3K-3-73-686/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-73-686/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15280-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.10; 60

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nordea Finance Lithuania“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lizingo davėjo atsakomybę tretiesiems asmenims už lizingo gavėjo padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Nordea Finance Lithuania“ 25 818,66 Lt (7483,57 Eur) skolą už vagonų laikymą ir transportavimą iš viešosios geležinkelių infrastruktūros kelio laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. birželio 18 d. Ieškovas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 5 straipsnį, viešoji geležinkelių infrastruktūra yra Lietuvos valstybės nuosavybė, o ieškovas paskirtas viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytoju. Viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose nuo 2008 m. gruodžio mėn. stovėjo 10 vagonų, kurių valdytojas pagal lizingo sutartį UAB „Omnitrans“, o savininkas – atsakovas UAB „Nordea Finance Lithuania“. UAB „Omnitrans“ 2009 m. birželio 2 d. iškelta bankroto byla. Ieškovas kreipėsi į atsakovą UAB „Nordea Finance Lithuania“, kaip vagonų savininką, kad šis pašalintų vagonus iš viešosios geležinkelių infrastruktūros kelio. Vagonai buvo pašalinti 2009 m. birželio 18 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Iš atsakovo UAB „Nordea Finance Lithuania“ AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai priteista 25 818, 66 Lt (7483,57 Eur) skola, 6 proc. metinės palūkanos nuo priteistos skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. spalio 29 d. dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 775 Lt (224,64 Eur) žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas pagal tarifus apskaičiavo atsakovui mokesčius už vagonų varymą ir privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. Atsakovas apskaičiuotų tarifų neginčijo, o neigė prievolę ir prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ieškovo reikalavimui priteisti nuostolius. Faktinės bylos aplinkybės rodė, kad UAB „Omnitrans“ nemokėjo atsakovui UAB „Nordea Finance Lithuania“ lizingo įmokų 264 dienas, skolos suma sudarė 925 346,59 Lt (268 216,40 Eur), iš jų 899 143,91 Lt (260 621,42 Eur) pradelsti mokėjimai pagal lizingo sutartis.

Lizingo sutarčių 8.3.5.3. punktas suteikė teisę atsakovui UAB „Nordea Finance Lithuania“ vienašališkai nutraukti sutartį, jei lizingo gavėjas UAB „Omnitrans“ per 20 kalendorinių dienų nesumoka įmokos pagal lizingo įmokų mokėjimo grafiką. Tačiau lizingo sutartys nutrauktos nebuvo. Įvertinęs bylos aplinkybes teismas konstatavo, kad niekas negali praturtėti svetimų nuostolių sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 1.137 straipsnio 2dalis, 3 dalis). Teismo vertinimu, vagonai – specifinė prekė, daiktas, kurio savininkas yra atsakovas UAB „Nordea Finance Lithuania“.

Minėti vagonai buvo laikomi viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, todėl teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Nordea Finance Lithuania“ privalo mokėti nustatytus mokesčius už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, nes tai yra mokama paslauga pagal nustatytus tarifus. Teismas, atmesdamas atsakovo UAB „Nordea Finance Lithuania“ atsikirtimą, kad nemokus lizingo gavėjas UAB „Omnitrans“ privalo sumokėti už vagonų laikymą, nurodė, jog lizingo įmokų terminas buvo praleistas 264 dienas, o atsakovas lizingo sutarčių nenutraukė, siekdamas išvengti mokesčių už vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose ar saugojimą privačioje vagonų statymo vietoje, privačiose geležinkelio kelių atšakose.

Teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, 1.137 straipsniu, atsisakė taikyti CK 6.571 straipsnio 2 dalies normą dėl lizingo gavėjui tenkančių visų daikto išlaikymo ir remonto išlaidų, nes, teismo manymu, atsakovas nesąžiningai naudojosi teise, ja piktnaudžiavo, tuo pažeisdamas ieškovo teises, teisėtus interesus. Teismo nuomone, atsakovas turėjo neteisėtos naudos, siekė išvengti nustatytų mokesčių, o tai yra ne žalos atlyginimas, bet nustatytų įmokų už vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose ir jų transportavimą nesumokėjimas.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo (LR CK 1.125 straipsnio 8 dalis) buvo atmestas, nes ieškovo reikalavimas yra sumokėti skolą už suteiktą paslaugą – vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose ir transportavimą. Minėtam reikalavimui taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Teismas nustatė, kad ieškovas raštu įspėjo atsakovą, jog vagonų laikymas viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose yra mokama paslauga. Taigi sutartis su ieškovu sudaryta konkliudentiniais veiksmais (LR CK 1.71 straipsnio 1 dalis), naudojantis viešosios geležinkelių infrastruktūros keliais, už kurių naudojimą mokamas nustatyto tarifo mokestis. Teismo nuomone, atsakovas už vagonų laikymą privalėjo mokėti nustatyto dydžio tarifo įmokas. Teismo vertinimu, atsakovo atsikirtimas, kad už jam priklausančių vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose turi sumokėti nemoki bendrovė, yra siekis išvengti sutartinės prievolės įvykdymo, nuostolius perkeliant nemokiai bendrovei. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas naudojosi ieškovo paslaugomis ir už jas nesumokėjo, ir vadovaudamasis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi, 6.2 straipsniu, 6.160 straipsnio 1 dalimi, 6.200 straipsniu, 1.137 straipsniu teismas ieškinį tenkino.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnis). Pažymėdama, kad pagrindinis lizingo davėjo tikslas yra ne įsigyti daiktą nuosavybėn, o gauti pelną iš lizingo gavėjo finansavimo, todėl nuosavybės teisės palikimas lizingo davėjui iki bus sumokėta visa lizingo sutartimi sulygta kaina atlieka tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją, taip pat pažymėdama, kad CK 6.571 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta lizingo sutarties vykdymo laikotarpiu lizingo gavėjo pareiga mokėti lizingo objekto išlaikymo išlaidas, teisėjų kolegija sprendė, kad lizingo gavėjui, o ne lizingo davėjui tenka pareiga mokėti mokesčius už lizingu įsigytų vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad lizingo dalykas – vagonai buvo faktiškai perduoti naudotis lizingo gavėjui UAB „Omnitrans“, tačiau byloje, išskyrus lizingo davėjo 2009 m. liepos 7 d. įspėjimą apie lizingo sutarčių nutraukimą, nėra duomenų apie tai, kad minėtos finansinės nuomos sutartys skolos laikotarpiu buvo nutrauktos. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendė, kad vagonams esant lizingo gavėjo UAB „Omnitrans“ žinioje, visa rizika, susijusi su naudojamu lizingo dalyku, taip pat ir pareiga mokėti mokesčius už viešosios infrastruktūros keliuose stovinčius vagonus, teko UAB „Omnitrans“, o ne lizingo davėjui.

Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad lizingo gavėjas ruošėsi atlikti kokius nors veiksmus tam, kad nutrauktų vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose (patrauktų juos į privačius privažiuojamuosius kelius ar siųstų su kroviniu), o lizingo davėjo veiksmai (neveikimas) tai padaryti būtų sutrukdę. Taip pat teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas, kaip lizingo davėjas, nebuvo faktiniu lizingo dalyko – UAB „Omnitrans“ perduotų naudoti vagonų – naudotoju, dėl to tarp apelianto ir ieškovo nesusiklostė vagonų laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose paslaugų teikimo santykiai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, kaip savo srities profesionalas, nebuvo atidus ir rūpestingas nesiimdamas ryžtingų veiksmų dėl sąlygų, trukdančių gauti lizingo įmokas, pašalinimo (CPK 185 straipsnis), tačiau tai nedaro įtakos ieškovo teisei gauti išlaidų atlyginimą už bankrutavusios UAB „Omnitrans“ laikytus vagonus viešosios infrastruktūros keliuose.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą, patenkinus kasacinį skundą, išspręsti klausimą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo (7260 Lt (2104,35 Eur) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl lizingo davėjo, kaip lizingo dalyko savininko, atsakomybės

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad lizingo sutartimi įsigytų vagonų valdytojas (naudotojas) skolos susidarymo laikotarpiu faktiškai nebuvo vagonų valdytojas ir jų nenaudojo. Kai vagonų valdytojas tapo nemokus ir jam 2009 m. birželio 2 d. buvo iškelta bankroto byla, jis atsisakė savo, kaip vagonų valdytojo, teisių į vagonus, t. y. UAB „Omnitrans“ vagonų valdymas buvo pasibaigęs, o šių vagonų savininkas, atsakovas, tokiu atveju tampa atsakingas už jam nuosavybės teise priklausantį turtą, taip pat jam kyla pareiga mokėti mokesčius ir už nuosavybės teise priklausančių vagonų buvimą kasatoriaus valdomuose viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. Kasatorius pažymi, kad vagonų savininkas, atsakovas, nuo to momento, kai sužinojo, kad lizingo gavėjas atsisakė valdytojo teisių, nesirūpino lizingo sutartimi perduotais vagonais, nemokėjo jokių mokesčių. Toks sąmoningas atsakovo neveikimas, o vėliau ir susidariusio įsiskolinimo už suteiktas paslaugas neapmokėjimas bei savo finansinių interesų iškėlimas aukščiau kitų ūkio subjektų (šiuo atveju ieškovo) interesų pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus. Kasatoriaus teigimu, toks atsakovo elgesys yra piktnaudžiavimas teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

2. Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai rėmėsi tik vienu argumentu, neva patvirtinančiu lizingo gavėjo prievolę sumokėti mokesčius, kad UAB „Omnitrans“ ir atsakovo sudarytos lizingo sutartys nebuvo nutrauktos. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai išskirtinę reikšmę teikė lizingo davėjo 2009 m. gegužės 9 d. pranešimui UAB „Omnitrans“ apie lizingo sutarties nutraukimą. Vagonai, dėl kurių buvo sudaryta lizingo sutartis, ginčo laikotarpiu buvo lizingo davėjo dispozicijoje, ir turėjo būti vertinamas įrodymų visetas, patvirtinantis, kad ginčo laikotarpiu lizingo sutartys de facto laikytinos negaliojančiomis. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė savo išvadas ir kodėl nebuvo atsižvelgta į kitus byloje surinktus įrodymus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Nordea Finance Lithuania“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl lizingo davėjo, kaip lizingo dalyko savininko, atsakomybės

Atsakovas pažymi, kad lizingo gavėjas yra ekonominis lizingo būdu naudojamo daikto savininkas ir būtent lizingo gavėjas per visą lizingo sutarties terminą turi išimtinę teisę valdyti ir naudoti sutarties dalyku esantį daiktą. Atsakovas, sudarydamas lizingo sutartis, turi išimtinai vieną interesą – gauti pelną. Kaip rodo byloje surinkti įrodymai, atsakovas, kaip teisinis vagonų savininkas, per protingą laiką ėmėsi priemonių, kad dėl lizingo gavėjo netinkamo pareigų vykdymo nekiltų didesnė žala ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė lizingo santykius reguliuojančias teisės normas, konkrečiai CK 6.571 straipsnį ir 6.572 straipsnio 4 dalį.

2. Dėl įrodymų vertinimo

Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nors neakcentavo kai kurių kasatoriaus nurodytų aplinkybių, tačiau tinkamai atskleidė bylos esmę. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. AB „DNB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-191/2014, kurios faktinė situacija iš esmės yra tapati nagrinėjamai situacijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kuris subjektas – geležinkelio vagonų lizingo davėjas ar lizingo gavėjas – yra atsakingas už vagonų laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose suteiktų paslaugų įsiskolinimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nutartyje pasisako dėl lizingo davėjo, kaip lizingo dalyko savininko, atsakomybės tretiesiems asmenims už lizingo gavėjo padarytą žalą reglamentuojančių teisės normų taikymo.

Dėl lizingo davėjo, kaip lizingo dalyko savininko, atsakomybės

Lizingo sutarties samprata įtvirtinta CK 6.567 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas atlygintinai teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, o šis valdo ir naudoja lizingo sutartimi įgytą daiktą, gaudamas iš to naudos bei prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad lizingo davėjo pagrindinis tikslas – ne įgyti daiktą nuosavybėn, o gauti pelną iš lizingo gavėjo finansavimo, t. y. lizingo davėjas turi tik finansinį, bet ne nuosavybės interesą. Nuosavybės teisės palikimas lizingo davėjui iki bus sumokėta visa lizingo sutartimi sulygta kaina atlieka tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją, neatsižvelgiant į tai, ar lizingo gavėjas sėkmingai veikia, ar bankrutuoja. Taip išreiškiama finansinės nuomos esmė, kai daikto savininkas yra vienas asmuo, o ekonominės naudos gavėjas – kitas. Lizingo gavėjas visą sutarties laikotarpį neturi disponavimo daiktu teisės, tačiau turi pareigą užtikrinti tinkamą lizingo dalyko valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimą, kas apima ir pareigą operatyviai informuoti lizingo davėją apie kliūtis įgyvendinti šias teises. Lizingo gavėjas, susidūręs su mokumo problemomis, visada turi bendradarbiauti su lizingo davėju, siekdamas sumažinti ar išvengti ekonominio savininko, t. y. lizingo gavėjo, nuostolių dėl galimo lizingo sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Nord lizingas“ v. UAB „Vagonera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-66/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad lizingo gavėjas, būdamas lizingo dalyko „ekonominiu“ savininku, savo nuožiūra sprendžia, kaip jo plėtojamame versle naudoti pagal lizingo sutartį gautą daiktą ir gauti iš to pelną, dėl to būtent jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, jo išlaikymo bei remonto išlaidos, pareiga rūpintis daikto būkle (CK 6.571 straipsnio 1. 2, 4 dalys), atlyginti dėl lizingo sutarties dalyko naudojimo trečiųjų asmenų patirtą žalą (CK 6.572 straipsnio 4 dalis), jis atsakingas už prievolių, atsiradusių iš sutartinių santykių, susijusių su lizingo dalyko naudojimu, vykdymą, jam tenka nevykdymo padariniai. O lizingo davėjas išlieka turto savininku tik teisine prasme, t. y. lizingo davėjas, įvertinęs lizingo gavėjo mokumą ir galinčią kilti riziką, taip pat prognozuojamą gauti pelną iš lizingo santykių, suteikia lizingo gavėjui finansavimą, išlaikydamas lizingo dalyko teisinę nuosavybę savo dispozicijoje kaip užstatą, tačiau neprisiima su lizingo dalyku susijusių lizingo gavėjo finansinių prievolių. Taigi esant galiojančiai lizingo sutarčiai, atsakomybė už lizingo dalyko išlaikymą tenka lizingo gavėjui.

Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nėra duomenų apie tai, kad ginčo lizingo sutartys skolos susidarymo laikotarpiu būtų nutrauktos, todėl vagonams esant lizingo gavėjo UAB „Omnitrans“ žinioje, visa rizika susijusi su naudojamu lizingo dalyku, taip pat ir pareiga mokėti mokesčius už viešosios infrastruktūros keliuose stovinčius vagonus, teko UAB „Omnitrans“, o ne lizingo davėjui. Pažymėtina, kad bankroto bylos lizingo gavėjui iškėlimas nereiškia, kad lizingo gavėjas automatiškai atsisako lizingo dalyko valdymo, kaip teigia kasatorius.

Įmonei iškėlus bankroto bylą, jos ūkinė komercinė veikla paprastai nesustoja. Įmonė ir toliau gali verstis ankstesne veikla ar net pradėti naują veiklą, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Mokesčiai ir kiti privalomieji mokėjimai, kylantys iš ūkinės komercinės veiklos, priskiriami ūkinės komercinės veiklos išlaidoms ir mokami bendra tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad lizingo gavėjas, net ir iškėlus jam bankroto bylą, toliau gali vykdyti veiklą, naudodamas lizingo dalyką, šiuo atveju – vagonus, bei mokėti įmokas pagal lizingo sutartį, jei įmonės kreditoriai nusprendžia, kad ūkinės komercinės veiklos tęsimas įmonei ir jiems bus naudingas (ĮBĮ 23 straipsnio 6 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad bankroto bylos lizingo gavėjui iškėlimas nereiškia ir automatiško, kaip kad teigia kasatorius, lizingo sutarčių nutrūkimo, nes įmonei iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius turi tam tikrą diskrecijos teisę apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 17 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas, ar vykdyti bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, administratorius turėtų palyginti įvykdymo, kurį bankrutuojanti įmonė turėtų atlikti savo sutartiniam partneriui, vertę ir priešpriešinio įvykdymo vertę, pavyzdžiui, jei buvo sumokėta didžioji dalis įmokų pagal lizingo sutartį, įmonei turėtų būti vertingiau toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir įgyti nuosavybės teises į lizingo būdu naudojamą daiktą, kurį vėliau galėtų panaudoti vykdydama ūkinę komercinę veiklą ar jį realizuodama ir tenkindama visų kreditorių interesus.

Sutiktina, kad bankroto bylos iškėlimas gali būti priežastis, dėl ko lizingo gavėjas nevykdo lizingo sutarties, tačiau tokiu atveju lizingo davėjas gali reikalauti, kad lizingo gavėjas pašalintų sutarties pažeidimą, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, CK 6.574 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad atsakovas, nenutraukdamas lizingo sutarties su nemokiu klientu, siekė išvengti nuostolių atlyginimo. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog lizingo gavėjas, iškilus jo mokumo problemoms, būtų atlikęs kokius nors veiksmus tam, kad nutrauktų vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose (patrauktų juos į privačius privažiuojamuosius kelius ar siųstų su kroviniu), kad būtų informavęs lizingo davėją apie negalėjimą tinkamai įgyvendinti lizingo dalyko valdymo ir naudojimo teisių, o lizingo davėjas savo veiksmais (neveikimu) būtų sutrukdęs lizingo gavėjui perleisti lizingo dalyką tretiesiems asmenims ar nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas, kaip savo srities profesionalas, nebuvo atidus ir rūpestingas nesiimdamas ryžtingų veiksmų dėl sąlygų, trukdančių gauti lizingo įmokas, pašalinimo, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, byloje neįrodyta, kad lizingo davėjas neteisėtais veiksmais būtų trukdęs lizingo gavėjui sumažinti su lizingo dalyku susijusius nuostolius, todėl esant galiojančiai lizingo sutarčiai taikytinos lizingo sutarties aiškinimą reglamentuojančios taisyklės.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalavimo teisė atlyginti vagonų laikymo viešosios infrastruktūros keliuose išlaidas kilo nuo vagonų priėmimo momento, tačiau skolininkas, esant galiojančiai lizingo sutarčiai, yra vagonų „ekonominis“ savininkas, UAB „Omnitrans“. Ieškovo su atsakovu, lizingo davėju, nesiejo jokie sutartiniai santykiai, o aplinkybė, kad lizingo davėjas patraukė vagonus iš viešosios infrastruktūros kelių dar esant galiojančiai lizingo sutarčiai, rodo tik lizingo davėjo siekį sumažinti galinčius kilti nuostolius, tačiau tai nereiškia kad šiais veiksmais lizingo davėjas prisiėmė atsakomybę prieš trečiuosius asmenis, ieškovą, už lizingo dalyko naudojimą apskritai.

Kasacinis teismas civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos, pasisakė, kad, remiantis nurodytomis lizingo sandorių savybėmis, atskleidžiančiomis lizingo esmę, bei CK 6.571 straipsnio 2 dalimi, kuria tiesiogiai įtvirtinta lizingo gavėjo pareiga apmokėti lizingo objekto išlaikymo išlaidas lizingo sutarties vykdymo laikotarpiu, ne lizingo davėjui, o gavėjui atsiranda pareiga mokėti mokesčius už lizingu įsigytų vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. AB „DNB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-191/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes ir nenustačiusi, kad apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su minėta kasacinio teismo išvada, ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias lizingo davėjo atsakomybę už lizingo gavėjo tretiesiems asmenims padarytą žalą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas UAB „Nordea Finance Lithuania“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 876,10 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, ji mažintina iki 600 Eur ir, netenkinus kasacinio skundo, priteistina iš kasatoriaus atsakovo naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ (j. a. k. 110053842) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovo UAB „Nordea Finance Lithuania“ (j. a. k. 111667277) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė