2K-257-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-257-693/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03014-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10;

1.2.14.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžių.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 400 Lt – 3012 Eur) dydžio bauda, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams bei šešiems mėnesiams ir 100 MGL (13 000 Lt – 3765 Eur) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. liepos 10 d. bei pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendį atlikta bausmė – (40 MGL bauda) ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimas ir 60 MGL (7800 Lt – 2259 Eur) dydžio bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžiu pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendis: A. N., nuteistam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta 250 MGL (32 500 Lt – 9412,65 Eur) dydžio bauda. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. N. taikyto bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė bausmė nustatyta 250 MGL (32 500 Lt – 9412,65 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. liepos 10 d. bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausmė (40 MGL dydžio bauda) ir nustatyta galutinė neatlikta bausmė – 134 MGL (17 420 Lt – 1464,20 Eur) bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Ž“ direktorius ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2006–2008 metų laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „Ž“ buhalterinę apskaitą:

tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, į 2007–2008 metų apskaitą įtraukė duomenis, kad UAB „Ž“ įvairioms bendrovėms pagal 13 sąskaitų faktūrų pardavė 12 240,421 t kviečių už 9 760 907,34 Lt (2 826 954,16 Eur) sumą, t. y.:

Data

Serija, Nr.

Pirkėjas

Kviečių kiekis, t

Pardavimo suma, Lt

2007-09-10

ZAP 000335

UAB „A“

573,477

453390,92

2007-10-29

ZAP 000336

AB „K“

285,335

242420,62

2007-11-08

ZAP 000337

AB „K“

85,776

72875,29

2007-11-09

ZAP 000339

UAB „Š“

1000,00

767000,00

2007-11-12

ZAP 000340

UAB „Š“

3000,00

2354100,00

2007-11-28

ZAP 000342

AB „K“

700,00

578200,00

2007-12-21

ZAP 000345

UAB „Žv“

435,422

344244,63

2008-01-30

ZAP 000349

UAB „E“

3000,00

1876200,00

2008-02-06

ZAP 000347

AB „L“

1837,402

1814844,84

2008-02-01

ZAP 000348

UAB „Ag“

1168,48

1116833,18

2008-02-15

ZAP 000351

AB „L“

101,93

104641,34

2008-06-03

ZAP 000365

SIA „Li“

25,611

17685,93

2008-09-08

ZAP 000374

UAB „Ag“

26,988

18470,59

nors 2007–2008 metais UAB „Ž“ iš įvairių fizinių asmenų ir bendrovių realiai buvo įsigijusi tik 8217,928 t kviečių, t. y.:

Data

Pardavėjas

Kviečių kiekis, t

2007-08-31

ŽŪB „G“

103,24

2007-09-06

A. D.

159,1

2007-09-11

UAB „Au“

153,259

2007-10-30

UAB „J“

190,99

2007-11-13

UAB „Š“

2708,109

2007-11-05

ŽŪB „Ža“

1500

2007-12-12

K. G.

8,3

2008-02-01

UAB „Au“

1168,48

2008-02-05

UAB „Au“

207,94

2008-02-15

UAB „Au“

101,93

2008-06-30

ŽŪB „Ža“

1503

2008-06-02

UAB „Au“

413,58

taip į 2007–2008 metų UAB „Ž“ apskaitą įtraukė 4022,493 t kviečių, kurių įgijimas nepagrįstas apskaitos dokumentais, pardavimo operacijas.

Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Ž“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 ir 2008 metus;

tyčia pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2006 m. spalio–2008 m. vasario mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nurodė UAB „Ž“ buhalterei R. M. surašyti 8 kasos išlaidų orderius, įrašant juose tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendros 4 420 264,34 Lt (1 280 197,04 Eur) sumos grynųjų pinigų išdavimą UAB „Ž“ vadybininkui A. Dr., t. y.:

Kasos išlaidų orderiai

Data

Numeris

Pinigų suma, Lt

2006-10-02

1948898,87

2007-01-31

1013000,00

2007-04-27

104600,00

2007-09-03

01A

500000,00

2007-10-31

210800,00

2007-12-29

000133

186000,00

2008-01-31

000142

91721,92

2008-02-29

000150-08

365243,55

nors realiai minėti pinigai bendrovės vadybininkui A. Dr. nebuvo išduoti, o 2006 m. spalio–2008 m. kovo mėnesių laikotarpiu, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, nurodė bendrovės buhalterei R. M. surašyti 8 kasos pajamų orderius, įrašant juose tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendros 2 659 500,00 Lt (770244,43 Eur) sumos grynųjų pinigų gavimą iš bendrovės vadybininko A. Dr., t. y.:

Kasos pajamų orderiai

Data

Numeris

Pinigų suma, Lt

2006-10-02

193466a

35000,00

2007-02-28

200000,00

2007-06-06

5100,00

2007-07-02

2000,00

2007-07-02

1A

1618900,00

2007-11-12

447000,00

2007-12-06

000132-01

280000,00

2008-03-31

71500,00

nors realiai minėtų pinigų bendrovės vadybininkas A. Dr. į bendrovės kasą neįnešė, taip įtraukė į UAB „Ž“ 2006 m. spalio mėnesio, 2007 m. sausio, vasario, balandžio, birželio, liepos, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių ir 2008 m. kovo mėnesio apskaitos registrus (kasos knygą) ir buhalterinę apskaitą dokumentus, kuriuose buvo įformintos neįvykusios operacijos, ir nepateikė dokumentų apie 2008 m. gruodžio 31 d. pinigų dokumentinio 1 760 764,34 Lt (509 952,60 Eur) likučio panaudojimą.

Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti 2006, 2007 ir 2008 metų UAB „Ž“ turto.

Be to, A. N., būdamas UAB „Ž“ direktorius, ir asmuo, atsakingas už šios bendrovės kasą, laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 31 d. iki 2008 m. vasario 21 d. iš UAB „Ž“ atsiskaitomųjų sąskaitų paėmė UAB „Ž“ priklausančias bendros 5 703 900 Lt (1 651 963,62 Eur) sumos pinigines lėšas ir įnešė jas į bendrovės kasą, vėliau, laikotarpiu nuo 2006 m. spalio iki 2008 m. vasario, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, iš bendrovės kasos paėmė 4 420 264,34 Lt (1 280 197,04 Eur) grynųjų pinigų, tačiau į bendrovės apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog minėta pinigų suma pagal 8 kasos išlaidų orderius, t. y.:

Kasos išlaidų orderiai

Data

Numeris

Pinigų suma, Lt

2006-10-02

1948898,87

2007-01-31

1013000,00

2007-04-27

104600,00

2007-09-03

01A

500000,00

2007-10-31

210800,00

2007-12-29

000133

186000,00

2008-01-31

000142

91721,92

2008-02-29

000150-08

365243,55

buvo išduota UAB „Ž“ vadybininkui A. Dr., o laikotarpiu nuo 2006 m. spalio iki 2008 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, į bendrovės kasą grąžino 2 659 500,00 Lt (770 244,44 Eur) grynųjų pinigų sumą, tačiau į bendrovės apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog minėta pinigų suma pagal 8 kasos pajamų orderius, t. y.:

Kasos pajamų orderiai

Data

Numeris

Pinigų suma, Lt

2006-10-02

193466a

35000,00

2007-02-28

200000,00

2007-06-06

5100,00

2007-07-02

2000,00

2007-07-02

1A

1618900,00

2007-11-12

447000,00

2007-12-06

000132-01

280000,00

2008-03-31

71500,00

buvo įnešta į bendrovės kasą bendrovės vadybininko A. Dr., likusios 1 760 764,34 Lt (509 952,60 Eur) grynųjų pinigų sumos į bendrovės kasą negrąžino, šių piniginių lėšų bendrovės veikloje nepanaudojo ir jų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų nepateikė, taip pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą, UAB „Ž“ priklausantį, didelės vertės turtą – 1 760 764,34 Lt (509 952,60 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad A. N. dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo pripažintas kaltu nepagrįstai, nes buvo netinkamai taikytas baudžiamasis ir baudžiamojo proceso įstatymai, nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai liudytojų A. Dr. ir R. M. parodymus laikė patikimais, nors, pasak kasatoriaus, šie asmenys turėjo būti pripažįstami jo nusikalstamos veikos bendrininkais. Apklausus kaip liudytojus asmenis, kurie galėjo bendrininkauti pasisavinant turtą, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) V skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos.

Teismas teisingai apibrėžė gydytojo psichiatro D. Stasiūno pateiktos išvados apie R. M. psichikos būklę statusą, tačiau nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. apžvalgos rekomendacijų, kaip turi būti elgiamasi, kai ekspertų išvada ir konsultacinė išvada viena kitai prieštarauja, t. y. apeliacinės instancijos teismas ekspertų išvadą nepagrįstai laikė aukštesnės teisinės galios įrodymu. Liudytojos R. M. psichikos būklės įvertinimas ir aiškus supratimas buvo būtinas sprendžiant dėl jos parodymų leistinumo.

Liudytoja R. M. buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo metu, teisme jos parodymai objektyviai ištirti tik iš dalies, nes, pasak kasatoriaus, juos perskaitant gynyba negalėjo dalyvauti apklausiant liudytoją, išsiaiškinti, ar jai nebuvo daromas neleistinas poveikis, ar suvokiama parodymų esmė ir prasmė. Nuteistojo A. N. nuomone, 2011 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu R. M. buvo pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 24 dalį būtent vyriausiasis buhalteris yra asmuo, tvarkantis ūkio subjekto buhalterinę apskaitą, pagal 11 straipsnį už buhalterinių įrašų teisingumą taip pat atsako vyriausiasis buhalteris.

Šis asmuo atsako už apgaulingą apskaitos tvarkymą, jei nepareikalauja iš kitų įmonėje dirbančių asmenų pateikti būtinų apskaitos dokumentų. R. M. veiksmų kvalifikavimas pagal netinkamą BK straipsnį ir galimo bendrininkavimo nevertinimas pasisavinant turtą kelia pagrįstų abejonių, kad psichine lėtine liga sergančia R. M. buvo manipuliuojama. Ikiteisminio tyrimo metu R. M. parodė, kad išeidama iš darbo bendrovėje „Ž“ ji paliko ne tik pirminius apskaitos dokumentus, bet ir suvestinius apskaitos registrus, tačiau šie dokumentai neminimi nei dokumentų paėmimo protokoluose, nei specialisto išvadose.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, padarė nepagrįstas išvadas, vertindamas liudytojo S. R. parodymus. Tyrėjas S. R., apklausęs R. M., davė išsamesnius parodymus, nei apklausos metu pati R. M., taigi jo parodymai negalėjo būti laikomi leistinu įrodymu, nes tyrėjas jų pagal įstatymą neužfiksavo (pažeista BPK 183 straipsnio 3 dalis, 179 straipsnio 4 dalis). Darant prielaidą, kad apklausų metu tarp tyrėjo S. R. ir R. M. vyko protokole nefiksuoti pokalbiai, S. R. parodymai turėjo būti vertinami ne kaip atskiras įrodymas, o kaip R.

M. apklausos protokolo papildymas, taigi R. M. patvirtinimas, kad S. R. persako iš jos gautas žinias, buvo būtinas. S. R., vadovaujantis BPK 78 straipsniu, galėjo būti apklaustas kaip liudytojas tik dėl jo paties atliktų veiksmų (kratų metu paimtų dokumentų perdavimas specialistams, dokumentų saugojimas, su bendrove „Ž“ nesusijusių dokumentų atskyrimas). Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad R. M. tvarkė tik kasos dokumentus ir jai negalėjo būti tiksliai žinoma, kokia faktinė padėtis dėl pinigų likučio ir pas ką jie yra.

Liudytojo A. M. parodymų apie tai, kad jis asmeniškai matė, kaip R. M., A. N. ir A. Dr. formino dokumentus dėl pinigų išdavimo A. Dr., nors pinigai tuo metu nebuvo perduoti, taip pat girdėjo visus tris nurodytus asmenis kalbantis ir R. M. sakiusi, kad kasoje nėra pinigų, negalima laikyti patikimais, nes jo nurodytų aplinkybių nepatvirtina nei A. N., nei R. M. ar A. Dr. parodymai; šis liudytojas, be to, gali apkalbėti A. N. Liudytojas A. M., anot kasatoriaus, taip pat yra suinteresuotas jį apkalbėti, jo parodymai apie A. Dr. pasakymus, jog jam A.

N. perrašė 1 700 000 Lt (492 354,03 Eur), po to žadėjo įrašyti atgal (neaiškios liudytojo naudojamos žodinės formuluotės), nepagrįsti. Liudytojas A. Dr. šioje byloje davė parodymus apie tai, kad A. N. nurodymu pasirašė kasos išlaidų orderiuose dėl bendrovės „Ž“ pinigų gavimo, nors realiai jų negavo. Pasak kasatoriaus, įrašas dokumente dėl pinigų gavimo reikalauja ištirti versijas apie tai, ar A. Dr. pinigų negavo ir pasirašydamas išlaidų orderiuose bendrininkavo su A. N., taip pat ar A. Dr. gavo pinigus ir turėjo juos panaudoti (arba panaudojo) bendrovės „Ž“ reikmėms (teismas nevertino, kad, trūkstant apskaitos dokumentų, A.

N. negali suformuluoti aiškios pozicijos). Nuteistasis A. N. skunde teigia, kad ikiteisminiame tyrime ir teisme parodė, jog 1,7 mln. Lt buvo realiai perduoti A. Dr. ir turėjo būti panaudoti bendrovės „Ž“ reikmėms. Kad šie parodymai yra teisingi, rodo byloje esantys dokumentai dėl bendrovės „Ža“ pajų pirkimo, duomenys apie P. M., A. M., A. Mi. praturtėjimą. Tai, kad 1,7 mln. Lt liko pas A. N., įrodinėjama tik A. Dr. parodymais. Anot A. N., jis kreipėsi į prokuratūrą dėl galimo kitų asmenų neteisėto praturtėjimo, tačiau ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti dėl to, kad dėl A.

N. yra susiformavusi išankstinė nuostata. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, turėjo pasisakyti dėl UAB „Ž“ dingusių dokumentų, specialisto išvados patikimumo. Anot kasatoriaus, tik iš dalies pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl R. D. ir I. P. parodymų, kaip įrodymų, patvirtinančių, jog buhalterinėje apskaitoje surašyti duomenys neatitinka tikrovės. Jei dalis apskaitos dokumentų buvo pagrobta iki ikiteisminio tyrimo, dalis dokumentų dingo ikiteisminio tyrimo metu, tai dėl apskaitos trūkumų atsakingi tretieji asmenys.

Liudytojas V. K. suinteresuotas nuteistąjį A. N. apkalbėti, nes, dirbdamas A. N. įmonėje, padarė trūkumų. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad S. B. parodė, jog nepaisant to, kad ūkininkams A. Mi., P. M., A. M., A. Dr. buvo perleisti žemės sklypai sudarant notarine tvarka patvirtintas sutartis, už šiuos žemės sklypus sumokėta nebuvo; ši liudytoja parodė mačiusi ūkininkų išrašytus vekselius, pagal kuriuos jie įsipareigojo sumokėti už žemę. Tačiau specialisto tyrimui vekseliai nebuvo pateikti. A. N. pirmosios instancijos teisme buvo nustatęs dokumentų trūkumą, palyginus su paimtu jų kiekiu, tačiau į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta.

Liudytojos R. D. parodymai, pasak kasatoriaus, liudija, kad specialistui ikiteisminiame tyrime nebuvo pateikti visi dokumentai, nes jie nebuvo paimti; specialisto tyrimas atliktas remiantis ne visais apskaitos dokumentais. Specialistės I. Sinušienės parodymai apie tai, kad jai buvo pateikti visi pirminiai apskaitos dokumentai, nesutampa su kitų liudytojų parodymais byloje. Apeliacinės instancijos teismas nevertino specialistės padaryto pažeidimo – tyrimo objekto neapibrėžimo. Specialisto išvada šioje byloje nėra leistinas įrodymas, nes ji surašyta neapibrėžus tyrimo objekto ir šis pažeidimas yra tęstinis, padarytas nuo dokumentų paėmimo iki specialisto išvados pateikimo momento.

Apeliacinės instancijos teismas specialisto išvados prieštaravimų nepašalino, gynybos prašymo dėl ekspertizės paskyrimo nepagrįstai netenkino. Teismai atliko tik specialisto apklausą, kaip jo padarytos išvados trūkumų šalinimą.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas laikė, jog turto pasisavinimo atveju apgaulingas apskaitos tvarkymas sudaro idealiąją sutaptį su turto pasisavinimu. Liko neatsakyta, kodėl A. N. pripažintas kaltu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, nors pareigą tvarkyti apskaitą turi vyriausiasis finansininkas. Kasatorius teigia, kad liudytojų I. P., R. D., paties A. N. parodymais, dokumentais nustatyta, kad 3000 tonų kviečių UAB „Ž“ įsigijusi nebuvo, todėl dėl šios dalies kaltinimas (4022,493 t) turėjo būti mažinamas iki 1022,493 tonų. Vertindamas I. P. ir R. D. parodymus, jų pateiktus dokumentus ir išvadas, teismas galėjo ir turėjo spręsti, jog dalies grūdų įgijimo dokumentų galėjo neišlikti. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar grynųjų pinigų išdavimas iš kasos ir įnešimas į ją teismuose buvo vertinamas pagal dokumentus ar pagal A. Dr., R. M. ir A. M. parodymus. Be to, susiklostę teisiniai santykiai negali būti vertinami kaip baudžiamieji teisiniai santykiai šioje byloje.

Atsiliepimu į nuteistojo A. N. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Liudytojų parodymų, specialisto išvados bei paaiškinimų vertinimas yra fakto, o ne teisės klausimas. Tai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Visi įrodymai, kuriais grindžiama A. N. kaltė, bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo numatytomis priemonėmis. Nuteistasis kasaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų pripažinti byloje esančius įrodymus neleistinais. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus apie liudytojos R. M. psichinę būklę, taip pat ir byloje esančią gydytojo psichiatro S. Stasiūno pateiktą konsultacinę išvadą, jos procesinę reikšmę, padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo abejoti byloje esančio ekspertizės akto išvadomis, jog R.

M., kuriai yra diagnozuoti tam tikri psichikos sutrikimai, gali įvertinti, geba teisingai suvokti reikšmingas bylos aplinkybes, duoti apie tai teisingus parodymus; R. M. gebėjimu duoti teisingus parodymus neabejojo ir nuteistasis bei jo gynėjas, prašę atlikti šios liudytojos apklausą apeliacinės instancijos teisme. R. M. parodymai buvo paskelbti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, nes nebuvo galimybės jos apklausti teisme dėl to, kad nėra žinoma dabartinė konkreti jos gyvenamoji vieta. Kasaciniame skunde ginčijamas ir byloje esančios specialisto išvados dėl ūkinės finansinės veiklos patikimumas, nes ne visi UAB „Ž“ dokumentai buvo ištirti, dalis jų nepateikti specialistams ar yra dingę.

Apeliacinės instancijos teismas atliko papildomus veiksmus šioms aplinkybėms nustatyti ir patikrinti, apklausė liudytoją V. K., kuris negalėjo patvirtinti apelianto teiginių, kad buvo išmesti UAB „Ž“ dokumentai, be to, paliudijo, jog nuteistasis ne kartą bandė paveikti liudytoją, kad šis teisme melagingai patvirtintų, jog yra dingę šios bendrovės dokumentai. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis negalėjo nurodyti, kokių konkrečių dokumentų trūksta, kas tuos dokumentus sudarė, kokios bylai reikšmingos aplinkybės juose yra fiksuotos ir kokią įtaką tai turėtų specialisto išvadai.

Prokuroras mano, kad visi specialisto išvadoje esantys prieštaravimai buvo pašalinti apklausus specialisto išvadą davusį asmenį. Kasaciniame skunde nenurodomi konkretūs argumentai, kodėl susiklostę teisiniai santykiai turėtų būti vertinami kaip civiliniai.

Nuteistojo A. N. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies ir 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Be objektyviųjų veikos požymių, nustatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, būtini ir subjektyvieji – tiesioginė tyčia asmens veikoje, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir norėti juos atlikti.

Toliau aptarsime tik vieną iš minėtų alternatyvių veikų – apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes tik tokia veika aktuali šioje byloje.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (BAĮ 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (BAĮ 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (BAĮ 2 straipsnio 2 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nuosprendžiu nustatyta, kad A. N., būdamas UAB „Ž“ direktorius ir pagal BAĮ 21 straipsnį atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2006–2008 metų laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „Ž“ buhalterinę apskaitą, t. y. į 2007–2008 metų apskaitą įtraukė duomenis apie tai, kad UAB „Ž“ įvairioms bendrovėms pagal 13 sąskaitų faktūrų pardavė 12 240,421 t kviečių už 9 760 907,34 Lt (2 826 954,16 Eur) sumą, nors 2007–2008 metais UAB „Ž“ iš įvairių fizinių asmenų ir bendrovių realiai buvo įsigijusi tik 8217,928 t kviečių, taigi įtraukė 4022,493 t kviečių, kurių įgijimas nepagrįstas apskaitos dokumentais, pardavimo operacijas, dėl šių veiksmų iš dalies nebuvo įmanoma nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip pat A. N. nurodė UAB „Ž“ buhalterei R. M surašyti 8 kasos išlaidų orderius, įrašant juose tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendros 4 420 264,34 Lt (1 280 197,04 Eur) sumos grynųjų pinigų išdavimą UAB „Ž“ vadybininkui A. Dr., nors realiai minėti pinigai bendrovės vadybininkui A. Dr. nebuvo išduoti, taip pat nurodė bendrovės buhalterei R. M. surašyti 8 kasos pajamų orderius, įrašant juose tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendros 2 659 500,00 Lt (770 244,43 Eur) sumos grynųjų pinigų gavimą iš bendrovės vadybininko A. Dr., nors realiai minėtų pinigų bendrovės vadybininkas A. Dr. į bendrovės kasą neįnešė, taip įtraukė į UAB „Ž“ 2006 m. spalio mėnesio, 2007 m. sausio, vasario, balandžio, birželio, liepos, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių ir 2008 m. kovo mėnesio apskaitos registrus (kasos knygą) ir buhalterinę apskaitą dokumentus, kuriuose buvo įformintos neįvykusios operacijos bei nepateikė dokumentų apie 2008 m. gruodžio 31 d. pinigų dokumentinio 1 760 764,34 Lt (509 952,60 Eur) likučio panaudojimą. Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti 2006, 2007 ir 2008 metų UAB „Ž“ turto. Taip A. N. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą, UAB „Ž“ priklausantį didelės vertės turtą – 1 760 764,34 Lt (509 952,60 Eur).

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektas yra specialusis – t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Pagal BAĮ 10, 11 ir 21 straipsnius tai: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Įmonės vadovas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, esant tarpinio vykdymo situacijai (nusikaltimo padarymui, panaudojant nekaltus asmenis). Būtent tokia situacija pagrįstai nustatyta ir šioje byloje. Byloje nustatyta, kad A. N., bendrovės vadovas, pateikdavo buhalterei R. M. finansinius dokumentus, kurie buvo jo pasirašyti, taigi visi veiksmai, tvarkant buhalteriją, buvo daromi su jo žinia ir pagal jo nurodymus. R. M. nežinojo apie buhalterinės apskaitos duomenų neobjektyvumą. Jei vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-596/2012). Tiek kviečių įgijimo neapskaitymas, tiek dokumentinio kasos likučio panaudojimo nepagrindimas yra pagrįstai A. N. inkriminuotos veikos, sukėlusios BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius (negalėjimą iš dalies nustatyti UAB „Ž“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros). Kadangi A. N. sąmoningai suklaidino buhalterę R. M., kurios veikoje teismai nenustatė kaltės, jo veiksmai teisingai įvertinti kaip nusikaltimo vykdytojo.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

Kasatorius dėl turto pasisavinimo ginčija savo kaltę nesutikdamas su byloje surinktų įrodymų vertinimu ir išvadomis. Apie tai bus pasisakyta kituose skirsniuose.

Kadangi kasatorius nenurodo teisinių argumentų dėl netinkamo BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo, tai kolegija apie tai plačiau nepasisako.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. N. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei 183 straipsnio 2 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas A. N. pritaikytas tinkamai.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Kasacinio skundo esmė, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kasatorius iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, tačiau neteigia, kad į juos neatsakyta.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamojo parodymai). Teismas A. N. kaltę, kad jis padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis A. N. ir jo gynėjas teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją V. K. Apeliantas ir jo gynėjas uždavė liudytojui klausimus ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Minėta, kad kasatorius pakartoja apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojų A. Dr. ir R. M. parodymų patikimumo, gydytojo psichiatro D. Stasiūno pateiktos išvados apie R. M. psichikos būklę ir kitų duomenų netinkamo vertinimo.

Apeliacinės instancijos teismas vertino tiek byloje esančius įrodymus apie liudytojos R. M. psichinę būklę, tiek ir byloje esančią gydytojo psichiatro S. Stasiūno pateiktą konsultacinę išvadą ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo abejoti byloje esančio ekspertizės akto išvadomis, jog R. M., kuriai yra diagnozuoti tam tikri psichikos sutrikimai, gali įvertinti, geba teisingai suvokti reikšmingas bylos aplinkybes, duoti apie tai teisingus parodymus. Taigi R. M. parodymų patikimumu (BPK 79 straipsnio aspektu) teismams nebuvo pagrindo abejoti tiek dėl teismo psichiatrijos-teismo psichologijos akto turinio, tiek fakto, kad ji pati buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Liudytojos R. M. parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti teisme, siekiant patikrinti kitus įrodymus, taip pat apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikęs jos apklausą ikiteisminio tyrimo metu, nesant realios galimybės apklausti R. M. teisme. Įvertinus liudytojų V. K., R. D. ir I. P. parodymus bei kratos protokolo turinį padaryta pagrįsta išvada apie išimtų buhalterinių dokumentų apimtį kratos metu. Aplinkybės, jog į apskaitą buvo įtraukti 4022,493 t kviečių pardavimo sandoriai, tačiau jų įgijimas nepagrįstas apskaitos dokumentais, nustatytos įvertinus specialisto išvadą bei specialistės I. Sinušienės parodymus. Šie įrodymai paneigia A. N. versiją, kad skirtumas atsirado dėl to, jog pati UAB „Ž“ užsiaugino kviečius. Dėl kasos pajamų ir išlaidų orderių vadybininko A. Dr. vardu pabrėžtina, kad jie ne visi buvo šio asmens pasirašyti. Teismas, išanalizavęs liudytojų R. M., A. Dr., A. M. bei paties A. N. parodymus, rašytinius įrodymus byloje, padarė pagrįstas išvadas, kad realiai pinigai pagal kasų išlaidų orderius A. Dr. nebuvo išmokėti. Šis teismas, remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika, pagrįstai pažymėjo, kad nuteistasis, tvirtindamas, kad UAB „Ž“ priklausančius pinigus galbūt panaudojo bendrovės interesams, šią aplinkybę turi pagrįsti duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis A. N. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Priimtame nuosprendyje į esminius apeliantų argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir A. N. kaltės – yra išsamiai atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde iš esmės pakartojami apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Rima Ažubalytė

Vytautas Masiokas