A-756-504-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-504/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00668-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (teisme gautas 2013 m. vasario 28 d., b. l. 1–4), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 1D-1588(11);

2) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išmokėti neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad VRM, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM su skundu nesutiko, todėl atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 20–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjui pensiją mokėjo ir moka pagal galiojančias teisės aktų nuostatas –Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) neprieštarauja. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia yra nukreipta į ateitį, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui. Taigi, ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 31–35) pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 15 198,51 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d.; panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 1D-1588(11) dalį, kurioje atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Kitoje dalyje pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 1 d. nuspręsta skirti 1 793,74 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 14). Pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 15–16). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 1D-1588(11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad jam paskirta 1 793,74 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8), taip pat buvo taikomos ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos (b. l. 18–19).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Remdamasis Konstitucijos 107 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, teismas pažymėjo, kad jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje konstatavo, jog nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai, todėl darė išvadą, kad šiems santykiams pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinių draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Kolegija konstatavo, kad asmuo dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. vasario 6 d. pažyma Nr. 11PP(P)-1086 patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais buvo 1 793,74 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 62 307,68 Lt (b. l. 17). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 49 860,26 Lt. Kadangi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio, bei nuo 2011 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio turėjo draudžiamųjų pajamų pensija šiais mėnesiais buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir išmokėta 10 928,49 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 17). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjui nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio, bei nuo 2011 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 26 127,00 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad faktiškai pareiškėjui minėtu laikotarpiu išmokėta 10 928,49 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 15 198,51 Lt. Pažymėtina, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nebuvo ribojama.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 15 198,51 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 1D-1588(11). VRM 2013 m. vasario 7 d. sprendime Nr. 1D-1588(11) yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją. LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VRM, priimdama sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau nurodė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas bei LVAT išaiškinimus, daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tą VRM 2013 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 1D-1588(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 38–39) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų ir juos atmesti. Jeigu šis apeliacinis skundas būtų atmestas, atsakovai prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., o iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos įstatyminis pareiškėjo pensijos ribojimo pagrindas (Laikinojo įstatymo 5 str.) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios.

2. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo pripažįstama, jog atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. birželio 25 d. raštu Nr. 11PP(P)-4065 (b. l. 42) prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo.

Pareiškėjas A. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 44) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad su 2013 m. sausio 28 d. prašymu išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją (b. l. 15–16), kuri 2013 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 1D-1588(11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 18–19).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 31–35) A. S. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 15 198,51 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d., panaikino VRM 2013 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 1D-1588(11) dalį, kurioje atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, taip pat remiantis LVAT formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013; 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013; 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

Atsakovai apeliacinį skundą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje, be kita ko, išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka LVAT praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinėse bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė