2K-416/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–416/2014

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00485-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžio.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu nuteisti:

K. J. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda;

R. J. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda;

E. G. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda bei pagal 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 38 MGL (4940 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. J., R. J. ir E. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo E. G. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. J., R. J. ir E. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo nuteisti už tai, kad:

E. G. suklastojo tikrus dokumentus ir juos siuntė, o būtent: 2011 m. gruodžio 1 d., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), dirbdamas UAB „S“ sandėlininku suklastojo 2011 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija SC Nr. 0069919, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis: grafoje „ akcizų apm. kiekis, ltr“ parašė neteisingą kuro kiekį parduodamą J. V., joje įrašydamas 3000 l, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 l, o grafoje „aprašymas“ parašė neteisingą kuro rūšį parduodamą J. V., joje įrašydamas, kad parduodamas dyzelinis krosnių kuras, nors realiai J. V. buvo pristatytas dyzelinis kuras; taip pat suklastojo akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. K7A0918A49193, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis: grafoje „kiekis, vnt.“ parašė neteisingą kuro kiekį, parduodamą J. V., joje įrašydamas 3000 l, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 l, o grafoje „prekių apibūdinimas“ parašė neteisingą kuro rūšį, parduodamą J. V., joje įrašydamas, kad parduodamas dyzelinas krosnių kuras, nors realiai J. V. buvo pristatytas dyzelinis kuras; šiuos žinomai suklastotus dokumentus elektroniniu būdu siuntė R. J.;

K. J. kurstė E. G. suklastoti dokumentus ir šis juos suklastojo bei siuntė, o K. J. juos panaudojo, o būtent: 2011 m. gruodžio 2 d. prašė UAB „S“ sandėlininko E. G., kad jis suklastotų tikrus dokumentus, ir E. G. juos tą pačią dieną bendrovės patalpose suklastojo – 2011 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija SC Nr. 0069919, neteisingai nurodydamas surašymo datą ir išrašydamas tokiu pačiu numeriu „serija SC Nr. 0069919“ kaip 2011 m. gruodžio 1 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra „serija SC Nr. 0069919“, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis: grafoje „akcizų apm. kiekis, ltr“ parašė neteisingą kuro kiekį, parduodamą J. V., joje įrašydamas 3000 l, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 l, ir suklastojo 2011 m. gruodžio 1 d. akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. S2A0918A49193, neteisingai nurodydamas surašymo datą, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis: grafoje „kiekis, vnt.“ parašė neteisingą kuro kiekį, parduodamą J. V., joje įrašydamas 3000 l, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 l, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo žinodamas, kad juose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. neteisingai nurodyta dokumentų surašymo data bei kuro kiekis, parduodamas J. V., 2011 m. gruodžio 2 d. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), perdavė K. J., o šis juos tą pačią dieną Kelmėje, (duomenys neskelbtini), perdavė J. V.;

R. J. suklastojo dokumentus ir juos panaudojo: 2011 m. gruodžio 1 d., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo nenustatyta, Kelmėje, (duomenys neskelbtini), atsispausdino el. paštu atsiųstą UAB „S“ akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. K7A0918A49193, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prie žodžių „sandėlininkas E. G.“ suklastojo E. G. parašą, pasirašydama už jį ir atsispausdino el. paštu atsiųstą UAB „S“ PVM sąskaitą-faktūrą, serija SC Nr. 0069919, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prie žodžių „sandėlininkas E. G.“ suklastojo E. G. parašą, pasirašydama už jį, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, t. y. žinodama, kad šiuose dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys (suklastotas E. G. parašas) 2011 m. gruodžio 1 d., apie 11.00 val., Kelmėje, (duomenys neskelbtini), dokumentus perdavė J. M.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visų trijų nuteistųjų skundus, apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir K. J., R. J. ir E. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Šis teismas konstatavo, kad kaltinimai iš esmės buvo grindžiami operatyvinių veiksmų metu gautais duomenimis (telefoninių pokalbių įrašais) ir sankcija klausytis K. J. ir galimų jo bendrininkų telefoninių pokalbių buvo gauta dėl galbūt daromo sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 1992 straipsnyje, o ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl nesunkaus nusikaltimo – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Taigi teismas padarė išvadą, kad nebuvo faktinio pagrindo pradėti operatyvinio tyrimo veiksmus, dėl to jų metu gauti duomenys – neteisėti. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų vertinimo. Šis teismas išanalizavo ir kitus byloje surinktus duomenis ir padarė išvadą, kad K. J., R. J. ir E. G. veikose nėra subjektyviojo požymio – tyčios suklastoti dokumentus, t. y. nėra šio nusikaltimo sudėties.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras Aivaras Povilaitis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, todėl naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Operatyvinės veiklos įstatymo normų turinį bei operatyvinio tyrimo teisinį reguliavimą, nesiėmė priemonių ištirti, kas buvo operatyvinės veiklos objektas operatyvinio sekimo byloje, ar po 2011 m. gruodžio 2 d. operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai turėjo teisinį pagrindą tęsti operatyvinį tyrimą dėl sekamo asmens tikėtina padarytų, rengiamų, daromų kitų nusikalstamų veikų, buvusių operatyvinės veiklos objektu, ar operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai, taikydami Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi sankcionuotus veiksmus, surinko duomenis ir jų pagrindu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 1992 straipsnyje numatytos veikos ar kitų Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje nurodytų veikų požymius.

Kasatorius pažymi, kad byloje yra Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka“, kuria sankcionuotas Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnyje numatytų veiksmų taikymas, t. y. operatyvinės veiklos subjektui leista vykdyti K. J., S. Š. ir S. B. naudojamų mobiliojo ryšio telefono abonentų telefoninių pokalbių ir telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę bei įrašų darymą nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. vasario 24 d. Iš 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties turinio matyti, kad operatyvinio sekimo byloje operatyvinis tyrimas buvo atliekamas dėl sekamųjų K. J., S. Š. ir S. B. neteisėto disponavimo Lietuvos Respublikoje akcizais apmokestinamomis prekėmis dideliais kiekiais, turint operatyvinių duomenų, jog šie asmenys galbūt vykdo nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 straipsnio l dalyje, tačiau šios nusikalstamos veikos požymiai nebuvo nustatyti. Tai patvirtina, kad Šiaulių apygardos teismo pirmininkas patikrino faktinio pagrindo operatyviniam tyrimui buvimą.

Be to, Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 22 d. raštas „Dėl teikimo panaudoti technines priemones specialia tvarka“ ir Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 23 d. teikimas „Dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos slaptos kontrolės sankcionavimo“ patvirtina, kad operatyvinio sekimo byloje operatyvinis tyrimas buvo atliekamas dėl sekamųjų K. J., S. Š. ir S. B. neteisėto disponavimo Lietuvos Respublikoje akcizais apmokestinamomis prekėmis dideliais kiekiais t. y. dėl nusikaltimo, numatyto BK 1992 straipsnio l dalyje, kuris yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis). Aptarti duomenys patvirtina, kad operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai, esant Operatyvinės veiklos įstatyme 9 straipsnyje numatytam operatyvinio tyrimo pagrindui, gavę šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą sankciją, turėjo teisę specialia tvarka naudoti technines priemones operatyvinio sekimo byloje, t. y. slapta kontroliuoti K. J., S. Š. ir S. B. telefoninius pokalbius ir kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informaciją. Todėl apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad nebuvo faktinio pagrindo operatyviniam tyrimui atlikti, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas buvo vykdomas pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo faktinio pagrindo operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, yra neteisingos. Tuo tarpu jeigu apeliacinės instancijos teismui iškilo abejonių dėl operatyvinio tyrimo faktinio pagrindo, jis proceso metu privalėjo pareikalauti kompetentingos institucijos pateikti apie tai duomenis.

Taip pat, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad operatyvinio sekimo byloje operatyvinis tyrimas buvo atliekamas sekamų asmenų atžvilgiu dėl jų galbūt rengiamų, daromų ar padarytų kitų mažiau pavojingų nusikalstamų veikų. Aptartuose dokumentuose fiksuoti duomenys patvirtina, kad operatyvinio tyrimo veiksmai buvo atliekami siekiant nustatyti sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 1992 straipsnio l dalyje, požymius, bet ne mažiau pavojingos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio l dalyje, požymius. Pažymėtina, kad operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai negalėjo atlikti ir neatliko operatyvinio tyrimo dėl galbūt daromų, rengiamų ar padarytų nesunkių nusikalstamų veikų, nes tai draudė galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio l punktas.

Tai, kad Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono policijos komisariato pareigūnė A. K., kuri vykdė operatyvinį tyrimą, 2011 m. gruodžio 2 d. tarnybiniu pranešimu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio l dalį, neleidžia daryti išvados, jog dėl šios veikos požymių nustatymo buvo atliekamas operatyvinis tyrimas. Be to, ši aplinkybė nebuvo teisinė kliūtis tęsti operatyvinį tyrimą dėl sekamųjų K. J., S. Š. ir S. B. neteisėto disponavimo Lietuvos Respublikoje akcizais apmokestinamomis prekėmis dideliais kiekiais. Tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. spalio 12 d. įsakymu (su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. gegužės 28 d. įsakymo pakeitimais) patvirtintų Rekomendacijų dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo 7 punkte įtvirtinta, kad jeigu ikiteisminis tyrimas pradedamas dėl tiriamo asmens ar grupės asmenų padarytos nusikalstamos veikos, operatyvinis tyrimas gali būti tęsiamas dėl tiriamo asmens ar grupės (ar jos dalies) asmenų galbūt padarytų, rengiamų ar daromų kitų nusikalstamų veikų, buvusių operatyvinės veiklos objektu, kol nenustatyti nusikalstamos veikos požymiai.

Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai akcentavo, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir nesiėmė priemonių išsiaiškinti bei neįpareigojo opateikti duomenis, ar turima operatyvinė informacija dėl sekamųjų buvo įvykdyta, t. y. ar pagal BK 1992 straipsnio l dalį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos prokuratūra disponuoja duomenimis, jog operatyvinio sekimo byloje turima operatyvinė informacija buvo realizuota, kai 2011 m. gruodžio 29 d. Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono policijos komisariato pareigūnė A. K. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 1992 straipsnio l dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neišreikalavęs duomenų iš kompetentingų institucijų, neturėjo galimybių išsamiai ištirti, teisiškai įvertinti leistinumo ir operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų pažeidimo klausimų bei įstatymų nustatyta tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog duomenų panaudojimo teisėtumo aspektu 2012 m. spalio 31 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas surašytas pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies ir BPK 179 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes surašytas praėjus beveik vienuolikai mėnesių nuo operatyvinių veiksmų atlikimo. Kaip buvo minėta, esant Šiaulių apygardos teismo pirmininko sankcijai (2011 m. lapkričio 23 d. nutartis), buvo atliekamas Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnyje numatytas veiksmas dėl sekamųjų K.

J., S. Š. ir S. B. neteisėto disponavimo Lietuvos Respublikoje akcizais apmokestinamomis prekėmis dideliais kiekiais. Pažymėtina, kad galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnyje (2010 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nenumatytas terminas operatyvinių veiksmų atlikimo protokolui surašyti. Šio protokolo turinys turi atitikti BPK 179 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. jame turi būti nurodyta tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda), tyrimo veiksmą atliekantis asmuo, tyrimo veiksmo rezultatai, nurodytos panaudotos techninės priemonės, protokolą pasirašo tyrimo veiksmą atlikęs asmuo, nurodomi protokolo priedai.

Esant šioms aplinkybėms, 2012 m. spalio 31 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo turinys atitiko BPK 179 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o minėtame straipsnyje nustatytas reikalavimas surašyti protokolą „tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus“ yra atitinkamos pareigos tyrėjui nustatymas, bet ne protokolo (dokumento) turinio dalykas. Taip pat pažymėtina, kad tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. spalio 12 d. įsakymu (su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. gegužės 28 d.

įsakymo pakeitimais) patvirtintų Rekomendacijų dėl operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo 33 punkte nustatyta, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas rašomas tuo atveju, kai operatyvinės veiklos subjektas nusprendžia, jog ši informacija bus naudojama baudžiamajame procese. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas gali būti rašomas tiek operatyvinio tyrimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek prieš operatyvinės informacijos išslaptinimą, tiek po jos išslaptinimo. Todėl kasatorius mano, kad minėtas protokolas buvo surašytas nepažeidžiant nei Operatyvinės veiklos įstatymo, nei BPK nuostatų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias įrodinėjimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas tiek dėl operatyvinės veiklos subjekto pareigūnų veiksmų neteisėtumo, tiek operatyvinio tyrimo metu surinktų duomenų nepripažinimo įrodymais. Be to, nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nes nuosprendyje išdėstytos aplinkybės teismo nebuvo tirtos ir nustatytos, padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio bei Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų taikymo

Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas duomenimis, gautais atlikus Operatyvinės veiklos įstatyme numatytus veiksmus, pagal teismų praktiką nelaikomas esminiu BPK pažeidimu, jei tokie duomenys teismo posėdyje yra tinkamai ištirti ir šiais duomenimis įrodinėjamos svarbios bylai aplinkybės nustatomos ir BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ar pirmosios instancijos teisme teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Be to, BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė, anot kasatoriaus, netinkamas išvadas. Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nurodo, jog teismas turėjo išreikalauti duomenis iš kompetentingų institucijų ar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 1992 straipsnio l dalį. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad valstybinį kaltinimą teisme palaiko prokuroras (BPK 42 straipsnis), jis įrodinėja, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti nešališkas, todėl prokuroras privalo teismui pateikti visus duomenis, kad byloje surinkti įrodymai gauti teisėtu būdu (bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis E. G. ginčijo įrodymų teisėtumą). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 1992 straipsnio l dalį pradėtas K. J., nes jo telefoninių pokalbių buvo klausomasi pagal Operatyvinės veiklos įstatymą.

Kasatorius teigia, kad Operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai teisėtai (esant Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje numatytam operatyvinio tyrimo pagrindui ir gavę šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą sankciją) slapta kontroliavo K. J. ir dar dviejų asmenų, nesusijusių su šia byla, telefoninius pokalbius ir kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informaciją, todėl apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad nebuvo faktinio pagrindo operatyviniam tyrimui atlikti, yra neteisingos. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

Ta aplinkybė, kad Operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai teisėtai (turėdami apygardos teismo pirmininko sankciją) slapta kontroliavo K. J. ir dar dviejų asmenų, nesusijusių su šia byla, telefoninius pokalbius ir kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informaciją, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad nebuvo faktinio pagrindo operatyviniam tyrimui atlikti. Šiaulių apygardos teismo pirmininkas, sankcionuodamas Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnyje numatytų veiksmų taikymą, t. y. Operatyvinės veiklos subjektui leisdamas vykdyti K.

J. ir dar dviejų asmenų telefoninių pokalbių pasiklausymą dėl gautų operatyvinių duomenų, kad gali būti daromas sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis), numatytas BK 1992 straipsnio l dalyje, privalėjo patikrinti faktinį pagrindą atlikti operatyvinį tyrimą. Manytina, kad tam tikri operatyviniai duomenys buvo, tačiau operatyvinis tyrimas tam ir atliekamas, kad juos būtų galima patikrinti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus:

1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti;

2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos;

3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis teismų praktikos, pagrįstai patikrino, ar šioje byloje buvo faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ir padarė išvadą, kad jo nebuvo, nes operatyviniai duomenys dėl galbūt daromo BK 1992 straipsnio l dalyje numatyto sunkaus nusikaltimo teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Pagal suformuotą teismų praktiką Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų veiksmų atlikimo metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais klausimas spręstinas kiekvienoje konkrečioje byloje atskirai.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad suformuota teismų praktika patvirtina, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją, tik tuomet gauti duomenys gali būti panaudoti įrodinėjant kaltininko kaltę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Šioje byloje operatyvinis tyrimas pradėtas dėl galbūt daromo BK 1992 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo, kuris yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis), tačiau operatyviniai duomenys nepasitvirtino.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 300 straipsnio l dalį (tikrinant operatyvinę informaciją gautą perklausius telefoninius pokalbius), o šis nusikaltimas yra nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis). Be to, šių duomenų, gautų atliekant operatyvinį tyrimą, nepatvirtino duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas; beje, pirmosios instancijos teismas minėtų duomenų apskritai nevertino. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis motyvuotas, vertinant byloje surinktus duomenis vadovautasi suformuota teismų praktika, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas

Vytautas Masiokas