A-556-296-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-296/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00844-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti už kiekvieną pažeisto įstatymo dieną po 100 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 26 d. buvo apribota kalinant Lukiškių TI-K. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkanti plotas tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir/ar areštinės kamerose negali būti mažesnis nei 3,6 m2, į ploto normą vienam asmeniui neįskaičiuojant sanitarinių mazgų ploto.

Kamerose, kurių plotas yra apie 8 m2, periodiškai buvo laikomas su 2–3 asmenimis. Dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojus su žodiniais skundais, prašė paaiškinti, kodėl yra pažeidžiamos jo teisės į atitinkamą kalinimo plotą. Lukiškių TI-K atstovai paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra nuolatos perpildytas, dėl to negali suteikti atitinkamų sąlygų. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, privalo būti atlyginama valstybės iš valstybės biudžeto, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktams priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Tai, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiško orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 4 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas daryti išvadą, jog egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju neturtinės žalos padarymo faktas).

Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Dėl neteisėto Lukiškių TI-K administracijos darbuotojų veiksmų kalinamas perpildytose ankštose kamerose patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinio asmeninės erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl patirtų išgyvenimų ir traumų ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K psichiatrą ir psichologą.

Tiek fiziniai negalavimai, tiek psichologiniai sukrėtimai, dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir asmens kankinimo, pareiškėjui padarė didelę ilgametę traumą.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą (b. l. 7–12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Pareiškėjo asmens įskaitos kortelių kopijose matyti jo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose pareiškėjas laikytas.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė pareiškėjo judėjimą ir kameras, kuriose jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 26 d. Laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. liepos 18 d. ryte, 2012 m. liepos 19 d. ryte, 2012 m. liepos 15 d. vakare, nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 5 d., 2012 m. rugpjūčio 6 d. ryte, nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 23 d., 2012 m. rugsėjo 24 d. ryte, nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. spalio 3 d. ryte, 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 5 d. ryte, 2012 m. spalio 8 d. vakare, 2012 m. spalio 9 d., 2012 m. spalio 10 d. ryte, nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2012 m. spalio 14 d., 2012 m. spalio 15 d. ryte, 2012 m. spalio 16 d. ryte, 2012 m. spalio 18 d. ryte ir 2012 m. spalio 25 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 29.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 punkte yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, t. y. pagal 11.1 punktą – Lukiškių TI-K neturi viršyti – 300 (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus.

Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, kadangi už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos.

Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Ši sutartis kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus.

Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad pirminės apžiūros metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas patyrė nosies traumą dar būdamas laisvėje. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 13 metų su pertraukomis vartoja narkotines medžiagas. Pirminės apžiūros metu jam buvo nustatyta psichikos elgesio sutrikimas nuo narkotinių medžiagų vartojimo, paskirti vaistai. Kitų įrašų dėl pareiškėjo kreipimosi į psichiatrą Asmens sveikatos istorijoje nėra.

Pareiškėjui Lukiškių TI-K visada buvo suteikiama reikiama pagalba ir gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, pareiškėjas buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų. Lukiškių TI-K nuomone, nėra ryšio tarp prastų kalinimo sąlygų ir pareiškėjo teiginių, kad jam nuo laikymo sąlygų pablogėjo sveikata. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus kreipėsi raštiškai vieną kartą. Pareiškėjas adaptacijos problemomis įkalinimo įstaigoje nepasižymėjo. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Civilinė atsakomybė taikytina tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Taigi, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu (b. l. 66–74) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, kyla ginčas, ar pareiškėjas kalėjo tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 26 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos:

Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 26 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu, LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, LVAT 2011 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011. Teismas konstatavo šioje byloje neteisėtų veiksmų faktą, nes pareiškėjui nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 26 d. būnant Lukiškių TI-K buvo pažeidžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai (išskyrus tam tikrus laikotarpius). Teismas įvertino ir tą aplinkybę, jog laikotarpiais 2012 m. liepos 18 d. ryte, 2012 m. liepos 19 d. ryte, 2012 m. liepos 15 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 6 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 24 d. ryte, 2012 m. spalio 3 d. ryte, 2012 m. spalio 5 d. ryte, 2012 m. spalio 8 d. vakare, 2012 m. spalio 10 d. ryte, 2012 m. spalio 15 d. ryte, 2012 m. spalio 16 d. ryte, 2012 m. spalio 18 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau pabrėžė, kad vis tiek tomis dienomis tam tikrą laikotarpį buvo nesilaikoma įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų.

Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, taip pat LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat rėmėsi LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012.

Teismas nurodė, kad tikrinamoje administracinėje byloje skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2013 m. kovo 15 d., t. y. praėjus daugiau negu 4 mėnesiams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, skundėsi dėl kalinimo sąlygų. Byloje nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kreipėsi į teismą praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš šios įstaigos, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.

Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 26 d. pareiškėjas labai ilgai buvo laikomas visiškai tinkamai: laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 23 d., nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 9 d., nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2012 m. spalio 14 d., 2012 m. spalio 25 d. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Šioje administracinėje byloje nenustačius neturtinės žalos fakto, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 80–82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 26 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, dėl ko patyrė sveikatos sutrikimus ir pažeminimą. Kalėjimų departamento 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, o Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14 punkte numatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 p.); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 p.); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 p.). Įrengus visus įsakyme numatytus baldus (atsižvelgus į baldų matmenis), matyti, kad visi baldai, sanitarinis mazgas ir prausyklė užima didžiąją dalį gyvenamosios kameros ploto. Todėl buvo sukelti nepatogumai normaliam judėjimui, suvaržytos reikalingi žmogui patogumai.

2. Lukiškių TI-K administracija žinojo apie jiems galiojančius įstatymus, tyčia ir sąmoningai pažeidinėjo įstatymus. Įstatymai ir pareiškėjo teisės buvo pažeidinėjami jam tik atvykus į Lukiškių TI-K ir patalpinus į gyvenamąjį kamera, be pertraukos, nesudarius sąlygų sumažinti pažeidinėjimus. Tyčia ir sąmoningai sudarius netinkamas laikymo sąlygas, ilgą laiką varžant jo teises, nesistengiant pašalinti trūkumus, buvo pažeisti Konstitucijos 18, 21, 29 straipsniai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87–89) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Atkreipė dėmesį, kad šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovo manymu, teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas (apeliantas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atmestas jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamo iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. spalio 26 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažinęs, kad nurodytu laiku Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti ir neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, neaptiko pagrindų neturtinės žalos atlyginimui, nesant pačios žalos aplinkybės. Su tokia pozicija, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką formuojamą šios kategorijos bylose, bylą tikrinanti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas šiuo atveju jokių abejonių nekelia (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Žalos sąlyga neatsiejama nuo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Be to, EŽTT savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Kaip minėta, pareiškėjui nebuvo užtikrinta aptariama jo teisė, dėl ko jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, o tai lemia ir neturtinės žalos atlyginimą, ką garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (30 str. 2 d.).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Lietuvos vyriausio administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, tačiau neturėjo pagrindo visiškai atmesti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pagal turimus įrodymus, formuojamą teismų praktiką tokiose bylose, turėjo būti sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais klausimas bei jo aritmetinė išraiška. Kadangi tai nebuvo padaryta Vilniaus apygardos administracinio teismo, trūkumas taisytinas bylą tikrinančio teismo.

Konkrečios atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismas turi nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių fiksuotų administracinėje byloje.

Įvertinus teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, atsižvelgiant į pažeidimo pertraukiamumą, sukeltas pasekmes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, toks atlygintinos neturtinės žalos dydis protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu, šiuo konkrečiu atveju, yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir laikytinas teisingu.

Pareiškėjo (apelianto) nurodytos aplinkybės ir pateikti paaiškinimai nesudaro faktinio bei teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta už kiekvieną pažeidimo padarymo dieną priteisiant po 100 Lt. Todėl asmens besikreipusio teisminės gynybos apeliacinis skundas tenkintinas tik iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatavo, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinių galimybių tik pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodytos aplinkybės suponuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą ir priėmimą naujo sprendimo, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius