasakyti negalėjo, kadangi buvo draugai, juo pasitikėjo, todėl rašytinių paskolų sutarčių nesudarė, paskolos suteiktos be palūkanų ir delspinigių, grąžinamos buvo įvairiai, t. y. kai kurios – dalimis, kitos – pervedant per banką arba grynais.

Patikrinimo metu Kauno AVMI atliko R. M. patikrinimą ir nustatė, jog jis pats ginčo laikotarpiu skolinosi dideles pinigų sumas iš banko, fizinių asmenų, mokėjo dideles palūkanų sumas, tačiau, nepaisant to, neva skolino pareiškėjui nežinomam tikslui dideles pinigų sumas net nesiaiškindamas jų grąžinimo galimybių, todėl sprendė, kad tokie veiksmai neatitinka elementarių ekonominės logikos dėsnių. Panašios aplinkybės buvo nustatytos ir dėl G. J. bei A. P.. Kauno AVMI, išanalizavusi surinktą medžiagą, nustatė piniginių lėšų judėjimą, atliko fizinių asmenų, pervedusių pareiškėjui pinigus, apklausą.

Kauno AVMI taip pat nustatė, kad prieš tai minėti asmenys, mokėjimo pavedimais sumokėję į pareiškėjo banko sąskaitas įvairias pinigines sumas, konkrečios sumos nenurodė, pats pareiškėjas nepateikė rašytinių sutarčių, pagrindžiančių gautų sumų paskirties, neteikė paaiškinimų apie gautus pinigus iš fizinių asmenų, pareiškėjas vengė konkrečių paaiškinimų apie gautus ir paties sumokėtus pinigus kitiems asmenims, atsakinėjo neapibrėžtai, nenuosekliai, nenurodydamas nei tikslių sumų, nei datų. Kauno AVMI, įvertinusi aplinkybes, kad mokėjimų pavedimuose, kuriais fiziniai asmenys neva skolino pareiškėjui pinigines lėšas, visais atvejais, išskyrus 3 (nurodyta „už automobilius“), buvo nurodoma mokėjimų paskirtis – „sąskaitos papildymas“ arba „lėšų pervedimas“, todėl konstatavo, kad nors mokėjimo pavedimai kaip rašytiniai įrodymai patvirtina piniginių lėšų perdavimo faktą, tačiau nepatvirtina paskolų sutarčių sudarymo fakto.

Teismas, įvertinęs mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, sutiko su Kauno AVMI padaryta išvada, kad minėtos piniginių lėšų sumos yra pareiškėjo gautos kitos GPM apmokestinamosios pajamos, priskirtinos B klasės pajamoms, nuo kurių prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM tenka pareiškėjui.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad mokesčių administratoriai turėjo atsižvelgti į CK 1.71 straipsnį, kuriame nustatyta, jog sandoris gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais. Teismas pažymėjo, kad CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos sutarties samprata: paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.871 straipsnio nuostatos nustato, kad, jei paskolos suma didesnė nei 2 000 Lt ir paskolos davėjas yra fizinis asmuo, paskolos sutarties forma turi būti rašytinė. Į pareiškėjo sąskaitą pervedamos sumos buvo didesnės nei 2 000 Lt, todėl jas skolindamasis pareiškėjas turėjo sudaryti rašytines paskolos sutartis.

Teismas akcentavo, kad įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka pačiam pareiškėjui, nes būtent jis siekia paneigti mokesčių administratoriaus objektyviais duomenimis pagrįstas sumas (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis). Tačiau pareiškėjas jokių dokumentų, kurie pagrįstų fizinių asmenų jam pervestas pinigines lėšas ir pareiškėjo pervestas sumas kitiems asmenims, nepateikė, todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, minėtas pinigines lėšas priskyrė kitoms GPM apmokestinamosios pajamos, priskirtinoms B klasės pajamoms, ir apskaičiavo pareiškėjui mokėtinas į biudžetą GPM sumas.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su 28 200 Lt statybinių medžiagų pirkimo išlaidų nepriskyrimu prie patirtų gyvenamojo namo statybos išlaidų, teismas nurodė, kad Komisijos byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 2006 m. įsigytą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su sklypu pardavė 2008 m. Teismas, atsižvelgęs į šią nustatytą aplinkybę, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis GPMĮ 6, 16, 17 ir 19 straipsnių nuostatomis, pareiškėjo gautas gyvenamojo namo su žemės sklypu pardavimo pajamas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms, nes jis, prieš parduodamas minėtus daiktus, neišlaukė 3 metų. Be to, iš GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų išplaukia, jog nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos turi būti grindžiamos tiesioginiais, nustatytus reikalavimus atitinkančiais, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiančiais dokumentais (įrodymais), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti Kauno AVMI pateikė statybų faktinės vertės suvestinę (190 059 Lt sumai), T. M. vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pinigų priėmimo kvitus, mokėjimo nurodymus, kuriuos, kaip pinigus mokėjęs asmuo, pasirašė T. M., medžiagų pasiskirstymo pagal pirkėjus pažymas. Iš to teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidoms nepriskyrė nurodytos išlaidų sumos, nes pateikti šias išlaidų sumas turintys pagrįsti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas realiai patyrė šias išlaidas. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys negali būti laikomi tinkamais ir priimtinais GPMĮ 19 straipsnio nuostatų prasme, kad jų pagrindu būtų galima pagrįsti konkrečias ginčo nekilnojamojo turto statybos išlaidas. Mokesčių administratoriui pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog sąskaitų išrašymo metu T. M. bei jos sūnus statėsi gyvenamuosius namus, pareiškėjo skunde akcentuotos aplinkybės, jog pareiškėjo ir T. M. statomi namai buvo arti vienas kito, T. M. rengė pareiškėjo statomo namo projektą, namai buvo statomi tuo pačiu metu, teismo nuomone, vertintinos tik kaip papildomos aplinkybės, neturinčios esminės reikšmės sprendžiant pareiškėjo apmokestinimo klausimą.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teritorinis ir centrinis mokesčių administratorius, taip pat Komisija, išsamiai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjo ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, pagrįstas faktinių bylos aplinkybių ir bylai aktualių teisės normų analize, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir naikinti skundžiamų sprendimų.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti, taip pat panaikinti Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad teismas nepagrįstai priskyrė įrodinėjimo pareigą mokesčių mokėtojui ir iškreipė pusiausvyrą byloje. Iš esmės tiek teismo, tiek mokesčių administratoriaus pozicija pagrįsta vieninteliu argumentu – rašytinių sutarčių nebuvimu. Visi kiti įrodymai – banko pavedimai, kuriais lėšos buvo gaunamos ar buvo grąžinamos kreditoriams, kreditorių paaiškinimai, buvo neargumentuotai atmesti. Mokesčių administratorius nemotyvuotai atsisakė kreditoriams pervestas lėšas laikyti paskolos grąžinimu. Be to, dėl mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo ir abejojimo dėl paskolintų lėšų, vienas iš kreditorių teismine tvarka jau prisiteisė iš pareiškėjo skolą (dokumentai mokesčių administratoriui pateikti). Pareiškėjo nuomone, jis šiuo atveju įvykdė pareigą – pagrindė savo poziciją ir paneigė mokesčių administratoriaus išvadas. Neigiant paskolinius santykius, įrodyti, jog pajamos gautos už kitas paslaugas, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. būti priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Pažymi, kad pareiškėjas nevertino pinigus skolinusių kreditorių finansinės padėties, tačiau ta aplinkybė, jog kreditoriai pervedė pinigus, patvirtina, kad jie turėjo pinigų ir galėjo jų paskolinti. Be to, teismas suabejojo tik dėl trijų asmenų mokumo, nieko nepasisakydamas dėl kitų asmenų turtinės padėties ir galimybės suteikti paskolą. Mokesčių administratorius ir teismas absoliučiai visas įplaukas į sąskaitą traktavo kaip pareiškėjo pajamas, taigi nagrinėjama prielaida turi galioti visiems asmenims, kurie pervedė pinigus.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas savo atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie yra nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog mokesčių administratorius nepagrįstai ir nemotyvuotai pareiškėjo kreditoriams pervestas lėšas laikė kitomis išlaidomis, kurių kilmė nenustatyta, nepripažino paskolų grąžinimo fakto, taip pat nepagrįstai netyrė kitų asmenų pajamų gavimo fakto, pažymi, jog mokestinio ginčo byloje konstatavus, jog į pareiškėjo sąskaitas iš fizinių asmenų gautų lėšų nėra pagrindo laikyti paskolų pagrindu gautomis pajamomis, nėra pagrindo ir tvirtinti, jog pareiškėjo fiziniams asmenims sumokėtos lėšos yra šių paskolų grąžinimas, juolab, kad nesutampa nei neva pasiskolintų ir grąžintų lėšų sumos, nei skolinimosi laikotarpiai, pvz.: G. J. į pareiškėjo sąskaitas 2006 m. iš viso pervedė 27 250 Lt, 2007 m. – 52 000 Lt, 2008 m. – 10 930 Lt, 2009 m. – 5 100 Lt, tuo tarpu pareiškėjas iš savo sąskaitų šiam asmeniui 2007 m. pervedė 31 600 Lt, 2008 m. – 1 513 Lt (patikrinimo akto 3.1.2 ir 3.2.2 punktai). Be to, kaip jau buvo ne sykį akcentuota, apmokestinimui GPM yra svarbus pats pajamų, kaip jos yra suprantamos pagal GPMĮ nuostatas, gavimo faktas bei jų gavimo momentas, tuo tarpu kitų fizinių asmenų pajamų gavimo tyrimas galėtų būti svarbus sprendžiant jų, bet ne pareiškėjo, apmokestinimo klausimą.

Nurodo, kad pareiškėjas skunde akcentuoja, jog nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius. Šiuo aspektu mokesčių administratorius nurodo, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstant nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Taigi ir šio mokestinio ginčo atveju mokesčių administratorius, nesikišdamas į tarp pareiškėjo ir fizinių asmenų susiklosčiusius teisinius santykius, pareiškėjo gautas lėšas vertino mokestiniu aspektu, nustatęs, jog pareiškėjas į savo sąskaitas banke gavo GPM apmokestinamųjų pajamų, pagrįstai nuo jų apskaičiavo GPM ir su juo susijusias sumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas K. C. skunde teismui prašo panaikinti MGK sprendimą, VMI sprendimą ir Kauno AVMI sprendimą, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 111 825 Lt GPM, 77 946 Lt GPM delspinigių, 22 365 Lt GPM baudos, 1 230 Lt PSD įmokų, 421 Lt PSD įmokų delspinigių, 246 Lt PSD įmokų baudos, iš viso – 214 033 Lt.

Mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar pareiškėjo iš fizinių asmenų į banko sąskaitą gautos lėšos gali būti priskiriamos apmokestinamoms pajamoms ir apmokestinamos GPMĮ nustatyta tvarka, bei ar pareiškėjo išlaidos, patirtos statant gyvenamąjį namą, gali būti priskiriamos šio turto įsigijimo išlaidų sumai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo mokestinių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio GPMĮ (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 2 straipsnio 14 dalis įtvirtino, jog pajamomis laikytinos pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra. GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punktas numatė, jog A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, bei šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjų veiklos, taip pat ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, už nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, bei individualios ir ne individualios veiklos pajamos, gautos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms. Vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio GPMĮ nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo (GPMĮ 25 str. 1 d.)

MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas tokiam įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (MAĮ 70 str. 2 d.).

Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 6.3.5 punkte inter alia įtvirtinta mokesčių administratoriaus teisė taikyti lėšų bankų sąskaitose vertinimo metodą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji šiuo atveju neatsiejama nuo MAĮ 67 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti VMI sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

Vadovaudamasi į bylą pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius surinko informaciją apie pareiškėjo asmenines sąskaitas, iš kurių išrašų matyti, jog pareiškėjas 2006 metais iš fizinių asmenų: R. M., G. J., L. B., A. P., R. S., K. J., G. D., A. Ž. ir R. C. į savo banko sąskaitas gavo 162 023 Lt; 2007 metais iš fizinių asmenų: R. M., G. J., M. J., R. A., T. K. ir V. J. – 180 072 Lt; 2008 metais iš fizinių asmenų: R. M., G. J., M. J., L. A. (A.) ir T. K. – 74 902 Lt; 2009 metais iš fizinių asmenų: G. J., M. J., K. T., G. Š., J. J. ir R. A. – 20 500 Lt. Mokesčių administratorius, surinkęs nurodytų asmenų ir pareiškėjo paaiškinimus, nustatė, kad visais atvejais, išskyrus R. M. pinigų pervedimo pareiškėjui atvejį (2006 m. – 60 000 Lt), nebuvo pateikti piniginių lėšų suteikimo pagrindai (MGK byla, t. III, b. l. 152).

Iš esmės pareiškėjas savo poziciją grindžia argumentu, jog piniginės lėšos, pervestos į jo banko sąskaitas, negali būti pripažįstamos pajamomis ir todėl atitinkamai apmokestinamos, kadangi šios lėšos – fizinių asmenų pareiškėjui suteiktos paskolos. Dėl toliau nurodytų motyvų teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo nurodyta pozicija.

Pirma, pareiškėjas 2010 m. spalio 5 d. pateiktame paaiškinime (MGK byla, t. II, b. l. 182–184) nenurodė, jog 2008–2009 metais iš anksčiau paminėtų fizinių asmenų būtų gavęs paskolų, pareiškėjas aptariamų gautų lėšų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2006, 2007, 2008 metus nedeklaravo, o už 2009 metus deklaracijos apskritai nepateikė. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė tik vieną – 2006 m. vasario 10 d. beprocentę paskolos sutartį, sudarytą su R. M., dėl 60 000 Lt paskolos gavimo. Kaip nustatyta atlikto mokestinio patikrinimo metu, R. M. pareiškėjui lėšų suteikė taip pat 2007 ir 2008 metais, tačiau nurodytais metais suteiktų lėšų paskolos sutartys nebuvo pateiktos (MGK byla, t. II, b. l. 58, 136). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad R. M. 2006 metų išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas, taip pat jog R. M. ginčo laikotarpiu pats skolinosi dideles pinigų sumas iš banko, fizinių asmenų, mokėjo palūkanas. Atsižvelgus į tai, aplinkybė, jog R. M. skolino pareiškėjui dideles pinigų sumas, neišsiaiškinęs pareiškėjo galimybių grąžinti paskolą ir nenustatęs atlygio, vertintina kaip negalinti pagrįsti pareiškėjo nurodomų argumentų dėl paskolų gavimo iš R. M.. Pareiškėjo pateiktas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. įsakymas dėl 106 115 Lt išieškojimo iš pareiškėjo R. M. naudai (MGK byla, t. I, b. l. 27) mokestine prasme nepagrindžia nagrinėjamoje byloje analizuojamos piniginių lėšų, pervestų į pareiškėjo banko sąskaitas, kilmės, ir mokestine teisine prasme nepaneigia išvados, kad šioje mokestinėje byloje tiriamos pareiškėjo gautos piniginės lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms.

L. A., M. J., G. J., R A. paaiškino, jog pinigines lėšas pareiškėjui skolino nesudarę paskolos sutarčių, nenumatę palūkanų, neaptarę paskolos grąžinimo termino ir sąlygų. K. T., teikdama paaiškinimą (MGK byla, t. I, b. l. 4), nurodė, kad 1 100 Lt, pervestų į pareiškėjo banko sąskaitą, – paskola pareiškėjui, kuri grąžinta grynaisiais. Tačiau pats pareiškėjas savo 2012 m. rugsėjo 20 d. paaiškinime (MGK byla, t. I, b. l. 124–123) nurodė, kad K. T. pardavė dėvėtą automobilio detalę.

Pažymėtina, kad paskolų teikimas prieš tai aptartomis – akivaizdžiai nenaudingomis kreditoriams – sąlygomis (nenustatant palūkanų, paskolos užtikrinimo priemonių, paskolos grąžinimo terminų ir kt.) būtų nepagrįstas ekonomine logika. Be to, nors CK 6.871 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, tačiau nei mokesčių administratoriui, nei bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų (paskolos sutarčių, raštelių ir kt.), kurie leistų daryti išvadas apie piniginių lėšų pervedimo į pareiškėjo banko sąskaitas teisinį pagrindą. Teisėjų kolegija pažymi, kad anksčiau nurodyti asmenys, teikdami paaiškinimus jų pažįstamo asmens – pareiškėjo – mokestinio patikrinimo metu, galėjo būti suinteresuoti nurodydami pareiškėjui palankias bei jo poziciją patvirtinančias aplinkybes, todėl jų paaiškinimai vertintini kritiškai. Tokia išvada darytina, inter alia atsižvelgus į tai, kad pats pareiškėjas, teikdamas pirminį 2010 m. spalio 5 d. paaiškinimą mokesčių administratoriui, nenurodė, jog yra gavęs paskolų iš šių asmenų. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog piniginės lėšos pareiškėjui į banko sąskaitas buvo pervedamos ne suteiktų paskolų pagrindu.

Antra, K. J., G. D., A. Ž., R. C., teikdami paaiškinimus mokesčių administratoriui, nurodė, kad piniginės lėšos, pervestos į pareiškėjo banko sąskaitą, –atsiskaitymas už pirktus automobilius (MGK, t. I, b. l. 9). Pats pareiškėjas neigia automobilių pardavimo faktą, tačiau, pabrėžtina, savo poziciją pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šie asmenys jam nėra žinomi (MGK byla, t. I, b. l. 76–77), tačiau šis pareiškėjo argumentas prieštarauja jo paties pozicijai, jog iš pažįstamų asmenų ir draugų skolinosi pinigus namo statybai. Pastebėtina, jog minėti asmenys nėra susiję su pareiškėju, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šių asmenų paaiškinimais. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šių asmenų pareiškėjui į banko sąskaitas pervestos lėšos negali būti vertinamos kaip suteiktos paskolos.

Trečia, nors pareiškėjas nurodo, kad skolinosi pinigus statyboms, tačiau pareiškėjui lėšos į banko sąskaitas buvo pervedamos dar iki žemės sklypo įsigijimo bei statybos leidimo išdavimo, taip pat vėliau – pardavus gyvenamąjį namą (t. y. po 2008 m. sausio 24 d.). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas už parduotą žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą pagal 2008 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį gavo 200 000 Lt (MGK byla, t. I, b. l. 122–125), tačiau 2008 m. sausio 1 d. pareiškėjo pasiskolintos lėšos sudarė 342 095 Lt (MGK byla, t. III, b. l. 160), be to, pareiškėjas 2007 m. kovo 22 d. buvo sudaręs kreditavimo sutartį dėl 400 000 Lt gyvenamojo namo statybai (MGK byla, t. II, b. l. 176–177). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip bylos duomenims prieštaraujantį pareiškėjo argumentą, jog fizinių asmenų pervestos lėšos pareiškėjui buvo suteiktos kaip paskolos gyvenamojo namo statybai.

Atsižvelgusi į administracinėje byloje surinktus įrodymus, anksčiau byloje aptartas nuostatas dėl įrodymų naštos pasiskirstymo, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius tinkamai įrodė priimtų ir skundžiamų sprendimų pagrįstumą. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir teikė atitinkamus paaiškinimus, tačiau jų įrodymais nepagrindė, o dėl savo nenuoseklumo ir nepagrįstumo pareiškėjo paaiškinimai negali paneigti viešojo administravimo subjekto, atsakingo inter alia už teisingą mokesčių apskaičiavimą, išvadų apie į pareiškėjo banko sąskaitas gautų lėtų kvalifikavimą bei apmokestinimą. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuotoja, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo į banko sąskaitas gautos ir nagrinėjamu atveju aktualios piniginių lėšų sumos yra pareiškėjo gautos kitos GPM apmokestinamos pajamos, priskirtinos B klasės pajamoms (GPMĮ 22 str. 3 d.).

Dėl pareiškėjo išlaidų, patirtų statant gyvenamąjį namą, priskyrimo šio turto įsigijimo išlaidų sumai, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais vadovaujantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Iš GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų galima spręsti, jog nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos turi būti grindžiamos tiesioginiais, nustatytus reikalavimus atitinkančiais, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiančiais dokumentais (įrodymais), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė: pareiškėjas iš esmės vadovaujasi aplinkybe, kad su T. M. vienu metu greta statėsi gyvenamuosius namus, jungtinės veiklos sutarties pagrindu susikooperavo perkant statybines medžiagas. Tačiau pareiškėjas įrodymų, pagrindžiančių šią poziciją, inter alia jungtinės veiklos sutarties, nepateikė nei mokesčių administratoriui, nei pareiškėjo skundą nagrinėjantiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidoms nepriskyrė pareiškėjo nurodytos išlaidų sumos – 28 200 Lt, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto „Swedbank“, AB 2014 m. gegužės 27 d. įmokos mokėjimo kvito matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Žyminio mokesčio mokėjimo metu galiojusioje ABTĮ 39 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 Lt žyminis mokestis. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog straipsnyje nurodytus skundus (prašymus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgus į nurodytas teisės normas, šiuo atveju turėto būti mokamas 37,5 Lt dydžio žyminis mokestis.

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio nei yra nustatyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 62,5 Lt (18,1 Eur).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui K. C. 18,1 Eur (aštuoniolika eurų 10 euro centų) permokėtą žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys