A-1284-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1284-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07078-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 38

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. B. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Vilniaus I-ajam teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1–18, 45–60), prašydamas: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) Vilniaus I-ojo teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. R-19359; 2) panaikinti NDNT 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. R-23640; 3) panaikinti NDNT 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. SS-2514; 4) įpareigoti NDNT Vilniaus I-ąjį teritorinį skyrių tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti jam neįgaliųjų asmenų automobilio statymo kortelę.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiami sprendimai, kuriais atsisakyta tenkinti jo prašymą išduoti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę, yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka NDNT direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtinto Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 4.5 punkto kriterijus, todėl atsakovai turėjo jo prašymus tenkinti. Pareiškėjui pensijos amžius suėjo 2001 m., nuo 2000 m. jam neterminuotai buvo nustatyta II invalidumo grupė su nuoroda „nedarbingas“.

Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 7 dalį, asmuo laikomas nedarbingu, kai jam nustatytas 0–25 procentų darbingumas. Vadinasi, pasikeitus teisiniam reguliavimui ir nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, pareiškėjo darbingumas yra nuo 0 iki 25 procentų. Atsakovai nepagrįstai vadovavosi socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 patvirtintomis Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir pareiškėjui nustatytą II invalidumo grupę prilygino 35 procentų darbingumui.

Šios Taisyklės taikomos tik pensinio amžiaus nesulaukusiems asmenims, tuo tarpu pareiškėjas pensinio amžiaus sukako 2001 m. Įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas ir kiti teisės aktai neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties. Pagal Įstatymo 31 straipsnio 2 dalį asmenys, kuriems buvo nustatytas invalidumas neterminuotai iki šio įstatymo įsigaliojimo, turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu buvo nustatytos iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose.

Sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kuriems buvo nustatytas invalidumas, šios lengvatos išsaugomos iki nustatyto invalidumo termino pabaigos (Įstatymo 31 str. 1 d.), todėl NDNT turi rasti būdą kaip tai įgyvendinti. Tiek Įstatyme, tiek ir Taisyklėse nustatyta, kad sprendimai priimami remiantis buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais, o neįgaliesiems prilyginami asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nedarbingais. Vadinasi, Įstatymo 29 ir 31 straipsnių nuostatos įpareigoja NDNT išduoti pareiškėjui automobilio statymo kortelę, kadangi jo invalidumo pažymėjime įrašyta „nedarbingas“, o tai pagal Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį prilyginama 0–25 procentų darbingumo lygiui.

Atsakovas NDNT atsiliepime (I t., b. l. 74–76) prašo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą arba atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad skundas paliktinas nenagrinėtu, nes pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nustatytos Įstatymo 23 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, Ginčų komisija sprendžia ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir NDNT. Pareiškėjo keliamas ginčas patenka į komisijos kompetencijai priskirtų ginčų kategoriją. Nors Ginčų komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, kad nėra kompetentinga spręsti dėl neįgalių asmenų automobilio statymo kortelės išdavimo, NDNT nuomone, pareiškėjas, visų pirma, turėjo nuginčyti Ginčų komisijos sprendimą ir tik jai išnagrinėjus pateiktą skundą dėl NDNT sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. SS-2514, galėjo kreiptis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-502/2008). Vadovaujantis neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarką reglamentuojančiomis teisės normomis, išduoti pareiškėjui tokią kortelę nėra pagrindo, nes jis nepatenka į asmenų, kuriems suteikta tokia teisė, kategoriją. NDNT turimais duomenimis 2000 m. gegužės 15 d. Medicininės socialinės ekspertizės komisijos sprendimu pareiškėjui neterminuotai buvo nustatyta II invalidumo grupė nuo 2000 m. balandžio 1 d. Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, pagal Taisykles, asmeniui prašant II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu (I t., b. l. 53–57) pareiškėjo R. A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl NDNT ir NDNT Vilniaus I-ojo teritorinio skyriaus priimtų sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjui išduoti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. kreipėsi į NDNT Vilniaus I-ąjį teritorinį skyrių su prašymu išduoti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę (I t., b. l. 94, 110). Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, NDNT Vilniaus I-asis teritorinis skyrius 2013 m. birželio 4 d. sprendime Nr. R-19359 nurodė, kad pareiškėjui neįgalių asmenų automobilio statymo kortelės neišduos, kadangi jis neatitinka Tvarkos aprašo 4 punkte nustatytų kriterijų (I t., b. l. 105). Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas padavė skundą NDNT (I t., b. l. 89–90), kuri jį išnagrinėjusi, 2013 m. liepos 2 d. sprendime Nr. R-23640 konstatavo, kad NDNT Vilniaus I-asis teritorinis skyrius pagrįstai neišdavė pareiškėjui neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės, nes jis nepatenka į Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytų asmenų, kuriems tokia kortelė gali būti išduota, kategoriją. Pasisakyta, kad pagal Taisyklių 3.2 punktą iki Įstatymo įsigaliojimo nustatyta II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (I t., b. l. 87). Nesutikdamas ir su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į NDNT Sprendimų kontrolės skyrių (I t., b. l. 84). NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. SS-2514 pareiškėjo 2013 m. liepos 22 d. prašymo išduoti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę netenkino NDNT 2013 m. liepos 2 d. sprendime Nr. R-23640 išdėstytais motyvais (I t., b. l. 82–83). Pareiškėjas padavė skundą Ginčų komisijai (I t., b. l. 63), kuri 2013 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. SD-1473 jį nagrinėti atsisakė kaip nepriskirtiną Ginčų komisijos kompetencijai (I t., b. l. 79–80).

Medicininės socialinės ekspertizės komisija darbingumo ekspertizės akte Nr. 2388 fiksavo, kad pareiškėjui neterminuotai nustatyta II invalidumo grupė nuo 2000 m. balandžio 1 d. (II t., b. l. 29–30). Pareiškėjui išduotas invalidumo pažymėjimas (I t., b. l. 27), kuriame nurodyta II invalidumo grupė, invalidumo priežastis – bendras susirgimas, pažymėta, kad invalidumas nustatytas neterminuotai, invalidumo pradžios laikas – 2000 m. balandžio 1 d.

Pagal Tvarkos aprašo 4 punktą, teisę įsigyti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę turi: darbingo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas darbingumo lygis nuo 0 iki 30 procentų ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius (4.1 p.); pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius (4.2 p.); darbingo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas nuo 0 iki 25 procentų darbingumo lygis ir kurie patys nevairuoja lengvųjų automobilių, ar pensijos amžiaus sukakę asmenys, kuriems yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir kurie patys nevairuoja lengvųjų automobilių (4.3 p.); asmenys iki 18 metų, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis (4.4 p.); pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas 30 procentų darbingumo lygis ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius (4.5 p.); darbingo amžiaus ar pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems nustatyti specialieji poreikiai (specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis) ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius (4.6 p.).

Ginčo dėl to, kad pareiškėjas sulaukė pensijos amžiaus iki Įstatymo įsigaliojimo, byloje nėra. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, neįgalių asmenų automobilių statymo kortelė pareiškėjui galėtų būti išduota, jeigu jam būtų nustatyti specialieji poreikiai ir jis pats vairuotų lengvąjį automobilį (4.6 p.).

Pareiškėjas mano, kad jis atitinka 4.5 punkte įtvirtintą kriterijų, nes pagal Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 1 punktą jam 2000 metais nustatyta II invalidumo grupė turi būti prilyginama darbingumo lygiui nuo 0 iki 25 procentų, o ne kaip, remdamasi Taisyklėmis, nustatė NDNT – 35 procentų darbingumo lygiui. Pareiškėjo nuomone, Taisyklių nuostatos jo atžvilgiu netaikytinos, nes jos taikytinos asmenims nesulaukusiems pensinio amžiaus, o pagal Įstatymo 31 straipsnį jis turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu buvo nustatytos iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose.

Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kurio 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog iki Įstatymo įsigaliojimo sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kuriems invalidumas buvo nustatytas neterminuotam laikui, mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu nustatytos iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose. To paties Įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintos socialinių garantijų senatvės pensijos amžiaus nesukakusiems asmenims, kuriems iki Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta invalidumo grupė, taikymo apimtys, nurodant, kad tokiems asmenims nustatomas pereinamasis laikotarpis nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki 2007 m. birželio 30 d. NDNT Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka visiems nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, turi būti nustatytas darbingumo lygis. Pagal Įstatymo 32 straipsnio 3 dalį nesukakę senatvės pensijos amžiaus asmenys, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta I, II ar III invalidumo grupė, pereinamuoju laikotarpiu iki to laiko, kol jiems bus nustatytas darbingumo lygis, prilyginami neįgaliesiems, kurie šio Įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais remiantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais. Darbingumo lygio nustatymo tvarką nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta I, II ir III invalidumo grupė neterminuotai arba terminuotai pereinamuoju laikotarpiu reglamentuoja Taisyklės, kurių 3.2 punkte nustatyta, kad II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu).

Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo atžvilgiu Taisyklių nuostatos netaikytinos. Pagal Taisyklių 3.2 punktą, pareiškėjui nustatyta II invalidumo grupė 35 procentų darbingumo lygiui galėtų būti prilyginama tik tuo atveju, jei iki 2005 m. birželio 30 d. jis nebūtų sulaukęs senatvės pensijos amžiaus. Pensinio amžiaus pareiškėjas sukako 2001 metais, t. y. iki Įstatymo įsigaliojimo dienos. Be to, Taisyklės nustatytos darbingumo lygiui nustatyti tik pereinamuoju laikotarpiu – nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. siekiant išsaugoti asmenų teises. Atsižvelgiant į tai, pagal Įstatymo 32 straipsnio ir Taisyklių nuostatas, pareiškėjui nustatyta II invalidumo grupė darbingumo lygiui neprilyginama.

Kita vertus, šios teismo išvados nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas atitinka Tvarkos aprašo 4.5 punkto nuostatas. Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelė, pagal Tvarkos aprašo 4.5 punktą, suteiktina tik tiems pensinio amžiaus sulaukusiems asmenims, kuriems iki tol buvo nustatytas 30 procentų darbingumo lygis. Toks darbingumo lygis pareiškėjui nustatytas nebuvo. Teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad jam nustatyta II invalidumo grupė pagal Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 1 punktą patenka į darbingumo lygio intervalą nuo 0 iki 25 procentų. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus. Pareiškėjas yra sukakęs senatvės pensijos amžiaus, todėl darbingumo lygis jam negali būti nustatomas.

Pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas pablogino jo materialinę ir socialinę padėtį, o, priimdami ginčijamus sprendimus, atsakovai pažeidė jo teises ir atėmė galimybę naudotis iki 2005 m. birželio 30 d. turėtomis garantijomis ir lengvatomis, nėra. Nors teismas nustatė, kad nagrinėdama pareiškėjo pateiktus prašymus, NDNT ir jos Vilniaus I-asis teritorinis skyrius neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Taisyklių nuostatomis, visiškai sutiktina su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas galėtų gauti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę, remiantis Tvarkos aprašo 4.6 punktu, t. y. jeigu jam būtų nustatyti specialieji poreikiai ir jis pats vairuotų lengvąjį automobilį.

Pagal įstatymo 29 straipsnį šis Įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo Įstatymu ir jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties. Tvarkos aprašas įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., vadinasi, nuo tada buvo pradėtos išduoti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės, todėl pareiškėjo argumentai, kad buvo paneigta Įstatymo 31 straipsnyje jam nustatyta teisė naudotis iki 2005 m. birželio 30 d. turėtomis socialinėmis lengvatomis, atmestini kaip nepagrįsti. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir nurodytų teisės aktų nuostatų analize, teismas konstatuoja, kad NDNT ir NDNT Vilniaus I-asis teritorinis skyrius neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo, nes jis neatitinka Tvarkos aprašo 4 punkte nustatytų kriterijų.

Atsižvelgus į tai, pareiškėjo reikalavimai dėl sprendimų panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti, o NDNT Vilniaus I-ojo teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. R-19359, NDNT 2013 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. R-23640 ir NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. SS-2514 paliktini nepakeisti. Reikalavimas dėl įpareigojimo NDNT Vilniaus I-ąjį teritorinį skyrių pareiškėjui išduoti neįgaliųjų asmenų automobilio statymo kortelę yra išvestinis, todėl, netenkinus pagrindinių reikalavimų, taip pat atmetamas.

Be to, teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas, nes jis nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendžia ginčus dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo. Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171 patvirtinto Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo 6 punktą, Ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus, susijusius su NDNT sprendimais dėl: neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino (6.1 punktas); darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino (6.2 punktas); profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio asmenims iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenims, vyresniems kaip 18 metų (6.3 punktas); neįgaliųjų darbo pobūdžio ir sąlygų (6.4 punktas); bendro pirminio neįgaliųjų specialiųjų poreikių nustatymo (6.5 punktas). Įvertinęs šioje administracinėje byloje kelto ginčo pobūdį, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas nepriskirtinas Ginčų komisijos kompetencijai, todėl pareiškėjas turėjo teisę kreiptis tiesiogiai į teismą.

III. Pareiškėjas R. A. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 62–80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad:

1. Teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, susijusias su darbingumo lygiu, nes teismas nurodė, jog asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžiaus darbingumo lygis nenustatinėjamas, todėl pareiškėjo turimas darbingumo lygis prilyginamas 35 procentų darbingumo lygiui. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, jog teismas iš esmės ignoravo faktą, jog jam nustatytas nedarbingumas (nedarbingumo lygis, pareiškėjo teigimu, įvardintas kaip „nedarbingas“). Taigi teismas turėjo nagrinėti santykį tarp sąvokų „nedarbingumo lygis“ ir „darbingumo lygis“.

2. Teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas – Įstatymo 29, 31 ir 32 straipsnius. Be to, teismas nepagrindė savo išvados, kad pagal nagrinėjamam atvejui netaikytinas Įstatymo ir Taisyklių nuostatas pareiškėjo argumentai dėl jo darbingumo lygio nustatymo yra nepagrįsti. Tuo buvo pažeista Taisyklėse nurodyta nuostata, kad „A invalidumo grupė prilyginama B darbingumo lygiui“, iš kurios galima daryti priešingas išvadas. Be to, teismas klaidingai interpretavo Įstatymo 20 straipsnį, pagal kurio 7 dalį, jei asmeniui nustatomas 0-25 procentų darbingumas, asmuo laikomas nedarbingu. Todėl tai reiškia, kad jei asmuo yra „nedarbingas“, tai jo darbingumas yra nuo 0 iki 25 procentų.

3. Pareiškėjas atitinka Tvarkos aprašo 4.5 punkto kriterijus. Jo manymu, teismo sprendimas šioje dalyje neteisingas, kadangi patikslintame skunde išdėstyti argumentai visiškai paneigia teismo teiginius ir išvadas.

4. Įstatymo paskirtis – palengvinti neįgaliųjų teises ir galimybes visuomenėje. Tačiau teismo sprendimas iš esmės nulemia atvirkštinę situaciją, neįgalieji neintegruojami į visuomenę, pažeidžiami Įstatymo tikslai ir garantijos.

5. Nepagrįstas teismo sprendime nurodytas argumentas, jog „Tvarkos aprašas įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., vadinasi, nuo tada buvo pradėtos išduoti neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelės, todėl pareiškėjo argumentai, kad buvo paneigta Įstatymo 31 straipsnyje jam nustatyta teisę naudotis iki 2005 m. birželio 30 d. turėtomis socialinėmis garantijomis, atmestini kaip nepagrįsti“. Pareiškėjo teigimu, jis teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose tokių argumentų neteikė. Savo skunde jis nurodė tik tai, kad jo teisė nemokamai parkuoti automobilį neįgaliesiems skirtose vietose arba kur to nedraudžia Kelių eismo taisyklės, buvo pažeista nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio reglamentavimo.

6. Teismas nepagrįstai pasisakė, jog „visiškai sutiktina su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas galėtų gauti neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę, remiantis Tvarkos aprašo 4.6 punktu, jeigu jam būtų nustatyti specialieji poreikiai“. Tokių argumentų atsakovas teismui skundžiamuose sprendimuose nebuvo nurodęs, todėl teismas nepagrįstai atsakovo išimtinai tik pareiškėjui adresuotame laiške išdėstytus teiginius laikė atsakovo šioje administracinėje byloje pateikiamais argumentais.

Atsakovas NDNT su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 111–112) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. A. B. teismo prašė panaikinti NDNT Vilniaus I-ojo teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. R-19359, kuriuo atsakovas, nusprendęs, jog pareiškėjas neatitinka Tvarkos aprašo 4 punkte nustatytų kriterijų, neišdavė jam neįgalių asmenų automobilio statymo kortelės. Taip pat pareiškėjas teismo prašė panaikinti NDNT 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. R-23640, kuriuo minėtas teritorinio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, bei NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. SS-2514, kuriuo Sprendimų kontrolės skyrius atsisakė panaikinti NDNT Vilniaus I-ojo teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. R-19359. Be to, pareiškėjas teismo prašė įpareigoti NDNT Vilniaus I-ąjį teritorinį skyrių tenkinti jo prašymą išduoti jam neįgaliųjų asmenų automobilio statymo kortelę. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu šį pareiškėjo R. A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu netaikomas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 patvirtintos Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklės. Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 1 punktas nustatė, jog Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklės reglamentuoja darbingumo lygio nustatymo tvarką nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims, kuriems iki Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2005 m. birželio 30 d.) buvo nustatyta I, II ir III invalidumo grupė neterminuotai arba terminuotai. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog II invalidumo grupė pareiškėjui neterminuotai buvo nustatyta nuo 2000 m. balandžio 1 d. (I t., b. l. 27; II t., b. l. 29–30), o senatvės pensijos amžius pareiškėjui sukako 2001 m.

Konstatavus, jog pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklės, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog 2013 m. liepos 2 d. sprendime Nr. R-23640 bei 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendime Nr. SS-2514 NDNT nepagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3.2 punktu, iki Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo nustatyta II invalidumo grupė, asmeniui prašant, prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui. Vadinasi, atsakovas iš esmės nepagrįstai nusprendė ir tai, jog pareiškėjas neatitinka Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo 4 punkte nustatytų kriterijų, todėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelė jam neišduodama.

Šiuo aspektu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Medicininės socialinės ekspertizės komisijos darbingumo ekspertizės akte Nr. 2388 (II t., b. l. 29–30) bei pareiškėjui išduotame invalidumo pažymėjime Nr. 609730 (I t., b. l. 27) nurodyta, jog nuo 2000 m. balandžio 1 d. pareiškėjui neterminuotai nustatoma II invalidumo grupė; minėtuose dokumentuose R. A. B. darbingumas įvardintas kaip „nedarbingas“. Pagal ginčo metu galiojusios redakcijos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 1 punktą, darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalu, t. y. jei asmeniui nustatoma 0–25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu. Vadinasi, jeigu nagrinėjamu atveju pareiškėjas iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2005 m. birželio 30 d., buvo laikomas nedarbingu, vadovaujantis po 2005 m. birželio 30 d. įsigaliojusiomis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegijos vertinimu, jis laikytinas asmeniu, turinčiu 0–25 procentų darbingumą.

Pagal NDNT direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtinto Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo 4.5 punktą, teisę įsigyti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę turi pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas 30 procentų darbingumo lygis ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad nagrinėjamu atveju jis atitinka Tvarkos aprašo 4.5 punkte nustatytus kriterijus, nes, kaip minėta, II invalidumo grupė R. A. B. nustatyta dar iki tol, kol jam sukako senatvės pensijos amžius, o minėta invalidumo grupė, vadovaujantis po 2005 m. birželio 30 d. įsigaliojusiomis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatomis, prilyginama 0–25 procentų darbingumui; ir pareiškėjas pats vairuoja lengvąjį automobilį (I t., b. l. 108).

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl panaikina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priima naują sprendimą – pareiškėjo R. A. B. skundą tenkinti. Panaikinti NDNT Vilniaus I-ojo teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. R-19359, NDNT 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. R-23640 ir NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. SS-2514, ir NDNT Vilniaus I-ąjį teritorinį skyrių įpareigoti išduoti pareiškėjui neįgaliųjų asmenų automobilio statymo kortelę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. A. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. A. B. skundą tenkinti. Panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I-ojo teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. R-19359; panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. R-23640; panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. SS-2514. Įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I-ąjį teritorinį skyrių išduoti pareiškėjui R. A. B. neįgaliųjų asmenų automobilio statymo kortelę.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė