A-492-766-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 –766/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03134-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. T.,

atsakovo atstovėms Laimutei Silickienei, Julijai Dainytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 7 d. pateikė skundą (I t., b. l. 1–5), kurį patikslino (I t., b. l. 158–168) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) pripažinti V. T. 2012 m. birželio 12 d. įrašymą į Karjeros registro asmenų, pretenduojančių į bet kurias laisvas arba atsilaisvinančias prokuroro pareigas, išskyrus vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, sąrašą (toliau – ir Karjeros registras, Registras) neteisėtu, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 341 straipsniui ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu patvirtintų prokurorų ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatų reikalavimams ir jį panaikinti; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą ir paskirti jį į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas; 3) priteisti po 100 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą už kiekvienus kalendorinius metus, prasidedančius 2012 m. gegužės 24 d., iki teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su 2012 m. balandžio 24 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) dėl sugrįžimo į prokuratūrą Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas, Įstatymas) 341 straipsnio pagrindais. Pažymėjo, kad nepaisydamas pareiškėjo prašyme nurodytos konkrečios įstatymo nuostatos, kurios pagrindu jis siekė grįžti į tarnybą prokuratūroje, 2012 m. birželio 12 d. atsakovas nepagrįstai įrašė pareiškėją į Karjeros registrą.

Pareiškėjas mano, kad įrašydama pareiškėją į Registrą, Generalinė prokuratūra pažeidė ne tik Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio, bet ir generalinio prokuroro 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-346 patvirtintų Prokurorų ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimus. Skunde pareiškėjas pabrėžė, kad pagal Prokuratūros įstatymo 26 ir 34 straipsnių nuostatas į Registrą turi būti įrašomi tie asmenys, kurie siekia karjeros prokuratūroje, nors iki tol prokuratūros sistemoje nėra dirbę (26 straipsnis), taip pat dirbantys prokurorai, kurie siekia būti paskirti į aukštesnes prokuroro pareigas (34 straipsnis).

Pareiškėjas, pateikdamas 2012 m. balandžio 24 d. prašymą grįžti į prokuratūrą ir 2012 m. lapkričio 22 d. prašymą leisti dalyvauti atrankoje, išreiškė valią būti grąžintam į darbą prokuratūroje, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 341 straipsniu, ir neprašė būti įrašytas į Registrą. Pareiškėjo nuomone, jei buvęs prokuroras pageidauja būti paskirtas į tokias pačias ar žemesnes prokuroro pareigas ir nuo tarnybos prokuroru pabaigos nėra praėję 5 metai, jis nėra įrašomas į Registrą. Tokie reikalavimai nėra nustatyti nei Prokuratūros įstatyme, nei Nuostatuose.

Ir atvirkščiai, akivaizdu, kad Nuostatai nereglamentuoja atvejų, kai į prokuroro pareigas siekiama grįžti pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį. Minėtame Prokuratūros įstatymo straipsnyje nustatyta aiški taisyklė, kad buvę prokurorai, siekdami grįžti į prokuroro pareigas, neprivalo dalyvauti atrankos procedūroje bendra tvarka, o 26 straipsnio nuostatos taikomos tik tuomet, kai į tas pačias pareigas pretenduoja būti paskirti keli buvę prokurorai. Priimant į prokuroro pareigas pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį, turi būti laikomasi prokuroro skyrimo į pareigas tvarkos, t. y. turi būti pateiktas asmens pareiškimas, patikrinta turima medžiaga, tačiau atranka nevykdoma.

Pareiškėjas iš pareigų prokuratūroje buvo atleistas 2007 m. gegužės 30 d., vadinasi, iki 2012 m. gegužės 30 d. turėjo garantiją būti paskirtas į prokuroro pareigas. Prašymą Generalinei prokuratūrai pateikė nepraėjus 5 metų laikotarpiui, t. y. 2012 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 22 d. sužinojo, kad kitų asmenų, pretenduojančių tokia pačia tvarka būti paskirtų į prokuroro pareigas, nėra, todėl be atrankos procedūros jis turėjo būti paskirtas į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

Kadangi Prokuratūros įstatymas nenustato pareiškėjo pateikto prašymo nagrinėjimo tvarkos, jis turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu bei Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjo teigimu, nenagrinėdamas pareiškėjo prašymo pagal nustatytus reikalavimus, atsakovas tyčiniais ir piktavališkais veiksmais siekė, kad sueitų daugiau nei 5 metai nuo pareiškėjo tarnybos prokuratūroje, ir kad jis negalėtų į pareigas būti paskirtas be atrankos.

Atlikdamas diskriminacinio pobūdžio veiksmus, susijusius su pareiškėjo prašymo nenagrinėjimu, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pareiškėjo nuomone, jis yra diskriminuojamas ne tik dėl socialinės padėties ir aukšto statuso visuomenėje, bet ir dėl jo, kaip buvusio teisėjo, principingos veiklos atliekant teisėjo pareigas, nepaklusimo neteisėtiems Kaišiadorių rajono apylinkės teismo administracijos nurodymams. Pareiškėjas pažymėjo, kad neteisėtais atsakovo veiksmais buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti asmenų lygybės principai.

Pareiškėjas mano, kad atsakovo neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta 100 000 Lt dydžio turtinė ir neturtinė žala už kiekvienus kalendorinius metus, pradedant nuo 2012 m. gegužės 24 d.

3. Atsakovas pateikė atsiliepimus, kuriuose prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 21–24, II t., b. l. 5–9). Atsakovas nurodė, kad iki 2012 m. gegužės 4 d. prokuratūroje buvo vykdomi vidiniai struktūriniai pertvarkymai, o iki 2012 m. rugsėjo 11 d. – darbo organizavimo pakeitimai. Įgyvendinant pertvarką, apie galimą atleidimą buvo įspėta iki 100 prokurorų, kuriems turėjo būti siūlomos laisvos ar atsilaisvinančios prokurorų pareigos, todėl laisvų prokurorų pareigybių, kurių dalis buvo įsteigta papildomai, komplektavimas iki 2012 m. rugsėjo 11 d. buvo neįmanomas ir galėjo pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

Apie tai, kad priėmimas į laisvas prokuroro pareigas 2012 m. balandžio 24 d. prašymo gavimo metu nebuvo vykdomas, pareiškėjas buvo informuotas 2012 m. balandžio 30 d. raštu. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. prokuratūroje neįvyko nei viena atranka į prokuroro pareigas. Nurodė, kad netenkindama pareiškėjo prašymo grąžinti jį į pareigas prokuratūroje pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį, kuris pareiškėjui galėjo būti taikomas iki 2012 m. gegužės 30 d., Generalinė prokuratūra elgėsi teisėtai ir įstatymo nepažeidė.

Pastebėjo, kad asmenų prašymai, kreipimaisi ir skundai Generalinėje prokuratūroje nagrinėjami vadovaujantis generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtintu Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Tvirtino, kad pareiškėjo prašymas buvo užregistruotas vadovaujantis Aprašo 13 punktu, o į jį atsakyta 2012 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 17.2-9887. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktus dokumentus ir tai, kad 2012 m. gegužės 30 d. jo atžvilgiu nebegaliojo Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio nuostatos, pareiškėjas 2012 m. birželio 12 d. pranešimu buvo informuotas apie įrašymą į Registrą.

Skiriant prokurorus į Kauno apygardos prokuratūroje esančias laisvas prokurorų pareigas, buvo atsižvelgta į atrankos komisijos sudarytus reitingus, pagal kuriuos pareiškėjas buvo septintoje vietoje. Atsižvelgus į komisijos išvadas, nuo 2012 m. gruodžio 13 d. į Kauno apygardos prokuratūrą buvo paskirta 10 prokurorų. Atsakovas pažymėjo, kad atrankos komisijos išvados generalinio prokuroro nesaisto ir yra tik rekomendacinio pobūdžio. Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo diskriminuojamas, yra visiškai nepagrįsti, nes atranka buvo vykdoma laikantis Prokuratūros įstatymo ir Nuostatų reikalavimų, skaidriai ir objektyviai, komisija nevertino pareiškėjo atsistatydinimo iš teisėjo pareigų aplinkybių, o sprendimus dėl konkrečių prokurorų paskyrimo, įgyvendindamas jam suteiktą diskrecijos teisę, priėmė generalinis prokuroras.

Pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįsti, nes atsakovo veiksmuose negali būti nustatyta būtinoji sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Be to, turi būti nustatytos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. padariniai bei priežastinis ryšys. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka pareiškėjui, tačiau jokių patirtos turtinės ar neturtinės žalos faktą pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 144–150) pareiškėjo skundo netenkino. Teismas nustatė, kad 1998 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 413-K pareiškėjas buvo paskirtas Kauno miesto apylinkės prokuratūros Nusikaltimų ekonomikai, valstybės tarnybai ir valdymo tvarkai tyrimo skyriaus prokuroru. Generalinio prokuroro 2007 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. P-325 pareiškėjas buvo atleistas iš Kauno apygardos prokuratūros Apeliacinio skyriaus prokuroro pareigų. Nepraėjus penkeriems metams nuo darbo prokuratūroje pabaigos, 2012 m. balandžio 24 d. pareiškėjas Generalinei prokuratūrai pateikė prašymą grąžinti jį į pareigas prokuratūroje. Išnagrinėjusi prašymą, Generalinė prokuratūra 2012 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 17.2.-9887 nurodė, kad šiuo metu priėmimas į laisvas prokuroro pareigas nevykdomas, nes įgyvendinama prokuratūros pertvarka, todėl pareiškėjas bus įrašytas į Registro sąrašą, kai pateiks duomenis ir dokumentus, patvirtinančius, kad atitinka priėmimo į tarnybą prokuratūroje reikalavimus (Prokuratūros įstatymo 26 ir 341 str.). Pareiškėjas 2012 m. birželio 12 d. pranešimu Nr. 17.2.-13125 „Dėl įrašymo į karjeros registrą“ buvo informuotas, kad jis yra įrašytas į Registrą ir tapo pretendentu. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 22 d. dalyvavo Generalinės prokuratūros Prokurorų atrankos komisijoje vykusioje atrankoje į Kauno apygardos prokuratūros Specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

5. Teismas sprendė, kad pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymas buvo išnagrinėtas ir jam atsakyta 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 17.2.-9887. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodo, jog prašymas Generalinėje prokuratūroje nebuvo užregistruotas laikantis teisės aktų reikalavimų, išnagrinėtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio bei Taisyklių nuostatų reikalavimų, tačiau jokio materialaus pobūdžio reikalavimo dėl šio Generalinės prokuratūros sprendimo pareiškėjas nereiškia, todėl sprendė, kad pagrindo vertinti pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su 2012 m. balandžio 24 d. prašymo netinkamu nagrinėjimu, ir įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti šį pareiškėjo prašymą ir paskirti į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas nėra.

6. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas teikė prašymą leisti dalyvauti atrankoje į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas, dalyvavo 2012 m. lapkričio 22 d. vykusioje atrankoje, vertino, kad pareiškėjas į Registro sąrašą buvo įrašytas savo paties valia, prašymo iš jo išbraukti Nuostatuose nustatyta tvarka nėra pateikęs, todėl dėl to tarp šalių nėra kilęs ginčas, t. y. Generalinė prokuratūra nėra atsisakiusi tenkinti pareiškėjo prašymo išbraukti jį iš Karjeros registro sąrašo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti 2012 m. birželio 12 d. V. T. įrašymą į Registro sąrašą nėra, nes pats pareiškėjas turi teisę pateikti Generalinei prokuratūrai prašymą išbraukti iš Registro. Pažymėjo, kad pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymas buvo atmestas Generalinės prokuratūros 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 17.2.-9887, todėl įrašymas į Registrą negali būti vertinamas kaip šio prašymo nagrinėjimo rezultatas.

7. Teismas sprendė, kad Generalinė prokuratūra pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą išnagrinėjo per Taisyklėse nustatytą terminą, sprendime aiškiai nurodė, kodėl prašymas negali būti tenkinamas, taip pat pareiškėją informavo, kokių veiksmų atsakovas imsis, siekdamas sudaryti jam galimybes grįžti į tarnybą prokuratūroje. Teismas nenustatė, kad nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. gegužės 30 d., kai baigėsi Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje nustatytas penkerių metų terminas, į Kauno apygardos prokuratūroje buvusias laisvas prokurorų pareigas būtų buvę priimti kiti asmenys, taip paneigiant pareiškėjo garantiją nustatytą Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo ir tai, kad Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti aiškinamos kaip imperatyvas generaliniam prokurorui, gavus asmens, atitinkančio šioje normoje nustatytas sąlygas, prašymą, nedelsiant jį skirti į pageidaujamas pareigas. Šioje normoje įtvirtinta tik asmens, siekiančio grįžti į tarnybą prokuratūroje, garantija palyginti su kitais pretendentais.

8. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Generalinė prokuratūra, nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą, elgėsi teisėtai ir jo teisių nepažeidė, sprendimas priimtas per Taisyklėse nustatytą terminą, jame aiškiai nurodytas prašymo netenkinimo pagrindas. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas šališkai ir neobjektyviai, taip pat nenustatytas ir pareiškėjo diskriminavimo faktas. Nors teismas tenkino pareiškėjo prašymus ir teismo posėdyje išklausė dalies kviestų liudytojų parodymus, jie patvirtino tik aplinkybes, kad Pravieniškių pataisos namuose, nagrinėdami teikimus dėl nuteistųjų lygtinio paleidimo, teisėjai sprendimus paskelbdavo neišeidami į pasitarimų kambarį, nes tokio ten net nebuvo. Pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje nėra vertinama pareiškėjo, kaip teisėjo ar Kaišiadorių rajono apylinkės teisme sudarytos komisijos nario veikla, todėl liudytojų parodymai nagrinėjamai bylai įtakos neturi. Be to, pats pareiškėjas patvirtino, kad duomenis apie atliktą tyrimą dėl pasitarimo kambario slaptumo neužtikrinimo jis pateikė Generalinės prokuratūros atrankos komisijai, t. y. jau po 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo priėmimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atrankos procedūra, atrankos komisijos išvadų bei generalinio prokuroro įsakymų skirti į prokurorų pareigas kitus asmenis teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tai niekaip nesusiję su 2012 m. balandžio 24 d. prašymo nagrinėjimu. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tirti pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su vykdyta atranka. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad pareiškėjo diskriminavimo faktas grindžiamas išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio argumentais, kurie nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais ir ištirtais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo.

III. 9. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 163–170), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai pakeitė jo skundo pirmąjį reikalavimą ir sprendė tik dėl 2012 m. birželio 12 d. įrašymo į Karjeros registro sąrašą panaikinimo, tačiau nenagrinėjo pagrindinio reikalavimo – įvertinti atsakovo veiksmų atitikimą konkretiems pareiškėjo nurodytiems teisės aktams. Pareiškėjas nesutinka, kad atsakovo 2012 m. balandžio 30 d. pranešimas gali būti prilygintas individualiam administraciniam aktui ir galutiniam sprendimui dėl pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymo. Jo teigimu, minėtas atsakovo pranešimas yra tik informacinio pobūdžio, be to, jis yra palankus pareiškėjui. Pažymi, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nesutinka su jo 2012 m. balandžio 24 d. prašymo išnagrinėjimo rezultatu, kadangi, pareiškėjo nuomone, šis prašymas iš viso nėra išnagrinėtas įstatymo nustatyta tvarka. Akcentuoja, jog teismas nevertino liudytojų parodymų, netenkino pareiškėjo prašymų dėl liudytojų iškvietimo, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teisę rinkti įrodymus ir pagrįsti skunde nurodytas aplinkybes. Mano, kad nepagrįstai pašalinęs dalį pareiškėjo reikalavimų, teismas sudarė sąlygas netirti atsakovo neteisėtų veiksmų. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas buvo įrašytas į Registrą siekiant įvykdyti jo valią grįžti į prokuratūrą, apie tai buvo informuotas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu, savo noru dalyvavo atrankoje. Pažymi, kad pareiškėjo valia buvo sugrįžti į prokuratūrą be atrankos arba dalyvauti atrankoje tarp pageidaujančių sugrįžti, kaip numato Prokuratūros įstatymo 341 straipsnis. Mano, kad teismas nesivadovavo skunde nurodytais Europos Sąjungos ir kitais teisės aktais, nesigilino į bylos esmę, netyrė pareiškėjo nurodytų jo diskriminavimo aplinkybių ir neleido surinkti įrodymų, kviesti liudytojų, taip pažeisdamas teisę į teisingą teismą.

10. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 175–177), prašydamas apeliacinį skundą atmesti. Akcentuoja, kad darbuotojų skaičius, laisvų pareigybių komplektavimas yra institucijos vadovo diskrecija. Pažymi, jog pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymo gavimo metu priėmimas į laisvas prokuroro pareigas nevyko ir apie tai jis buvo informuotas 2012 m. balandžio 30 d. raštu. Pareiškėjas minėtu raštu taip pat buvo paprašytas pateikti dokumentus, patvirtinančius jo tinkamumą priėmimui į tarnybą prokuratūroje. Įvertinus pareiškėjo pateiktų dokumentų atitiktį priėmimo į tarnybą prokuratūroje reikalavimams ir atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. gegužės 30 d. pareiškėjui baigė galioti Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio nuostatos, 2012 m. birželio 12 d. raštu jis buvo informuotas apie įrašymą į Registrą. Minėtame rašte nebuvo nurodyti įrašymo į Registrą pagrindai pagal Prokuratūros įstatymo 26 ir 341 straipsnius. Gavus pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 27 d. prašymą dalyvauti atrankoje į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas, jam buvo leista dalyvauti atrankoje bendrais pagrindais. Akcentuoja, kad prokurorų atrankos komisijos tikslas yra atrinkti ir pasiūlyti generaliniam prokurorui, jos nuomone, tinkamiausius kandidatus, tačiau komisijos pasiūlymai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir generalinio prokuroro nesaisto. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl diskriminacijos. Teigia, kad atranka vyko Nuostatų nustatyta tvarka, komisija buvo nepriklausoma, jos veikla buvo skaidri, pareiškėjas nebuvo vienintelis, patekęs į pirmąjį reitingavimo dešimtuką ir nepaskirtas į prokuroro pareigas. Pareiškėjo akcentuojamas atsistatydinimo iš teisėjo pareigų klausimas atrankos komisijoje nebuvo vertinamas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Pareiškėjas byloje prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą ir 1) pripažinti V. T. 2012 m. birželio 12 d. įrašymą į Karjeros registro asmenų, pretenduojančių į bet kurias laisvas arba atsilaisvinančias prokuroro pareigas, išskyrus vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, sąrašą neteisėtu, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 341 straipsniui ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu patvirtintų prokurorų ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatų reikalavimams ir jį panaikinti; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą ir paskirti jį į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas; 3) priteisti po 100 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą už kiekvienus kalendorinius metus, prasidedančius 2012 m. gegužės 24 d., iki teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl Generalinės prokuratūros 2012 m. balandžio 30 d. rašto

12. Nustatyta, kad pareiškėjas su 2012 m. balandžio 24 d. prašymu kreipėsi į generalinį prokurorą, prašydamas jį kaip buvusį prokurorą skirti į prokuroro pareigas pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį. Generalinės prokuratūros 2012 m. balandžio 30 d. rašte „Dėl skyrimo į prokuroro pareigas“, adresuotame pareiškėjui, pažymėta, jog pareiškėjo prašymas gautas, išnagrinėtas, ir pareiškėjas bus įrašytas į Registrą, kai pateiks duomenis ir dokumentus, patvirtinančius, kad atitinka priėmimo į tarnybą prokuratūroje reikalavimus. Rašte nurodyti Prokuratūros įstatymo 26 ir 341 straipsniai. Taip pat pažymėta, jog šiuo metu įgyvendinama prokuratūros pertvarka, priėmimas į laisvas prokuroro pareigas nevykdomas, gavus generalinio prokuroro pavedimą pradėti asmenų priėmimą į laisvas ar atsilaisvinančias prokuroro pareigas, pareiškėjas bus raštu informuotas apie galimybę užimti konkrečias prokuroro pareigas. Dokumentas pasirašytas Personalo ir teisės skyriaus vedėjos (I t., b. l. 7).

13. Pirmosios instancijos teismas minėtą 2012 m. balandžio 30 d. raštą vertino kaip tinkamą atsakymą į pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad šiame rašte nėra nurodyta, jog yra nuspręsta priimti ar atsisakyti priimti pareiškėją į prokuroro pareigas, tačiau tik nurodyta, kad pareiškėjas bus įrašytas į Karjeros registrą, kai pateiks atitinkamus dokumentus, šiuo metu įgyvendinama prokuratūros pertvarka, priėmimas į laisvas pareigas nevykdomas, gavus generalinio prokuroro pavedimą pradėti asmenų priėmimą į laisvas ar atsilaisvinančias prokuroro pareigas, pareiškėjas bus raštu informuotas apie galimybę užimti konkrečias prokuroro pareigas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Į Prokurorų pareigybių sąraše esančias pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras.“ Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros personalo ir teisės skyriaus nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. I-273, nėra numatyta teisė šio skyriaus vedėjui priimti sprendimus dėl prokurorų skyrimo ar atsisakymo skirti į pareigas. Taigi 2012 m. balandžio 30 d. raštas negali būti vertinamas kaip tinkamas atsakymas į pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą, kadangi jame nėra nurodyta, kaip išsprendžiamas pareiškėjo prašymas, be to, jį pasirašiusi personalo ir teisės skyriaus vedėja neturėjo įgaliojimų nuspręsti, ar tenkinti pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą.

Dėl Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

14. Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija) nustatyta: „Buvęs prokuroras, atleistas iš pareigų savo noru, išrinktas į kitas pareigas arba jo sutikimu perkeltas į kitą darbą, be atrankos, laikantis šiame Įstatyme nustatytos prokuroro skyrimo į pareigas ir atleidimo iš pareigų tvarkos, gali būti paskirtas į tokias pačias ar žemesnes prokuroro pareigas, jeigu nuo tarnybos prokuroru pabaigos nepraėjo penkeri metai. Jeigu į tas pačias laisvas prokuroro pareigas pageidauja būti paskirti keli buvę prokurorai, sprendžiant paskyrimo klausimą taikoma šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta atrankos tvarka. Atrankoje dalyvauja tik šiame straipsnyje nustatyta tvarka į tarnybą prokuratūroje pageidaujantys grįžti buvę prokurorai.“

15. Byloje kyla ginčas dėl šios straipsnio dalies aiškinimo, o būtent dėl to, ar generalinis prokuroras turi absoliučią diskreciją spręsdamas, ar skirti buvusį prokurorą į tokias pačias ar žemesnes prokuroro pareigas, kai asmuo atitinka šiame straipsnyje numatytas sąlygas.

16. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjama teisės norma yra įgalinančioji ir šiuo atveju generalinis prokuroras turi diskreciją veikti šios ir susijusių teisės normų ribose. Taigi generalinis prokuroras turi diskreciją neskirti buvusio prokuroro į pareigas pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį tais atvejais, kai jis neatitinka šiame įstatyme expressis verbis įtvirtintų kriterijų, taip pat tais atvejais, kai buvęs prokuroras neatitinka kriterijų, kylančių iš Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme įtvirtintų principų, prokurorų teisinio statuso. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama teisės norma turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į jos tikslą ir paskirtį – suteikti teisę asmenims, jau kartą buvusiems paskirtais prokurorais, t. y., pripažintiems turinčiais tinkamą kvalifikaciją, bei atitinkančiais kitus prokurorams keliamus reikalavimus, be atrankos būti paskirtiems į tokias pačias ar žemesnes prokuroro pareigas, jeigu nuo tarnybos prokuroru pabaigos nepraėjo penkeri metai. Šiuo atveju žodžiai „gali būti skiriamas“ yra siejami su sąlyga „jeigu nuo tarnybos prokuroru pabaigos nepraėjo penkeri metai“, tačiau nerodo generalinio prokuroro absoliučios diskrecijos skirti ar neskirti buvusį prokurorą į pareigas.

17. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, turėjęs teisę būti paskirtas į prokuroro pareigas pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį, į jas paskirtas nebuvo, šis klausimas nebuvo išspręstas sprendimą dėl prokurorų priėmimo į pareigas turinčio teisę priimti generalinio prokuroro, taip pažeidžiant Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio 1 dalį. Generalinė prokuratūra nurodė, kad priėmus sprendimą vykdyti atranką į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas, t. y., didinti jau dirbančių prokurorų skaičių, jau buvo pasibaigęs penkerių metų laikotarpis nuo pareiškėjo tarnybos prokuroru pabaigos, todėl jis negalėjo būti paskirtas į prokuroro pareigas taikant Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio nuostatas.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar tenkinamas penkerių metų kriterijus, įtvirtintas minėtame straipsnyje, svarbus yra momentas, kada asmuo pateikia prašymą jį paskirti į pareigas, o pareiškėjo atveju penkerių metu laikotarpis jo prašymo pateikimo metu dar nebuvo pasibaigęs. Atsakovas byloje nurodė, kad laisvų prokuroro darbo vietų buvo tiek pareiškėjo prašymo pateikimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu. Kadangi iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas buvo įrašytas į Karjeros registrą ir dalyvavo atrankoje į prokuroro pareigas, išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjas atitinka Prokuratūros įstatymo 25 ir 26 straipsniuose įtvirtintus skyrimo į prokuroro pareigas reikalavimus.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė nei įrodymų, nei argumentų, kad pareiškėjas neatitinka prokurorui keliamų reikalavimų, įtvirtintų Prokuratūros įstatyme bei kituose teisės aktuose. Atsakovas byloje teigė, jog pareiškėjas nebuvo priimtas į prokuroro pareigas dėl tuo metu vykusios prokuratūros pertvarkos, tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareigūno priėmimas į pareigas pagal Įstatymo 341 straipsnį nėra kliūtis generaliniam prokurorui vykdyti reformą, t. y., reforma galėjo būti ir toliau vykdoma, priėmus asmenis pagal Įstatymo 341 straipsnį ir vėliau sprendžiant dėl pertvarkos įgyvendinimo visų dirbančių pareigūnų atžvilgiu taikant tuos pačius kriterijus.

Taigi atsakovas byloje nenurodė pagrįstų priežasčių, dėl kurių pareiškėjo prašymas negalėjo būti patenkintas, todėl atsižvelgdama į išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą ir paskirti jį į tokias pačias ar žemesnes prokuroro pareigas – tenkinamas.

Dėl pareiškėjo įrašymo į Karjeros registrą

18. 2012 m. birželio 12 d. Generalinės prokuratūros raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad yra įrašytas į Karjeros registrą ir tapo pretendentu. Pareiškėjas nurodo, o atsakovas neginčija, kad pareiškėjas nepateikė prašymo įrašyti jį į Karjeros registrą. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 22 d. dalyvavo Generalinės prokuratūros Prokurorų atrankos komisijoje vykusioje atrankoje į Kauno apygardos prokuratūros Specializuoto skyriaus prokuroro pareigas (I t., b. l. 102–106). Pareiškėjas nurodo, kad buvo klaidinamas, kadangi manė, jog dalyvaus atrankoje kartu su kitais buvusiais prokurorais pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį, ir tik atrankos metu sužinojo, kad kiti atrankoje dalyvaujantys asmenys yra prokurorai, siekiantys karjeros pagal Prokuratūros įstatymo 34 straipsnį. Pareiškėjas prašo pripažinti V. T. 2012 m. birželio 12 d. įrašymą į Karjeros registro asmenų, pretenduojančių į bet kurias laisvas arba atsilaisvinančias prokuroro pareigas, išskyrus vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, sąrašą neteisėtu, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 341 straipsniui ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu patvirtintų prokurorų ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatų reikalavimams ir jį panaikinti.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11–443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502–906/2008 ir kt.). Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog nebuvo tinkamai išspręstas pareiškėjo prašymas jį skirti į prokuroro pareigas pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį, tačiau ne dėl to, jog jis buvo įrašytas į Karjeros registrą. Dėl pareiškėjo įrašymo į Karjeros registrą jam atsirado tam tikros procedūrinės teisės ir pareigos, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad dėl to buvo pažeistos pareiškėjo materialinės teisės, kurias jis siekia apginti šioje byloje. Be to, net ir pripažinus, kad sprendimas įrašyti pareiškėją į Karjeros registrą neatitiko jo valios, nėra kliūčių pareiškėjui pačiam pateikti atsakovui prašymą dėl jo išbraukimo iš minėto registro. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog šis pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–5 punktuose numatytų būdų ir yra atmetamas.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo diskriminuojamas

20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog buvo diskriminuojamas dėl savo socialinės padėties, t. y., kaip teisėjas, taip pat teismo posėdžio metu teigė, kad diskriminaciją sieja su jo kaip teisėjo veiklos pabaiga. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra sprendžiama ne dėl pareiškėjo atleidimo iš teisėjo pareigų aplinkybių, tačiau dėl jo neskyrimo į prokuroro pareigas pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo diskriminavimo vertintini kaip nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jo atžvilgiu vienodi faktai teisiškai buvo vertinti nevienodai ar iš esmės skirtingi faktai savavališkai buvo vertinti vienodai. Per aptariamą ginčo laikotarpį nei vienas asmuo nebuvo paskirtas į pareigas Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio pagrindu, taigi apskritai nėra objektyvių faktų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminacijos yra atmetami kaip nepagrįsti. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nenagrinėja pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo informuoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą apie būtinybę atlikti ikiteisminį tyrimą, kadangi šiame prašyme nurodomos aplinkybės nėra susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

21. Pareiškėjas byloje prašo priteisti po 100 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą už kiekvienus kalendorinius metus, prasidedančius 2012 m. gegužės 24 d., iki teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėjas nurodo, kad patirta turtinė žala atsirado dėl jo netektų pajamų, t. y., negauto specializuoto skyriaus prokuroro atlyginimo, ir pateikė į bylą duomenis dėl vidutinio specializuoto skyriaus prokuroro atlyginimo 2013 m. ir 2014 m. pirmąjį ketvirtį. Pareiškėjas nurodo, kad 2012 m. gegužės 24 d. baigėsi terminas, per kurį atsakovas privalėjo priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo. Būtent nuo šio momento pareiškėjui pradėjo atsirasti žala. Pareiškėjas taip pat pateikė įrodymus į bylą, kad nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. birželio 1 d. dirbo užsienyje. Pareiškėjas teismo posėdžių metu nurodė, kad patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, kadangi neteko darbo, turėjo išvykti dirbti nekvalifikuotą darbą į užsienį, buvo klaidinamas atsakovo veiksmais. Atsakovas nepateikė argumentų dėl pareiškėjo patirtos turtinės ar neturtinės žalos fakto ir dydžio.

22. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.

23. Kaip konstatuota anksčiau, pareiškėjas neteisėtai buvo nepaskirtas į prokuroro pareigas, jam pateikus prašymą pagal 341 straipsnį, be to, dėl pareiškėjo prašymo apskritai nebuvo priimtas sprendimas. Taigi valstybės valdžios institucija šiuo atveju neteisėtai neveikė taip, kaip privalėjo veikti, ir dėl to pareiškėjui kilo turtinė žala (negautas atlyginimas). Siekdamas įrodyti patirtos turtinės žalos dydį pareiškėjas pateikė duomenis apie prokurorų vidutinį mėnesinį darbo užmokestį 2013 m. ir 2014 m. pirmąjį ketvirtį. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes, t. y., į tai, kad pareiškėjas dalį laiko, kai buvo netekęs pajamų Lietuvoje, dirbo užsienyje, taip pat į tai, kad nėra aišku, į kokias konkrečiai pareigas pareiškėjas būtų buvęs paskirtas tenkinus jo prašymą, konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjas negali tiksliai įrodyti patirtų nuostolių dydžio, todėl, remiantis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, nuostolių dydį tokiu atveju privalo nustatyti teismas. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir teisingumo kriterijais, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, į laikotarpius, kurių metu pareiškėjas buvo netekęs darbo, taip pat į tai, kad ilgiau nei vienerius metus pareiškėjas dirbo užsienyje, vertina, kad pareiškėjas patyrė 60 000 Lt turtinę žalą.

24. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta: „Viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.“ Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju būtina nustatyti visus žalos elementus (antai, neteisėtus veiksmus, kuriuos siekiant pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.) ir kitus) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1487/2008). Nagrinėjamu atveju išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl pareiškėjo neteisėto nepaskyrimo į prokuroro pareigas, t. y., darbo netekimo, jam kilo neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinis skausmas. Siekdama nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į padaryto pažeidimo sunkumą, į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: pažeistos vertybės pobūdį; neteisėtų veiksmų trukmę; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjui priteistina 10 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

25. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą (I t., b. l. 14) ir 50 Lt žyminį mokestį kreipdamasis į apeliacinės instancijos teismą (II t., b. l. 171), nors jo mokėti neturėjo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4, 11 p.), todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, minėtas žyminis mokestis grąžintinas pareiškėjui, kaip sumokėtas nesant tam teisinio pagrindo.

26. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepagrindė, kokias bylinėjimosi išlaidas patyrė, ir nepateikė atitinkamų įrodymų, todėl šis prašymas nesvarstytinas. Tai neužkerta kelio pareiškėjui pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pažymėtina, jog tokį prašymą pareiškėjas turi teisę paduoti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 143 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą priimti pareiškėją V. T. į tokias pačias kaip jo eitos ar žemesnes prokuroro pareigas per 10 dienų nuo šio sprendimo priėmimo.

Priteisti pareiškėjui V. T. iš atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 60 000 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui V. T. 150 Lt žyminį mokestį.

Atmesti pareiškėjo V. T. prašymą panaikinti V. T. 2012 m. birželio 12 d. įrašymą į Karjeros registro asmenų, pretenduojančių į bet kurias laisvas arba atsilaisvinančias prokuroro pareigas, išskyrus vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, sąrašą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė