A-756-886-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-886/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01025-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. A. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu (I t., b. l. 2–3): 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir Šiaulių skyrius) 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (10.1)S-12224 „Dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3288; 3) įpareigoti Šiaulių skyrių tenkinti T. K. įpėdinės A. A. prašymą apskaičiuojant ir išmokant negautą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies sumą už 2003 m. kovo 10 d. mirusią T. K..

Pareiškėja nurodė, kad jos motina T. K. mirė 2003 m. kovo 3 d., todėl ji yra T. K. įpėdinė (jos įpėdinis taip pat yra ir pareiškėjos brolis R. K.). Nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. T. K. pensijos paskyrimo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių dydžio pagal tuo metu galiojusias Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas jai buvo mokama ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pareiškėja, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo, po T. K. mirties iki 2013 m. kovo mėnesio neturėjo jokių duomenų, kad yra likusi neišmokėta paveldėta T. K. pensijos dalis. 2013 m. kovo 5 d. pareiškėja kreipėsi į Šiaulių skyrių, pateikdama prašymą dėl negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies sumos apskaičiavimo už 2003 m. kovo 10 d. mirusią T. K.. Šiaulių skyriaus 2013 m. kovo 18 d. raštu Nr. (10.1) S-12224 pareiškėja buvo informuota, kad yra nuspręsta netenkinti jos 2013 m. kovo 5 d. prašymo, nes prašymas pateiktas praleidus Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) (Žin., 2008, Nr. 24-874) nustatytą terminą, t. y. po 2012 m. gruodžio 31 d. Tačiau atsakovas nepagrįstai nurodo, kad Tvarkos apraše nurodyti terminai yra pagrindas atsisakyti tenkinti jos pateiktą prašymą, nes pagal įstatymus senatvės ir invalidumo pensijos dalies suma išmokama be asmens, turinčio teisę gauti senatvės ar invalidumo pensijos dalies sumą, prašymo (2007 m. lapkričio 6 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo Nr. X-1313 3 ir 4 straipsniai, taip pat 5 straipsnio 2 dalis). Be to, pareiškėjos motinai neišmokėta senatvės ir invalidumo pensijų dalis turi būti grąžinamai pareiškėjai, kaip įpėdinei, ir remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, nes atsisakant asmeniui grąžinti pensijos dalį, kaip tai buvo atlikta pareiškėjos atžvilgiu, yra paneigiama asmens teisė gauti pensiją.

Pareiškėjos atstovas advokatas P. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad valstybės pareigą išmokėti T. K. anksčiau neišmokėtą pensijos dalį nustato Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas, kuris priimtas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą. T. K. mirė 2003 m. kovo 10 d. Remiantis minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teisę gauti pensijos dalį įgijo jos įpėdiniai. Tokia turtinė teisė yra paveldima (Civilinio kodekso 5.1 str.). Ši teisė įgyvendinama pagal paveldėjimo teisės normas, ją nuginčyti ar apriboti galima tiktai įstatymų nustatyta tvarka. Įpėdinių teisė gauti išmoką sukūrė pareigą atsakovui išmokėti pensijos dalį. Atsisakant vykdyti tokią pareigą pažeidžiami Konstitucijos 23 straipsnis, 29 straipsnio 1 dalis, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas. Be to, Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad apskaičiuota senatvės ar invalidumo pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 metais Vyriausybės nustatyta tvarka; 2 dalis nustato, kad pensijos dalies suma išmokama be asmens, turinčio teisę gauti senatvės ar invalidumo pensijos dalies sumą, prašymo. Įstatymas nenustatė termino, per kurį paveldėtojai privalo kreiptis dėl pensijos išmokėjimo, priešingai – įstatymas nustatė, kad pensijos pradedamos išmokėti be jokio asmens prašymo. Atsakovo interpretavimas, kad vieniems asmenims terminas yra, o kitiems nenustatomas, pažeidžia asmenų lygybės principą, neproporcingai apribojamos įpėdinių teisės gauti priklausantį palikimą. Kadangi minėtas įstatymas nenumatė naikinamojo termino prašymams pateikti ar teisei įgyvendinti, turi galioti bendrieji Civiliniame kodekse nustatyti terminai, per kuriuos ginamos asmens teisės. Kadangi šie terminai nėra praleisti, atsakovo atsisakymas išmokėti pensijos dalį neteisėtas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir atsiliepimu (I t., b. l. 144–146) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, apskaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (Žin., 1994, Nr. 59-1153; Žin., 2005, Nr. 71-2555, toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (Žin., 1994, Nr. 91 -1781; 2005, Nr. 83-3066, toliau – ir Nuostatai). Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas (Žin., 2007, Nr.120-4880, toliau – ir Pensijų dalies išmokėjimo įstatymas), kuris nustatė valstybinių socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensijų dalies išmokėjimo sąlygas ir tvarką tiems šių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių dydžio pagal tuo metu galiojusias Pensijų įstatymo nuostatas jiems buvo mokama ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensija.

Teisę gauti senatvės ar invalidumo pensijos dalį, priklausančią mirusiam asmeniui, turi asmenys, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusiojo asmens turtas. Pagal Tvarkos aprašo 6.6. punktą už mirusius iki 2008 m. sausio 1 d. senatvės ar netekto darbingumo ( invalidumo) pensijų gavėjus senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumos išmokamos 2012 m. birželio mėnesį. Jeigu rašytiniai prašymai su apraše nurodytais dokumentais pateikiami praėjus Tvarkos aprašo 6.6. punkte nustatytam išmokėjimo eilės tvarkos terminui, senatvės ar invalidumo pensijų dalies sumos šiems asmenims išmokamos per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo kartu su reikiamais dokumentais pateikimo dienos, bet ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja į Šiaulių skyrių dėl negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės/invalidumo pensijos dalies sumos apskaičiavimo už 2003 m. kovo 10 d. mirusią T. K. kreipėsi tik 2013 m. kovo 5 d. Pensijų dalies išmokėjimo įstatymas įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d. Įstatymas nustatyta tvarka paskelbtas „Valstybės žiniose“. Be to, visuomenės informavimo priemonių pagalba šis įstatymas buvo skelbiamas, dėl jo buvo viešai diskutuojama. Teisiniu reguliavimu nustatytas imperatyvus jų išmokėjimo terminas (ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir nenumatyta jokių išimčių nei pačiame įstatyme, nei jį lydinčiame poįstatyminiame akte, todėl pareiškėjos motyvas, kad ji nežinojo, kad jos motinai buvo mokama sumažinta pensija ir ji nebuvo informuota apie teisę gauti senatvės ar invalidumo pensijos dalį, priklausančią mirusiam asmeniui, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusiojo asmens turtas, nesukuria jokio teisinio pagrindo tenkinti jos skundą.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 157–160) prašoma pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė atsakovas. Papildomai pažymėjo, jog priėmus Pensijos dalies išmokėjimo įstatymą, spaudoje ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis visuomenė buvo nuolat informuojama apie šį įstatymą. 2012 metų antrą pusmetį, artėjant Tvarkos aprašo 12 punkte nurodyto termino pabaigai, žiniasklaidos priemonėmis visuomenė vėl nuolat buvo informuojama apie būtinybę paveldėtojams kreiptis dėl mirusiojo negautos pensijos dalies iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. teismui pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 151) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjos A. A. skundas yra pagrįstas, prašė jos keliamus reikalavimus patenkinti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 190–197) pareiškėjos A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja A. A. 2013 m. kovo 5 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių skyrių, prašydama apskaičiuoti 2003 m. kovo 10 d. mirusios motinos T. K. 1995–2002 metais negautą senatvės pensijos dalį. Šiaulių skyrius, remdamasis tuo, kad pareiškėja dėl 2003 m. kovo 10 d. mirusios T. K. negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės/invalidumo pensijos dalies apskaičiavimo į Šiaulių skyrių kreipėsi po 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (10.1)S-12224 nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo apskaičiuoti bei išmokėti senatvės ar invalidumo pensijos dalies. Pareiškėja, nesutikdama su Šiaulių skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (10.1)S-12224, 2013 m. balandžio 15 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą. Fondo valdyba 2013 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) 1-3288, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti mirusios T. K. negautos pensijos dalį, nes pareiškėjos prašymas dėl T. K. negautos pensijos dalies išmokėjimo Šiaulių skyriui pateiktas 2013 m. kovo 5 d., t. y. jau po Tvarkos apraše nustatyto termino.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjos teisės gauti jos mirusios motinos negautą senatvės pensijos dalį. Pareiškėja ginčija Šiaulių skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (10.1)S-12224 ir Fondo valdybos 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (6.5)1-3288.

Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Negautų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka nustatyta 2007 m. lapkričio 6 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatyme Nr. X-1313 (Žin., 2007, Nr. 120-4880) bei Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintame Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos apraše. Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, jog jis yra taikomas tiems pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių dydžio pagal tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas jiems buvo mokama ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensija.

Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisę gauti senatvės ar invalidumo pensijos dalį, priklausančią mirusiajam asmeniui, kuris atitiko šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, turi asmenys, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusiojo asmens turtas. Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad senatvės ar invalidumo pensijų dalies sumos už mirusius pensijų gavėjus išmokamos asmenims, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusio asmens turtas, teritoriniam skyriui, mokėjusiam senatvės ar invalidumo pensiją mirusiajam, pateikus rašytinį prašymą, asmens tapatybės dokumentą, sąskaitos Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiame banke rekvizitus ir atitinkamai paveldėjimo teisės liudijimą ar nuosavybės teisės į bendrą sutuoktinių turtą liudijimą.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2009 m. gruodžio 8 d. įstatymui Nr. XI-530, Pensijos dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo pakeista ir nustatyta, kad apskaičiuota senatvės ar invalidumo pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 metais, o Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1780, įsigaliojusiu nuo 2010 m. sausio 1 d., atitinkamai buvo pakeisti Tvarkos aprašo 6.3–6.5 ir 12 punktai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Tvarkos aprašo 6.5 punkte nustatyta, kad už mirusius iki 2008 m. sausio 1 d. senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjus senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumos išmokamos 2012 metų birželį.

Tvarkos aprašo 12 punkte nustatyta, kad, jeigu šio Tvarkos aprašo 7 punkte nurodyti asmenys rašytinius prašymus ir nurodytus dokumentus pateikia praėjus šio aprašo 6.1–6.6 punktuose nustatytam išmokėjimo eilės tvarkos terminui, senatvės ar invalidumo pensijų dalies sumos šiems asmenims išmokamos per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo kartu su reikiamais dokumentais pateikimo dienos, bet ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Sisteminė šių teisės aktų normų analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja, siekdama gauti mirusios motinos negautą pensijos dalį, turėjo įgyvendinti dvi minėtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas, t. y. pateikti rašytinį prašymą ir Tvarkos apraše 7 punkte nurodytus dokumentus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su prašymu apskaičiuoti mirusios motinos T. K. susidariusią pensijos nepriemoką ir ją išmokėti į Šiaulių skyrių kreipėsi tik 2013 m. kovo 5 d., t. y. jau praleidusi Tvarkos aprašo 12 punkte nustatytą terminą. Tiek Šiaulių skyrius, tiek ir Fondo valdyba skundžiamais sprendimais pareiškėją informavo, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą T. K. pensijos dalį, nes praleistas prašymo pateikimo terminas.

Pareiškėjos teiginys, kad jai, vadovaujantis Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, apskritai nereikėjo pateikti jokio prašymo Šiaulių skyriui, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjai išaiškintina, jog ši įstatyminė nuostata iš esmės taikoma tik minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, t. y. nemirusiems pensijų gavėjams, o minėto 3 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teisę gauti senatvės pensijos dalį turi ir mirusių asmenų paveldėtojai. Tačiau tokie asmenys, remiantis Tvarkos aprašo 7 punktu, turi pateikti ne tik rašytinį prašymą, asmens tapatybės dokumentą, sąskaitos Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiame banke rekvizitus, bet ir atitinkamai paveldėjimo teisės liudijimą ar nuosavybės teisės į bendrą sutuoktinių turtą liudijimą.

Sutiktina su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, jog Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi informuoti mirusiųjų pensininkų turto paveldėtojus apie 1995–2002 metais negautos pensijos dalies dydį ir gavimo sąlygas, kadangi teritoriniai skyriai nedisponuoja informacija apie mirusių pensininkų paveldėtojus. O Fondo valdybos teritoriniams skyriams neturint tokios informacijos (kas yra mirusio asmens paveldėtojai, kokie jų duomenys, banko sąskaitos numeriai ir pan.), nekyla ir pareiga šiems asmenims išmokėti neišmokėtą pensijos dalį.

Pažymėtina ir tai, kad Pensijos dalies išmokėjimo įstatymas kaip ir Tvarkos aprašas buvo oficialiai paskelbti teisės aktai, todėl pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga, atidi ir apdairi, galėjo susipažinti su šių norminių teisės aktų nuostatomis. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog priėmus Pensijos dalies išmokėjimo įstatymą, spaudoje ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis visuomenė buvo nuolat informuojama apie šį įstatymą, apie būtinybę paveldėtojams kreiptis dėl mirusiojo negautos pensijos dalies iki 2012 m. gruodžio 31 d. Administracinių teismų praktikoje pažymima, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A11-646/2004).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais, vadovaujantis Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatomis, protingumo bei teisingumo principais, darytina išvada, jog Šiaulių skyrius ir Fondo valdyba, nepažeisdami teisės aktų nuostatų, teisėtai, pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo išmokėti jai motinos T. K. negautą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, kadangi praleistas prašymo pateikimo terminas. Teismas nenustatė ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos A. A. reikalavimai panaikinti Šiaulių skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (10.1)S-10224 ir Fondo valdybos 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (6.5)1-3288 yra atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 d.). Pareiškėjos skundo reikalavimas – įpareigoti Šiaulių skyrių išmokėti jai motinos T. K., mirusios 2003 m. kovo 10 d., negautos pensijos dalį, laikytinas išvestiniu reikalavimu. Netenkinus pirmųjų dviejų pareiškėjos reikalavimų, t. y. nepanaikinus ginčijamų sprendimų, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir šio reikalavimo. Todėl šis pareiškėjos reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja A. A. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 199–204), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą tenkinti; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 2007 m. lapkričio 6 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo Nr. X-1313 nuostatas, jas aiškino plečiamai, remdamasis vien tik atsakovo argumentais.

2. Teismas neteisingai nurodo, jog ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos, kaip T. K. įpėdinės, teisės į neišmokėtą pensijos dalį, nes ginčas keltas dėl atsakovo veiksmų teisėtumo.

3. Remiantis teismo sprendimo logika, asmeniui, nepateikus prašymo atsakovui dėl pensijos mokėjimo, jo teisė gauti senatvės pensiją būtų paneigta.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio nuostata iš esmės taikoma tik minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, t. y. nemirusiems pensijų gavėjams. Tokių normų įstatymas nenustato.

5. Įstatymo leidėjo nustatytas terminas – iki 2012 m. gruodžio 31 d. – nustatytas atsakovui, kuris turi iki šio termino išmokėti neišmokėtas pensijos dalis.

6. Teismo nurodyta byla (Nr. A11-646/2004) nagrinėjamu atveju visiškai jokios reikšmės neturi, kadangi iš esmės skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis, ir ginčo pobūdžiu.

Atsakovas Fondo valdybos Šiaulių skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3), kuriuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodoma, jog apeliantė nepateikė jokių ABTĮ 142–143 straipsniuose numatytų pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti panaikintas teisėtas ir pagrįstas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 6–9) prašė Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes teismo sprendime materialinės teisės normos išaiškintos ir pritaikytos teisingai. Prašymą atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą Fondo valdybą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos A. A. motinai T. K. (mirė 2003 m. kovo 10 d., A. A. yra jos įpėdinė), dėl laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. priklausiusios mokėti pensijos, kurios dydis pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Pensijų įstatymas) nuostatas buvo ribojamas dėl gautų draudžiamųjų pajamų, dydžių skirtumo priteisimo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, nustatęs, jog atsakovas Šiaulių skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba skundžiamais sprendimais, nepažeisdami teisės aktų nuostatų, teisėtai, pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo išmokėti jai motinos T. K. negautą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, kadangi pareiškėja praleido Tvarkos aprašo 12 punkte nustatytą prašymo padavimo terminą, 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 190–197) pareiškėjos A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą nustato Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) bei Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.).

Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 1 straipsnis nustato, jog šis įstatymas nustato valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo sąlygas ir tvarką tiems šių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių dydžio pagal tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas jiems buvo mokama ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensija. Nurodyto Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 3 straipsnis nustato asmenis, kurie pagal šio įstatymo nuostatas turi teisę gauti neišmokėtą senatvės ar invalidumo pensijos dalį. Tokia teisė – gauti senatvės ar invalidumo pensijos dalį, priklausančią mirusiam asmeniui, kuris atitiko šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, nustatyta ir asmenims, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusiojo asmens turtas (Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog apskaičiuota senatvės ar invalidumo pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 metais Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokią tvarką nustatė jau minėtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašas, kurio 6 punkte numatyta, jog senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumos išmokamos šia eilės tvarka: už mirusius iki 2008 m. sausio 1 d. senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjus – 2012 metų birželio mėnesį (Tvarkos aprašo 6.5 punktas). Šią nuostatą tiksliną Tvarkos aprašo 7 punktas, pagal kurį senatvės ar invalidumo pensijų dalies sumos už mirusius pensijų gavėjus išmokamos asmenims, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusio asmens turtas, teritoriniam skyriui, mokėjusiam valstybinę socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensiją mirusiajam, pateikus rašytinį prašymą, asmens tapatybės dokumentą, sąskaitos Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiame banke (toliau vadinama – banko sąskaita) rekvizitus ir atitinkamai paveldėjimo teisės liudijimą ar nuosavybės teisės į bendrą sutuoktinių turtą liudijimą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja, siekdama gauti mirusios motinos negautą pensijos dalį, turėjo įgyvendinti dvi minėtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas, t. y. pateikti rašytinį prašymą ir Tvarkos apraše 7 punkte nurodytus dokumentus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tvarkos aprašo 7 punkte aiškiai nurodyta, jog į Fondo valdybos teritorinį skyrių, mokėjusį valstybinę socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensiją mirusiajam asmeniui, šio asmens įpėdinis turi kreiptis su prašymu (kartu pateikti nurodytus dokumentus).

Tvarkos aprašo 12 punkte nustatyta, jog jeigu šio Aprašo 7 punkte nurodyti asmenys rašytinius prašymus ir šio Aprašo 7 punkte nurodytus dokumentus pateikia praėjus šio Aprašo 6.1–6.6 punktuose nustatytam išmokėjimo eilės tvarkos terminui, senatvės ar invalidumo pensijų dalies sumos šiems asmenims išmokamos per 30 kalendorinių dienų nuo prašymų kartu su reikiamais dokumentais pateikimo dienos, bet ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja į Fondo valdybos Šiaulių skyrių kreipėsi tik 2013 m. kovo 5 d., t. y. praleidusi Tvarkos aprašo 12 punkte nustatytą terminą.

Nurodytas teisės aktų nuostatas aiškinant sistemiškai ir atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo išmokėti 1995-2002 metais jos motinai T. K., mirusiai 2003 m. kovo 10 d., laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos, kurios dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas dėl gautų draudžiamųjų pajamų, dalį. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjos A. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė