eAS-894-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-894-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02264-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys AB „Šiaulių energija“, UAB „GECO-Taika“, UAB „Klas“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybė skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 2S-5/2015 (toliau – ir Nutarimas), kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S-5/2015 galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas aktas nuo jo priėmimo dienos sukelia teisines pasekmes, numatytas Nutarimo nutariamojoje dalyje: pareigą panaikinti tuos teisės aktus, kurie pripažinti pažeidžiantys Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, ir tąsą galimai didelę žalą sukelsiančių investicinių projektų, kuriuos siekia vykdyti potencialūs šilumos gamintojai Šiaulių mieste. Jeigu ginčijamo akto galiojimas nebūtų sustabdytas, šis aktas sukeltų Šiaulių miesto savivaldybei teisines pasekmes dar iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Tokiu atveju teismo sprendimas, net jei jis būtų savivaldybei palankus, realiai jau nebepadarytų tokio poveikio, nesukeltų tokių pasekmių, kurių pagrįstai būtų galima tikėtis iš teismo sprendimo prieš kreipiantis į teismą, nes savivaldybei palankaus teismo sprendimo įvykdyti (t. y. atkurti iki Nutarimo buvusią padėtį) būtų neįmanoma.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, o prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 3 punktu. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti, kad teismui galimai priėmus pareiškėjui palankų sprendimą pagal jo skunde reiškiamus reikalavimus, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas realus teismo sprendimo įvykdymas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo nepagrindė jokiomis egzistuojančiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, šiuo metu nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti laikomi pakankamu pagrindu taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi ir pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu pareiškėjas atsisakytų vykdyti ginčijamą Tarybos nutarimą, Taryba įgytų teisę dėl tokių jo veiksmų (neveikimo) su skundu kreiptis į apygardos administracinį teismą.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra nepagrįstas, todėl jo netenkino.

II. Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir priimti naują sprendimą – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S-2/2015 galiojimą iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas paaiškina, kad būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę sąlygoja tai, jog ginčijamas aktas nuo jo priėmimo dienos sukelia teisines pasekmes, numatytas Nutarime – pareigą panaikinti tuos teisės aktus, kurie pripažinti pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, ir tąsą galimai didelę žalą sukelsiančių investicinių projektų, kuriuos siekia vykdyti potencialūs šilumos gamintojai Šiaulių mieste. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. kovo 27 d. priimtoje Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje yra įtvirtinti privalomi šilumos ūkio plėtros sprendiniai savivaldybėms. Programos 1 priedo R-1-3 dalyje numatyta, kad reguliuojamų šilumos gamintojų valdomų šilumos energijos gamybos įrenginių, tiekiančių šilumą į Šiaulių miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemą ir naudojančių atsinaujinančius ir (ar) vietinius energijos išteklius, įrengtosios šiluminės galios sudaro 61 MW. Pareiškėjas paaiškina, kad Šiauliuose yra vienas reguliuojamas šilumos gamintojas, kurio valdomų biokurą naudojančių šilumos gamybos įrenginių suminė galia sudaro 61 MW. Pareiškėjas daro išvadą, kad Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje nenumatyta naujų šilumos gamybos įrenginių (ir gamintojų), naudojančių biokurą, plėtra, todėl Tarybos nutarimo įgyvendinimas, reikalaujantis panaikinti savivaldybės sprendimus, prieštarautų priimtos Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programoje numatytiems privalomiems sprendiniams. Pareiškėjas pabrėžia, jog šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į viešąjį interesą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, 92 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo, nes pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais ir nepagrindžia išimtinių, išskirtinių aplinkybių, kurios neabejotinai rodytų, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės kiltų reali grėsmė, jog teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps negalimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Taryba skundžiamu Nutarimu įpareigojo panaikinti savivaldybės 2013 m. m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 atitinkamus punktus ir 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T-123, nes jais buvo sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos. Atsakovas pažymi, kad savivaldybės sprendimai susiję tik su nepriklausomų šilumos gamintojų galimybėmis atlikti veiksmus, susijusius su patekimu į atitinkamą šilumos gamybos rinką, todėl nėra aišku, kokią įtaką Tarybos įpareigojimų vykdymas gali turėti viešajam interesui. Atsakovas nurodo, kad nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos sąlygos yra įtvirtintos šilumos ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad jų veikla atitinkamoje rinkoje galėtų pažeisti vartotojų interesus. Įvertinus tai, kad nepriklausomų šilumos gamintojų veikla numatyta teisės aktuose, atsakovo teigimu, savivaldybė nepagrįstai daro išvadą, jog ji savivaldybės teritorijoje yra negalima. Atsakovas daro išvadą, kad ginčijamas Tarybos nutarimas negali turėti neigiamos įtakos viešajam interesui. Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa buvo patvirtinta 2015 m. kovo 18 d. Vyriausybės nutarimu ir įsigaliojo 2015 m. kovo 27 d., todėl viena iš aplinkybių, dėl ko buvo priimti savivaldybės sprendimai, nebeegzistuoja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „GECO-Taika“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad skundžiamo Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S-5/2015 nevykdymas gali nulemti pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar negalimumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Tarybos nutarimas yra priimtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pagrindu, todėl nėra savaime vykdytinas teisės taikymo aktas, todėl pareiškėjui atsisakius vykdyti Tarybos įpareigojimą, tai nesukeltų jokių tiesioginių teisinių padarinių. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas prima facie neįrodė skundžiamo Tarybos nutarimo nepagrįstumo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad esamo reguliavimo pagrindu mažiausią šilumos kainą galima pasiekti tik tuo atveju, kai skirtingi šilumos gamintojai nuolat tarpusavyje varžosi dėl pigesnės šilumos pardavimo. Konkurencija šilumos ūkyje taip pat skirta apsaugoti viešąjį interesą – visų atitinkamos rinkos šilumos vartotojų turtinius interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas yra reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S-5/2015 galiojimo sustabdymo – taikymas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi atsisakė tenkinti Šiaulių miesto savivaldybės prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad užtikrinimo priemonių taikymas siejamas su teismo sprendimo vykdymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 71 straipsnis nustato pagrindus ir sąlygas, kuriems esant reikalavimas gali būti užtikrinamas. Nesant šiame straipsnyje numatytų pagrindų ir sąlygų, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teismas atmeta. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalį teismas gali uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą ir laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą.

Iš susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamą ginčą, nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo pateiktus įrodymus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti pirmiau nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S-5/2015 galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Šioje bylos proceso stadijoje nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą bei teisėtus lūkesčius.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog nagrinėjamu atveju ginčijamo atsakovo nutarimo galiojimo sustabdymo būtinybė yra susijusi su viešuoju interesu, t. y. dėl Tarybos nutarimo apribojamos AB „Šiaulių energija“ vykdomos veikslo apimtys gali turėti įtakos šilumos kainai. Byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių teigti, kad, nesustabdžius Tarybos nutarimo galiojimo šilumos kainos Šiaulių miesto gyventojams padidės. Pažymėtina ir tai, kad konkurencija šilumos ūkyje taip pat skirta apsaugoti viešąjį interesą. Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje nenumatyta naujų šilumos gamybos įrenginių (ir ramintojų), naudojančių biokurą, plėtra, nesudaro pagrindo nevertinti nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos sąlygų savivaldybės teritorijoje. Pabrėžtina ir tai, jog palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju dėl ginčijamo nutarimo galimai kilusi žala galėtų būti atlyginta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis sąlygomis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-784/2014, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimų galiojimo sustabdymo, netaikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo konstatuota, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. T-300 (išskyrus 2 dalį, dėl kurios ginčas iš esmės nekyla) ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. T-123 2 dalis yra norminio teisinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad negalima teigti, jog šiuo atveju nesustabdžius norminio administracinio akto galiojimo gali pasunkėti administracinio teismo sprendimo laikyti neteisėtą norminį administracinį aktą panaikintu įvykdymas. Be to, teisėjų kolegija sutiko, jog dėl savivaldybės priimtų sprendimų pareiškėjas UAB „GECO-Taika“ gali patirti tiek laiko, tiek piniginių nuostolių, tačiau nurodė, kad tai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodoma administracinė byla nepagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo šioje administracinėje byloje. Pažymėtina ir tai, jog kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neriboja pareiškėjo teisės teikti kitą, atitinkantį ABTĮ 71 straipsnio reikalavimus, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie pareiškėjo prašymo pagrįstumą ir būtinybę nagrinėjamu atveju taikyti prašyme nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas