AS-850-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-850-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02077-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. R. skundą dėl Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 9 d. gautas pareiškėjo R. A. R. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamo advokato S. J. (advokato orderis, serija LA Nr. 408313), 2015 m. balandžio 3 d. skundas, kuriame pareiškėjas prašo panaikinti 2015 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtą rezoliuciją Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį R. A. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“, taip pat taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti 2015 m. kovo 24 d. Seimo rezoliucijos Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį R. A. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ galiojimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti R. A. R. 2015 m. balandžio 3 d. skundą ir grąžino R. A. R. sumokėtą 28 eurų žyminį mokestį.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. gegužės 13 d. nutarime įvertino, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), nes administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl administracinių santykių. Teismas pabrėžė, kad 2015 m. kovo 24 d. Seimo priimta rezoliucija Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį R. A. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ nėra administracinis aktas, nes tai yra įstatymų leidžiamosios valdžios – Seimo priimtas teisės aktas, kuriuo daroma įtaka konstituciniam Seimo nario statusui, juo suteikiama galimybė pradėti baudžiamąjį R. A. R. persekiojimą. Todėl pareiškėjo pagrindinis reikalavimas, t. y. panaikinti 2015 m. kovo 24 d. Seimo priimtą rezoliuciją Nr. XII-1560, nėra nagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Atitinkamai negali būti tenkinamas išvestinis reikalavimas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos Nr. XII-1560 galiojimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

II. Pareiškėjas R. A. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį ir įpareigoti teismą iš naujo išnagrinėti skundo priėmimo klausimą.

Nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė tirti Seimo veiklos, o būtent individualaus akto bei jo priėmimo procedūros teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad šis individualus aktas yra betarpiškai susijęs su pareiškėjo pažeistomis teisėmis, jo teisės privalėjo būti apgintos, o pateiktas skundas nagrinėjamas. Tuo atžvilgiu, jog pateiktu skundu buvo prašoma teismo nustatyti paties akto teisėtumą, teismas turėjo pareigą dėl šios rezoliucijos atitikimo Konstitucijai kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tuo atveju, kai teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Tačiau jau netgi ir šioje stadijoje yra aišku, kad Seimo priimta rezoliucija yra prieštaraujanti Konstitucijai. Konstitucijos 30 straipsnyje numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šiuo atveju iš esmės buvo pažeistos pareiškėjo ankščiau nurodytos teisės, todėl, pareiškėjui neturint teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimtos rezoliucijos atitikimo Konstitucijai, tai turi padaryti teismas. Ypač aktualu tai, kad priimta rezoliucija iš esmės yra individualus aktas, kadangi ji lemia vieno asmens (pareiškėjo) interesus, ji sudaro pagrindą R. A. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Seimo rezoliucija yra aktas, kuriuo Seimas išreiškia savo poziciją bei nuomonę tam tikru klausimu. Visgi ši pozicija privalo būti išreikšta vadovaujantis teisės aktais bei atliekant teisėtas procedūras. Šiuo atveju privalo būti vadovaujamasi principu iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė (ex injuria ius non oritur).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti R. A. R. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teisme administracinio proceso tvarka.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais asmenims sukeliamos teisinės pasekmės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas apskųsti 2015 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą rezoliuciją Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį R. A. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“. Minėta rezoliucija priimta vadovaujantis Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, jog Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 22 ir 23 straipsniais, kurie reglamentuoja Seimo nario asmens neliečiamybės ir Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčai, kurių administraciniai teismai nesprendžia, nurodyti ABTĮ 16 straipsnyje. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis administracinių teismų kompetencijai nepriskiria tirti Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo narių veiklos, o būtent su Seimo veikla yra susijęs pareiškėjo administraciniam teismui paduoto skundo nagrinėjimas.

Kalbant apie Seimo teisinį statusą pažymėtina, jog Seimo konstitucinis statusas yra apibrėžtas Konstitucijos V skirsnyje „Seimas“, o jo struktūra ir darbo tvarka nustatyta Seimo statute (Konstitucijos 76 str.) (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimas). Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia jo ypatingą vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus Seimo funkcijoms vykdyti. Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: Seimas leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą bei prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija) ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas pasisakydamas dėl Seimo nario konstitucinio statuso yra nurodęs, jog Seimo nariai <...> turi savo statusą: pagal Konstitucijos 55 straipsnį jie yra Tautos atstovai. Tautos atstovo statusas <...> skiriasi nuo visų kitų piliečių, kartu ir Respublikos Prezidento statuso. <...> Seimo nario statuso ypatybės lemia ir skirtingas teisės į neliečiamybę garantijas, <...> imuniteto apimtį (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Konstitucijos 62 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis yra įtvirtintos Seimo nario asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos jo, kaip Tautos atstovo, pareigoms tinkamai atlikti. Seimo nario teisė į laisvę ir asmens neliečiamybė jo kadencijos laikotarpiu gali būti ribojama tik Seimo sutikimu (2001 m. sausio 25 d. nutarimas).

Iš pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas kelia ginčą būtent dėl Lietuvos Respublikos Seimo veiklos, nurodydamas, jog Seimo posėdyje sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo neliečiamybės panaikinimo Seimo narys, t. y. pareiškėjas R. A. R., dėl kurio minėtas klausimas buvo sprendžiamas, nedalyvavo, tokiu būdu buvo pažeistos neliečiamybės panaikinimo klausimo sprendimo pagrindinės procedūros. Iš to, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjant pareiškėjo skundą, administracinis teismas neišvengiamai turėtų vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Įvertinus tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo norima apskųsti Seimo rezoliucija nėra administracinis aktas, nes tai yra įstatymų leidžiamosios valdžios – Seimo – priimtas teisės aktas, kuriuo daroma įtaka konstituciniam Seimo nario statusui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog reikalavimas panaikinti 2015 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą rezoliuciją Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį R. A. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“, nėra nagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Be to, svarbu yra pažymėti tai, kad 2015 m. gegužės 11 d. Konstituciniame Teisme buvo priimtas prašymas ištirti, ar Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį R. A. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ neprieštarauja Konstitucijos 62 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, kas tik patvirtina, jog pareiškėjo reikalavimas dėl Seimo rezoliucijos, kuria leista pareiškėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, panaikinimo nėra nagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka.

Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Seimo rezoliucijos konstitucingumo vertinimo, yra nurodęs, jog rezoliucija yra Seimo nenorminis aktas, priimamas, kai siekiama patvirtinti raštu Seimo nuomonę kokiu nors valstybei svarbiu klausimu. <...> Rezoliucijos nuostatų, kuriose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas vertintinas jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu. <...> Rezoliucijos turinio atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams yra viena iš svarbiausių rezoliucijos pagrindu sukurto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų (2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).

Pareiškėjas atskirajame skunde išdėsto, jog pateiktu skundu buvo prašoma teismo nustatyti paties akto teisėtumą, todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, turėjo pareigą dėl šios rezoliucijos atitikimo Konstitucijai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atskirąjį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog administracinių teismų ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija yra aiškiai atribojama visų pirma Konstitucijos 102 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Be to, administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų atribojimo klausimus bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo reguliuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas. Pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį bei 111 straipsnio 1 dalį, administracinių teismų kompetencijai priskiriama tirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Kaip matyti iš nustatyto teisinio reguliavimo, administraciniams teismams priskirta tirti žemesnės nei įstatymai, kiti Seimo priimti aktai, Respublikos Prezidento aktai ir Vyriausybės aktai galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

Kalbant apie administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo santykį administraciniams teismams nagrinėjant administracines ginčo bylas, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Šiame kontekste taip pat reikia pažymėti, jog remiantis administracinių teismų praktika, suinteresuotų asmenų prašymai dėl tam tikrų įstatymų, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktų nuostatų konstitucingumo, kurie nėra susiję su konkrečiu administraciniame teisme nagrinėjamu ginču, administraciniuose teismuose nepriimtini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą (2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009). Šiuo atveju teigti tai, jog teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, turėjo pareigą dėl šios rezoliucijos atitikimo Konstitucijai kreiptis į Konstitucinį Teismą, nėra pagrindo visų pirma dėl to, kad šiuo atveju pareiškėjo skundas net nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, o teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirojo skundo nėra pagrindo tenkinti, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. R. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė