AS-18-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-18-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03435-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. liepos 8 d. paštu išsiuntė skundą teismui, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas) 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (75)-18-14913; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 14 653,50 Lt. Taip pat pareiškėjas prašė pripažinus, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, jį atnaujinti bei sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio, gavęs sumažintą valstybinę pensiją, tikrai nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį ir buvo sumažintos valstybinės pensijos. Pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. dar iki jo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau net ir šiuo atveju nepraėjo 3 (treji) metai nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo / turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Supratęs, kad atsakovas savo iniciatyva negrąžins neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalies, pareiškėjas raštu kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, prašydamas perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Gavęs Valstybės saugumo departamento 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (75)-18-14913, pareiškėjas galutinai sužinojo, kad be teismo sprendimo sumažinta pensijos dalis nebus grąžinta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 15 d. nutartimi pareiškėjo E. G. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir E. G. skundą atsisakė priimti.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2014 m. liepos 8 d., pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) vėliausiai tapo (turėjo tapti) žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, praleidęs skundo padavimo terminą.

Nutartyje vadovautasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kodėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsiteisėjimo delsė ginti savo pažeistą teisę teisme. Pareiškėjas taip pat nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateikto išsamaus išaiškinimo apie teisės į valstybinės pensijos nepriemoką gynimo tvarką ir terminus delsė kreiptis į teismą ilgiau kaip metus laiko ir skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. liepos 8 d. Jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų nagrinėjamos rūšies pensijų, todėl pareiškėjas nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio ir neturėjo pagrindo laukti valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo greitu laiku. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nerūpestingai ilgai delsė ginti savo pažeistas teises teisme, todėl prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Taip pat teismas nustatė, jog visi kiti reikalavimai yra išvestiniai reikalavimai iš reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, todėl atsisakius priimti paminėtą reikalavimą, atsisakyta priimti ir išvestinius reikalavimus.

III. Pareiškėjas E. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde be aplinkybių, išdėstytų skunde, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagal jo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jo skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, kadangi kitų asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, skundai yra priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas E. G. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjas, 2014 m. liepos 8 d. kreipdamasis su skundu į teismą, pareiškė tokius reikalavimus: 1) panaikinti Valstybės saugumo departamento 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (75)-18-14913; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 14 653,50 Lt. Taip pat pareiškėjas prašė teismui pripažinus, kad yra praleidęs terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą.

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės ginčija tą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti jo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 14 653,50 Lt. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti šį pareiškėjo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl atsisakymo priimti kitą skundo reikalavimą pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui neginčija.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, priteisimo.

Pažymėtina, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nurodydamas, kad šis įstatymas galioja: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Dėl minėtų Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymų yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar minėtos įstatymų normos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, taikant Laikinąjį įstatymą, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 (treji) metai, kuris pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, Valstybės saugumo departamentui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėjas skunde patvirtina, kad sumažinta pensija jam mokama nuo 2010 m. sausio mėnesio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus, ribojant jo pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2014 m. liepos 8 d., t. y. praleidęs minėtą 3 (trejų) metų terminą šiam reikalavimui pareikšti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-746/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-640/2014 ir kt.).

Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 (trejų) metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.).

Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame konstatuotas tam tikrų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, paskelbimas buvo atidėtas, šis nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2014 m. liepos 8 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS662-809/2014, Nr. AS756-836/2014, Nr. AS756-885/2014, AS552-759/2014, AS624-811/2014, AS525-577/2014, AS624-843/2014 ir kt.). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, pažymėtina, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas, atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Teisėjų kolegija taiko pirmiau išdėstytas nuostatas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas specialusis 3 (trejų) metų procesinis terminas ir kad skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, kad 3 (trejų) metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų taikymo 2012–2013 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. liepos 8 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje Nr. AS143-847/2014, 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015, 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015, kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalies, kuria prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes šia apimtimi skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad yra pagrindas iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, bei tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujina kreipimosi į teismą terminą dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija pareiškėjo E. G. skundo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 14 653,50 Lt, priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį pakeisti.

Pareiškėjo E. G. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tenkinti ir šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjo E. G. skundo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 14 653,50 Lt, priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė