AS-146-257-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS146-257/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07524-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. Ž. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. gruodžio 2 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 27) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 19 050,53 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi (b. l. 28–29) atsisakė priimti pareiškėjos O. Ž. skundą remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, t. y. kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą, bei išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo, todėl pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai valstybinė pensija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėn. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėja apie pirmąją sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., gi į teismą kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 2 d. (pirmą kartą – 2013 m. birželio mėn.), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Nurodyta aplinkybė suteikė teismui pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja skundo padavimo termino atnaujinti neprašo.

Remdamasis išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą ir išaiškino, kad ši nutartis neužkerta jai kelio pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

III. Pareiškėja O. Ž. atskirajame skunde (b. l. 32–33) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pareiškėja pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas jos 2013 m. birželio 5 d. skundą dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 30 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, 2013 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą (administracinė byla Nr. I-3959-331/2013), kuriame pripažino, kad pareiškėja 3 metų termino nepraleido. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Vidaus reikalų ministerija, vykdydama įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3959-331/2013, išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. balandžio 30 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, savo 2013 m. lapkričio 14 d. rašte pateiktą atsisakymą išmokėti pareiškėjai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį grindė ne praleistu terminu, o Laikinojo įstatymo normomis. Todėl pareiškėja mano, jog šiuo atveju ginčo dėl praleisto termino ginti jos pažeistas teises nėra. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad ji yra praleidusi 3 metų terminą reikalavimui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos pareikšti.

Be to, pareiškėja pabrėžia, jog iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. leidinyje „Valstybės žinios“ ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Laikinasis įstatymas pažeidžia jos konstitucines teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą siekdama, kad jai būtų priteista dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą motyvuodamas iš esmės tuo, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir neprašė teismo jo atnaujinti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (pvz., pažyma apie pareiškėjos pensijos dydį 2010–2012 m., – b. l. 7) patvirtina, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėja teismui padavė 2013 gruodžio 2 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 27). Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsisakydamas priimti šį pareiškėjos skundą konstatavo, kad pareiškėja praleido 3 metų procesinį terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paduoti. Be to, pirmosios instancijos teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad pareiškėja į teismą dėl valstybinės pensijos sumažinimo kreipėsi ir 2013 m. birželio mėnesį.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo tikrai svarbios (pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teismas turi padėti asmeniui įgyvendinti teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 10 str.), jei nustato, kad asmens pasinaudojimas šia teise galėjo būti apsunkintas dėl teisinio neaiškumo bei neapibrėžtumo ir tai galėjo turėti įtakos skundo (prašymo) teismui padavimo terminui. Ši nuostata taikytina pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, kurie kreipiasi į administracinį teismą, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų, nenustatęs kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje panašaus pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas:

Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS552-173/2014, Nr. AS552-225/2014, Nr. AS552-300/2014, Nr. AS552-301/2014), pažymėta, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Atsižvelgdamas į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio aptariamų ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams buvo labai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Atsižvelgdamas į minėtus aspektus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad dėl minėtų priežasčių valstybinių pensijų gavėjams buvo neaiškumų, o atitinkamais atvejais ir objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui dėl valstybinių pensijų nepriemokų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-212/2014, AS143-219/2014, AS502-258/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS502-472/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, grindžiama tik tuo, jog pareiškėja neprašė atnaujinti jai praleisto skundo padavimo termino. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėja valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, grąžinimo siekia anksčiau nei nuo 2013 m. gruodžio mėnesio. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-3959-331/2013) Vidaus reikalų ministerija buvo įpareigota išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 30 d. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą gavusi Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą, priimtą vykdant teismo įpareigojimą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 30 d. prašymą, t. y. įsitikinusi, kad kyla ginčas, nes valstybinę pensiją mokanti institucija atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą taikė pernelyg formaliai, neatsižvelgdamas į pirmiau minėtus aspektus dėl buvusio teisinio neapibrėžtumo ir neaiškumo pareiškėjai aktualiu valstybinės pensijos nepriemokos klausimu, taip pat į aplinkybes, kad pareiškėja savo galimai pažeistų teisių gynimo teisme dėl valstybinės pensijos nepriemokos siekia nuo 2013 m. balandžio mėnesio (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3959-331/2013).

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų skundo priėmimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, tinkamai nevykdė ABTĮ 10 straipsnyje nustatytų pareigų ir prieš priimdamas procesinį sprendimą dėl pareiškėjos skundo priėmimo (atsisakymo priimti), nepasiūlė jai pasinaudoti teise pateikti ABTĮ 34 straipsnio reikalavimus atitinkančio prašymo dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. Ž. atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos O. Ž. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis