2K-39/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-39/2014

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00718-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą I. G.,

nuteistajam D. D.,

jo gynėjui advokatui Džigintui Žebeliui,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Simono Slapšinsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nuosprendžių nuteistojo D. D. baudžiamojoje byloje.

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu D. D. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams; be to nuteistas ir pagal BK 152 straipsnio 1 dalį areštu dvidešimčiai parų, 153 straipsnį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš D. D. priteista nukentėjusiajai S. G., atstovaujamai pagal įstatymą motinos I. G., 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, ir D. D. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 152 straipsnio 1 dalį ir 153 straipsnį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta D. D. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių dešimčiai parų. Iš D. D. priteista nukentėjusiajai S. G. neturtinė žala sumažinta iki 5000 Lt. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu:

buvo nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, I. G. priklausančios sodybos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasinaudodamas nukentėjusiosios S. G., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, prievarta numovęs jai apatines kelnaites ir įvedęs savo varpą į jos makštį, lytiškai santykiavo su mažamete prieš jos valią, taip išžagino mažametį asmenį;

be to, nuteistas ir pagal BK 152 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2010 m. vasario 21 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. ten pat, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nenustatytą skaičių kartų bučiavo nukentėjusiąją, rankomis per drabužius lietė jos krūtinę ir sėdmenis, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais veiksmais priekabiavo prie nepilnametės podukros, taip seksualiai priekabiavo prie priklausomo asmens;

pagal BK 153 straipsnį už tai, kad nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. vasario 21 d. ten pat, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad S. G., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, nenustatytą skaičių kartų bučiavo ją, rankomis per drabužius lietė jos krūtinę ir sėdmenis, laižė jos apnuogintą krūtinę, taip tvirkino mažametį asmenį.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal nukentėjusiosios S. G., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. G., nuteistojo D. D. apeliacinius skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nuosprendžiu nustatė, kad nėra pakankamai įrodymų, jog D. D. 2009 m. lapkričio mėnesį turėjo lytinių santykių su mažamete S. G., tačiau atliko neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažametę S. G. („lindo“ prie jos, rankomis lietė kūną, bučiavo), sudarančius tęstinę nusikalstamą veiką – mažamečio asmens tvirkinimą, kuri tęsėsi nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. vasario 21 d., ir papildomai šių veiksmų nekvalifikavo. Šis teismas D. D. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kasaciniu skundu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Simonas Slapšinskas prašo:

pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, panaikinant jo dalis, kuriose D. D. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisintas, subendrintos bausmės, nukentėjusiajai priteista neturtinė žala;

palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendį su pakeitimais: D. D. veiką, kvalifikuotą pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį ir paskirti jam aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su pagal BK 152 straipsnio 1 dalį ir 153 straipsnį paskirtomis bausmėmis ir paskirti D. D. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams;

kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų ir pripažinęs, kad D. D. 2009 m. lapkričio mėnesį su tuo metu mažamete nukentėjusiąja atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai pagal nustatytas faktines aplinkybes vertintini kaip mažamečio asmens tvirkinimas, bei nusprendęs, kad nėra patikimų įrodymų, jog D. D. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras sutinka, kad 2011 m. birželio 13 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje nebuvo detalizuota mažametės nurodyta išprievartavimo sąvoka, tačiau laiko nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad, nukentėjusiajai dar ikiteisminio tyrimo metu pakeitus parodymus ir teisme visiškai neigiant, kad D.

D. atliko su ja kokius nors seksualinės prievartos veiksmus, nėra galimybės patikrinti ir konkretizuoti jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui. Neišsamius nukentėjusiosios parodymus papildo viso bylos proceso metu nuoseklūs liudytojos V. V. parodymai apie jai žinomas aplinkybes dėl D. D. seksualinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusiąją ir kad šias aplinkybes ji sužinojo iš D. D. ir S. G. Šios liudytojos parodymai ne tik konkretizuoja ir papildo nukentėjusiosios 2011 m. birželio 13 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, tačiau yra itin svarbūs nukentėjusiajai pakeitus parodymus ir ėmus neigti, kad patyrė seksualinę prievartą.

Liudytoja V. V. apie nusikalstamus veiksmus sužinojo ne iš nukentėjusiosios, o iš paties D. D. ir netrukus po to, kai šie veiksmai buvo atlikti, t. y. 2009 metais, o ne po 2011 m. gegužės 26 d., kai nukentėjusioji mokykloje papasakojo apie patirtą prievartą ir vėliau, paneigdama šį savo pasakojimą, nurodė, jog aplinkybes sugalvojo keršydama patėviui. Taigi liudytojos V. V. parodymai gauti iš dviejų šaltinių – D. D. ir nukentėjusiosios, jie abu vienodai papasakojo apie D. D. veiksmus: naktį, būdamas girtas, jis čiupinėjo nukentėjusiąją, bandė įkišti savo lytinį organą į jos lytinius organus ir atlikti lytinį aktą.

Šios nustatytos aplinkybės yra reikšmingos kvalifikuojant D. D. veiką. Liudytojos V. V. parodymai visiškai atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus, nes tai įstatymo nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais (tiesiogiai apklausiant liudytoją pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) patikrinti duomenys, patvirtinantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Išžaginimas yra baigtas nuo lytinio akto pradžios, tačiau apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad nepakanka duomenų, jog D.

D. pradėjo lytinį aktą su tuo metu mažamete podukra, t. y. kad buvo įvedęs varpą į nukentėjusiosios makštį, liko visiškai neįvertintos V. V. parodymais patikimai nustatytos aplinkybės, kad D. D. bandė įkišti savo lytinį organą į nukentėjusiosios lytinius organus ir atlikti lytinį aktą. Siekimas lytiškai santykiauti prieš kito asmens valią panaudojant fizinį smurtą, išreiškiant grasinimus ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, kuris nebuvo realizuotas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, vertintinas kaip pasikėsinimas išžaginti.

Apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes D. D. 2009 m. lapkričio mėnesį atlikti neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai su savo mažamete podukra, t. y. bandymas įvesti varpą į makštį, vertintini kaip pasikėsinimas išžaginti bejėgiškos būklės dėl mažametystės asmenį, o ne kaip BK 153 straipsnyje numatyti tvirkinamieji veiksmai. Taip pat keistinas pirmosios instancijos teismo atliktas bausmių bendrinimas, nes šis teismas netinkamai taikė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas.

BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. D. D. padarytos nusikalstamos veikos pagal baudžiamąjį įstatymą iš esmės skiriasi savo pavojingumu ir priskiriamos skirtingoms nusikaltimų kategorijoms bei nusikalstamų veikų rūšims, todėl turi būti bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 5 dalį apėmimo būdu.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį nuo 30 000 Lt iki 5000 Lt. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė nustatęs naujas faktines aplinkybes ir kartu žymiai sumažėjus D. D. nusikalstamų veikų apimtims bei įvertinęs tai, kad apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme nepilnametė nukentėjusioji neigia, kad D. D. atliko su ja kokius nors seksualinės prievartos veiksmus, dėl kurių jai būtų padaryta kokia nors žala. Prokuroras pažymi, kad pasikėsinimu išžaginti tuo metu mažametei nukentėjusiajai buvo sukelta neigiamų dvasinių išgyvenimų, ji patyrė dvasinį sukrėtimą, tai patvirtinta kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad nepilnametei nukentėjusiajai daroma įtaka. Dėl to nepilnametės nukentėjusiosios pozicija negali būti vienu iš lemiamų kriterijų sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino mažametės ir vėliau nepilnametės nukentėjusios patirtų seksualinės prievartos veiksmų ilgą laikotarpį, veiksmų dažnumą ir pobūdį, pažeminimus bei neigiamus dvasinius išgyvenimus, informacijos atskleidimu patiriamą diskomfortą bendraujant su kitais asmenimis. Šios aplinkybės neįvertintos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, dėl to šio teismo nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai nustatytas neproporcingai menkas neturtinės žalos atlyginimo dydis, naikintinas. Pripažinus, kad D. D. pasikėsino įvykdyti labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl apeliacinio nuosprendžio teisėtumo

Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad kasatorius iš dalies nesutinka su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimu, šio teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, analizuoja įrodymus ir daro išvadą, kad D. D. įvykio metu pasikėsino atlikti lytinį aktą su mažamete podukra, tačiau tai jam nepavyko.

Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais bei jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas D. D. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, pagrindė perskaitytais nukentėjusiosios S. G. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (teisme ji nebuvo apklausta), liudytojos V. V. parodymais, kitais bylos duomenimis.

Kasatorius pripažįsta, kad 2011 m. birželio 13 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant nukentėjusiąją S. G. nebuvo detalizuota jos nurodyta išprievartavimo sąvoka.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal nukentėjusiosios S. G., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. G., nuteistojo D. D. apeliacinius skundus nagrinėdamas bylą atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusiąją S. G. (ji neigė, jog turėjo lytinius santykius su D. D.), jos atstovę pagal įstatymą I. G., liudytoją V. V., specialistą V. V., nuteistąjį D. D. Taigi šis teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, ėmėsi priemonių išsiaiškinti įrodymų prieštaringumą ir tik tuomet įvertino surinktus įrodymus. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai išanalizavo iš įvairių šaltinių gautus duomenis ir padarė argumentuotą išvadą, jog nėra pakankamai įrodymų, kad D. D. 2009 m. lapkričio mėnesį turėjo lytinių santykių su mažamete S. G. ar tai kėsinosi padaryti, tačiau atliko neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažametę S. G. („lindo“ prie jos, rankomis lietė kūną, bučiavo) kurie sudaro tęstinę nusikalstamą veiką – mažamečio asmens tvirkinimą, kuri tęsėsi nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. vasario 21 d., ir šie veiksmai sudaro BK 153 straipsnio sudėtį. Nustatęs šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nuteistąjį D. D. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisino.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, aiškinosi įrodymų prieštaringumą, išsamiai išanalizavo surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė argumentuotas išvadas nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Taigi šis teismas nagrinėdamas bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadarė.

Minėta, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nepatvirtino jo nustatytų aplinkybių, kad D. D. 2009 m. lapkričio mėnesį turėjo lytinių santykių su mažamete S. G., bei nenustatė, kad jis tai kėsinosi padaryti. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, jog 2009 m. lapkričio mėnesį D. D. kėsinosi lytiškai santykiauti su mažamete S. G.

Neturėdama pagrindo kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių (BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu), kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal jas baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl prokuroro kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Simono Slapšinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Vytautas Greičius

Vytautas Masiokas