2K-301-942/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-301-942/2015

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.1.4.5.1;

2.1.6.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. ir V. M. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (toliau – ir BK 147 straipsnis) (dėl J. M. ir I. S. prekybos) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 147 straipsnį (dėl S. A. ir S. A. prekybos) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 147 straipsnį (dėl A. G. prekybos) – laisvės atėmimu trejiems metams, 147 straipsnį (dėl I. F. prekybos) – laisvės atėmimu trejiems metams, 147 straipsnį (dėl I. F., A. G. ir D. S. prekybos) – laisvės atėmimu penkeriems metams, 147 straipsnį (dėl R. G. prekybos) – laisvės atėmimu ketveriems metams, 147 straipsnį (dėl R. R. prekybos) – laisvės atėmimu trejiems metams, 147 straipsnį (dėl A. G. prekybos) – laisvės atėmimu trejiems metams, 147 straipsnį (dėl A. B. prekybos) – laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl I. U. prekybos) – laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė V. M. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. rugpjūčio 23 d. V. M. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (dėl L. M., L. L., V. E., I. Ž. prekybos) ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 147 straipsnio 2 dalį (dėl N. P., V. E., I. S., I. E. pardavimo), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus.

R. G. nuteistas pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (dėl I. F., A. G., D. S., J. P.–A., D. P. pardavimo) laisvės atėmimu trejiems metams, 147 straipsnį (dėl R. R. pardavimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams, 147 straipsnį (dėl A. G. pardavimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams,147 straipsnį (dėl A. B. pardavimo) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl N. P. pardavimo) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė R. G. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006 m. gruodžio 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 13 d. R. G. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 147 straipsnį (2000m. rugsėjo 26 d. redakcija) (dėl L. M., L. L., V. E., I. Ž. pardavimo) ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 147 straipsnio 2 dalį (dėl I. U., V. E., I. S. pardavimo), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus.

Tuo pačiu nuosprendžiu priimti sprendimai dėl L. B., R. L., B. L., V. A. ir T. G., taip pat civilinių ieškinių išsprendimo, proceso išlaidų atlyginimo, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendis: nuteistajam V. M. už atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir 147 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams; nuteistajam R. G. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir 147 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams; kita nuosprendžio dalis dėl V. M. ir R. G. palikta nepakeista. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu padaryti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio pakeitimai ir dėl nuteistųjų R. L. bei L. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. M. nuteistas už tai, kad 2001 m. birželio–liepos mėn. laikotarpiu, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, žinodamas ir siekdamas, kad J. M. ir I. S. būtų įtrauktos į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, pasinaudodamas jų pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, I. S. nesutarimais šeimoje, prieš ją panaudodamas apgaulę – nutylėdamas tikrąjį kelionės tikslą ir melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą, Jonavos r., (duomenys neskelbtini), verbavo J. M. bei I. S. vykti dirbti į Vokietiją – J. M. prostitutės, o I. S. – neapibrėžto darbo, ir 2001 m. liepos 5, 6 d. iš Jonavos r., (duomenys neskelbtini), automobiliu „Mercedes-Benz 190“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno jas į Vokietiją, Bremeno miestą, kur už nenustatytą pinigų sumą abi pardavė nenustatytiems asmenimis.

V. M. nuteistas ir už tai, kad 2001 m. vasarą, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, žinodamas ir siekdamas, kad S. A. ir S. A. būtų įtrauktos į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, pasinaudodamas jų pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, panaudodamas apgaulę – nutylėdamas tikrąjį kelionės tikslą ir melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą, žinodamas, kad S. A. yra vaikas, 17 m. amžiaus, Jonavos mieste verbavo S. A. ir S. A. vykti į Vokietiją ir 2001 m. rugpjūčio 9, 10 dienomis iš Jonavos automobiliu „Mercedes-Benz 190“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno jas į Vokietiją, Bremeno miestą, kur S. A. už 3000 Vokietijos markių, o S. A. už nenustatytą pinigų sumą pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenimis.

V. M. nuteistas už tai, kad 2002 m. rugpjūčio mėn., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, žinodamas ir siekdamas, kad A. G. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), verbavo A. G. vykti į Vokietiją dirbti prostitute ir šiai sutikus 2002 m. rugpjūčio 19–21 d. iš Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), automobiliu „Mercedes-Benz 190“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno A. G. į Vokietiją, Hanoverio miestą, kur už nenustatytą pinigų sumą pardavė ją nenustatytiems asmenimis.

V. M. nuteistas už tai, kad 2002 m. rudenį, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, žinodamas ir siekdamas, kad I. F. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, panaudodamas apgaulę – nutylėdamas tikrąjį kelionės tikslą ir melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą, Jonavos r., (duomenys neskelbtini), verbavo I. F. vykti į Vokietiją, 2002 m. lapkričio 13 d. nuvežė ją į Ruklos profilaktoriumą, esantį Jonavoje, iš ten 2002 m. lapkričio 14 d. automobiliu „Ford Transit 150“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno į Vokietiją, kur už nenustatytą pinigų sumą pardavė ją nenustatytiems asmenims.

V. M., R. G. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su V. A. ir kitais nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę verbuoti, pirkti ir parduoti merginas dirbti prostitutėmis Ispanijos Karalystėje, t. y. daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, turėdami tikslą gauti turtinės naudos, kiekvienas iš jų atlikdamas konkrečias nusikaltimo užduotis, vykdė nusikalstamą veiką prieš I. F., A. G., J. P., D. P., o kartu su A. G., dėl kurios ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir prieš D. S., t. y. jų verbavimą, įgijimą, gabenimą iš Lietuvos Respublikos į Ispanijos Karalystę bei jų perleidimą, žinodami ir siekdami, kad nukentėjusiosios būtų įtrauktos į prostituciją, būtent:

V. M. 2002 m. lapkričio 24–29 d., pasinaudodamas I. F. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, ir priklausomumu – reikalaudamas susimokėti už ankstesnę kelionę į Vokietiją, grasindamas, kad ji ateityje turės daug problemų, nes žinantis jos gyvenamąją vietą, Jonavos r., (duomenys neskelbtini), užverbavo I. F. vykti į Ispanijos Karalystę dirbti prostitute;

V. M. 2002 m. lapkričio mėnesį, pasinaudodamas A. G. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, žadėdamas likviduoti skolą bei pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomumu – teigdamas, kad ji už pabėgimą iš Vokietijos viešnamio yra jam skolinga didelę pinigų sumą, grasindamas susidoroti su jos mažamečiu vaiku ir ją pačią „pakasti po žeme“, taip atimdamas galimybę priešintis, Anykščių r., (duomenys neskelbtini), užverbavo A. G. vykti į Ispanijos Karalystę dirbti prostitute;

V. M. 2002 m. rudenį kartu su A. G., pasinaudodamas D. S. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, panaudodamas apgaulę – nenurodydamas tikrojo kelionės tikslo ir melagingai žadėdamas indų plovėjos darbą Vokietijoje, Anykščių r., (duomenys neskelbtini), užverbavo D. S. vykti į Vokietiją;

Tuo pačiu metu, t. y. 2002 m. lapkričio mėnesį, V. A. ir R. G., veikdami organizuota grupe, turėdami tikslą gauti turtinės naudos, pasinaudodami J. P. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, panaudodami apgaulę – nenurodydami jai tikrojo kelionės tikslo ir melagingai žadėdami gerai apmokamą darbą prie daržovių, Jonavos r., (duomenys neskelbtini), užverbavo J. P. vykti į Ispanijos Karalystę ir 2002 m. lapkričio 28 d. V. A. nugabeno ją į Jonavoje esantį AB „Achema“ profilaktoriumą;

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2002 m. lapkričio 28 d. V. M. automobiliu „Mercedes- Benz 190“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno I. F., A. G. ir D. S. į AB „Achema“ profilaktoriumą, esantį Jonavoje, kur jas perleido R. G. ir V. A.;

Tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje R. G. ir V. A. iš nenustatyto asmens taip pat įgijo D. P.;

2002 m. lapkričio 29 d. iš profilaktoriumo R. G. ir V. A. J. P., I. F., A. G., D. S. ir D. P. automobiliais „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „BMW 525“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išgabeno į V. A. nuomojamą butą, esantį Ispanijos Karalystėje, Pajosako mieste, kur šias merginas perleido ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, kurie, priverstinai įdarbinę jas prostitutėmis, sumokėjo nenustatytą pinigų sumą.

V. M. nuteistas ir už tai, kad, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, žinodamas, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją, nenustatytiems asmenims perleido R. G. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje, t. y. 2003 m. pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, Kauno r., (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas R. G. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, panaudodamas apgaulę – nenurodydamas tikrojo kelionės tikslo ir melagingai žadėdamas darbą kavinės virtuvėje ir gyvenimą kartu su juo, užverbavo R. G. vykti į Jungtinę Karalystę, suorganizavo jos kelionę iš Kauno – nupirko jai kelionės bilietą bei įsodino į autobusą, vykstantį į Londoną, kur ją įgijo nenustatyti asmenys.

V. M. ir R. G. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su L. B., turėdami tikslą gauti turtinės naudos, žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją, nenustatytiems asmenimis pardavė R. R. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje ir tam kiekvienas iš jų atliko konkrečius veiksmus: L. B. 2003 m. vasarą Kėdainiuose, pasinaudojusi R. R. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, panaudojusi apgaulę – melagingai žadėdama, kad iš prostitucijos galima užsidirbti daug pinigų, užverbavo ją vykti į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute, o V. M. su R. G. organizavo nukentėjusiosios kelionę į Jungtinę Karalystę – 2003 m. liepos 18 d. nupirko autobuso bilietą iš Kauno į Londoną, kur nenustatyti asmenys R. R. pasitiko ir už ją V. M., R. G. ir L. B. sumokėjo nenustatytą pinigų sumą.

V. M. ir R. G. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su L. B., dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje pardavė A. G., turėdami tikslą iš to gauti turtinės naudos, žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją, ir tam kiekvienas iš jų atliko konkrečius veiksmus: V. M. ir R. G. 2004 m. birželio mėn. Jonavos r., (duomenys neskelbtini), pasinaudodami A. G. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, panaudodami apgaulę – melagingai žadėdami jai, kad iš prostitucijos galima užsidirbti daug pinigų, užverbavo A. G. vykti į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute, padėjo pagreitinta tvarka išsiimti pasą, sumokėjo mokestį už paso išdavimą bei perdavė A. G. L. B., kuri nupirko A. G. autobuso bilietą, nulydėjo ją į Jungtinę Karalystę ir ten perdavė nenustatytiems asmenims, kurie už ją sumokėjo nenustatytas pinigų sumas.

V. M. ir R. G. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su L. B., turėdami tikslą gauti turtinės naudos, žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją, nenustatytiems asmenimis pardavė A. B. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje: 2004 m. rugpjūčio mėn., Kėdainių r., (duomenys neskelbtini), V. M., R. G. ir L. B., pasinaudodami A. B. pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, taip pat negalėjimu suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės dėl psichinės negalios, panaudodami apgaulę – nenurodydami tikrojo kelionės tikslo ir melagingai pažadėdami jai tarnaitės darbą Jungtinėje Karalystėje, užverbavo ją vykti į Jungtinę Karalystę; V. M. ir R. G. padėjo jai pagreitinta tvarka išsiimti pasą, sumokėjo mokestį už paso išdavimą, o L. B. parsivežė A. B. į savo namus, esančius Kauno r., (duomenys neskelbtini), ir ją ten laikė iki 2004 m. rugsėjo mėn. nenustatytos dienos, kol suorganizavo A. B. kelionę į Londoną, t. y. nupirko autobuso bilietą iš Kauno į Londoną, įsodino ją į autobusą, ten A. B. pasitikę nenustatyti asmenys V. M., R. G. ir L. B. už ją sumokėjo nenustatytą pinigų sumą.

R. G. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe kartu su R. L. ir L. B., turėdami tikslą gauti turtinės naudos, žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją, L. B. ir R. G. pardavė, o R. L. įgijo bei įtraukė į prostituciją N. P., t. y. L. B. ir R. G. 2005 m. liepos mėn. L. A. namuose, esančiuose Jonavos r., (duomenys neskelbtini), pasinaudoję N. P. pažeidžiamumu, t. y. labai sunkia materialine padėtimi, panaudodami apgaulę – melagingai žadėdami, kad iš prostitucijos galima užsidirbti daug pinigų, užverbavo ją vykti į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute, L. B. nupirko autobuso bilietą iš Kauno į Londoną, 2005 m. rugpjūčio 1 d. nuvežė ir įsodino į autobusą ir taip išsiuntė į Londoną, kur ją už nenustatytą pinigų sumą pardavė R. L., kuri įgijo nukentėjusiąją ir nuo 2005 m. rugpjūčio iki 2008 m. vasario mėn. turėjo pajamų iš jos prostitucijos.

V. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe kartu su L. B. ir R. L., turėdami tikslą gauti turtinės naudos, žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją, V. M. ir L. B. verbavo, gabeno ir pardavė, o R. L. pirko I. U. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje ir turėjo pajamų iš jos prostitucijos, t. y. 2005 m. rugsėjo m., Jonavos r., (duomenys neskelbtini), V. M. ir L. B., pasinaudoję I. U. pažeidžiamumu, t. y. labai sunkia materialine padėtimi, panaudodami apgaulę – melagingai žadėdami, kad iš prostitucijos galima užsidirbti daug pinigų, taip pat V. M. žadant gyventi kartu su ja, užverbavo I. U. vykti į Jungtinę Karalystę, nuvežė ją į butą, esantį Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), kur ją laikė nelaisvėje, po to nupirko autobuso bilietą ir įsodino į autobusą, vykstantį iš Kauno į Londoną, kur I. U. pasitiko R. L., kuri už I. U. V. M. ir L. B. sumokėjo tiksliai nenustatytą pinigų sumą, įtraukė ją į prostituciją ir nuo 2005 m. rugsėjo mėn. iki spalio 28 d. turėjo pajamų iš jos prostitucijos.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti dėl jo priimtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteistas ir nepagrįstas, priimtas neatsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir padarius esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.

Kasatorius teigimu, buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jį gynęs, o vėliau atsisakęs ginti advokatas V. Kupcikevičius pirmosios instancijos teismo proceso viduryje pradėjo ginti kitą teisiamąjį V. A. ir duomenis, sužinotus iš kasatoriaus, panaudojo prieš jį. Tokią išvadą kasatorius daro atsižvelgdamas į tai, kad V. A., iki tol neliudijęs prieš jį, teisme netikėtai davė parodymus prieš kasatorių, nurodydamas, jog neva jis vežė kasatoriaus užverbuotas moteris į Ispaniją dirbti prostitutėmis ir laikė jas jo išnuomotame bute, kur šios moterys vertėsi prostitucija. Už šiuos melagingus parodymus apie kasatorių V. A. buvo nuteistas švelnia dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, nors jo padarytas nusikaltimas teismo ir buvo pripažintas sunkiu. Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, kai V. A. pradėjo ginti kasatoriaus buvęs advokatas V. Kupcikevičius, į teismo klausimą, ar nebus abiejų kaltinamųjų gynybos interesų konflikto, advokatas apgaulingai žodžiu garantavo, jog to nebus, tačiau pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. A. davė parodymus prieš kasatorių ir naudojosi iš kasatoriaus gautais buvusio jo gynėjo V. Kupcikevičiaus duomenimis. Dėl to buvo padaryti esminiai BPK 47 straipsnio 1 dalies, 61 straipsnio 1 dalies nuostatų, draudžiančių advokatui būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jei vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams, pažeidimai. Kartu buvo pažeistas BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punktas, pagal kurį reikalaujama saugoti advokato profesinę paslaptį, nes advokatas V. Kupcikevičius neturėjo teisės paskelbti savo naujajam ginamajam V. A. kasatoriaus pateiktų žinių, kurias jis teisėtai sužinojo vykdydamas kasatoriaus gynėjo pareigas. Kasatoriaus nuomone, dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas privalėjo nušalinti advokatą V. Kupcikevičių nuo bylos nagrinėjimo, tačiau to nepadarė ir taip padarė esminių BPK pažeidimų. Kartu tai patvirtina aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas iki galo nebuvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nes nežinojo, jog ikiteisminio tyrimo metu advokatas buvo kasatoriaus gynėjas. Esminį teisės į gynybą pažeidimą pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, kuris nušalino nuo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme V. A. gynėją advokatą V. Kupcikevičių.

Anot kasatoriaus, esminis teisės į gynybą pažeidimas buvo padarytas ir dėl to, kad teisminiam bylos nagrinėjimui įtaką darė bylos baigtimi suinteresuoti prokuratūros bei operatyviniai darbuotojai, sudarę slaptą susitarimą su nuteistąja L. B., kuri specialiai teisme nurodė, jog visi nuteistieji nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe, pasiskirstę vaidmenis ir vadovaujant vienam asmeniui, t. y. kasatoriui, kuris nuteistajai darė spaudimą bei grasino susidoroti su jai artimais žmonėmis, nors tai teisme nebuvo įrodyta. Melagingų L. B. parodymų prieš kasatorių įrodymas yra tai, kad ji dėl kai kurių epizodų buvo išteisinta, dėl kai kurių nuteista minimalia bausme, o apeliacinės instancijos teismas paskyrė jai tik laisvės apribojimo bausmę. Kasatoriaus nuomone, tokią švelnią bausmę už daugiaepizodžius sunkius nusikaltimus teismas galėjo paskirti tik todėl, kad, kaip nurodė pats teismas, L. B. bendradarbiavo ir padėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti nusikalstamas veikas.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad dėl jo teisių į gynybą pažeidimų ne tik buvo esmingai pažeisti BPK reikalavimai, bet ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisingo bylos išnagrinėjimo principas.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti dėl jo priimtus Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes netinkamai vertino įrodymus, pažeidė nekaltumo prezumpciją, byloje esančias nepašalintas abejones ir prieštaravimus vertino kasatoriaus nenaudai. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į pagrindinius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, todėl padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

Kasatorius pažymi, kad jis tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde nepripažino kaltės dėl prekybos žmonėmis ir nurodė aplinkybes, kuriomis vyko ieškoti darbo į Ispaniją, patvirtino, jog automobilyje vežė moteris, neįtardamas, kad šios vyko ne savo noru. Kasatoriaus nurodytas kelionės į Ispaniją aplinkybes, jos tikslą patvirtino ir liudytojo E. B. parodymai.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus parodymus, formaliai nurodydamas, kad jo kaltė įrodyta įrodymų visuma, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į pagrindinius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, nenurodė konkrečių neginčytinų nuteistojo kaltės įrodymų, nemotyvuotai konstatavo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir iš esmės sutrumpintai atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus samprotavimus bei dalį įrodymų.

Kasatorius pažymi, kad jis savo apeliaciniame skunde buvo išdėstęs konkrečius bylos duomenimis pagrįstus argumentus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, t. y. nurodė, kad: byloje nėra jokių objektyvų duomenų, kad jis, veikdamas su kitais asmenimis organizuota grupe, kaip nors prisidėjo prie I. F.. A. G., J. P., D. P., D. S. prekybos, nes tokių aplinkybių nenurodė nė viena iš nukentėjusiųjų, priešingai, nurodė, kad nežinojo jo vaidmens, kad jis neįkalbinėjo jų išvykti dirbti prostitutės darbo; dėl A.

G. pardavimo pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais remdamasis pripažino nuteistąjį kaltu ir kodėl buvo atmesti jo parodymai, kai byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką, o tai, kad keletą kartų yra vežęs A. G. automobiliu, negali būti laikoma pakankamu jo kaltės įrodymu; teismo išvada, kad kasatoriaus kaltė dėl R. R. pardavimo įrodyta nuosekliais šios nukentėjusiosios parodymais, neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, nes iš R. R. parodymų matyti, jog vykti į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute ją įkalbėjo V.

P.; iš R. R. duotų parodymų galima daryti tik prielaidą, jog kasatorius ir V. M. padėjo jai išvykti į užsienį, tačiau nėra jokių duomenų, kad jie tai būtume darę prievarta ar kaip nors apriboję laisvą jos pasirinkimą ir iš to būtų turėję kokios nors naudos, nes tiek R. R., tiek A. G. pačios ieškojo, kas galėtų joms padėti išvažiuoti į užsienį dirbti prostitutėmis, todėl, atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką bylose dėl prekybos žmonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006), kai nenustatoma, jog asmens laisvė buvo suvaržyta, jis dėl R.

R. ir A. G. pardavimo turėjo būti išteisintas; teismas neanalizavo A. B. parodymų, kuriuose ji niekur nenurodė, kokius konkrečius veiksmus atliko kasatorius, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp A. B. pirminių parodymų ir parodymų, duotų apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurioje kasatorius nedalyvavo, nes nebuvo informuotas, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė užduoti nukentėjusiajai klausimų, neatsižvelgta, kad pagal teismo medicinos ekspertų išvadą pas A. B. yra padidinto įtaigumo požymių, todėl jos parodymai negali būti laikomi visiškai patikimais, jokiais objektyviais įrodymais nebuvo pagrįstos teismo išvados, jog kasatorius padėjo A.

B. gauti asmens pasą, byloje nesurinkta jokių duomenų apie tai, kad kasatorius ar kiti asmenys gavo kokios nors turtinės naudos dėl to, kad A. B. išvyko dirbti prostitute; teismas nepagrįstai atmetė N. P. parodymus, kad ji į Londoną išvažiavo įkalbėta L. B., nebuvo atsižvelgta į I. Ž. ir R. L. parodymus, paneigiančius J. P. (A.) ir L. A. parodymus, jog kasatorius įkalbinėjo N. P. važiuoti į užsienį dirbti prostitute.

Apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų į šiuos pagrindinius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Teismas nenurodė, kokie kasatoriaus veiksmai rodė, jog jis pardavė nukentėjusiąsias. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius grasino J. P., nors ši nukentėjusioji tiesiogiai tokių parodymų nedavė. Teismas jo kaltę laikė įrodyta dėl to, kad jis gyveno kartu su nukentėjusiosiomis tame pačiame V. A. bute Ispanijoje, ir spėjo, kad jis negalėjo nežinoti apie nukentėjusiųjų darbą prostitutėmis, kai apie tai buvo kalbama. Tai rodo, kad teismas abejojo jo kaltės įrodytumu ir rėmėsi prielaidomis. Be to, teismo teiginiai, kad kasatoriaus versija apie vykimą į Ispaniją ieškoti darbo neįtikinama, nes neužfiksuotos jokios jo darbo paieškos, rodo, jog teismas nesilaikė draudimo perkelti įrodinėjimo naštą įtariamajam (kaltinamajam), t. y. pagal teismo logiką ne prokuroras turi įrodyti, kad jis vyko į Ispaniją ne darbo ieškoti arba darbo net neieškojo, o kasatorius turi pateikti įrodymus apie savo veiklą Ispanijoje ieškant darbo. Tokios teismo išvados dėl kasatoriaus savo nekaltumo neįrodymo turi būti atmestos kaip prieštaraujančios principinėms BPK nuostatoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą ir kaltinamojo (įtariamojo) procesines teises.

Apibendrindamas kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino įrodymų prieštaravimų, visiškai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis, veikdamas organizuota grupe, kaip nors prisidėjo prie nukentėjusiųjų prekybos, nebuvimo, dėl prieštaravimų tarp byloje apklaustų asmenų parodymų, dėl nuosprendžio surašymo ydingumo ir kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, todėl teismo nuosprendis yra nepagrįstas, jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, nuteistojo kaltumo nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Kasatoriaus teigimu, byloje esančių įrodymų visumos nepakanka įrodyti, kad jis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl teismų sprendimai turi būti panaikinti ir byla nutraukta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Stankevičius atsiliepimu į nuteistųjų R. G. ir V. M. kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Dėl V. M. kasacinio skundo teiginių dėl teisės į gynybą pažeidimo prokuroras nurodo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme advokatas V. Kupcikevičius, ikiteisminio tyrimo metu gynęs įtariamąjį V. M., pateikė teismui orderį ginti kaltinamąjį V. A. Prokurorei iškėlus klausimą dėl advokato V. Kupcikevičiaus galimybės dalyvauti procese, advokatas nenusišalino, pareiškęs, kad esminių prieštaravimų tarp V. M. ir V. A. gynybos nėra. Kiti proceso dalyviai, iš jų ir V. M., nušalinimo advokatui V. Kupcikevičiui nepareiškė. Pirmosios instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistajam V. M. pareiškus, kad tarp jo ir nuteistojo V. A. interesų yra prieštaravimai ir dėl to buvo pažeistos jo teisės į gynybą, apeliacinis teismas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl tinkamo nuteistojo teisės į gynybą įgyvendinimo, advokatą V. Kupcikevičių nuo nuteistojo V. A. gynybos apeliacinės instancijos teisme nušalino, o nuosprendyje įvertinęs V. A. parodymus konstatavo, kad jie neturėjo įtakos V. M. kaltės ir bausmės klausimų išsprendimui.

Prokuroro nuomone, advokato V. Kupcikevičiaus dalyvavimas šioje byloje ginant V. A. formaliai pažeidė BPK 47 straipsnio 1 dalyje, 59 straipsnio ir 61 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau pažeidimas nėra esminis, nes dėl to nebuvo suvaržytos nei V. M., nei kitų nuteistųjų įstatymų garantuojamos teisės, taip pat ši aplinkybė nesukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Nuteistojo V. A. parodymai nenulėmė V. M., V. A. ir kitų nuteistųjų kaltės ar bausmės klausimų išsprendimo, nes nuteistųjų kaltę teismas grindė nukentėjusiųjų, liudytojų ir iš dalies paties V. M. parodymais. Taigi pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį nepažeidė V. M. teisės į gynybą, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka advokatas V. Kupcikevičius buvo nušalintas ir toliau procese nedalyvavo. Byloje nėra jokių duomenų, kad advokatas V. Kupcikevičius paskelbė kokias nors žinias, kurias sužinojo vykdydamas V. M. gynėjo pareigas, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punktas.

Taip pat, anot prokuroro, nuteistajai L. B. bausmė buvo sušvelninta esant BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindams, todėl, priešingai deklaratyviems nuteistojo V. M. kasacinio skundo teiginiams, nėra jokio pagrindo manyti, kad šioje byloje tarp teisėsaugos pareigūnų ir kaltinamosios L. B. buvo kokie nors neteisėti slapti susitarimai ir kad dėl to buvo pažeista V. M. teisės į gynybą bei teisingą teismo procesą.

Toliau atsiliepime prokuroras teigia, kad teismai teisingai įvertino bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentus ir esminių BPK 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų nepadarė. Anot prokuroro, kasatorius skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į R. G. apeliacinio skundo argumentus, teisingai nurodė įrodymus, t. y. nukentėjusiųjų I. F., A. G., D. S., J. P.–A., D. P., liudytojo K. S. parodymus, jais nustatytas bylos aplinkybes, kurios atskleidė R. G. ir jo bendrininkų padarytus neteisėtus veiksmus, kurie buvo pagrindas pripažinti juos kaltais padarius BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą prieš nukentėjusiąsias I. F., A. G., D. S., J. P.–A., D. P. Taip pat teismas nurodė motyvus, kurias vadovaudamasis atmetė nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentus, tinkamai išaiškino įstatymą bei nurodė motyvus, kodėl R. G. veiksmai kvalifikuotini kaip padaryti organizuota grupe. Aplinkybes, kad R. G. veikė kartu su kitais bendrininkais, iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis, patvirtina nukentėjusiųjų, iš dalies pačių nuteistųjų parodymais nustatyti nuteistųjų padaryti kryptingi, bendri, suderinti veiksmai siekiant to paties tikslo, kurie atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje numatytos organizuotos grupės požymius. Priešingai nei teigia kasatorius, nukentėjusioji J. P.-A. vienareikšmiai parodė, kad R. G. padarė prieš ją nusikalstamą veiką, t. y. žinodamas, kad nukentėjusiosios materialinė padėtis sunki, panaudodamas apgaulę, ją verbavo, kartu su V. A. nugabeno į Ispaniją, kur įdarbino prostitute. Apeliacinės instancijos teismas įvertino nukentėjusiųjų D. S., A. G., I. F., D. P. parodymus, iš kurių matyti, kad jos visos buvo užverbuotos, įgytos prieš jų valią, R. G. ir V. A. nugabentos į Ispaniją ir ten įdarbintos prostitutėmis. Kasatoriaus skunde išdėstytos nukentėjusiųjų parodytos aplinkybės neprieštarauja teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms. Taigi apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl I. F., A. G., D. S., J. P.-A., D. P. pardavimo, teisingai įvertino bylos įrodymus, atsakė į visus R. G. apeliacinio skundo argumentus ir BPK nuostatų nepažeidė.

Taip pat, priešingai nei teigia kasatorius, teismas nurodė, kad R. G. kaltę dėl prekybos žmonėmis įrodo nukentėjusiųjų A. B., R. R., A. G., N. P. parodymai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Iš nukentėjusiosios A. G. parodymų matyti, kad R. G., veikdamas organizuota grupe su V. M., pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu, panaudodami apgaulę, užverbavo A. G. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje, padėjo gauti nukentėjusiosios kelionei būtinus asmens tapatybės dokumentus, už juos sumokėjo, o R.

G. ir V. M., veikdami organizuota grupe su L. B., pardavė A. G. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje. Be apeliacinio teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų, nuteistojo R. G. katę patvirtina nukentėjusiosios A. G. atpažinimo protokoluose užfiksuoti duomenys, nukentėjusiosios V. E. parodymai, kita bylos medžiaga. Priešingai nei teigia kasatorius, iš R. R. parodymų matyti, kad L. B., o ne V. P. užverbavo ją dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje. Tai, kad R. G., V. M. ir L. B., veikdami organizuota grupe, pardavė R. R. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje, be apeliacinio teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų, patvirtina ir duomenys, gauti iš Jungtinės Karalystės. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teisme jam buvo sudaryta galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajai A.

B., kuri paaiškino visus kilusius neaiškumus, patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nuteistieji R. G., V. M. ir L. B., veikdami bendrai, pasinaudojo nukentėjusiosios sunkia materialine padėtimi, panaudodami apgaulę užverbavo dirbti Jungtinėje Karalystėje, R. G. ir V. M. padėjo pagreitinta tvarka išsiimti pasą, sumokėjo už jo išdavimą, o L. B. apgyvendino nukentėjusiąją pas save ir organizavo jos išgabenimą j Jungtinę Karalystę dirbti prostitute. Taigi nukentėjusiosios parodymai leidžia konstatuoti, kad nuteistieji R.

G., V. M. ir L. B., veikdami organizuota grupe, turėdami tikslą gauti turtinės naudos, pardavė A. B. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje. Nuteistosios L. B. parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios A. B. parodymus, kad R. G. ir V. M. parduodant nukentėjusiąją dirbti prostitute veikė kartu su L. B. Taigi R. G. pagrįstai pripažintas kaltu dėl A. B. prekybos. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas neatmetė nukentėjusiosios N. P. parodymų dėl jos verbavimo dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje.

Teismas įvertino L. B., R. L., J. P.-A., L. A. parodymus, kitus bylos duomenis, kurie vienareikšmiai patvirtino N. P. parodymus, juos papildė ir įrodė, kad N. P. dirbti prostitute užverbavo nuteistieji R. G. bei L. B., kurie nukentėjusiąją dirbti prostitute pardavė R. L. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos įrodymus dėl nukentėjusiųjų A. B., R. R., A. G., N. P. prekybos. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos medžiagą, atsakydamas į apeliantų skundus dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimo, teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi įrodymais, o ne prielaidomis, teisingai įvertino įrodymus ir esminių BPK pažeidimų nenustatė.

Tai, kad įrodymų vertinimas netenkina gynybos interesų, nereiškia, jog teismas neteisingai įvertino įrodymus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio matyti, kad teismas atsakė į visus esminius R. G. skundo argumentus ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas, o ne panaikintas, bei priimtas naujas nuosprendis, todėl BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, kad teismai įrodymus įvertino teisingai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, atsakė į visus esminius nuteistojo R.

G. apeliacinio skundo argumentus, priimdamas nuosprendį, nepažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog byla išnagrinėta ne pagal baudžiamojo proceso įstatyme numatytas taisykles.

Nuteistųjų R. G. ir V. M. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl V. M. teisės į gynybą pažeidimo

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. skundžia tai, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jį gynęs advokatas V. Kupcikevičius, sužinojęs visas jo paslaptis ir jomis disponavęs, gynė jį kaip įtariamąjį ikiteisminio tyrimo metu, o pirmosios instancijos teismo proceso metu jau ėmė ginti kitą asmenį – kartu su juo teisiamą V. A. Taip, anot kasatoriaus, sužinotus iš jo duomenis advokatas V. Kupcikevičius panaudojo prieš jį, tačiau jau gindamas V. A.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl V. M. padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 147 straipsnį ir apklausiant jį kaip įtariamąjį (2005 m. balandžio 13 d.), V. M. pageidavo, kad jo interesams byloje atstovautų advokatas R. Girdziušas (T. 17., b. l. 139, 140). Tęsiant ikiteisminį tyrimą ir apklausiant V. M. kaip įtariamąjį (2006 m. lapkričio 6 d.), jo interesams atstovavo advokatas S. Sukauskas (T. 24., b. l. 4–7). Advokatas V. Kupcikevičius V. M. pradėjo ginti nuo 2006 m. lapkričio 16 d. (advokato orderis Nr. 857847, T. 24, b. l. 153) ir atstovavo jo interesams ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu ginti V. M. Panevėžio apygardos teisme advokato orderį (2009 m. sausio 19 d.) pateikė advokatas A. Balčiūnas (T. 31, b. l. 144). Dar vėliau 2009 m. sausio 27 d. ginti V. M. Panevėžio apygardos teisme advokato orderį pateikė advokatas A. Gudžinskas (T. 31, b. l. 206).

Kasaciniame skunde V. M. teigia, kad V. A., iki tol neliudijęs prieš jį, teisme ėmė liudyti ir nurodė, jog jis vežė V. M. užverbuotas moteris į Ispaniją dirbti prostitutėmis ir laikė jas V. M. per V. A. išnuomotame bute Ispanijoje, kur moterys vertėsi prostitucija. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tokias pačias aplinkybes nuteistasis V. A. nurodė viso proceso metu, taip pat ir apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu, kai advokatas V. Kupcikevičius jo interesams dar neatstovavo (T. 23, b. l. 183–186). Pažymėtina, kad klausimas dėl advokato V. Kupcikevičiaus galimybės ginti V. A. buvo sprendžiamas ir bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme. Teismo posėdžio pirmininkas teisiamajame posėdyje (2009 m. lapkričio 9 d.) proceso dalyvius informavo, kad pasikeitė kaltinamojo V. A. advokatas ir nuo šio momento jį gins advokatas V. Kupcikevičius (T. 35, b. l. 175). Panevėžio apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei proceso dalyvių išreikštą nuomonę šiuo klausimu, nusprendė, kad nėra kliūčių advokato V. Kupcikevičiaus dalyvavimui procese. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis klausimas apygardos teisme buvo sprendžiamas jau po kaltinamojo V. A. apklausos, tačiau V. M., kuris teigia, jog gynėjo žinomas jam nenaudingas aplinkybes V. A. panaudojo duodamas parodymus teisme, jokių prieštaravimų dėl advokato V. Kupcikevičiaus dalyvavimo procese ginant V. A. nepareiškė (T. 35, b. l. 197, 198).

Nagrinėjant baudžiamąją bylą Lietuvos apeliaciniame teisme (2012 m. balandžio 25 d.) prokuroras R. Stankevičius pareiškė nušalinimą advokatui V. Kupcikevičiui, nes šioje byloje V. Kupcikevičius ikiteisminio tyrimo metu gynė nuteistąjį V. M., o pirmosios instancijos teisme gynė nuteistąjį V. A.. Nors, anot prokuroro, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tarp šių nuteistųjų interesų prieštaravimų nebuvo, tačiau V. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad tarp jo ir V. A. yra interesų prieštaravimai (T. 37, b. l. 193). Nepaisant to, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė prokuroro pareiškimą dėl gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus nušalinimo. Lietuvos apeliacinis teismas byloje nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad kokios nors žinios, tapusios žinomos advokatui V. Kupcikevičiui ikiteisminio tyrimo metu ginant V. M., galėjo būti ar buvo naudojamos bylos nagrinėjimo pasunkinimui ar prieštarautų V. M. gynybos interesams (T. 37, b. l. 219–222).

Tęsiant baudžiamosios bylos nagrinėjimą Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. gruodžio 7 d. teismo posėdyje nuteistasis V. M. pateikė prašymą dėl nuteistojo V. A. gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus nušalinimo (T. 38, b. l. 27). Pats gynėjas advokatas V. Kupcikevičius teigė, kad nuteistųjų V. M. ir V. A. parodymų netikslumai nėra esminiai ir įstatymas nedraudžia ginti kitą asmenį, jeigu jų parodymuose nėra esminių prieštaravimų. Prokuroras pareiškė nuomonę, kad formaliai buvo padaryti BPK 61 straipsnio 1 dalies pažeidimai, tačiau jie neturėjo jokios esminės įtakos ir pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kažkokiais skirtumais, kuriuos nurodė V. M. Vis dėlto Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi nušalino gynėją V. Kupcikevičių nuo nuteistojo V. A. gynybos apeliacinės instancijos teisme, nes iš apeliacinio skundo matyti, kad tarp nuteistųjų V. M. ir V. A. interesų yra prieštaravimų (T. 38, b. l. 33–34).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes ir siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl nuteistojo V. M. teisės į gynybą tinkamo įgyvendinimo, advokatą V. Kupcikevičių nuo nuteistojo V. A. gynybos apeliacinės instancijos teisme nušalino. Be to, tiek iš pirmosios instancijos, tiek ir iš apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad V. M. kaltės bei bausmės klausimų išsprendimui nuteistojo V. A. parodymai įtakos neturėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad buvo padarytas formalus baudžiamojo proceso pažeidimas, kuris esminės reikšmės nuosprendžio priėmimui neturėjo.

Pagal BPK 47 straipsnio 1 dalį tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Pagal BPK 61 straipsnio 1 dalį advokatas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas, jeigu jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja, jog dviejų ar daugiau įtariamųjų (kaltinamųjų) gynybos interesų prieštaravimai būtų esminiai – draudimas ginti kelis asmenis taikytinas esant bet kokiems ginamųjų pasirinktų gynybos pozicijų neatitikimams. Gynybos interesų prieštaravimas konstatuotinas, pavyzdžiui, tada, jei vienas iš bendrininkų prisipažįsta padaręs inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o kitas bendrininkas ginčija jam reiškiamo įtarimo pagrįstumą, arba vienas kaltinamasis nurodo kitą kaltinamąjį kaip asmenį, padariusį nusikaltimą, ir pan. Esant tokiai numatytai teisinei situacijai, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2006, 2K-282/2009, 2K-189/2011), teigtina, kad teisė į gynybą kasatoriui nebuvo suvaržyta.

Kasaciniame skunde nuteistasis V. M. taip pat nurodo, kad byloje buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas ir tuo aspektu, jog teisminiam nagrinėjimui darė įtaką bylos baigtimi suinteresuoti operatyviniai darbuotojai ir byloje valstybinį kaltinimą palaikiusios prokuratūros darbuotojai, kurie padarė slaptą susitarimą su kaltinamąja L. B. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs L. B. vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, konstatavo, kad nuteistoji L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi. L. B. dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų prisipažino ne dėl surinktų įrodymų, o savanoriškai, be to, padėjo išaiškinti nusikaltimus, nustatyti nukentėjusiąsias, kurios buvo prekybos žmonėmis aukos. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad šie veiksmai lengvina L. B. baudžiamąją atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad L. B. viena augina mažametį vaiką, pateikė teismui pažymą, jog laukiasi (T. 38, b. l. 133). Taigi teismas turėjo pagrindą švelninti bausmę L. B. remdamasis BK 62 straipsnio 2 dalimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie kokį nors neteisėtą ar slaptą kaltinamosios L. B. ir teisėsaugos pareigūnų susitarimą.

Esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą galima konstatuoti tik tada, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp padaryto baudžiamojo proceso teisės pažeidimo ir neteisingo teismo sprendimo priėmimo (neteisingo bylos išnagrinėjimo). BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme baudžiamojo proceso teisės pažeidimas trukdo priimti teisingą sprendimą, t. y. priežastinis ryšys tarp baudžiamojo proceso teisės pažeidimo ir neteisingo teismo sprendimo priėmimo (neteisingo bylos išnagrinėjimo) yra tada, kai negalima atmesti galimybės, kad, nepadarius baudžiamojo proceso teisės pažeidimo, byla būtų išnagrinėta kitaip. Priežastinio ryšio tarp baudžiamojo proceso teisės pažeidimo ir neteisingo teismo sprendimo priėmimo nėra tada, kai yra visiškai akivaizdu, kad baudžiamojo proceso teisės pažeidimas neturėjo jokios įtakos teismo sprendimui.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo V. M. kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo tvirtinti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, pažeista V. M. teisė į gynybą bei teisė į teisingą teismą. Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį dėl V. M., jį išteisinti ir bylą jam nutraukti.

Dėl R. G. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymu

Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. skundžia tai, kad teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, t. y. jo baudžiamoji byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, kartu ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

Visų pirma kasatorius nesutinka, kad jis kartu su V. M., V. A. bei kitais nenustatytais asmenimis įvykdė nusikalstamas veikas (prekybą žmonėmis) prieš I. F., A. G., J. P., D. P. bei kartu su A. G. – prieš D. S., veikdami organizuota grupe.

Iš nukentėjusiųjų A. G., I. F., D. S., J. P.–A., D. P. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad R. G. aktyviai dalyvavo verbuojant šias merginas ir parduodant dirbti prostitutėmis Ispanijoje; pats įkalbinėjo nukentėjusiąją J. P. važiuoti dirbti į užsienį, žinojo apie jos sunkią materialinę padėtį, melagingai nurodė, kad darbas bus su daržovėmis, taip pat supažindino ją su kitu bendrininku V. A., vėliau grasino jai, kad ji policijoje neigtų jį pažįstanti (T. 35, b. l. 98–100). Nukentėjusioji D. P. parodė, kad K. S. ją nuvežė į profilaktoriumą ir ten perdavė R. G. bei V. A., dirbant Ispanijoje prostitutėmis iš jų reikalavo uždirbti pinigų, nes tik tuomet žadėjo parvežti atgal į namus (T. 35, b. l. 107, 108). Liudytoja pareigūnė B. J. patvirtino, kad V. M. ir R. G. ieškodavo merginų dirbti prostitutėmis, o V. A. jas veždavo į užsienį (T. 35, b. l. 101, 102). I. F. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad į Ispaniją autobusiuku vyko kartu su V. M., R. G. ir keletu pažįstamų merginų, į klubą dirbti prostitutėmis veždavo R. G., jis prižiūrėdavo, kad merginos nevartotų alkoholio (T. 35, b. l. 68, 69). Teisiamajame posėdyje D. S. parodė, kad į Ispaniją vyko kartu su V. M., R. G., V. A. ir dar penkiomis ar šešiomis merginomis; Ispanijoje nuvežus merginas į V. A. išnuomotą butą joms buvo paaiškinta, kuo ir kur joms reikės dirbti; merginos nei pinigų, nei telefonų neturėjo, nemokėjo ispanų kalbos, nuolat buvo kontroliuojamos (į klubą nuveždavo ir parveždavo, buto durys buvo užrakintos, neleisdavo niekur iš jo išeiti). Anot nukentėjusiosios, viršesnis buvo V. A., o R. G. jo nurodymų klausė (T. 35, b. l. 71–74). Nukentėjusioji A. G. taip pat parodė, kad vykti į Ispaniją verstis prostitucija ją užverbavo V. M., V. A. ir R. G., kad į Ispaniją autobusiuku ją ir dar devynias merginas vežė R. G. su V. A.; vienos merginos priklausė V. M., kitos R. G., trečios – V. A.; jos nuolat buvo kontroliuojamos (jas prižiūrėjo, skirstė darbo laiką, surinkdavo iš prostitucijos gautus pinigus) (T. 35, b. l. 77–79).

Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino šių nukentėjusiųjų parodymus ir kitus bylos įrodymus, atsakė į visus nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentus ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad R. G. verbuodavo merginas, panaudodamas jų valios palenkimo būdus, veždavo jas į užsienį parduoti ir gauti turtinės naudos. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad R. G. su minėtomis nukentėjusiosiomis kurį laiką gyveno tame pačiame V. A. bute Ispanijoje, žinojo jų darbo pobūdį (dirbą prostitutėmis), nes byloje nėra jokių duomenų apie kitokio pobūdžio darbų paieškas.

Nuteistasis R. G. taip pat nesutinka ir su jo nuteisimu dėl nukentėjusiųjų A. B., A. G., R. R. ir N. P. pardavimo dirbi prostitutėmis Jungtinėje Karalystėje. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad R. G. buvo aktyvus parduodant moteris, pats verbavo jas, kartu su V. M. rūpinosi jų kelionės dokumentais. Iš R. G. parodymų matyti, kad R. G. kartu su V. M., pasinaudodami jos pažeidžiamumu (tuo, kad neturėjo iš ko gyventi, augino aštuonerių metų dukterį), panaudodami apgaulę, užverbavo ją dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje, pagreitinta tvarka padėjo išsiimti nukentėjusios kelionei būtinus asmens tapatybės dokumentus bei už juos sumokėjo. Vėliau R. G., V. M. ir L. B. pardavė A. G. albanų tautybės asmenims dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje. Po kelių dienų L. B. vardu per „Western Union“ buvo pervesta 4500 svarų sterlingų už A. G. pardavimą, kuriuos R. G., V. M. ir L. B. pasidalijo tarpusavyje (T. 14, b. l. 29–40). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokoluose užfiksuota, kad A. G. atpažino R. G. (R.) ir V. M. (V.), kurie įkalbėjo ją dirbti prostitute, naudojo prieš ją fizinį smurtą (T. 14, b. l. 54–59). Nukentėjusioji V. E. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad kartu su A. G. vyko į Jungtinę Karalystę dirbti prostitutėmis (T. 35, b. l. 103–106).

Nukentėjusioji R. R., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad jos draugė V. P. supažindino ją su L. B., kuri, pasinaudodama sunkia jos materialine padėtimi bei panaudodama apgaulę (žadėdama, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų), užverbavo ją vykti dirbi prostitute Jungtinėje Karalystėje (T. 17, b. l. 29–36). Tuo tarpu R. G. ir V. M. organizavo R. R. kelionę į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute. Jungtinėje Karalystėje R. R. buvo kontroliuojama sutenerių iš Kinijos, o vėliau perparduota albanų tautybės suteneriams E. J. ir A. K. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys, gauti iš Jungtinės Karalystės, leidžia teigti, kad R. R. laikotarpiu nuo 2001 m. gruodžio 15 d. iki 2006 m. balandžio 2 d. buvo kontroliuojama minėtų albanų tautybės piliečių, kurie pelnėsi iš jos prostitucijos (T. 5, b. l. 99–120).

Iš nukentėjusiosios N. P. parodymų, kuri buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, matyti, kad nuvykus į Jungtinę Karalystę ji buvo parduota R. L. (T. 20, b. l. 37–47). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę nuteistųjų L. B. bei R. L. parodymus, taip pat nukentėjusiosios J. P.-A., liudytojos L. A. parodymus bei kitus bylos duomenis, konstatavo, kad jie patvirtina N. P. parodymus, juos papildo ir įrodo, jog N. P. dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje užverbavo R. G. ir L. B., kuri vėliau ir pardavė N. P. R. L.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo R. G. prašymu buvo iškviesta ir apklausta nukentėjusioji A. B.. Pažymėtina, kad nuteistajam R. G. buvo suteikta galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajai. Nukentėjusioji patvirtino, kad V. M., R. G. ir L. B., pasinaudodami sunkia jos materialine padėtimi bei panaudodami apgaulę, užverbavo ją dirbti prostitute Jungtinėje Karalystėje (pagreitinta tvarka pagamino asmens dokumentus, sumokėjo už jų išdavimą, organizavo jos išgabenimą į Jungtinę Karalystę) (T. 38, b. l. 76–78). Tokius nukentėjusiosios A. B. parodymus patvirtino ir nuteistoji L. B. (T. 35, b. l. 148, 149).

Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus dėl A. B., R. R., A. G. ir N. P. verbavimo ir pardavimo prostitucijai.

Nuteistasis R. G. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad teismai, pripažindami jį kaltu veikiant organizuota grupe kartu su kitais bendrininkais, nenustatė susitarimo su kitais bendrininkais daryti nusikaltimus ir kad jis, kaip organizuotos grupės narys, atliko kokią nors jam paskirtą užduotį ar turėjo tam tikrą vaidmenį.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų padarant nusikalstamą veiką. Tokia bendrininkavimo forma pripažįstama tais atvejais, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo, į priemonių numatymą, padedančių paslėpti nusikaltimo pėdsakus ir išvengti atsakomybės, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012). Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, be kita ko, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teismo baigiamuosiuose aktuose išdėstė argumentus, kuriais remdamiesi pripažino, kad R. G. nusikaltimus padarė veikdamas organizuota bendrininkų grupe. R. G. dėl nukentėjusiųjų merginų verbavimo ir pardavimo veikė su kitais bendrininkais, su jais derino nusikaltimų detales, juos vienijo bendras tikslas – išgabenti nukentėjusiąsias į užsienį, kad ten jos galėtų užsiimti prostitucija. Teismai taip pat akcentavo, kad R. G. kartu su kitais bendrininkais atliko skirtingas užduotis. R. G., nuolat palaikydamas ryšį su kitais bendrininkais ir derindamas su jais veiksmus, rūpinosi kelionės į Jungtinę Karalystę bei Ispaniją reikalais, organizavo nukentėjusiosioms dokumentų darymą. Be to, teismai nustatė ir išankstinį sumanymą, kuris atsiskleidė per konkrečius suderintus ir kryptingai atliekamus bendrininkų veiksmus.

Pažymėtina, kad, ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2013, 2K-86/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, vertino įrodymus, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, atsakė į visus esminius R. G. apeliacinio skundo argumentus, o priimdamas nuosprendį nepažeidė nei BPK 331 straipsnio 2 dalies, nei jokių kitų proceso reikalavimų. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad baudžiamoji byla išnagrinėta ne pagal baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles, o kartu nėra pagrindo teigti, kad dėl to buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas ar padaryti kiti su įrodinėjimu susijusių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. M. ir R. G. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Vladislovas Ranonis

Aurelijus Gutauskas