AS-808-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-808-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01641-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 69.3.8; 63.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) 2015 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 17.2.-2001; 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 650,18 Eur (9 150,56 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėja prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjos D. M. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti D. M. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jai laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nebuvo išmokėta dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Teismas išdėstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nuostatas. Nustatyta, kad pareiškėjai pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mokama nuo 2010 m. gegužės 1 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams valstybinės pensijos yra išmokamos sekantį mėnesį. Vadinasi, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 metų gegužės mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų birželio mėnesį. Skundą teismui pareiškėja paštu išsiuntė 2015 m. kovo 10 d., t. y. praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėja prašė atnaujinti praleistą trejų metų skundo padavimo teismui terminą ir paaiškino, kad vyravus teisiniam neaiškumui jai buvo sudarytos objektyvios kliūtys laiku paduoti skundą. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį ir konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą, teismas nenustatė. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas dėl Laikinojo įstatymo bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 d. Skundą teismui pareiškėja padavė tik 2015 m. kovo 10 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismui nėra pateikti duomenys, kad egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Aplinkybės, jog reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, paaiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o tai, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos galutinai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nepaisant to, į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. kovo 10 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjai nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo pareiškėjos pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą.

Teismas nurodė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikytų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, atsisakė priimti. Pareiškėja turėjo pakankamai ilgą laiką reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, tačiau per nurodytą terminą to nepadarė.

Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 17.2-2001, kuriuo atsisakyta išmokėti neišmokėtos pensijos dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Generalinės prokuratūros sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 17.2.-2001 nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjos teisių realiai apginti negalėtų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėja D. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį ir klausimą dėl termino atnaujinimo išspręsti iš esmės.

Paaiškina, kad prašydama teismo atnaujinti skundo padavimo terminą vadovavosi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymi, jog jos patirti praradimai nėra kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais. Mano, kad atsakovas šią situaciją įvertino klaidingai. Prašyme atnaujinti terminą ji aiškiai išdėstė, dėl kokių priežasčių negalėjo ginti savo pažeistų teisių – pagrįstai tikėjosi, kad institucijos pradės grąžinti neišmokėtą pensijos dalį be teisminių institucijų įsikišimo. Nuo oficialaus pranešimo iki kreipimosi į teismą skundo padavimo terminas nėra suėjęs. Laikinajame įstatyme nėra numatyta turtinių praradimų grąžinimo tvarka, nėra įtvirtintas pakankamas terminas. Nurodo, jog ji apie negrąžinamą pensijos dalį sužinojo tik 2015 m. vasario 17 d. ir tai atitinka objektyvias aplinkybes, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta svarbiomis, sudariusiomis kliūtis pateikti skundą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti D. M. skundą.

Šiuo atveju pareiškėja siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. gegužės 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo mažinta remiantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, D. M. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. gegužės mėnesio Generalinei prokratūrai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. birželio mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. gegužės mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. gegužės mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. kovo 10 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. gegužės mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas žymiai praleidus skundo padavimo terminą nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitiko aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. AS502-1144/2014 ir Nr. AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja D. M. kreipėsi tik 2015 m. kovo 10 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių objektyvių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama nutartis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjos pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė