AS-211-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-211-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05121-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:

1) atnaujinti trejų metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 12-01-1909;

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 487,74 Lt, kuri susidarė dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų;

4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 204,31 Lt, kuri susidarė dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo A. J. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsisakė priimti A. J. skundą. Nurodė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teismas nurodė, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.) ir terminais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/13, konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (a. b. Nr. A444-2232/2013) konstatavo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesio pabaigoje. Pareiškėjas skundą teismui paštu pateikė 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą trejų metų skundo padavimo teismui terminą ir paaiškina, kad jį praleido dėl vyravusio teisinio neaiškumo, kaip pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai turėtų ginti savo teises. Nurodė, kad manė, jog trejų metų terminas skaičiuotinas ne nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, bet nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, nes tik nuo tada jam tapo žinoma apie savo teisių pažeidimą.

Teismas nurodė, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nėra. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad iki LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties priėmimo dienos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisės į teisminę gynybą buvo žymiai apsunkintos, nes nebuvo aiškus procesinio kreipimosi į teismą termino eigos pradžios momentas. Kita vertus, skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Jokios individualios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjui nedelsiant po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo pareiškėjo pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Argumentai, kad trejų metų kreipimosi į teismą terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos, prieštarauja nuosekliai administracinių teismų praktikai, todėl atmestini. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą.

Remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į tai, kad nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, atsisakė priimti.

Dėl prašymo panaikinti KAM sprendimą, teismas nurodė, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje a. b. Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. KAM sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti KAM sprendimą nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų.

III. Pareiškėjas A. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2014 m. gruodžio 4 d. pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir nepriimti skundo dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo ir priimti naują sprendimą.

Atskirajame skunde nurodo, kad skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad iš KAM 2014 m. spalio 30 d. sprendimo sužinojo naują aplinkybę, kad po valstybinė pensija buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, prieštaraujančią Konstitucijai, bet KAM neišmokės ir šios pensijos dalies. Apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pirmosios instancijos teismui buvo nurodytos priežastys dėl kurių pareiškėjas į teismą nesikreipė anksčiau, t. y. nuo 2010 m. vasario mėnesio, gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pareiškėjas nemanė, kad pažeidinėjamos jo teisės, nes žinojo, kad priimtas Laikinasis įstatymas, remiantis kurio 4 straipsnio 1 dalimi, sumažintos valstybinės pensijos;

Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą; tai, kad jam nebus išmokėta neišmokėtos pensijos dalis, pareiškėjas sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) atsakymu į kreipimąsi, kuriame nurodyta, jog VRM nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, bet siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes; apie savo teisių pažeidimą sužinojo ir susipažinęs su 2013 m. birželio 11 d.

Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai. Teigia, kad teismas, spręsdamas jo pateiktą prašymą dėl termino atnaujinimo, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas (remiasi nutartimis administracinėse bylose Nr. A444-2232/2013; AS261-611/2008). Teigia, kad teismas nenurodė motyvų, kodėl negali atnaujinti termino skundui paduoti ir išnagrinėti pareiškėjo reikalavimų, nors jo pensijos ribojimų neatitikimas Konstitucijai nustatytas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Mano, kad teismas turėjo pagal jo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pilna apimtimi, nes kitų asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, skundai priimti nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo A. J. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti A. J. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui A. J. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio KAM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas A. J. kreipėsi 2014 m. lapkričio 25d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 12), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. lapkričio 25 d. dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. J. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas A. J. kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 25 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl KAM sprendimo panaikinimo atsisakė priimti motyvuodamas, tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje a. b. Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką, tad KAM sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas, vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti KAM sprendimą nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų, ši nutarties dalis taip pat naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjo A. J. skundo reikalavimus priteisti 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 12-01-1909, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas