A-438-1263-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A438-1263/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-62-3-00968-2012-2

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014

m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio

(kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje

rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“

skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto

savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos

automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos ir R.

D. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas

AB ,,Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 3–5) kreipėsi

į teismą, prašydamas iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir

atsakovas) priteisti 400 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo

priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo.

Pareiškėjas

nurodė, kad 2010 m. gegužės 3 d., apie 22.30 val., R. D.,

vairuodamas jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „VW Passat“,

valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Taikos pr. ir Kovo 11-osios

g. sankryžoje, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri

buvo apsemta vandens, neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais

atitvarais. Dėl šių priežasčių galimybė tamsiu paros metu pastebėti duobę

kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Transporto priemonė buvo apgadinta.

Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Į eismo

įvykio vietą atvykę ir įvykio vietą apžiūrėję policijos pareigūnai nenustatė, kad

transporto priemonės vairuotojas būtų padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimą.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2010 m. gegužės

4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla vairuotojo atžvilgiu buvo

nutraukta. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. informavo

pareiškėją, kad dėl įvykusio eismo įvykio jam nuosavybės teise priklausančiai

transporto priemonei buvo padaryta žala, ir prašė išmokėti draudimo išmoką.

Pareiškėjas transporto priemonės apžiūros metu nustatė transporto priemonei eismo

įvykio metu padarytus sugadinimus. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą

pagrindžiančiais dokumentais, atlygino trečiojo suinteresuoto asmens dėl eismo

įvykio patirtą turtinę žalą – iš viso 857,57 Lt. Išmokėjęs draudimo išmoką,

pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą

asmenį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnis).

457,57 Lt turtinę žalą atsakovas pareiškėjui atlygino, taigi likusi neatlyginta

turtinė žala sudaro 400 Lt. Turtinė žala iki šios dienos nėra atlyginta, dėl to

turi būti priteista teismine tvarka.

Pažymėjo, kad

atsakovo, t. y. Kauno miesto savivaldybės, darbuotojai neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios

atsakomybės sąlygos.

Atsakovas

atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–29) nurodė, kad neaišku, kodėl pareiškėjo

prašoma priteisti 400 Lt turtinė žala R. D. buvo išmokėta

tik 2011 m. rugpjūčio 24 d., kai įvykis tariamai įvyko 2010 m. gegužės 3

d., ir kodėl nebuvo išmokėta kartu su 457,57 Lt suma. Iš 2011 m. rugpjūčio

24 d. pranešimo apie nuostolių atlyginimą Nr. 10607093 matyti, kad apskaičiuota

išmoka yra 400 Lt didesnė nei nuostolių suma. Be to, remiantis VĮ „Regitra“

duomenimis, ginčo automobilio techninė apžiūra atlikta 2011 m. gegužės 27 d., o

tai reiškia, kad ji buvo sutvarkyta po tariamo eismo įvykio, todėl ir

automobilio savininkui, ir pareiškėjui turi būti žinomos realiai patirtos

išlaidos. Žinant, kiek realiai kainavo automobilio remontas, pareiškėjo

reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas jo paties sudarytomis

preliminariomis sąmatomis, iš kurių net nėra aišku, ar į paskaičiavimus yra

įtrauktas PVM. Pažymėjo, kad ginčas dėl pareiškėjo nurodomo įvykio tarp šalių

jau buvo išspręstas taikiai. AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. birželio 1 d.

pretenzija Nr. R0001074324 buvo patenkinta Kauno miesto savivaldybės administracijos

direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. sprendimu. Be to, nė viename iš pateiktų

dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti/sukėlė

nurodytus automobilio sugadinimus.

Teigė, kad dėl

eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo

sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir, iškilus grėsmei eismo saugumui,

nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Nesutiko

su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, nes,

atsakovo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies

nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų

neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, nes žala yra

kildinama iš viešosios teisės.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo

ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l.

86–87) nurodė, kad ji nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Lietuvos

Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos

savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis

pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo vykdymą yra Kelių

priežiūros ir plėtros programa. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis

nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria

minėtos programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra

parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti),

prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Tačiau

programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo

infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Situacija finansuojant vietinės

reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei

savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo

šaltinių.

II. Kauno

apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu

pareiškėjo skundą tenkino: priteisė jam iš atsakovo 400 Lt turtinės žalos

atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos

iškėlimo teisme (2012 m. spalio 8 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir

200 Lt išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu.

Įvertinęs

pateiktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad turtinės

žalos dydis įrodytas. Pažymėjo, kad transporto priemonės techninės apžiūros

akto ir remonto sąmatos duomenys neginčijamai patvirtina, jog yra priežastinis

ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų.

Be

to, Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 021, patvirtintose AB

„Lietuvos draudimas“ valdybos, numatyta, kad, jei draudžiamojo įvykio

kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti

išmokėtą draudimo išmoką, apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išskaitos

suma, kai kaltininkas: yra Lietuvoje registruota įmonė, įstaiga ar

organizacija, Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės, nuolat

gyvenantis Lietuvoje arba buvo sudaręs draudimo sutartį, pagal kurią gali būti

pilnai atlyginama draudžiamojo įvykio metu patirta žala. Pirmosios instancijos

teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra jokios draudėjo kaltės dėl kilusių

pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas yra Lietuvoje registruota

įstaiga. Be to, CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių

civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio

principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teisę

teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir

tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško

nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau

nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių

dydį, Kauno apygardos administracinis teismas nenustatė. Konstatavo, kad dėl

šių aplinkybių draudėjui pagrįstai buvo išmokėta draudimo išmoka netaikant

išskaitos.

Teismas

sprendė, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą,

taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei

aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą

pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams ir jų turtui nekiltų

grėsmė. Teisės aktuose nustatytos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo

pažeisdamas CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą

elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovas neveikė taip,

kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pažymėjo,

kad esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas

dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas.

Atkreipė

dėmesį į tai, kad palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės

prievolės, todėl atsakovo argumentus dėl palūkanų nepriteisimo pripažino

nepagrįstais.

III. Atsakovas

Kauno miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 106–109), kuriuo prašo

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą

panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas teigia,

kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės

teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl to

priėmė neteisėtą ir nepagrįstą, todėl naikintiną sprendimą.

Nurodo, kad

pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, turėjusias

esminės reikšmės ginčo dėl tariamo įvykio kilimui ir eigai, neištyrė įrodymų,

kuriais vadovavosi skundžiamame sprendime, tinkamumo.

Mano, kad

pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, nes Kauno miesto savivaldybė jau yra

atlyginusi visą reikalautą žalą (457,57 Lt) dėl 2010 m. gegužės 3 d. eismo

įvykio (buvo patenkinta AB ,,Lietuvos draudimas“ 2010 m. birželio 1 d.

pretenzija Nr. 0001074324). Pareiškėjas nėra pateikęs jokių dokumentų, kurie

patvirtintų, jog ginčo automobilio remonto darbai buvo atlikti, todėl

nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų

laikytini neįrodytais. Atkreipia dėmesį į tai, kad jau vien iš byloje pateiktos

2010 m. gegužės 3 d. eismo įvykio schemos matyti, jog vairuotojas pažeidė Kelių

eismo taisykles, nes važiuojant dešine kelio puse neįmanoma įvažiuoti į eismo

įvykio vietos schemoje nubraižytą duobę automobilio dešinės pusės ratais.

Atsakovo manymu, jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai būtent vairuotojo

veiksmai, o ne duobės buvimas lėmė jo kilimą. Tad šioje byloje negalima išvada,

kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala buvo patirta dėl įvažiavimo į ginčo

duobę. Teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad tokiu atveju neįrodytas

priežastinis ryšys. Mano, kad duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos

padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę

ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado

būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę.

Atkreipia

dėmesį į tai, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas

ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys

nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, o pateiktas

techninės apžiūros aktas, kuriuo remtasi pirmosios instancijos teismo

sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios.

Akcentuoja,

kad Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti

užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta.

Kauno miesto gatvės yra reguliariai tvarkomos, tačiau skirtas finansavimas yra

ribotas ir nepakankamas.

Mano, kad

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovo

5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo

teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl atsakovo

kaltės, t. y. procesinius dokumentus pateikė ir procesinius veiksmus atliko

nepraleisdamas nurodytų terminų.

Pažymi, kad

teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui

ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos,

įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo

srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir

6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Vietos savivaldos

įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės

kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas

yra viena iš savarankiškų savivaldybių funkcijų, tačiau šio įstatymo normos

nenumato palūkanų mokėjimo galimybės, todėl tokios palūkanos neturėtų būti

priteistos.

Pareiškėjas atsiliepime

į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 113–115) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo

jį atmesti, o iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad

atsakovas neužtikrino jam priklausančios Taikos pr., Kaune, esančios žiedinės

sankryžos tinkamos būklės, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės

aktus privalėjo veikti. Atsakovo neveikimą ir žalos atsiradimą sieja būtinasis

priežastinis ryšys. Byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotojas buvo

neatsargus, neatidus. Darytina išvada, kad yra visos būtinos sąlygos atsakovui

taikyti civilinę atsakomybę.

Remiasi

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio

bylose. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.37

straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir priteisė iš

atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos

iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų

kolegija

k o n s t a t u

o j a:

IV. Nagrinėjamu

atveju ginčas tarp šalių kilo dėl 400 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas AB „Lietuvos

draudimas“ prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės subrogacijos

pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), atlyginimo, taip pat dėl 5 proc. dydžio

metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo

teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Kauno

apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjui

iš atsakovo buvo priteistas 400 Lt turtinės žalos atlyginimas, taip pat 5 proc.

dydžio metinės palūkanos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2012 m. spalio

8 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios

instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatė, kad pareiškėjas 2009 m.

balandžio 21 d. sudarė su trečiuoju suinteresuotu asmeniu R.

D. transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimo serija LD Nr. 90615624)

dėl automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiui

nuo 2009 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. gegužės 30 d. (b. l. 10). 2010 m. gegužės

3 d., apie 22.30 val., Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu R. D., vairuodamas paminėtą automobilį, Taikos pr. ir Kovo

11-osios g. sankryžoje įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje,

kuri buvo užpilta vandeniu ir jos vizualiai nesimatė. Eismo įvykio metu

automobilis buvo apgadintas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kelių policijos valdyba nustatė, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių

nepažeidė, o gatvėje esanti duobė nebuvo tinkamai pažymėta, buvo užpilta vandeniu,

todėl jos vizualiai nesimatė (b. l. 14). Transporto priemonės draudėjas

pateikė draudikui prašymą atlyginti patirtą žalą (b. l. 15). Atlikus

transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą bei paskaičiavus remonto darbus

buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu

apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 857,57 Lt (b. l. 16–19),

todėl AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. gegužės 17 d. išmokėjo R.

D. 457,57 Lt, o 2011 m. rugpjūčio 24 d. – 400 Lt (b. l. 20). Kauno

miesto savivaldybė tenkino AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. birželio 1 d.

pretenziją Nr. R0001074324 ir sumokėjo pareiškėjui 457,57 Lt (b. l. 23,

33). Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl likusios 400 Lt

sumos, kurią pareiškėjas išmokėjo transporto priemonės savininkui.

Apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines

aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos,

atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės

reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y.

keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, t. y. inžinerinio

statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 9 ir 11 dalys)

trūkumų, klausimas.

Pagal

statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1

dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų,

įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų

savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1

dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų,

statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo,

viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje

įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios

deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto,

kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui

padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir

padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta

iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto

valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka

objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009;

2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011;

2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014

m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio,

pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį

suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei

fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar

prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti

objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku

(valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip

savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga

tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-222/2011,

2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑108/2013).

Kelių

įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir

gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6

straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos

ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo

automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad

savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita

ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto

infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir

rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7

dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo: užtikrinti, jog

kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų

teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių

statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji

atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti,

kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios

pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų

įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios

kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo

įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią

dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Kelių

priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės

reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo

sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių

(gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Teisėjų kolegija,

atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines

aplinkybes, t. y., kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado įvažiavus į

kelio ženklais nepažymėtą, neaptvertą ir vandeniu apsemtą duobę Kauno mieste, Taikos

pr. ir Kovo 11-osios g. sankryžoje (b. l. 12–15), atsakovui Kauno miesto

savivaldybei iš esmės neginčijant aplinkybės, jog Kauno miesto savivaldybė yra

nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio

prasme, taip pat atsakovui nepateikus ir byloje nesant duomenų, galinčių

patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens

tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), galima pagrįstai

teigti, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio – kelio savininkas,

yra atsakingas už R. D. priklausančiam automobiliui

padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią jam įvažiavus į kelio važiuojamojoje

dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Atsakovas

savo procesiniuose dokumentuose nepagrįstai nurodo, kad žalos atsiradimui ar

jos padidėjimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad kelio duobė, į kurią įvažiavo automobilis, buvo

apsemta vandeniu, nebuvo aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais (b.

l. 12–15). Be to, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, o Kauno apskrities

vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos

2011 m. vasario 3 d. nutarime nutraukti administracinio teisės

pažeidimo bylos teiseną (b. l. 14) nurodyta, kad vairuotojas negalėjo

išvengti įvažiavimo į ginčo duobę, nes jos iš viso nebuvo matyti. Pažymėtina ir

tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo

būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų

Kelių eismo taisyklų nuostatas. Priešingai, Kauno apskrities vyriausiojo

policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2011 m. vasario 3 d.

priėmė minėtą nutarimą (kuris yra įsiteisėjęs) nutraukti administracinio teisės

pažeidimo teiseną R. D. atžvilgiu, jo veiksmuose

nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties (b. l. 14). Taigi

atsakovo teiginiai, esą automobilio vairuotojas buvo nepakankamai atidus ir

rūpestingas, pažeidė Kelių eismo taisykles, pagrįsti ne įrodymais, o

prielaidomis. Byloje objektyvių duomenų apie vairuotojo neatidumą ar

nerūpestingumą nėra. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos

teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo transporto priemonės vairuotojo kaltės

dėl kilusių pasekmių (atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

Taip pat

atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, esą vertinant ginčo

transporto priemonei padarytą žalą turėjo būti atliktas privalomas atestuoto

kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos

Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio

straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti

jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su

šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių

administravimą, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo

ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus

papildomą savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų

mokymą, kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto

vertinimą. Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo

bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą.

Apelianto

argumentai, esą ginčo automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas

privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių

transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos

susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos

Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmestini

kaip nepagrįsti. Šis teisės aktas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos turto

ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir TVVPĮ). Pagal minėtą

įstatymą yra numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo

vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir

turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo

vertintojo susitarimu (TVVPĮ 2 straipsnio 6 dalis) Privalomasis turto arba

verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais

atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVVPĮ 2 straipsnio 7 dalis).

Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį

apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar

kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba

jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje

ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos

arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo

vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVVPĮ

2 straipsnio 13 dalis). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo

vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojas

(išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus.

Šio įstatymo prasme, vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo

vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje

valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba

jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės

bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje

ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos

arba jų filialų vidaus reikmėms (TVVPĮ 7 straipsnio 2 punktas). Minėta, kad

Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai

atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo

prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai laikytini vidaus

turto arba verslo vertintojais, nes jie atlieka vertinimą draudimo bendrovių

funkcijų vykdymo reikmėms. Apelianto nurodyta Kelių transporto priemonių vertės

nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo

privaloma, nes šiuo atveju taikytinos Draudimo įstatymo ir CK normos bei

draudimo sutarties sąlygos.

CK 6.987

straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo

sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo

įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui,

kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą

draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka,

jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio

2 dalis).

Iš į bylą

pateikto 2009 m. balandžio 21 d. transporto priemonių draudimo liudijimo serija

LD Nr. 90615624 (b. l. 10–11) matyti, kad automobilis „VW Passat“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas nuo 2010 m. gegužės 31 d.

iki 2011 m. gegužės 30 d., t. y. draudimas galiojo eismo įvykio metu. Draudimo

liudijime pažymėta, kad transporto priemonė sugadinimų ir defektų neturi (b. l.

11). Byloje jokių kitų duomenų apie tai, kad transporto priemonė buvo apgadinta

iki eismo įvykio, nėra. Byloje yra pateiktas AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. gegužės

3 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 16), kuriame nustatytos

su eismo įvykiu susijusios automobilio keičiamos ir remontuojamos dalys

(dešinės pusės priekinė ir galinė padangos, ratlankiai ir kt.) bei papildomi

darbai, kurie iš esmės atitinka transporto priemonės vairuotojo pastebėjimus

apie automobilio būklę iš karto po eismo įvykio (b. l. 15), taip pat policijos

pareigūnų eismo įvykio vietoje nustatytus automobilio apgadinimus

(b. l. 12–14), atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnai dėl

atitinkamo išsilavinimo ir techninių galimybių neturėjimo eismo įvykio vietoje turi

ribotą galimybę pastebėti visus transporto priemonės apgadinimus. Taigi į

administracinę bylą pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui

aktualaus įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Teisėjų kolegijai nekyla

abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto

priemonei įvažiavus į kelio duobę, o automobilio remonto sąmata buvo sudaryta

būtent dėl šiame įvykyje patirtų jo apgadinimų. Pažymėtina, kad atsakovo

teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis

aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis, kurias paneigia byloje esantys įrodymai,

patvirtinantys faktus, kad ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent

tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota įvykio vietos apžiūros

dokumentuose.

Automobilio

remonto kaina (857,57 Lt) yra apskaičiuota AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m.

gegužės 5 d. remonto sąmatoje Nr. 1067093 (b. l. 17–19). Nors byloje duomenų

apie vairuotojo išlaidas, patirtas automobilio remontui, pateikta nėra, tačiau

pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2008 m. gegužės 21 d.

redakcija, galioja nuo 2008 m. birželio 15 d.; toliau – ir Taisyklės), kurios

yra neatsiejama draudimo sutarties dalis, 10.1 punktą „nuostolio dydį nustato

draudikas, vadovaudamasis surašytu transporto priemonės apžiūros protokolu,

gautais iš apdraustojo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais

įvykio priežastims bei aplinkybėms ir nuostolio dydžiui nustatyti,

atsižvelgdamas į draudiko sudarytą atkūrimo išlaidų sąmatą, sąskaitas, dokumentus,

draudimo sutarties sąlygas, kitus galiojančius teisės aktus“, taigi remonto

sąmata yra tinkamas įrodymas nuostolio dydžiui nustatyti. Nustatytą žalos dydį

draudikas R. D. išmokėjo dviem mokėjimo pavedimais: 2010 m.

gegužės 18 d. – 457,57 Lt, o 2011 m. rugpjūčio 25 d. – 400 Lt (b. l.

20–22). 457,57 Lt sumą atsakovas pareiškėjui atlygino (b. l. 23),

tačiau atsisako atlyginti 400 Lt sumą. Šiuo aspektu pasisakytina, kad nustačius

žalos dydį (857,57 Lt), pirmuoju mokėjimo pavedimu R. D. buvo

atlyginta žalos dalis, išskaičius besąlyginės išskaitos sumą (400 Lt), tačiau

nustačius Taisyklių 11.1.5.1 punkte įtvirtintą atvejį („draudžiamojo įvykio

atveju apskaičiuota draudimo išmoka mažinama besąlyginės išskaitos suma,

išskyrus <...>, jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas (ir jis

yra Lietuvoje registruota įmonė, įstaiga ar organizacija, Lietuvos Respublikos

pilietis ar asmuo be pilietybės, nuolat gyvenantis Lietuvoje, arba buvo sudaręs

draudimo sutartį, pagal kurią visiškai atlyginama draudžiamojo įvykio metu

patirta žala) ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą

draudimo išmoką“), R. D. buvo išmokėta ir likusi 400 Lt

dalis, ko pasekoje draudėjui perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo

už padarytą žalą asmens (nagrinėjamu atveju – iš atsakovo). Įvertinusi

nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl

automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę dydžio

pagrįstumo. Minėtų sumų apskaičiavimo neginčija ir atsakovas. Byloje nėra

įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę

remonto kainą, ar objektyvių duomenų, kad buvo kompensuotos didesnės išlaidos

nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal

automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui

laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas

apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas

nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui 5

proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos

iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo aspektu

pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios

instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios,

kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą

sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

(procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1

dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių

palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas (žr., pavyzdžiui, procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009

m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010;

2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62‑1119/2011; 2013 m. lapkričio 21

d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556‑992/2014;

2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d.

Nr. A858‑1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014;

2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662‑1132/2014 ir kt.). Taigi

pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė

jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos

iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apibendrindama

išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos

teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas

taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą

sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis

skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16

d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas

atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jam

100 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apmokant advokatui už minėto

procesinio dokumento surašymą, bei pateikė šias išlaidas patvirtinančią 2013 m.

gegužės 7 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 174 (b. l. 116) ir minėtos

sąskaitos apmokėjimą patvirtinantį 2013 m. gegužės 10 d. mokėjimo nurodymą Nr. 94132

(b. l. 117).

Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje

įtvirtinta, kad „proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę

gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą“; „Proceso šalis, kurios naudai

priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo

išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio

proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“ (6 dalis).

Taigi

nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas,

konstatuotina, jog pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų (šiuo atveju –

atstovavimo) atlyginimą.

Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R‑85

patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už

advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus

dydžio 7 punkte įtvirtinti rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato

civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai,

apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos

Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Atsiliepimo į

apeliacinį skundą surašymo metu (2013 m. gegužės 15 d., b. l. 113) galiojo

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl

minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt.

Pagal

Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas

koeficientas yra 1,5, todėl maksimali galima priteisti suma už tokio dokumento

surašymą yra 1 500 Lt. Pareiškėjo prašoma priteisti 100 Lt suma šios

maksimalios sumos neviršija, todėl yra priteistina iš atsakovo.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno

apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti

nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti

pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ naudai iš atsakovo Kauno miesto

savivaldybės 100 Lt (vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą

nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas

Klišauskas

Dainius Raižys