A-442-573-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-573/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02891-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose be žmonių taip pat turėjo tilpti 5 dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele, kriauklė, 4 spintelės, stalas su 3 kėdėmis, buitiniai reikmenys ir 10 žmonių daiktai. 23 valandas per parą tenkant būti perpildytoje kameroje, sąlygos tampa nepakenčiamomis, nėra galimybės pajudėti ar pasimankštinti, todėl trūko oro, skaudėjo galvą. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, jis tapo irzlus ir nervingas, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija į jo žodinius skundus nereagavo. Nurodė, kad kameroje buvo laikomas su suimtaisiais, nors pats buvo nuteistasis, tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 25 d. chirurgijos skyriaus 21 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 15,39 kv. m, nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. bei nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. chirurgijos skyriaus 25 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m Paaiškino, jog statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (ar) suimtųjų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, ligoninė pateikti negali. Pabrėžė, kad ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, dėl šios priežasties nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti viršyta. Galimas trumpalaikis pareiškėjo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų neatitikimas poįstatyminių teisės aktų rekomendacijoms, galėjęs pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai. Siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, šie nepatogumai neturėtų būti vertinami kaip pareiškėjo teisių pažeidimai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo faktais nepagrįstais teiginiais, kad trūkdavo oro, sutriko miegas, skaudėjo galvą, tapo irzlus ir nervingas, padažnėjo konfliktai. Pažymėjo, kad palatas ne kartą buvo tikrinę Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai, kurie pastabų dėl netinkamų gyvenimo (laikymo) sąlygų neturėdavę. Ligoninė paaiškino, kad pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme pirmą kartą, todėl Laisvės atėmimo vietos ligoninės pareigūnai izoliacijos reikalavimų, reglamentuotų Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nepažeidė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamento teigimu, kadangi pareiškėjas nurodė tik vieną nusiskundimą –gyvenamojo ploto trūkumą, iš to galima spręsti, kad laikymo sąlygos negalėjo sukelti žymių nepatogumų ir iš esmės buvo patenkinamos. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu, ligoninėje jis buvo laikomas ne visą minėtą laiką. Be to, jei pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, jis privalo įrodyti neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, o nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atkreipė dėmesį, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo nenustatė. Tačiau pripažino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus, nes neužtikrino minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos pripažino pagrįstu, tačiau įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, jog nenustatyta, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo ypatingą poveikį sveikatai, dėl nurodytų neigiamų pasekmių pareiškėjas jų atsiradimo metu niekam nesiskundė, taikytinų teisės aktų kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto – pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 200 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. P. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimu nesutinka, prašo minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad yra neįgalus, todėl jam turėtų tekti gerokai didesnis kameros plotas. Paaiškina, kad pretenzijų nereikštų, jei būtų laikytas atviro, o ne kameros tipo palatoje. Kameros tipo palatoje yra tik dviaukštės lovos, taigi pareiškėjas, būdamas neįgalus, turėjo laipioti į antrą aukštą, dėl ko patyrė nepatogumų. Atviro tipo palatose neįgalūs žmonės sunkumų nepatiria, nes lovos vienaukštės. Be to, kameros tipo palatoje tik valandai išvedama pasivaikščioti, o atviro tipo palatoje bet kada galima išeiti į lauką.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, pagrįstas Europos Žmogaus Teisių teismo formuojama praktika. Paaiškina, kad reaguojant į pokyčius įkalinimo įstaigose buvo keičiamas teisinis reglamentavimas, kuris lėmė ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pokyčius. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes privalo suteikti stacionarias asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, to reikalaujantiems suimtiesiems ir (ar) nuteistiesiems. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“(toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano“ numatyta sukurti žmonių su negalia sveikatai saugią aplinką. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 taikoma naujai rekonstruojamiems arba statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams, todėl veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau reaguodama į esamą problemą ligoninė įrengė vieną kameros tipo palatą (Nr. 12), atitinkančią neįgaliųjų poreikius (klozetas, atramos, platesnės durys, naujas dušas). Be kita ko, Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12.-6012.12-375 (Naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas A. P. kildino iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir prašo reikalavimą priteisti 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Manytina, kad šie išaiškinimai yra taikytini ir šiuo atveju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad 2012 m. gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kurioje palatos buvo perpildytos, pareiškėjas palatoje buvo laikomas su suimtaisiais, palatoje trūko oro, jam skaudėjo galvą, nebuvo galimybės pajudėti bei pasimankštinti, jis negalėjo išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai ir kita.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, tačiau kitų neteisėtų veiksmų buvimo teismas nenustatė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, jog bausmės atlikimo metu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 25 d., nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d., iš viso – 62 paras. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo palatose su juo buvo devyni asmenys ir trūkdavo erdvės (b. l. 1-2). Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors Laisvės atėmimo vietų ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes tokie duomenys nėra fiksuojami, tačiau atsakovo atstovas pripažino, jog kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista (b. l. 6-8). Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas. Pareiškėjas buvo gydomas 62 dienas kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo maždaug 2,36 kv. m. Taigi pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo ženkliai pažeista jo teisė į minimalų plotą.

Vertindama kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų, antisanitarinių sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, jog jos visos yra tiesiogiai susijusios su kameros ploto stoka, pavyzdžiui, galimybės pasimankštinti ir pajudėti nebuvimu, oro stoka ir kita. Be to, nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia esąs neįgalus, tačiau pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo neįgalumą, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo laikymas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose, kuriose jam teko tik maždaug 2,36 kv. m palatos ploto, truko pakankamai ilgą laiko tarpą (iš viso – 62 paras). Be to, palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Taigi pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju konstatavus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma (200 Lt) nėra proporcinga padarytam teisės pažeidimui. Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui gan intensyvius neigiamus išgyvenimus ir tam tikras dvasines kančias. Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 800 Lt.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 800 Lt (vieno tūkstančio aštuonių šimtų litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys