A-143-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-143-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01574-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3) ir jo patikslinimu (b. l. 8–10, 59–60), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. liepos 25 d. periodiškai Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 20 kv. m, kartu su 5-9 asmenimis. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir blogas dieninis apšvietimas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.

Į Šiaulių tardymo izoliatorių pareiškėjas buvo pristatytas iš Ispanijos. Ekstradicijos metu buvo nurodyta viena iš sąlygų, kad Lietuva sudarys ne blogesnes kalinimo sąlygas, nei buvo Ispanijoje, tačiau tokių sąlygų nesudarė. Pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas kalėjo su 3-9 asmenimis, bet nenurodyta, kad trys asmenys buvo apie 1 mėnesį, o daugiau, kaip metus laiko kameroje buvo laikomi 9 asmenys. Šiaulių TI atsiliepime pripažįsta, kad pareiškėjui kartais tekdavo 2,52 kv. m kameros ploto. Kamerose būnant 7-9 asmenims nepailsėdavo, negalėdavo pasivaikščioti, nuo ilgo sėdėjimo vietoje skauda nugarą, yra irzlus, bijo žmonių. Dėl nugaros skausmų kreipėsi į gydytojus, taip pat pareiškėjui skaudėjo dantį, bet jis nebuvo tinkamai gydomas, o tik duodami nuskausminamieji vaistai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 54–57) bei jo papildymu (b. l. 63–64) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. spalio 8 d. pažymos Nr. 69/06-3924 „Dėl R. T.“ matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2010 m. lapkričio 19 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. liepos 25 d. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 32 nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. kovo 17 d. su dar 3-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,52 kv. m iki 6,73 kv. m, kameroje Nr. 83 – laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 17 d. iki 2012 m. sausio 27 d., nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. kovo 7 d. ir nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. balandžio 27 d. su dar 3-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,56 kv. m iki 7,68 kv. m, kameroje Nr. 64 – nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. liepos 25 d. su dar 2-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,59 kv. m iki 11,67 kv. m. Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto, todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kameroje Nr. 83, į kurią pareiškėjas buvo periodiškai nukreipiamas nuo 2011 m. kovo 17 d. iki 2012 m. balandžio 27 d., patikrinimas buvo atliktas 2012 m. balandžio 11 d., išvados surašytos 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105. Konstatuoti nežymūs natūralios apšvietos ir drėgmės neatitikimai, kurie buvo netrukus pašalinti, kas patvirtinta 2012 m. sausio 18 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. EP-289. Kameroje Nr. 64, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. liepos 25 d., patikrinimas buvo atliktas 2012 m. liepos 18 d., išvados surašytos 2012 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-289: kameroje pelėsio nėra. Nuo lubų vietomis (virš durų) lupasi dažai, kameroje reikalingas paprastas remontas. Kameros Nr. 32, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. kovo 17 d. patikrinimas nebuvo atliktas.

Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), pripažindamas, kad smarkiai perpildytos ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilyginamos orumą žeminančiam elgesiui, vertina tikslias pareiškėjo įkalinimo sąlygas. EŽTT savo praktikoje atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną, kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertina kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas ir pan. Pagrįstų pretenzijų dėl tokių kalinimo sąlygų kaip maitinimas, pasivaikščiojimų suteikimas, sveikatos priežiūros prieinamumas ir t. t. nepareikšta. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

EŽTT pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmoniškojo orumo, kad priemonės, vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais ir paaiškino, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Jokių skundų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų įstaiga nebuvo gavusi. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Remiantis aukščiau minėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes įgyvendino, siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

Šiaulių TI įrengtas vadovaujantis visais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais laisvės atėmimo vietų įrengimą, eksploatavimą bei priežiūrą, kurie neprieštarauja nei tarptautinės, nei Europos Sąjungos teisės aktams. Pareiškėjo teiginiai, kad jo kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo sudarytos blogesnės kalinimo sąlygos nei Ispanijos kalėjime, yra nepagrįsti. Remiantis Įsakymu Nr. V-124 vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys patys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, dėl ko ir gali pablogėti jų pačių laikymo sąlygos kamerose.

Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo suteikta tinkama medicininė pagalba, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui dėl medicininės pagalbos nesuteikimo, laikytos nepagrįstomis ir prieštaraujančiomis byloje surinktai medžiagai. Nenustačius Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 8 d. sprendimu (b. l. 69–76) pareiškėjo D. T. skundą tenkino iš dalies.

Nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius CK 6.271 straipsnyje nurodytų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu ir iš byloje esančios medžiagos nustatė, jog pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo su pertraukomis nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. liepos 25 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 32 (plotas 20,21 kv. m), Nr. 83 (plotas 23,05 kv. m), Nr. 64 (plotas 23,34 kv. m). Minėtu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje kartu su pareiškėju kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 9 asmenų. Iš pažymų matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais galimai buvo laikomas kameroje ir nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Tais atvejais kai kartu su pareiškėju kameroje Nr. 32 buvo laikoma iki 5 asmenų, kameroje Nr. 83 ir Nr. 64 buvo laikoma iki 6 asmenų imtinai, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą. Tačiau tais atvejais, kai kameroje Nr. 32 buvo laikoma 7 ir daugiau asmenų, kameroje Nr. 83 ir Nr. 64 buvo laikoma 8 ir daugiau asmenų, pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3 kv. m kameros ploto. Iš pateiktų pažymų tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos, nėra galimybių. Konstatavo, jog kalėjimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 516 dienų periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėjo, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (516 dienų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl laikymo sąlygų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvimo Šiaulių TI metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pakenkta jo sveikatai, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nebuvo tinkamai gydomas, tačiau įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu į tardymo izoliatoriaus administraciją raštu nesikreipė, rašytinių skundų dėl netinkamo gydymo neteikė. Pareiškėjas nurodė, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas neatitiko higienos normų reikalavimų. Iš byloje esančių Centro patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 83 nustatyti higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus 22 ir 26 punktų pažeidimai, kameroje Nr. 64 nustatyti higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 62 punkto pažeidimai, tačiau šie pažeidimai nėra esminiai, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri būtų vertinama pinigais.

Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. A438-1194/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. A442-1860/2013), pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas laikė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 500 Lt.

III. Pareiškėjas R. T. apeliaciniu skundu (b. l. 91–94) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo prašė, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 bei 4 dalimis, išsireikalauti iš atsakovo rašytinius įrodymus, jog pusę metų Šiaulių TI nebuvo stomatologo, tačiau pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo prašymo netenkino.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–107) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai remiasi 2007 m. gruodžio 6 d. EŽTT sprendimu byloje Lind prieš Rusiją, 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimu byloje Alver prieš Estiją, 2007 m. liepos 12 d. sprendimu byloje Testa prieš Kroatiją, 2006 m. kovo 9 d. sprendimu byloje Cenbauer prieš Kroatiją bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. T. prašomos priteisti 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamo kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. liepos 25 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 500 Lt (434,43 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, priteisė nepagrįstą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skundą nurodytus argumentus dėl nesutikimo su teismo sprendimu.

Kiek tai susiję su ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas, iš dalies nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu neteisėtų veiksmų vertinimu, visų pirma nurodo, jog administracinėje byloje nebuvo pateikta detali, išsami medžiaga, siekiant įvertinti jo įvardintus galimus neteisėtus veiksmus ir jų buvimą. Teisėjų kolegija šiems pareiškėjo argumentams nepritaria ir pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovui buvo nurodęs pateikti duomenis, be kita ko, susijusius su sąlygomis kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, (apšvieta, santykinės drėgmės lygiu ir t. t.), medžiagą, susijusią su Šiaulių visuomenės centro atliktais patikrinimais nurodytose kamerose laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. liepos 25 d. (b. l. 12). Vykdydamas šiuos teismo įpareigojimus atsakovo atstovas teikė turimus dokumentus ir su tuo susijusius paaiškinimus. Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste vertintina, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog buvo pateikti, surinkti ne visi duomenys, nes, kaip matyti, atsakovo atstovo buvo įpareigotas pateikti ginčui aktualią visą medžiagą. Tai, kad nurodyta medžiaga nėra visiškai informatyvi, jog nėra informacijos, patikrinimo aktų dėl atitinkamų laikotarpių, iš esmės yra atsižvelgiama įrodinėjimo kontekste vertinant galimai pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, tačiau nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus rinkdamas ginčui spręsti aktualius įrodymus ar (ir) kitu aspektu buvo pažeistos procesinės nuostatos.

Kiek tai susiję su neteisėtų veiksmų buvimu pabrėžtina, jog, vertindamas neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės atsakomybės vienos iš sąlygų, buvimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2010 m. lapkričio 19 d. – 2012 m. liepos 25 d., atlikdamas bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pareiškėjas 516 dienų periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, jam nebuvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintas 3,6 kv. m. kameros ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka iš dalies. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad tokių dienų skaičius buvo ne 516, o 520 (b. l. 4, 15), be to, pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Šiuo atveju teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovo atstovo pateiktą Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus 2013 m. spalio 8 d. pažymą Nr. 69/06-3924, kurioje nėra nurodytas konkretus kalinamų asmenų skaičius konkrečią dieną, nurodyti kalinimo laikotarpiai iš esmės yra pakankamai ilgi ir tuo metu kalinimų asmenų skaičius nurodomas labai abstrakčiai ir nesudaro pagrindo visapusiškai įvertinti pareiškėjo nurodytus teiginius ir atsakovo atsikirtimus į juos (b. l. 4, 15).

Pažymėtina, jog būtent Šiaulių tardymo izoliatorius turi pareigą laikytis Įsakymu nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Atitinkamai, tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m. plotas, naudai, nes šiuo atveju negalima nustatyti bent jau apytikslio laikotarpio, kada ir kiek laiko pareiškėjui vis dėlto buvo užtikrintas Įsakyme numatytas 3,6 kv. m. kameros ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog kamera buvo užstatyta lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atitinkamai, spręstina, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti teisės aktai (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su kalinimu, nesilaikant numatytų Lietuvos higienos normų reikalavimų, pareiškėjas nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, blogas dieninis apšvietimas ir jis šioje dalyje nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant šias nurodytas jo aplinkybes.

Šiuo konkrečiu atveju vertinant administracinėje byloje pateiktus įrodymus pažymėtina, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 32, Nr. 83, Nr. 64, Nr. 102 (b. l. 4). Iš administracinėje byloje pateiktos Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 19 d. pažymos Nr. EP-105 matyti, kad buvo tikrinama kamera Nr. 83, į kurią pareiškėjas buvo periodiškai nukreipiamas nuo 2011 m. kovo 17 d. iki 2012 m. balandžio 27 d., ir pabrėžiama, jog kamera tvarkinga, sanitarinis mazgas veikiantis, išvalytas, praustuvė yra, kita vertus, buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), VI skyriaus 22 punkto pažeidimas dėl natūralaus apšvietimo koeficiento, taip pat Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus 26 punkto pažeidimas, susijęs su oro santykine drėgme, oro judėjimo greičiu (b. l. 4, 16-23). 2012 m. liepos 19 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-289 taip pat nurodyta, kad kameroje Nr. 64, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. liepos 25 d., taip pat kameroje Nr. 83 pelėsio nėra (b. l. 4, 24-26). Kiek tai susiję su kitomis kameromis, atsakovo atstovas paaiškino, jog kameroje Nr. 102 nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 17 d., kameroje Nr. 32 nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. sausio 11 d. ir kameroje Nr. 64 nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. liepos 25 d. apšvietos matavimų nebuvo atlikta (b. l. 4). Taigi iš esmės atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, paneigiančių ar leidžiančių abejoti pareiškėjo teiginiais, kad kamerose Nr. 64, Nr. 32, kuriose jis buvo laikomas nebuvo blogas dieninis apšvietimas, dėl atitinkamų nurodytų kamerų (kamerų Nr. 83, Nr. 102) šiuos teiginius, taip pat teiginius dėl santykinės drėgmės iš esmės pagrindžia ir pateikti patikrinimo aktai. Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo laikytasi higienos normų reikalavimų, t. y. kamerose buvo drėgna, buvo blogas dieninis apšvietimas (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje daugiau kaip pusę metų nebuvo stomatologo ir pirmosios instancijos teismas su tuo susijusių duomenų nepagrįstai neišreikalavo.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį. Tuo tarpu administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nurodytą laikotarpį nedirbo gydytojas stomatologas ir jam nebuvo teikiama pagalba. Taigi pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti neturtinę žalą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kaip suėmimo ir bausmių vykdymo institucijos, veiklos, susijusios su institucijos organizacinės struktūros nustatymu bei organizavimu dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Nagrinėjamu atveju Šiaulių tardymo izoliatoriaus veikla, iš kurios pareiškėjas kildina neturtinę žalą, yra viešasis administravimas, todėl dėl šio klausimo pasisakytina iš esmės (žr. mutatis mutandis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2014 m. gegužės 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-59/2014).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi pareiškėjas grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste inter alia yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos.

Šiuo atveju pabrėžtina, jog pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje apie pusę metų nebuvo stomatologo, jam nebuvo užtikrintas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas (b. l. 59-60). Iš esmės tas pačias aplinkybes pareiškėjas nurodė ir apeliaciniame skunde (b. l. 91-93). Kita vertus, pareiškėjas iš esmės nenurodė nei laikotarpio, kada jam nebuvo suteiktos stomatologo paslaugos, nei kitų šią aplinkybę ir galimai neteisėtus veiksmus detalizuojančių aplinkybių. Be to, šių aplinkybių pareiškėjas taip pat nekonkretizavo ir apeliaciniame skunde (b. l. 92-93). Teisėjų kolegija pastebi, jog iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui vis dėlto buvo teikiamos stomatologo paslaugos ir byloje nėra nustatyta duomenų, kad kažkuriuo laikotarpiui pareiškėjui nebuvo užtikrintas šių paslaugų teikimas dėl atitinkamų organizacinių ar kitų aplinkybių. Tai lemia, kad galimai pareiškėjo įvardinto neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpio neįmanoma nustatyti iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 45-51). Be to, pareiškėjas taip pat neteigė, kad dėl šių aplinkybių skundėsi kompetentingoms institucijoms, kad būtų galima nustatyti bent apytikslį galimai neteisėtų veiksmų buvimo momentą. Atitinkamai, šių faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo teiginiai dėl galimai neteisėtų veiksmų ir teisės aktų pažeidimo yra pernelyg abstraktūs ir atsakovui būtų pernelyg neproporcinga našta siekiant paneigti šį pareiškėjo nurodytą aspektą esant tokiems abstraktiems ir neapibrėžtiems pareiškėjo teiginiams.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat siejo su tuo, kad dėl nugaros skausmų kreipėsi į gydytojus, taip pat pareiškėjui skaudėjo dantį, bet jis nebuvo tinkamai gydomas, o tik duodami nuskausminamieji vaistai. Kaip jau buvo minėta, administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), tuo tarpu ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. mutatis mutandis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013). Šiuo atveju pareiškėjas reiškia argumentus dėl, jo nuomone, netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y. dėl netinkamų veiksmų, teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas, be kita ko, netinkamo gydymo, tačiau šių aspektų vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Kita vertus, pažymėtina, jog šioje dalyje pareiškėjo skundas nėra pakankamai detalizuotas, išsamus (b. l. 59-60, 91-93), todėl kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti ar bylą šioje dalyje perduoti bendrosios kompetencijos teismui nėra tikslinga. Pareiškėjui išaiškintina teisė dėl netinkamo gydymo paslaugų teikimo kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos pacientų teisų ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str.).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pabrėžia, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau minėtas aplinkybes.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, be kita ko, atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus, ir atitinkamai šis dydis keistinas.

Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiu 2010 m. lapkričio 19 d. – 2012 m. liepos 25 d. buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam laikantis 3,6 kv. m. kameros ploto vienam asmeniui reikalavimo, be to, buvo nustatyti kiti šioje nutartyje nurodyti pažeidimai, susiję su higienos normų nesilaikymu, kita vertus, administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė taip pat turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Atitinkamai, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į tai, kad pareiškėjas dalį laiko buvo kalinamas neatitinkančiomis higienos reikalavimų sąlygomis, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į šios konkrečios situacijos aplinkybes, nurodytus teiginius, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 800 Eur.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 2 800 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Pareiškėjo R. T. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui R. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 800 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys