AS-4-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-4-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02256-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. D. su skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) teismui pripažinus, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą esant svarbioms priežastims; 2) panaikinti 2014 m. kovo 20 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) sprendimą Nr. 1D-2369(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 479,98 Lt, kuri papildomai susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 9 797,69 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi (b. l. 13) termino skundui paduoti neatnaujino ir skundo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos pensijos priteisimo nepriėmė. Likusioje dalyje skundą priėmė.

Teismas vertino, kad pareiškėja teigia, jog apie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo pripažintas nepagrįstu pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo normas, sužinojo tik 2012 metų vasario mėnesį. Manė, kad terminas turi būti atnaujintas, nes nuo to laiko nepraėjo treji metai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos pozicija neteisinga ir prašymas negali būti tenkinamas. Momentas, kai pareiškėja sužinojo apie jos teisių pažeidimą – pensijos mažinimą – yra 2010 metų vasario mėnuo, kai pareiškėja gavo pirmą Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintą pensiją už 2010 metų sausio mėnesį. Apie Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu sumažintą pensiją sužinojo 2011 metų kovo mėnesį.

Pažymėta, kad nuo to momento, kai asmuo sužinojo apie Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintą pensiją praėjo daugiau nei treji metai, teismas neturi pagrindo atnaujinti terminą ir skundas šioje dalyje nepriimamas. Apie Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu sumažintą pensiją sužinojo 2011 metų kovo mėnesį, gaudama išmoką už vasario mėnesį, o į VRM kreipėsi 2014 m. kovo 6 d., t. y. nepraleidusi trejų metų senaties termino. Todėl skundas šioje dalyje priimamas.

Kartu pažymėta, kad pareiškėja apie gaunamą mažesnę pensiją sužinojo tuomet, kai gavo sumažintą išmoką, o ne tuo metu, kai Konstitucinis Teismas pasisakė dėl įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Todėl argumentas, kad senaties terminą reikia skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, teismo laikytas nepagrįstu.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris numato, kad skundas nepriimamas, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir neprašoma jo atnaujinti.

Nurodyta, jog prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą nereiškiama, todėl skundas negali būti priimtas.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą (b. l. 15-18), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. balandžio 22 d. pirmos instancijos teismo nutartį ta apimtimi, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir nepriimti skundo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos pensijos priteisimo ir priimti naują sprendimą.

Atskirajame skunde nurodo, kad skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodžiusi, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taip pat nurodė priežastis dėl kurių į teismą nesikreipė anksčiau, t. y. nuo 2010 m. vasario mėnesio, gavusi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pareiškėja nemanė, kad pažeidinėjamos jos teisės, nes žinojo, kad priimtas Laikinasis įstatymas, remiantis kurio 4 straipsnio 1 dalimi, sumažintos valstybinės pensijos; Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir konstatavus, kad Laikinojo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad jai bus išmokėta neteisėtai sumažinta pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą; tai, kad jai nebus išmokėta neišmokėtos pensijos dalis, pareiškėja sužinojo tik po to, kai 2013 m. vasario mėnesį Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo VRM atsakymą į kreipimąsi, kuriame nurodyta, jog VRM nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, bet siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes; apie savo teisių pažeidimą sužinojo ir susipažinusi su 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai. Teigia, kad teismas, spręsdamas jos pateiktą prašymą dėl termino atnaujinimo, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas (remiasi nutartimis administracinėse bylose Nr. A444-2232/2013; AS261-611/2008). Mano, kad teismas turėjo pagal jos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pilna apimtimi, nes kitų asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas skundai priimti nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties dalies, kuria teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir skundo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos pensijos priteisimo nepriėmė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotą praktiką, įvertinus tai, kad pirmoji remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. vasarį, o į teismą su skundu dėl šios pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi 2014 m. balandžio 12 d. (b. l. 12), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų procesinį terminą.

Tačiau ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Taigi, praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014).

Vertinant šios bylos aplinkybes, pareiškėjos argumentus dėl ko ji praleido terminą skundui paduoti, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas pripažįstami objektyviomis kliūtimis laiku pateikti skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir skundo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos pensijos priteisimo, naikintina, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas minėtoje dalyje perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos J. D. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties dalį, kuria teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir skundo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos pensijos priteisimo nepriėmė, panaikinti.

Pareiškėjos J. D. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Skundo dalies dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos pensijos priteisimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas