A-525-2058-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2058/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00407-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. firma su skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-244/12 (toliau – ir Nutarimas), kaip nepagrįstą ir neteisėtą, o bylą nutraukti.

Nurodė, kad Nutarime konstatuoja, jog R. P. firma pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, nes 2012 m. lapkričio 16 d. apie 23.10 val. pardavėja D. A. piliečiui E. D. pardavė du 0,5 l talpos gazuoto alaus kokteilio „Utenos Radler“ 2 proc. alk. tūrio butelius. Pardavėja alkoholinius gėrimus pardavė uždarytus, pirkėją informavo, kad alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje. Pirkėjas E. D. alkoholinius gėrimus iš baro, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, išsinešė.

Nutarime taip pat konstatuota, kad 2012 m. lapkričio 30 d. apie 00.05 val. pardavėja V. T. piliečiui O. V. pardavė 0,5 l talpos „Tauras Pilsneris“ 4,6 proc. alk. tūrio alaus skardinę. Pardavėja V. T. alaus skardinę pardavė uždarytą, pirkėją informavo, kad alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje. Pirkėjas O. V. alkoholinį gėrimą iš baro, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, išsinešė. Departamentas pareiškėjui paskyrė 500 Lt baudą. Pareiškėjas teigė, kad nėra pažeidęs AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų.

Dėl pirmojo Nutarime nurodyto epizodo nurodė, kad, skirtingai, nei nurodyta Nutarime, pardavėja rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad parduodama pirkėjui alkoholinius gėrimus, juos atidarė, padavė du vienkartinio naudojimo puodelius, perspėjo pirkėją, kad gėrimus reikia gerti bare, išsinešti negalima. Pirkėjas kartu pirko ir limonadą, kuris buvo šalia baro esančiame lauko šaldytuve, išėjęs jo pasiimti, išsinešė ir atidarytus alkoholinio gėrimo butelius. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialistų tarnybiniuose pranešimuose neminima, ar buteliai buvo uždaryti, ar atidaryti, minimas tik pardavimo faktas.

Šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai, kaip patvirtinančios aplinkybę, jog alaus kokteiliai buteliuose buvo parduoti atidaryti, nes tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pardavėjai D. A. nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Pareiškėjo duomenimis, administracinio teisės pažeidimo protokolas už alkoholinių gėrimų gėrimą viešoje vietoje buvo surašytas pirkėjui E. D.. Teigė, kad nagrinėdamas surinktą medžiagą, Departamentas vadovavosi išskirtinai tik pirkėjo E. D. paaiškinimais, o jie, pareiškėjo nuomone, turėtų būti vertinami kritiškai.

Dėl antrojo epizodo paaiškino, kad pardavėja pirkėjui paprašius parodė turimo alaus pavyzdžius, jis vieną jų išsirinko. Pardavėja išsirinktą alų pastatė ant prekystalio šalia savęs, nes jis dar nebuvo parduotas, pasakė alaus kainą, paminėjo, kad alų galima vartoti tik baro viduje, paėmė iš pirkėjo pinigus, ir, nespėjus pažeisti alkoholinio gėrimo pakuotės, iki prekės pardavimo ir grąžos pirkėjui atidavimo, pirkėjas pasiėmė alaus skardinę ir išėjo iš baro. Tai patvirtina nuotraukos. Pardavėja atiduodama pirkėjui grąžą pamatė, kad jis paėmęs alaus skardinę jau eina pro duris, pakartojo, jam, kad skardinę reikia atidaryti ir gerti vietoje, pasakė, kad nepasiėmė grąžos ir kvito.

Šias aplinkybes patvirtina pirkėjo paaiškinimas. Atsižvelgiant į tai, teigė, kad Nutarimas priimtas nesant teisės pažeidimo. Kartu paaiškino, kad pagal pareiškėjo vidaus tvarkos taisykles, pardavėjos alkoholinius gėrimus gali atidaryti tik tada, kai įvykdytas pardavimo faktas, t. y. gauti pinigai apskaityti kasos aparatu, išmuštas kasos čekis atiduotas kartu su grąža. Kitu atveju, prekę atidarant iki pardavimo, ji būtų nebetinkama naudoti ir turėtų būti nurašoma į sąnaudas. Yra buvę atvejų, kai atidarytą alkoholinio gėrimo skardinę pirkėjai atsisakė pirkti.

Pažymi, kad šiuo atveju pardavėjai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuris apskųstas teismui. Teigė, jog tuo atveju, jei teismas minėtą nutarimą panaikintų, kiltų klausimas, kokiu pagrindu Departamentas bus išnagrinėjęs bylą, susijusią su šios pardavėjos veiksmais. Mano, jog iki teismui išnagrinėjant administracinio teisės pažeidimo protokolo surašyto pardavėjai teisėtumą, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo priimti Nutarimo ir taikyti ekonominių sankcijų.Taip pat pažymėjo, kad Nutarimas priimtas praleidus AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pateikė atsiliepimą (b. l. 29−33), kuriuo prašė skundą atmesti ir palikti galioti Nutarimą.

Teigė, jog atsakovo surinkta medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui priklausančiame bare buvo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais išsinešimui draudžiamu laiku. Pažymėjo, kad atsakovo teisinė argumentacija yra detaliai išdėstyta Nutarime. Jame nuosekliai aprašyta ir įvardinta, kokiu pagrindu pareiškėjui taikyta atsakomybė už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymą. Akcentavo, kad teisės aktų leidėjas, reglamentuodamas prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo klausimus, susiejo išduodamos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos pagrindu licencijos turėtojui atsirandančią teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais su reikalavimu, kad tokia veikla būtų vykdoma laikantis licencijoje nustatytų sąlygų.

Būtent licencijos gavėjui kyla pareiga laikytis licencijoje nustatytų reikalavimų ir teisės aktais įtvirtintų apribojimų. Licencijos gavėjas ir jo atstovai privalo imtis visų priemonių, kad būtų laikomasi licencijoje numatytų reikalavimų, jų laikymasis negali būti perkeliamas pirkėjui. Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, veikimo modelį, kaip tai padaryti subjektas pasirenka pats.

AKĮ numato kriterijus, kurių laikantis yra įgyvendinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimas draudžiamu metu alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, t. y. turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ar alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje, užtikrinant jų vartojimą tik vietoje. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjas, tiek bare dirbantys darbuotojai privalo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje ir taip užtikrintas licencijos sąlygų laikymasis.

Atsakovo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjo argumentai ir paaiškinimai nepašalina aplinkybės, kad nurodytas AKĮ reikalavimas buvo pažeistas. Atsakovo duomenimis pirkėjui E. D. administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo surašytas. Tai, kad jam alkoholiniai gėrimai parduoti neatidarytoje pakuotėje patvirtina bylos medžiaga. Pareiškėjo argumentai dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo ar nesurašymo pardavėjoms šio teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi ir negali būti vertinami, nes fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam nedaro įtakos.

Atsakovas nepraleido įstatymu nustatyto vieno mėnesio termino išnagrinėti bylą ir paskirti nuobaudą, nes Kauno AVPK pareigūnų užfiksuoti pažeidimo faktai perduoti atsakovui 2012 m. gruodžio 3 d. raštu ir atsakovas nedelsiant, t. y. 2012 m. gruodžio 10 d. surašė protokolą, nuo kurio ir skaičiuojamas naikinamasis vieno mėnesio terminas bylai išnagrinėti ir paskirti ekonomines sankcijas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu (b. l. 80−85) pareiškėjo R. P. firmos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas įvertinęs bylos medžiaga nustatytas aplinkybes ir aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad yra pagrindas teigti, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas: pareiga užtikrinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą reikalavimą tenka pareiškėjui. Įstatymų leidėjas nenustatė kitų priemonių, kaip reikalavimo atidaryti pakuotę, kurių turėtų imtis ūkio subjektas, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas.

Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų minėtų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi. Pareiškėjas, pasirinkdamas verstis tokia ūkine veikla, prisiima atsakomybę už tinkamą teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, o tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad darbuotojos pirmiausia turėjo išmušti čekį, o tik po to atidaryti alkoholio pakuotę, o pirkėjas pats pasiėmė nuo prekystalio alkoholinį gėrimą ir išėjo iš baro dar nespėjus jį pilnai aptarnauti, negali būti laikoma aplinkybe, šalinančia pareiškėjo atsakomybę:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Todėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojo atsakomybei už atitinkamus AKĮ nuostatų reikalavimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-159/2008; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–1561/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).

Teismas vertino, jog atsakovas atsiliepime į skundą pagrįstai nurodo, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl pažeidimui nustatyti pakanka, kad alkoholiniai gėrimai išsinešti būtų parduodami draudžiamu laiku, t. y. nuo 22 val. iki 8 val. Šiuo konkrečiu atveju yra dar viena pažeidimo aplinkybė – buvo neatidarytos alkoholinių gėrimų pakuotės. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas, todėl šiuo atveju pažeidimo kvalifikavimui neturi juridinės reikšmės pareiškėjo kaltės nustatymas. Ekonominės sankcijos, kaip ir administracinės nuobaudos (baudos), paskirtis − nubausti pažeidimą padariusį asmenį sukeliant jam turtinio pobūdžio padarinius. Juridinis asmuo yra sukurtas teisės subjektas ir pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A15-39-2005, 2008 m. balandžio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-702/2008 ir kt.). Pažymėta ir tai, kad situacija, kai už tą patį teisės pažeidimą atsakomybėn patraukiamas fizinis ir juridinis asmuo, pati savaime ne bis in idem principo nepažeidžia, tačiau byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymą buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktą, būtina patikrinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo. Šiuo atveju ekonominė sankcija paskirta R. P. firmai, o administracinė atsakomybė taikyta fiziniams asmenims, t. y. pardavėjoms. Taigi, nagrinėjamoje byloje atsakomybėn patraukti asmenys nėra tapatūs.

Teismas konstatavo, kad Nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus: kaip matyti iš jo turinio, nutarimas yra motyvuotas, jame aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, išvardintos faktinės aplinkybės, pažeidimas kvalifikuotas teisingai, padarytos išvados pagrįstos įstatymų normomis, paskirta ekonominė sankcija parinkta tinkamai.

Kaip nepagrįsti vertinti pareiškėjo skundo argumentai, kad nutarimas priimtas praleidus vieno mėnesio terminą. AKĮ 35 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad šio Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytų kontrolės institucijų tam įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, kad šio Įstatymo reikalavimai pažeisti, surašo Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto turinio protokolą. Šio Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pažeidimo nustatymas – tai kompetentingos institucijos pažeidimo padarymo fakto suvokimas, kurį kiekvienu konkrečiu atveju lemia atitinkamos informacijos apie tariamai padarytą pažeidimą įvertinimas. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Departamentas medžiagą iš Kauno AVPK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados gavo 2012 m. gruodžio 7 d. (b. l. 38), ją tinkamai įvertinęs 2012 m. gruodžio 10 d. surašė protokolą pareiškėjai (b. l. 37), o Nutarimą priėmė 2012 m. gruodžio 28 d. (b. l. 6-11, 64-69), t. y. nepraleidęs AKĮ nustatyto vieno mėnesio termino.

Pasisakydamas dėl pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos, teismas vertino, jog paskirta minimali 500 Lt dydžio bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam AKĮ pažeidimui, nes atsakovas nustatė, kad yra aplinkybės, lengvinančios pareiškėjo atsakomybę. Mažinti paskirtą minimalią baudą nėra pagrindo, kadangi tokiu atveju nebūtų pasiekti nuobaudos už tokius pažeidimus tikslai.

Apibendrinant konstatuota, kad Departamentas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl R. P. firmos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. P. firma pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88−90), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo R. P. firmos skundą ir panaikinti Departamento Nutarimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą, o bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius, skunde nenurodytus, argumentus:

1. teismas nepagrįstai, remdamasis vien byloje esančiomis fotonuotraukomis vertino, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neatidarytoje pakuotėje ir darė išvadą, kad, esant formaliai pažeidimo sudėčiai, yra pakankamas nustatyti pažeidimo buvimą. Mano, kad teismas turėjo remtis ne tik šiuo įrodymu, tačiau vertinti visą faktinę situaciją, t. y. ar buvo siekiama pažeisti AKĮ nuostatas; ar tinkamam pirkimo-pardavimo sandoriui neturėjo įtakos trečiųjų asmenų veiksmai; ar pareiškėjas ėmėsi priemonių, kad būtų užkirstas kelias AKĮ normų pažeidimams. Tik įvertinus visa tai būtų galima konstatuoti pažeidimo buvimą ar nebuvimą. Byloje esantys įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad pirmuoju atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti uždarytoje pakuotėje. Tiek pareiškėjas, tiek pardavėja atliko visus įmanomus teisėtus, proporcingus draudimui veiksmus, kuriais galėjo užtikrinti alkoholinio gėrimo vartojimą vietoje (pirkėjas buvo įspėtas, kad gėrimai turi būti vartojami vietoje, paduoti vienkartiniai indai, bare iškabinti dideli informaciniai pranešimai apie tai, kad nuo 22 val. gėrimus galima vartoti tik vietoje). Antruoju atveju tinkamo AKĮ nuostatų laikymosi taip pat nebuvo galima užtikrinti tik dėl pirkėjo valinių veiksmų. Atkreipia dėmesį, kad po AKĮ pakeitimų pareiškėjos įmonėje buvo organizuojami darbuotojų mokymai, instrukcijos, vidaus taisyklės, vizualiniai pranešimai pirkėjams, įrengtos stebėjimo kameros, magnetinė spyna įėjimo į barą duryse.

2. Mano, jog nors AKĮ įtvirtintų reikalavimų pažeidimų sudėtis yra formali, visais atvejais taip pat turi būti kreipiamas dėmesys ir į asmens, faktiškai padariusio pažeidimą, kaltę. Šiuo atveju vertintina ir tai, kad pažeidimą padarė asmuo, kuris dėl dažnos darbuotojų kaitos dirbo tik 8 dienas ir po šio pažeidimo buvo atleistas iš darbo. Nesutinka, kad įstatymų leidėjas nenustatydamas kitų asmenų galimos atsakomybės už nagrinėjamos normos nesilaikymą, šią pareigą perkelia tik pardavėjui (pareiškėjui). Akcentuoja, jog nei įstatymų leidėjas, nei AKĮ vykdymo priežiūrą vykdanti institucija, turėdama pareigą vykdyti prevencinius veiksmus, nepateikia jokių rekomendacijų, paaiškinimų ir pan., kokios priemonės yra efektyvios ir objektyvios, jog nesant trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, pardavėjui nebūtų taikoma administracinė atsakomybė. Teismas sprendime taip pat nenurodė, kokių papildomų priemonių turėjo imtis pareiškėjas, kad tinkamai laikytųsi įstatymo.

3. Atkreipia dėmesį, jog pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, kad poveikio priemonės būtų proporcingos teisės pažeidimui.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 96−100), kuriuo prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:

1. sutinka su teismo sprendimu, mano, kad jis teisėtas, pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, atitinka teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Tuo tarpu apelianto išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, teisės aktų aiškinimui ir taikymui, yra subjektyvaus pobūdžio, nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pateikiami tapatūs skunde išdėstytiems motyvai, teismas juos jau įvertino ir dėl jų pasisakė.

2. Pažymi, kad juridiniai asmenys veiklą vykdo per atstovus bei darbuotojus, kurių atitinkami teisės aktus pažeidžiantys veiksmai sąlygoja juridinio asmens atsakomybę. Į šio įstatymo pažeidimo priežastis, esant pagrindo, gali būti atsižvelgiama skiriant sankciją.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinimu, yra pažymėjęs, kad daugelis įstatymų yra neišvengiamai formuojami vartojant tokias sąvokas, kurios daugiau ar mažiau neaiškios, o jų aiškinimas bei taikymas yra praktikos dalykas. Nors tikrumas dėl teisės normomis nustatytų padarinių yra pageidaujamas, jis gali suponuoti perdėtą nelankstumą, o teisė turi turėti galimybę žengti kartu su besikeičiančiomis aplinkybėmis. Įstatyme tvirtinti imperatyvai, atsižvelgiant į alkoholinių gėrimų specifiką, pareiškėjui suponuoja pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pvz., įmonės prekybinės veiklos reorganizavimas, klientų aptarnavimo kultūros standartų nustatymas ir jų laikymasis), priemonių, kad įstatyme nustatyti reikalavimai būtų veiksmingai užtikrinti. Kitu atveju sudaromos teisinės prielaidos įmonės prekybos vietoje, nevykdant kontrolės funkcijos, ir toliau pažeidinėti įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju, parduodamas vienam pirkėjui po kelis butelius alkoholinių gėrimų neatidarytose pakuotėse, pareiškėjas sudaro palankias sąlygas juos išsinešti. Apelianto argumentai, kad buvo imtasi visų įmanomų veiksmų siekiant laikytis AKĮ reikalavimų vertintini kritiškai, nes taip kuriamas fiktyvios viešojo maitinimo funkcijas vykdančios įmonės įvaizdis, imituojama viešojo maitinimo veikla, tačiau pareiškėjas per savo darbuotojus sudarė palankias sąlygas alkoholiniams gėrimams išsinešti draudžiamu metu.

4. Atkreipia dėmesį, kad asmens teisės ir laisvės, o taip pat ūkinės veiklos laisvė, gali būti ribojama, jei tai daroma įstatymu ir ribojimai būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus, o žmonių sveikata yra konstituciškai svarbius tikslas. Kartu pažymi, jog pareiškėjui nėra uždrausta alkoholinių gėrimų prekyba apskritai, o tik aiškiai apibrėžtu laiku nustatyti prekybos ribojimai (vartojimui vietoje), siekiant įgyvendinti AKĮ įtvirtintus tikslus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo (b. l. 6−11), kuriuo pareiškėjui R. P. firmai paskirta 500 Lt bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo pažeidimą.

AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) numato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Tai, kad pareiškėjas turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaunas, pardavimo būdas – gerti ten pat ir išsinešti, įmonės veiklos rūšis – viešasis maitinimas, patvirtina bylos medžiaga (b. l. 55), ginčo dėl to nėra.

Iš Nutarimo turinio matyti, kad AKĮ reikalavimų pažeidimas konstatuotas ir bauda pareiškėjui paskirta Departamentui nustačius du prekybos alkoholiniai gėrimais išsinešimui draudžiamu laiku atvejus pareiškėjui priklausančiame bare: 1 ) 2012 m. lapkričio 16 d. apie 23 val. 10 min. dirbusi pardavėja D. A. piliečiui E. D. pardavė du 0,5 l talpos gazuoto alaus kokteilio „Utenos Radler“ 2 proc. alk. tūrio butelius. Pardavėja alkoholinius butelius pardavė uždarytus, pirkėją informavo, kad alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje. Pirkėjas alkoholinius gėrimus iš baro išsinešė; 2) 2012 m. lapkričio 30 d. apie 00 val. 05 min. pardavėja V. T. piliečiui O. V. pardavė 0,5 l talpos „Tauras Pilsneris“ 4,6 proc. alk. tūrio alaus skardinę. Pardavėja alaus skardinę pardavė uždarytą, pirkėją informavo, kad alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje. Pirkėjas alkoholinį gėrimą iš baro išsinešė.

Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniams asmens pardavė alkoholinius gėrimus uždarytoje pakuotėje ir vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama ginčui aktualią AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatą (ankstesnėje AKĮ redakcijoje buvusią įtvirtintą AKĮ 18 str. 3 d. 12 p.), yra nurodžiusi, kad iš normos lingvistinės ir loginės konstrukcijos matyti, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pastebėtina, jog pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Pasisakydama dėl antrosios sąlygos būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, teisėjų kolegija pažymėjo, jog siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis minėtoje AKĮ įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą, vien objektyvaus fakto (kad alkoholis buvo išsineštas iš bato) nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas. Būtina analizuoti ne tik objektyvaus, bet ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, atskleidžiančias pareiškėjo santykį su minėtuoju pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas nubaustas konstatavus, kad pažeistos (neįgyvendintos) abi komuliatyvios sąlygos, sudarančios galimybę pasinaudoti išimtimi iš bendros taisyklės. Kadangi, jos yra komuliatyvios, pareiškėjas būtų laikomas pagrįstai nubaustu už minėtos AKĮ nuostatos pažeidimą nustačius, jog neegzistuoja bent viena jų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su po pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo prieita išvada, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neatidarytose pakuotėse.

Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pastebi, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, jog tai, kad pirmuoju atveju (2012 m. lapkričio 16 d. parduodant du butelius alkoholinių gėrimų), alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje nurodyta tik pareiškėjo įmonėje dirbančios pardavėjos paaiškinime (b. l. 44). Tačiau pareiškėjui palankūs jo darbuotojo paaiškinimai, visų įrodymų kontekste vertintini kritiškai, kaip subjektyvūs, galimai duoti siekiant neprarasti darbo ar negauti tarnybinės nuobaudos. Tuo tarpu tiek pirkėjo E. D., kuris bylos duomenimis nėra susijęs su pareiškėju, paaiškinimai (b. l. 45), tiek parduotų butelių fotonuotraukos (b. l. 46), patvirtina, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti nepažeistoje, t.y. neatidarytoje pakuotėje. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos prevencijos skyriaus specialistų paaiškinimuose apie tai, ar buteliai buvo atidaryti ar ne, neužsimenama (b. l. 40−43). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat į tai, jog pareiškėjas yra pateikęs fotolenteles, kuriose užfiksuotas alkoholinio gėrimo pardavimas 2012 m. lapkričio 30 d., todėl manytina, jog analogiška fotolentelė, galimai patvirtinanti atidarytų alkoholinių gėrimų pardavimo faktą, galėjo būti pateikta ir iš 2012 m. lapkričio 16 d. pardavimo, tačiau tokių įrodymų, pagrįsdamas savo argumentus, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad 2012 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo įmonei priklausančiame bare alkoholiniai gėrimai E. D. buvo parduoti uždarytoje, nepažeistoje pakuotėje, o tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

Antrasis Nutarime konstatuotas pareiškėjo padarytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas, minėta − 2012 m. lapkričio 30 d. pirkėjui O. V. parduota neatidaryta 0,5 l tarpos alaus „Tauras Pilsneris“ skardinė, kurią pirkėjas išsinešė iš pareiškėjui priklausančio baro.

Aplinkybę, kad alkoholinis gėrimas šiam pirkėjui buvo parduotas uždarytoje, nepažeistoje pakuotėje, patvirtina pareiškėjo pateikta fotolentelė (b. l. 15−17), Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados tyrėjų ir specialistės paaiškinimai (b. l. 47−50), šį alkoholinį gėrimą pardavusios pardavėjos paaiškinimas (nurodyta, kad pirkėjui paprašius skardinės neatidarė ir padavė išsinešimui; kad skardinė turi būti atidaryta ir išgerta vietoje pirkėją įspėjo) (b. l. 51), pirkėjo O. V. paaiškinimas (nurodyta, kad pardavėja padavė neatidarytą skardinę) (b. l. 52), parduoto alkoholinio gėrimo skardinės fotonuotraukos (b. l. 54).

To, jog šis alkoholinis gėrimas buvo parduotas neatidarytoje pakuotėje neginčija ir pats pareiškėjas, tačiau teigia, jog vien tai nėra pagrindas konstatuoti minėtos AKĮ nuostatos pažeidimą, nes pareiškėjas negalėjo sukontroliuoti to, kad pirkėjas nesulaukęs pardavimo apskaitymo kasos aparatu ir grąžos, paėmė dar nespėtą neatidaryti skardinę nuo prekystalio ir ją išsinešė. Akcentuoja, jog elgiantis kitaip, skardinę atidarius iki pardavimo (apskaitymo kasos aparatu), pirkėjas galėjo persigalvoti ir jos nebepirkti, o taip pareiškėjas patirtų nuostolių. Teigia, kad tokių atvejų jau yra pasitaikę.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr. pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtame sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 pažymėjo, jog pagal bendrąjį teisės principą teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma (lot. lex non cogit ad impossibilia). Analogiškai ji negali reikalauti iš teisės normos adresatų imtis tokių veiksmų, kurie būtų perdėm neproporcingi ir neprotingi, tokiu būdu darant faktinį teisės normos reikalavimo įgyvendinimą neįmanomu. Be to, net ir ėmusis visų protingų priemonių teisės reikalavimui užtikrinti, šio reikalavimo adresatas nėra visiškai apsaugotas nuo to, jog jį, piktnaudžiaudami teise, pažeis tretieji asmenys. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šis aspektas svarbus analizuojant pareiškėjo priemonių, kurių konkrečiu atveju jis ėmėsi siekdamas nepažeisti imperatyvaus Įstatymo reikalavimo prekiauti alkoholiniais gėrimais parduodant juos tik vartoti vietoje, pakankamumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Šią bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju analogiškai turėtų būti vertinamas ir priemonių, kurių konkrečiu atveju pareiškėjas ėmėsi siekdamas nepažeisti imperatyvaus AKĮ reikalavimo nuo 22 val. iki 8 val. prekiauti alkoholiniais gėrimais parduodant juos tik uždarytoje pakuotėje, pakankamumas.

Tai, kad pareiškėjo įmonei priklausančiame bare yra informaciniai pranešimai, jog alkoholinius gėrimus parduotus po 22 val. galima vartoti tik vietoje, kad pardavėjos apie tai, jog tokie gėrimai turi būti atidaryti ir vartojami vietoje bei kitos pareiškėjo nurodytos priemonės, kurių jis ėmėsi siekdamas įgyvendinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus (darbuotojų mokymai, instrukcijos, vidaus darbo taisyklės, stebėjimo kameros, magnetinė spyna įėjimo į barą duryse), nagrinėjamu atveju negali būti laikoma pakankamomis priemonėmis siekiant užtikrinti nurodytos AKĮ nuostatos reikalavimų laikymąsi. Pareiškėjo argumentai, jog pirkėjas alaus skardinę nuo prekystalio paėmė pardavėjai nespėjus jos apskaityti kasos aparatu, o iki tol skardinė buvo neatidaryta dėl to, jog ją atidarius iki pardavimo pirkėjas galimai atsisakytų ją pirkti nepašalina AKĮ nuostatos pažeidimo fakto ir pareiškėjo atsakomybės, todėl yra atmestini kaip nepagrįsti.

Siekdamas tinkamai įgyvendinti AKĮ reikalavimus ir jų nepažeisti, pareiškėjas turėjo elgtis taip, kad pirkėjui nebūtų sudarytos galimybės nuo prekystalio pasiimti dar neatidarytą alaus skardinę, pavyzdžiui, pardavėja galėjo ją pasidėti prie savęs, iš kitos prekystalio pusės, taip, kad iki tol kol jis bus atidaryta ir paduota pirkėjui, jis negalėtų jos paimti. Argumentai, kad skardinė iki apskaitant ją kasos aparatu nebuvo atidaryta siekiant išvengti pareiškėjo nuostolių vertintini kritiškai. Siekis išvengti galimų nuostolių, neeliminuoja pareigos užtikrinti AKĮ reikalavimų laikymąsi. Minėti pardavėjos bei pirkėjo paaiškinimai taip pat neleidžia sutikti, kad pirkėjas skardinę nuo prekystalio paėmė tik dėl to, jog pardavėja nebuvo spėjusi jo atidaryti (minėta, nurodyta, kad pirkėjui paprašius, pardavėja skardinę padavė neatidarytą išsinešimui). Be to, minėta, pareiškėjas turi ir gali imtis priemonių, kad iki apskaitant parduodamą alkoholį, pirkėjai jo negalėtų laisvai paimti nuo prekystalio. Galiausiai, pati aptariamos įstatymo nuostatos formuluotė („parduodamiems atidarytoje pakuotėje“), aiškinant ją lingvistiškai, suponuoja išvadą, kad alkoholinis gėrimas turi būti atidaromas iki pardavimo fakto, o ne po jo.

Nurodyti argumentai leidžia sutikti, kad antrasis Nutarime nurodytas alkoholinio gėrimo pardavimas taip pat įvyko pažeidžiant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, parduodant alkoholį neatidarytoje pakuotėje.

Kaip minėta, iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto formuluotės aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Nagrinėjamu atveju, aukščiau aptarti argumentai patvirtina, jog bent viena jų – alkoholinių gėrimų pardavimas atidarytoje pakuotėje − buvo pažeista. Bylos medžiaga, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina, jog abiem atvejais alkoholiniai gėrimai buvo vartojami ne vietoje, o išsinešti, tačiau teisėjų kolegija, dėl šio pažeidimo plačiau nepasisako, nes, kaip minėta, aptariamos įstatymo nuostatos pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti, kad buvo pažeista nors viena iš komuliatyvių sąlygų.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas Nutarime pagrįstai konstatavo du atvejus, kai pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatą.

AKĮ nustatyta, jog už šio Įstatymo pažeidimus baudas įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje pagal savo kompetenciją turi teisę skirti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė mokesčių inspekcija, institucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota išduoti žemės ūkio kilmės etilo alkoholio importo licencijas, savivaldybių institucijos ir policija (AKĮ 34 str. 1 d.). AKĮ 34 straipsnio 3 dalis numato, kad už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime (34 str. 7 d.).

Departamentas, skirdamas baudą pareiškėjui, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pažeidimo nustatymui ir tyrimui nekliudė, pažeidimą padarė pirmą kartą ir baudos dydį sumažino nuo baudos vidurkio iki minimumo. Teisėjų kolegija mano, jog taip Departamentas tinkamai pasinaudojo jam AKĮ nustatyta diskrecija, paskirta bauda laikytina proporcinga, atitinkančia AKĮ tikslus, teisėjų kolegijos vertinimu, teisinio pagrindo ją dar labiau mažinti nėra.

Atsakant į pareiškėjo argumentus, jog Departamentas neturėjo teisinio pagrindo, priimti skundžiamą Nutarimą ir taikyti pareiškėjui sankcijos kol teismas neišnagrinėjo pareiškėjo darbuotojos pardavėjos V. T. administracinio teisės pažeidimo bylos ir nepriėmė sprendimo, be to, turėjo būti vertinamas pažeidimą faktiškai padariusio asmens kaltė, pažymėtina, jog kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr. LVAT 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010). 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais pareiškėjo argumentai, kad Nutarimas priimtas praleidus vieno mėnesio terminą, vertinti kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2013 m. gegužės 8 d. mokėjimo nurodymo (b. l. 91) matyti, kad pareiškėjas už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 100 (šimto) litų žyminį mokestį. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui grąžintina 50 Lt permokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo R. P. firmos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui R. P. firmai 50 (penkiasdešimt) litų permokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė