A-552-2338-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-2338/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07361-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir likviduojamai Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros (toliau – ir Agentūra) direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 2.1-135 „Dėl A. G. atleidimo iš pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą, tarnybinio kaitumo būdu perkeliant jį į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 14 kategorija) pareigas; 3) solidariai priteisti iš atsakovų A. G. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovų solidariai 1 500 Lt neturtinę žalą; 5) priteisti iš Agentūros pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 12 550,14 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d.; 6) priteisti iš Agentūros A. G. vidutinį darbo užmokestį už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas įsakymas, kuriuo jis atleistas iš Agentūros Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo pareigų, yra neteisėtas, nes nebuvo užtikrintos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamam valstybės tarnautojui nustatytos garantijos. Pareiškėjo nuomone, Aplinkos ministerija pažeidė jo teises, nes iškėlė nepagrįstai didelius reikalavimus pareigybėms, kurios buvo įsteigtos toms pačioms funkcijoms vykdyti, panaikino pareigybę, į kurią pareiškėjas turėjo būti perkeltas, pažeidė valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu procedūrą ir nesudarė pareiškėjui galimybės dalyvauti gebėjimų patikrinime, nepagrįstai paskelbė konkursą pareigoms, į kurias pareiškėjas pretendavo, nepateikė visapusiškos informacijos apie laisvas pareigybes, kurių kvalifikacinius reikalavimus pareiškėjas atitiko.

Priėmus sprendimą likviduoti Agentūrą, buvo panaikintos visos joje įsteigtos valstybės tarnautojų pareigybės, tačiau, atsižvelgus į tai, kad visos Agentūros funkcijos buvo perduotos Aplinkos ministerijai, perduotoms funkcijoms vykdyti Aplinkos ministerijoje nuspręsta įsteigti 7 naujas pareigybes. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą tarnybinio kaitumo būdu perkelti jį į Aplinkos ministerijos Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Kadangi buvo gauti du prašymai dėl perkėlimo į nurodytas pareigas, pretendentų gebėjimus nuspręsta pavesti tikrinti komisijai, tačiau dėl laikino nedarbingumo pareiškėjas tikrinime nedalyvavo, o gebėjimų patikrinimo laikas nebuvo perkeltas, apie jo rezultatus jam nebuvo pranešta.

Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 24 d. Aplinkos ministerijai pateikė prašymą perkelti į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau atsakovas pareiškėją informavo, kad į šias pareigas jis negali būti perkeltas, nes 2014 m. rugsėjo 25 d. paskelbtas konkursas. Pareiškėjas pakartotinai informavo Aplinkos ministeriją, kad sutinka būti perkeltas į Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto arba Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau Aplinkos ministerija 2013 m. spalio 22 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas į nurodytas pareigas negali būti perkeltas, nes yra pradėta procedūra dėl kito valstybės tarnautojo perkėlimo į Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, o Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti paskelbtas konkursas.

Po atleidimo dienos, pareiškėjas sužinojo, kad konkursas į Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas buvo atšauktas 2013 m. rugsėjo 19 dieną. Pareiškėjas darė išvadą, kad jį atleidžiant iš pareigų, jam nebuvo garantuotos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos. Pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie laisvas pareigybes, nes informacija buvo pateikiama elektroniniais laiškais ir daugeliui Agentūros darbuotojų. Be to, buvo pateikiamas tik laisvų pareigybių sąrašas, bet ne konkretus pasiūlymas jas užimti.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką, informacijos apie laisvas pareigybes, kurioms nustatytus kvalifikacinius reikalavimus asmuo atitinka, nepateikimas yra savarankiškas pagrindas atleidimą pripažinti neteisėtu. Pareiškėjas pažymėjo, kad atleidžiant jį iš užimamų pareigų, su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, t. y. jam nebuvo išmokėta 12 550,14 Lt darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl to, kad, apskaičiuojant pareiškėjui darbo užmokestį, buvo taikomos teisės aktų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas rėmėsi Darbo kodekso 250 straipsniu ir tvirtino, kad dėl neteisėto atleidimo ir žlugusios karjeros valstybės tarnyboje patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir stresą, jam sutriko miegas, padidėjo jautrumas, pablogėjo santykiai su šeimos nariais, sumažėjo bendravimo galimybės. Atleidus pareiškėją iš užimamų pareigų, buvo sukelta abejonė jo kvalifikacija ir pabloginta jo reputacija, o tai apsunkino galimybes įsidarbinti kitoje darbovietėje.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad Aplinkos ministerija pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeisti negalėjo, nes jos ir pareiškėjo nesiejo darbo teisiniai santykiai, todėl ministerijai pareiga garantuoti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas socialines garantijas kilti negalėjo. Nepaisydama to, Aplinkos ministerija, siekdama likviduojamos įstaigos valstybės tarnautojams sudaryti galimybes tęsti tarnybą valstybės tarnyboje, periodiškai kas dvi savaites informavo pareiškėją ir kitus Agentūros darbuotojus apie laisvas pareigas Aplinkos ministerijoje. Pareiškėjo prašymas perkelti į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas atsakovui buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo 26 d., t. y. po to, kai 2013 m. rugsėjo 25 d. į šias pareigas buvo paskelbtas konkursas. Paskelbtas konkursas buvo atšauktas, nes iš Valstybės tarnybos departamento buvo gauta informacija apie tai, kad Valstybės tarnybos rezerve yra asmuo, atitinkantis šiai pareigybei keliamus reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovų neturtinę žalą laikė nepagrįstu, nes nagrinėjamu atveju negali būti konstatuota viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti, t. y. valstybės institucijos neteisėti veiksmai. Pareiškėjo reikalavimą priteisti jam darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė dėl teisės aktų nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, laikė nepagrįstu, nes darbo užmokestis aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas likviduojama Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Agentūra pažymėjo, kad neturėjo galimybės įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų ir pasiūlyti pareiškėjui kitų pareigų valstybės tarnyboje, nes pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo sąlygotas sprendimo nutraukti Agentūros veiklą. Pareiškėjo teiginiai, kad Aplinkos ministerija pažeidė pareiškėjo teises, nes nepateikė jam išsamios ir objektyvios informacijos apie visas laisvas pareigybes Aplinkos ministerijoje ar jai pavaldžiose įstaigose, atsakovo manymu, yra nepagrįsti, nes Aplinkos ministerija neturėjo pareigos jam siūlyti eiti laisvas pareigas. Apie laisvas pareigas Aplinkos ministerijoje dėl pareigybės panaikinimo įspėti Agentūros valstybės tarnautojai buvo informuojami Agentūros likvidacinės komisijos siūlymu. Pareiškėjo prašymas būti perkeltam į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas atsakovui buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo 26 d., t. y. po to, kai 2013 m. rugsėjo 25 d. į šias pareigas buvo paskelbtas konkursas. Paskelbtas konkursas buvo atšauktas, nes iš Valstybės tarnybos departamento buvo gauta informacija apie tai, kad Valstybės tarnybos rezerve yra asmuo, atitinkantis šiai pareigybei keliamus reikalavimus. Nustačius, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas teisėtai ir pagrįstai, pagrindo grąžinti jį į valstybės tarnybą ar priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką taip pat nėra. Mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, Agentūra vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį ir priteisti jam 12 550,14 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d., nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 ir darė išvadą, kad pareiga siūlyti iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamam asmeniui kitas pareigas valstybės tarnyboje nustatyta darbdaviui, o šios pareigos realizavimas siejamas su galimybe tęsti karjerą toje pačioje institucijoje. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-640/2011, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2891/12. Teismas nustatė, kad, atsižvelgdama į tai, jog pagal nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusias Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatas daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimą administruoja Vyriausybės įsteigta viešoji įstaiga Būsto energijos taupymo agentūra, be to, dalis Aplinkos ministerijos ir Būsto urbanistinės plėtros agentūros funkcijų teritorijų planavimo srityje dubliuojasi, Aplinkos ministerija pateikė Vyriausybei svarstyti nutarimo „Dėl Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros veiklos nutraukimo“ projektą. Vyriausybė 2013 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 539 nusprendė nutraukti biudžetinės įstaigos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros veiklą. Remdamasis nurodytu Vyriausybės nutarimu, aplinkos ministras 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. D1-473 nusprendė likviduoti biudžetinę įstaigą Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrą, sudarė jos likvidacinę komisiją, patvirtino likvidacinės komisijos veiklos nuostatus ir likvidavimo planą. Teismas pažymėjo, kad ginčo byloje dėl to, jog pareiškėjo pareigybės panaikinimas buvo realus ir dėl Agentūros likvidavimo buvo panaikintos visos joje įsteigtos pareigybės, nėra. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas dėl darbdavio likvidavimo, teismas konstatavo, kad Agentūra neturėjo pareigos vykdyti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes Aplinkos ministerija, siūlydama užimti laisvas pareigas, nepateikė jam išsamios ir objektyvios informacijos apie visas Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose institucijose esančias laisvas pareigas, kurių specialiuosius reikalavimus jis atitiko, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad Aplinkos ministerijos ir pareiškėjo tarnybos teisiniai santykiai nesiejo, todėl ministerijai pareiga vykdyti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas nekilo. Nei Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, nei Teritorijų planavimo įstatyme, nei aplinkos ministro 2013 m. birželio 27 d. įsakyme Nr. D1-473 „Dėl biudžetinės įstaigos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros likvidavimo ir likvidacinės komisijos sudarymo ir likvidavimo plano patvirtinimo“ nėra nustatyta, kad Aplinkos ministerija perima Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros funkcijas. Atsižvelgiant į tai, kad Aplinkos ministerija neperėmė likviduojamos Agentūros prievolių, susijusių su tarnybos (darbo) santykiais, teismo vertinimu, ji neturėjo prievolės siūlyti pareiškėjui užimti atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje.

Teismas nustatė, kad sprendimas iš pareigų atleidžiamus Agentūros darbuotojus kas dvi savaites informuoti apie Aplinkos ministerijoje esančias laisvas pareigas buvo priimtas siekiant sudaryti jiems galimybę iki atleidimo dienos teikti prašymus dėl perkėlimo į kitas pareigas valstybės tarnyboje tarnybinio kaitumo būdu. Teismas darė išvadą, kad tokios informacijos teikimą pareiškėjas klaidingai vertino kaip Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimą, nes pareigos siūlyti jam laisvas pareigas Aplinkos ministerija neturėjo. Teismas darė išvadą, kad Aplinkos ministerijos teiktai informacijai negali būti taikomi išsamumo ir objektyvumo standartai, be to, pareiškėjas buvo informuotas, jog su laisvų pareigybių aprašymais gali susipažinti Aplinkos ministerijoje.

Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų tarnybinis kaitumas yra savarankiška valstybės tarnautojo socialinė garantija, kuri reglamentuojama Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje, o jos įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintos Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teismas vadovavosi Taisyklių 3, 8, 24 punktais ir darė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės klaidingai vertina nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją ir nepagrįstai mano, kad Aplinkos ministerijos veiksmai, nagrinėjant pateiktus prašymus dėl perkėlimo į kitą valstybės įstaigą tarnybinio kaitumo būdu, yra susiję su neteisėtu jo atleidimu iš tarnybos. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojo perkėlimas yra savarankiška socialinė garantija, todėl šios procedūros metu galimai padaryti pažeidimai peržengia nagrinėjamos bylos ginčo ribas ir yra nesusiję su Agentūros direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymo, iš kurio iš esmės ir kyla ginčas, teisėtumu bei pagrįstumu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeistos nebuvo, pareiškėjas iš pareigų atleistas teisėtai.

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų Aplinkos ministerijos ar Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros veiksmų, atleidžiant pareiškėją iš pareigų valstybės tarnyboje, todėl civilinė atsakomybė negali kilti.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nustatė, kad, remiantis minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu aiškinimu, pareiškėjui nuo 2011 metų balandžio iki 2013 metų spalio mėnesio, kartu su 2013 metų gruodį ir 2014 metų sausio mėnesį išmokėtomis išeitinėmis išmokomis, neišmokėta 12 550,14 Lt suma. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, aiškindamas 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, nurodė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka, jei įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustato neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu). Teismas taip pat išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas patirtų praradimų kompensavimo valstybės tarnautojams mechanizmo nėra nustatęs. Byloje duomenų, kad yra nepagrįstai delsiama tokį mechanizmą nustatyti, taip pat nėra. Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu, teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti šį pareiškėjo skundo reikalavimą taip pat nėra.

Teismas rėmėsi Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį bei išeitinę išmoką, Agentūra vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir neturėjo teisinio pagrindo veikti kitaip. Teisinis reguliavimas, kad, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, jam turėjo būti išmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo, nėra nustatytas, todėl teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju negali būti konstatuotas Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nurodytas delsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju buvimo faktas.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 111-117) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas klaidingai laikė, jog Agentūros funkcijos Aplinkos ministerijai nebuvo perduotos, kadangi neatliko Agentūros Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus ir Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento funkcijų planavimo srityje tapatumo analizės. Pareiškėjo vertinimu, Aplinkos ministerijai tęsiant Agentūros funkcijų vykdymą ir išlikus formaliai naikinamų ginčui aktualių Agentūros Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus pareigybių funkcijoms, kurias pareiškėjas dėl turimos kvalifikacijos, darbo patirties ir turimų gebėjimų būtų galėjęs ir toliau tinkamai bei visapusiškai vykdyti, Aplinkos ministerijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas kitu būdu negali būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti su pareiškėju valstybės tarnybos santykius.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, palyginus naujai Aplinkos ministerijoje įsteigtas Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų (A lygis 13 kategorija) pareigybių aprašymus ir panaikintos Agentūros Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą (A lygis 16 kategorija), matyti, jog naujai įsteigta pareigybė pagal savo lygį ir kategoriją reikalauja mažesnės kvalifikacijos nei turi pareiškėjas ir jai buvo priskirtos tos pačios ar šiek tiek susiaurintos apimties, tačiau pilna apimtimi į iki atleidimo iš tarnybos pareiškėjo vykdytas funkcijas įėjusios funkcijos.

Pareiškėjas daro išvadą, kad Aplinkos ministerija nepagrindė objektyvių sprendimą iš tarnybos atleisti pareiškėją lėmusių priežasčių, nes, siekiant pareiškėjo tarnybos tęstinumo, Aplinkos ministerija turėjo užtikrinti, kad pareiškėjas būtų perkeltas į pareigybes, naujai įsteigtas iš Agentūros perimtų funkcijų, susijusių su teritorijų planavimu, vykdymui, kurios pagal savo turinį lyginant su Agentūros Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo pareigybe nėra kokybiškai naujos, ir tokiu būdu liktų valstybės tarnyboje.

Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad faktas, jog Agentūros veikla buvo nutraukta likvidavimo būdu, nereiškia, kad šioje įstaigoje dirbusių karjeros valstybės tarnautojų, kurių pareigybės buvo naikinamos, atžvilgiu garantijos, įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamiems asmenims, nėra taikomos, kadangi minėtoje nuostatoje numatyta įstatyminė garantija yra grindžiama tarnybos tęstinumo principu ir negali būti siejama su galimybe valstybės tarnautojui karjerą tęsti išskirtinai toje pačioje įstaigoje.

Pareiškėjas daro išvadą, kad Agentūros funkcijas, susijusias su teritorijų planavimu, perėmusios Aplinkos ministerijos dalyvavimas dėl šių funkcijų perkėlimo naikinamų Agentūros pareigybių panaikinimo procedūroje yra sietinas ir su tinkamu atleidžiamų valstybės tarnautojų teisės pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei užimti žemesnės kategorijos pareigas realizavimo užtikrinimu. Todėl Aplinkos ministerija per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie numatomą jo užimamos pareigybės panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos jo užimamos pareigybės panaikinimo dienos privalėjo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą informaciją apie esamas laisvas pareigas valstybės tarnyboje, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietinus pertvarkymus.

Pareiškėjo vertinimu, įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu Aplinkos ministerijos vykdytas pareiškėjo informavimas apie Aplinkos ministerijoje esančias laisvas pareigybes, pareiškėjui ir kitiems asmenims elektroniniu paštu persiunčiant laisvų Aplinkos ministerijos pareigybių sąrašus, negali būti laikomas kaip tinkamas šios pareigos vykdymas, nes laisvų pareigybių sąrašai buvo teikiami tiek pareiškėjui, tiek kitiems asmenims, kurių kvalifikacija bei dalykiniai gebėjimai skyrėsi nuo pareiškėjo, apie dalį laisvų pareigybių pareiškėjas visai nebuvo informuotas, nei viename Aplinkos ministerijos siųstame laiške nebuvo nurodyti jokie terminai prašymams (sutikimams) dėl laisvos pareigybės užėmimo pareikšti ir valios užimti laisvas pareigybes nepareiškimo teisinės pasekmės. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino argumentų, susijusių su jo perkėlimo į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto bei Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybes prioriteto mažėjimo tvarka procedūrų pažeidimais.

Pareiškėjas remiasi Darbo kodekso 300 straipsnio 3, 4 dalimis ir daro išvadą, kad jis turi būti grąžintas į valstybės tarnybą, jį tarnybinio kaitumo būdu perkeliant į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, taip pat jam turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei atlygintina neteisėtu atleidimu iš valstybės tarnybos bei priverstine pravaikšta padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai sutapatino dėl neteisėto pareiginės algos koeficiento bei priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo patirtų praradimų kompensavimą su sumažintų valstybės tarnautojų atlyginimų koeficientų dydžio atstatymu. Pareiškėjas paaiškina, kad jam einant pareigas galiojo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu neteisėtais pripažintos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, kurių pagrindu jam buvo mokamas darbo užmokestis. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai neįvertino, ar jam už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. mokėtas darbo užmokestis ir išeitinė išmoka teisėtai buvo apskaičiuoti pritaikius iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius nesumažintus valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimų koeficientų bei priedų dydžius ar teisėtomis laikytas ir antikonstitucinėmis paskelbtas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 120-127) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011 ir nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai dėl pareigos siūlyti kitas pareigas valstybės tarnyboje yra nepagrįsti, nes Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos taikymas sietinas su institucijos viduje atliekamais struktūriniais pertvarkymais, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atleidimas iš užimamų pareigų susijęs su įstaigos, kurioje jis ėjo valstybės tarnautojo pareigas likvidavimu, todėl jam negalėjo būti suteikta garantija tęsti tarnybą likviduojamoje įstaigoje.

Atsakovo manymu, Aplinkos ministerija neturėjo pareigos pareiškėjui teikti informacijos apie laisvas pareigybes Aplinkos ministerijoje ar jos reguliavimo sričiai priskirtose kitose institucijose, tačiau siekiant likviduojamos įstaigos valstybės tarnautojams sudaryti visas galimybes tęsti darbą valstybės tarnyboje, apie visas laisvas pareigybes Aplinkos ministerijoje tiek pareiškėjas, tiek kiti Agentūros darbuotojai periodiškai kas dvi savaites buvo informuojami elektroniniais laiškais, kuriuose buvo taip pat nurodyta dėl pareigybių aprašymų kreiptis į Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Personalo skyrių, bet byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pareigybių aprašymų ir kad jam būtų atsisakyta juos pateikti.

Atsakovas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad pareiškėjo ir Aplinkos ministerijos nesiejo tarnybos santykiai, nes jis dirbo ir jo pareigybė buvo naikinama kitoje įstaigoje. Be to, pareiga institucijai teikti informaciją apie laisvas pareigas valstybės tarnyboje kyla tik tuomet, kai naikinama pareigybė, tačiau juridinio asmens veikla nėra nutraukiama, o nagrinėjamu atveju likviduojant Agentūrą panaikinta ir pareiškėjo pareigybė.

Apelianto argumentus dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į Aplinkos ministerijos Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, atsakovas laiko nepagrįstais, nes reikalavimų, susijusių su tokiu perkėlimu, pareiškėjas nustatyta tvarka nereiškė ir neginčijo Aplinkos ministerijos veiksmų. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, nes Aplinkos ministerijoje tik 2013 m. rugsėjo 26 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl tokio perkėlimo, nors jis buvo nuo 2013 m. liepos 18 d. nuolat informuojamas apie šią laisvą pareigybę. 2013 m. rugsėjo 25 d. buvo paskelbtas konkursas užimti minėtas pareigas, kuris buvo atšauktas gavus informaciją apie rezerve esantį valstybės tarnautoją.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo ir Aplinkos ministerijos nesiejo valstybės tarnybos santykiai, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėją pradėjo kankinti nemiga, jis tapo jautresnis, sumažėjo bendravimo galimybės, jį skeptiškai vertino darbdaviai. Atsakovas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsniu, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir pažymi, kad pareiškėjui Agentūros apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis buvo grindžiamas tuo metu galiojančiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisiniu reglamentavimu.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 2 punktu, Vyriausybės 2014 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 377 1 punktu ir teigia, kad Agentūra, skaičiuodama pareiškėjo darbo užmokestį, laikėsi galiojančių teisės aktų reikalavimų, be to, valstybės tarnautojų patirto darbo užmokesčio praradimo kompensavimo mechanizmas nėra reglamentuotas, todėl iki kol nebus parengtas ir patvirtintas valstybės tarnautojų patirto darbo užmokesčio praradimo kompensavimo mechanizmas nėra teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto ir sumokėto darbo užmokesčio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. G. ginčija Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 2.1-135 (t. I, b. l. 13), kuriuo jis buvo atleistas iš valstybės tarnybos, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 4 d. atleistas iš Agentūros Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo pareigų dėl šios įstaigos likvidavimo. Pareiškėjas kelia klausimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos (prievolės atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigas), taikymo jo atžvilgiu, taip pat dėl galimo pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas Aplinkos ministerijoje tarnybinio kaitumo būdu procedūrų pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, nurodęs, kad pareiškėjas buvo atleistas dėl darbdavio likvidavimo, todėl Aplinkos ministerija neturėjo pareigos vykdyti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog aiškinant bei taikant šią teisės normą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos (pvz., 2011 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. A143-1371/2011), kad nurodyta teisės norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Pažymėtina, kad tuo ši teisės norma iš esmės skiriasi nuo to paties straipsnio 2 dalies, kuri yra adresuota buvusiam karjeros valstybės tarnautojui, kuris buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, ir yra skirta nustatyti atitinkamas garantijas šiai kategorijai priklausantiems asmenims. Atsižvelgiant į nurodytą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantinį pobūdį, darytina išvada, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143-247/2010, A146-2643/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-640/2011 konstatuota, jog atsakovas dėl įstaigos likvidavimo proceso neturėjo objektyvių galimybių pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlyti užimti kitas pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-3336/2011 buvo nustatyta, kad pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnautojos pareigų buvo susijęs su institucijos, kurioje ji ėjo valstybės tarnautojos pareigas, likvidavimu ir, atitinkamai, pareiškėjai negalėjo būti suteikta (užtikrinta) garantija tęsti tarnybą toje pačioje likviduojamoje institucijoje. Minėtoje byloje taip buvo pažymėta, kad teisės aktais nebuvo nustatytas (apibrėžtas) ir likviduojamos institucijos prievolių, susijusių su tarnybos (darbo) santykiais, perkėlimas kitiems asmenims (įstaigoms, institucijoms), todėl daryta išvada, kad pareiškėjos atžvilgiu negalėjo būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos, taigi, atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos nebuvo pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos. Pažymėtina, jog tokios pozicijos, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje nustatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą nėra taikytinos, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiamu Agentūros direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 2.1-135 (t. I, b. l. 13) A. G. 2013 m. lapkričio 4 d. atleistas iš Teritorijų planavimo ir stebėsenos skyriaus vedėjo (A lygio 16 kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vyriausybė 2013 m. birželio 12 d. priėmė nutarimą Nr. 539 „Dėl biudžetinės įstaigos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros veiklos nutraukimo“, o Aplinkos ministras 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. D1-473 priėmė sprendimą likviduoti biudžetinę įstaigą Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrą ir sudarė likvidacinę komisiją. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš užimamų pareigų Agentūroje buvo atleistas dėl šios institucijos likvidavimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, nei Teritorijų planavimo įstatyme, nei aplinkos ministro 2013 m. birželio 27 d. įsakyme Nr. D1-473 „Dėl biudžetinės įstaigos Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros likvidavimo ir likvidacinės komisijos sudarymo ir likvidavimo plano patvirtinimo“ nėra nustatyta, kad Aplinkos ministerija perima Agentūros funkcijas ar kad Aplinkos ministerija perėmė Agentūros, kaip darbdavio tam tikrose srityse, funkcijas. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas dėl darbdavio likvidavimo, Aplinkos ministerija neperėmė likviduojamos Agentūros prievolių, susijusių su tarnybos (darbo) santykiais, todėl nei Aplinkos ministerija, nei Agentūra neturėjo pareigos vykdyti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Likvidacinės komisijos pirmininkas 2013 m. liepos 2 d. raštu Nr. P32-17 (t. I, b. l. 15) įspėjo pareiškėją apie pareigybės panaikinimą ir apie tai, jog, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pareiškėjas bus atleistas 2013 m. lapkričio 4 dieną. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu Agentūros atstovas paaiškino, kad Likvidacinės komisijos posėdžio metu buvo nuspręsta Agentūros darbuotojams kas dvi savaites siųsti informaciją apie Aplinkos ministerijoje esančias laisvas pareigybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. rugpjūčio 14 d., 2013 m. rugpjūčio 30 d., 2013 m. rugsėjo 18 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. spalio 17 d., 2013 m. lapkričio 4 d. elektroniniu paštu atsakovas siuntė laisvų pareigybių Aplinkos ministerijoje sąrašus (t. I, b. l. 16-30). Kaip minėta, Aplinkos ministerijai nagrinėjamu atveju nekilo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jam elektroniniu paštu siųstos informacijos apie laisvas pareigybes, esančias Aplinkos ministerijoje, išsamumo ir objektyvumo neanalizuotini kaip neturintys reikšmės šioje byloje skundžiamo įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas tokios informacijos teikimą klaidingai vertina kaip Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimą. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip papildoma geranoriška pagalba valstybės tarnautojui rasti darbą Aplinkos ministerijos sistemoje.

Iš Aplinkos ministerijos 2013 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. (40-1)-D8-8006 (t. I, b. l. 57) matyti, kad pareiškėjas teikė prašymą Aplinkos ministerijai būti perkeltu tarnybinio kaitumo būdu į Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio 13 kategorijos, valstybės tarnautojo pareigas. Byloje taip pat matyti, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymu aplinkos ministrui prašė vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 3 dalimis perkelti iš jo einamų pareigų į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento, Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (t. I, b. l. 59). Aplinkos ministerija 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. (40-1)-D8-8312 (t. I, b. l. 64) nurodė, kad Aplinkos ministerija neturi galimybės priimti pareiškėjo į minėtas pareigas, nes 2013 m. rugsėjo 25 d. buvo paskelbtas konkursas. Pareiškėjas 2013 m. spalio 9 d. kreipėsi į Aplinkos ministeriją, nurodydamas, kad sutinka užimti Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygis 14 kategorija, arba Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygis 13 kategorija, pareigas (t. I, b. l. 65). Aplinkos ministerija 2013 m. spalio 22 d. raštu Nr. (40-1)-D8-892 (t. I, b. l. 66) informavo pareiškėją, kad į nurodytas pareigas tarnybinio kaitumo būdu perkelti negali dėl to, kad Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento Erdvinio planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas pradėta kito Agentūros valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į šias pareigas procedūra, o į Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Cheminių medžiagų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas paskelbtas konkursas.

Kaip minėta, pareiškėjui Aplinkos ministerijos teikta informacija apie laisvas pareigas Aplinkos ministerijoje nelaikytina siūlymu pareiškėjui kitų pareigų valstybės tarnyboje pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau šioje administracinėje byloje pareiškėjas, prašydamas panaikinti Agentūros direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 2.1-135 „Dėl A. G. atleidimo iš pareigų“, teikė argumentus ir dėl jo, kaip valstybės tarnautojo, perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu procedūros neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog Aplinkos ministerija neturėjo pareigos užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytų garantijų, nurodytų pareiškėjo prašymų būti perkeltam į kitas pareigas Aplinkos ministerijoje pagrindu priimtų Aplinkos ministerijos sprendimų ar vykdytos procedūros teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, valstybės tarnautojo perkėlimas iš vienos įstaigos į kitą nėra atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo procedūros dalis, o ginčai, kylantys dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas, taip pat tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigų sukeitimo, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintų Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas taisyklių 24 p.).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl Agentūros direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 2.1-135 panaikinimo, A. G. grąžinimo į valstybės tarnybą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas siejo su tuo, jog dėl neteisėto atleidimo ir žlugusios karjeros valstybės tarnyboje patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir stresą, jam sutriko miegas, padidėjo jautrumas, pablogėjo santykiai su šeimos nariais, sumažėjo bendravimo galimybės, buvo sukelta abejonė jo kvalifikacija ir pabloginta jo reputacija.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinės žalos atsiradimui būtinų tiek Agentūros, tiek ir Aplinkos ministerijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Kadangi teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą konstatavo, jog pareiškėjo atleidimas iš Agentūros nebuvo neteisėtas, šiuo atveju neegzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Kaip matyti iš pareiškėjo patikslinto skundo (t. II, b. l. 96-108) pareiškėjas pateikė reikalavimą priteisti iš Agentūros jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 12 550,14 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d., taip pat priteisti iš Aplinkos ministerijos pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su pareiškėju laiką nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiuos reikalavimus pareiškėjas kildino ne iš jo atleidimo, tačiau iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu neteisėtomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, dėl ko jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, t.y. šie reikalavimai negali būti laikomi išvestiniais iš pirmojo pareiškėjo reikalavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl šių reikalavimų, nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-5648-437/2013, kurioje ginčas yra kilęs iš analogiškų teisinių santykių, 2013 m. gruodžio 20 d. priėmė teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisdamas jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos valstybės, kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė. Nurodyta byla šiuo metu yra perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, jai suteiktas Nr. A602-1327/2014, apeliacinės instancijos teismas yra sudaręs išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti. Taigi būsimu procesiniu sprendimu, priimtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A602-1327/2014, bus suformuota teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, todėl jis yra aktualus ir nagrinėjamai bylai.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 12 550,14 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d., ir iš šios sumos kildinamo reikalavimo priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su pareiškėju laiką visapusiškai neišnagrinėjo bei neįvertino, kad Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme apeliacine tvarka priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1327/2014 (proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5) gali turėti įtakos baigiamajam sprendimui šioje administracinėje byloje. Kadangi teisingas šios ginčo dalies išsprendimas yra susijęs su papildomų faktinių ir teisinių aplinkybių nustatymu, todėl byla šioje dalyje grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ir vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laikotarpį priteisimo ir perduoti šiuos reikalavimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas