A-525-1713-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1713/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02706-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. G. su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija, Ministerija) 2013 m. birželio 10 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 10 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiskuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už jam priklausančios neintegruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovų pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2012 m. birželio 8 d. jam buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-0987 (toliau – ir Leidimas plėsti), pastatant ir įrengiant saulės elektrinę (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. sav. Šio leidimo pagrindu, įrengus elektrinę ir atlikus visus privalomus veiksmus, jam 2013 m. birželio 10 d. išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 (toliau – ir Leidimas gaminti). Leidimą plėsti pareiškėjas gavo 2012 m. birželio 8 d., galiojant tuometinės 2012 m. birželio 21 d.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ ar Įstatymas) redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., nuostatoms. Pagrindines investicijas į saulės elektrinę atliko, plėtros darbus vykdė taip pat galiojant minėtai AIEĮ redakcijai. Tuo tarpu Leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. birželio 10 d., t. y. po naujos AIEĮ redakcijos įsigaliojimo (įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.; toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Ankstesnėje Įstatymo redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu.

Elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, 2012 metais galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas. Tačiau naujoje AIEĮ redakcijoje fiksuoto tarifo nustatymas siejamas nebe su Leidimo plėsti, bet su Leidimo gaminti išdavimo momentu, t. y. iš esmės pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymo tvarka. Pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti dalyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Gaudamas Leidimą plėsti galiojant 2012 m. birželio 21 d. AIEĮ redakcijai, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (2012 m. birželio 21 d. AIEĮ redakcijos 20 str. 8 d.) bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas. Tačiau faktiškai jam taikomas 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojantis Leidimo gaminti išdavimo metu. Pareiškėjo nuomone, tokia Leidimo gaminti nuostata iš esmės reiškia, kad tiesiogiai taikant 2013 m. sausio 17 d. redakcijos AIEĮ ir nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą, įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant 2012 m. birželio 21 d.

AIEĮ redakcijoje nustatytą reguliavimą ir taikant fiksuotą tarifą, kuris sumažinamas 0,75 Lt/kWh. Pareiškėjo tvirtinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju, yra pažeidžiami teisės aktai ir teisėti lūkesčiai bei interesai. Leidimo gaminti sąlyga, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, iš esmės reiškia tai, kad pareiškėjui taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis 2013 m. sausio 17 d.

AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. remiantis Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojančiais tarifais, tačiau Leidimo plėsti, kurio pagrindu pareiškėjas atliko investicijas į saulės elektrines, išdavimo metu galiojusi AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakcija nustatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje ir neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikydama AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių, jog, išpildžius įstatyme nustatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats fiksuotas tarifas ir jis nebus keičiamas.

Tačiau tiek Lietuvos valstybės, tiek ir Energetikos ministerijos veiksmai neatitiko šių teisėtų lūkesčių, dėl to nebuvo užtikrintas pareiškėjo teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Pareiškėjo vertinimu, kad Energetikos ministerija taip pat elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Dėl aptartų neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų, pareiškėjas patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,75 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę.

Paaiškino, kad su AB „Lesto“ 2013 m. birželio 28 d. sudarė gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį, kuria operatorius įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais suteikti gamintojui prijungimo paslaugą. Pagal specialiųjų sutarties sąlygų 3 punktą saulės elektrinės prijungimo terminas – 60 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo dienos. Skundo pateikimo dienai saulės jėgainės prijungimo ir apskaitos prietaisų montavimo darbai nebuvo atlikti, todėl tikslaus žalos dydžio nurodyti negali.

Atsakovai Energetikos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, atsiliepimuose (b. l. 35-43; 45-53) prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Nurodė, kad Energetikos ministerijai 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW ir viršijo suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Akcentavo, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Nurodė, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas VIAP lėšomis, kurios surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų.

Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Dėl to Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius.

Atsakovų nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste, todėl viešuoju interesu pripažintina ir galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Todėl Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Atkreipė dėmesį, kad skundžiama Leidimo gaminti veiklos sąlyga, kaip bendra teisinė nuostata, yra įtraukta į visus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus Leidimus gaminti elektros energiją. Pabrėžė, jog Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjui taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui.

Atsakovų nuomone, pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo gaminti elektros energiją dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pripažintinas nesukeliančiu teisinių pasekmių. Akcentavo ir tai, kad Pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą.

Dar prieš gaudamas Leidimą plėsti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, pareiškėjas galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, šiuo atveju jis negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, atsakovas nemano, kad pareiškėjo teisinė padėtis pablogėjo. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju reikia vertinti ir kitų – visų Lietuvos gyventojų, verslo subjektų – elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus.

Teigė, jog pareiškėjas neįrodė žalos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo padarymo fakto ir realios žalos atsiradimo tikimybės. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos žalos dydį, duomenų apie jam priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą ir paduotą elektros energiją. Pareiškėjas taip pat nepateikė saulės elektrinės, kuriai išduotas Leidimas gaminti, dokumentų, nurodančių, kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, nepateikė pirkimo, planavimo dokumentų, nepateikė įrangos kokybę užtikrinančių dokumentų.

Taigi, jokių objektyvių įrodymų, kad Energetikos ministerija, išduodama skundžiamą Leidimą gaminti, Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to pareiškėjui kilo žala, nėra, todėl reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės žalą atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 78-85) pareiškėjo P. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, AB „Lesto“ 2012 m. kovo 22 d. išdavė Išankstines sąlygas pareiškėjo P. G. saulės elektrinės elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (b. l. 55-57). Pareiškėjas 2012 m. balandžio 24 d. Energetikos ministerijai pateikė prašymą Nr. 12/2-71 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 54). Pareiškėjas 2012 m. birželio 4 d. sudarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. sav. panaudos sutartį (b. l. 62). Energetikos ministerija 2012 m. birželio 8 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP- 0987 (b. l. 8). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. gegužės 21 d. išdavė Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 12ĮP2-41793, kuria patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 9). Pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013 m. birželio 28 d. sudarė Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį Nr. NV-41130-13-0112 (b. l. 11-13, 15-23). Energetikos ministerija pareiškėjui 2013 m. birželio 10 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 fotovoltinėje saulės elektrinėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. sav. (b. l. 10). Leidimo skiltyje „Reguliuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Veiklos vienas iš pagrindinių techninių duomenų – įrengtoji galia - 0,03 MW.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra vienas iš subjektų, kuriam taikomos atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimo priemonės, ir teismui ginčija Leidimo gaminti dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teigia, kad ši nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei jis tikėjosi pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimu.

Teismas nurodė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja AIEĮ, rėmėsi jo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi.

Nurodyta, jog pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Leidimas plėtrai pareiškėjui buvo išduotas 2012 m. birželio 8 d., t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013 m. vasario 1 d.). Nagrinėjamu atveju Leidimą gaminti pareiškėjas gavo galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo doktrina (2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai), pažymėjo, jog pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo reiškiami analogiško turinio reikalavimai, aukščiau aptartos konstitucinės jurisprudencijos kontekste atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, kaip skatinimo priemones nustatydamas fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą.

Atlikusi ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo analizę, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Teismas akcentavo, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., KT 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Nurodytoje nutartyje pasisakyta ir dėl byloje analizuojamo ribojimo, kuris, pasak išplėstinės teisėjų kolegijos, yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo didėjimui vartotojams. Pasak išplėstinės teisėjų kolegijos, gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., KT 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat vertino ir tai, jog byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius, o visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Taigi, ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių, tačiau tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą; pakeitimai turi nepaneigti įgytos teisės esmės ir atitikti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz.

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Vertinta, jog nagrinėjamu atveju Leidimas plėsti pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o Leidimas gaminti – 2013 m. birželio 10 d., t. y. galiojant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai, galiojančiai nuo 2013 m. vasario 1 d. Išduodama šį leidimą, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380, 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę.

Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi galiojant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima teigti, kad nauju teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pažymėta, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Priešingai, pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas jam priklausančioje saulės elektrinėje elektros energijos negamina. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti besąlygišką išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismų praktika analogiškoje byloje, daryta išvada, kad Energetikos ministerijos išduotas Leidimas gaminti ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją leidimuose gaminti elektros energiją nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą, t. y. negautas pajamas dėl naujos redakcijos AIEĮ taikymo, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti dalies, kurioje įtvirtina sąlyga, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, nes pareiškėjui pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas, nei buvo numatytas iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusioje AIEĮ redakcijoje ir toks tarifo sumažinimas, kaip minėta, nepažeidžia proporcingumo principo, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, taigi pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo taip pat negali būti tenkinamas, todėl atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, nurodyta, jog atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas netenkintinas.

III. Pareiškėjas P. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89-97), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: (1) panaikinti Leidimo gaminti dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; (2) įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiskuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; (3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už jam priklausančios neintegruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo motyvą dėl retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo. Tokia išvada prieita neįvertinus Leidimo plėtrai ir Pakeitimo įstatymo sukeliamų pasekmių. Sprendžiant dėl retrospektyvaus minėtos nuostatos galiojimo, esminę reikšmę turi ne Leidimo gaminti išdavimo data, bet nustatymas, ar ji padarė poveikį teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šios nuostatos priėmimo. Pareiškėjo vertinimu, remiantis 2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi ir Aprašo 6.2, 8.2 ir 9 punktais, pareiškėjas jau 2012 metais buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, kuris turėjo būti taikomas 12 metų nuo Leidimo gaminti išdavimo. Tuo tarpu dėl Įstatymo pakeitimo pareiškėjui priklausantis fiksuotas tarifas sumažintas iki 0,69 Lt/kWh. Taigi, Pakeitimo įstatymas turi retrospektyvinį poveikį pareiškėjo įgytų teisių apimčiai. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2834/2013, atsakovų atsiliepimuose išdėstyti argumentai, Pakeitimo įstatymo aiškinamasis raštas, šio įstatymo rengimo metu vykusios diskusijos, Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo sprendimas panašioje byloje (pridedamas). Pareiškėjo nuomone, Pakeitimo įstatymu galimai pažeidžiami Konstitucija ir lex retro non agit principas.

2) Pareiškėjo teisėtus lūkesčius dėl 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo taikymo lėmė ne subjektyvios viltys ar verslo rizika, bet Leidimo plėtrai metu galiojęs teisinis reglamentavimas ir 2012 m. birželio 8 d. išduotas Leidimas plėsti, t. y. teisėtas lūkestis dėl nurodyto dydžio fiksuoto tarifo 12 metų buvo sukurtas įstatymo lygmeniu. Atkreipia dėmesį į Įstatyme naudojamus sąvokas: fiksuotas tarifas, gamintojui garantuojamos pajamos, nekintančios skatinimo priemonės. Nesutinka su teismo vertinimu, kad byloje analizuojamas ribojimas (fiksuoto tarifo sumažinimas) pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Šiuo aspektu pažymi, jog atsinaujinančių energetikos išteklių plėtra ir jų panaudojimas pats savaime yra viešasis interesas, o elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių – VIAP. Pritaria, kad valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tačiau tai nereiškia, kad reguliavimas turi būti vykdomas pažeidžiant konstitucinius lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principus, neišlaikant pamatinių teisėkūros reikalavimų. Teismo argumentai dėl verslininkų rizikos, nuostolių, vartotojų kaip silpnesnės šalies gynimo nepagrįsti.

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju sutartiniai santykiai tarp pareiškėjo ir elektros energijos vartotojų nesusiklostė, galima kalbėti tik apie administracinius santykius tarp elektros energijos gamintojų ir valstybės, kuriame pareiškėjas yra akivaizdžiai silpnesnioji šalis. Mano, kad jei teismas ėmėsi vertinti Įstatymo pakeitimo priežastis ir jo konstitucingumo klausimą, turėjo būti įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Šiuo aspektu pažymi ir tai, kad administracinis teismas nevertina administracinio akto bei veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tad argumentai dėl galimo elektros energijos kainos padidėjimo neturi teisinės reikšmės ginčui.

Nepaisant to, motyvai dėl galimo ženklaus kainos padidėjimo neparemti objektyviais duomenimis, yra prielaidų pobūdžio, prieštarauja logikai. Pastebi, jog svarstant Pakeitimo įstatymo projektą buvo deklaruojama teisėtų lūkesčių apsauga, tačiau to nebuvo paisyta. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog Pakeitimo įstatymas saulės elektrinių plėtotojams nenumatė protingo pareinamojo laikotarpio, nors tai sąlygojo finansinius praradimus.

3) Reikalavimas dėl žalos atlyginimo teismo atmestas formaliai konstatavus, kad nėra vieno iš būtino civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų, tuo tarpu, pareiškėjo nuomone, akivaizdu, jog neteisėtos gamybos leidimo dalies priėmimas (pirmi du skundo reikalavimai) yra pakankama sąlyga konstatuoti esant neteisėtus atsakovų veiksmus.

4) Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio konstitucingumo nustatymo. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. rašytiniame prašyme šiuo aspektu išdėstytų argumentų.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 137-146) prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Pasisakydamas dėl viešojo intereso gynimo, nurodo, kad 2012 metais Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, numatytą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta tiek prašymų statyti saulės elektrines, bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, elektros energijos kaina vartotojams ženkliai padidėtų.

Taip būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Todėl Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant tik iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, siekė 69 MW ir Įstatymo tikslą viršijo 7 kartus. Dėl to elektros kaina vartotojams galėjo padidėti apie 0,7 ct/kWh. Remiasi Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, teigia, jog Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekdamas apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – priimti Įstatymo pakeitimus.

Vertina, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimas – kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Pažymi, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės veiklos rizikos tenka jiems patiems, tuo tarpu vartotojai (elektros energijos), turi būti įstatymo ginami papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatos pakeistos ginant vartotojus. Verslininkai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai rūpestingai, įvertinti verslo riziką, elektros kainų pasikeitimus.

2) Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusios minėtoje byloje nagrinėtame apeliaciniame skunde. Atkreipia dėmesį, jog, kaip ir minėtoje byloje, šiuo atveju nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

3) Įstatymas įgyvendina 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB bei kitus teisės aktus, atkreipia dėmesį į minėtos direktyvos preambulės 25 punktą. Skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo, nėra hipotetinio pobūdžio, atsiliepime pateikti duomenys (lentelė) informuoja kaip vartotojams didėtų elektros energijos kaina padidėjus suminei saulės elektrinių galiai.

4) Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika panašiose bylose, mano, kad šiuo atveju vertinami teisės aktų leidėjo veiksmai, įgyvendinat plačią diskreciją formuojant ir vykdant valstybės ekonominę politiką, užtikrinant galimybę nustatyti elektros energijos supirkimo tarifą atitinkantį Įstatymą ir Elektros energijos, pagamintos, naudojant atsinaujinančius energijos išteklus, tarifų nustatymo metodiką, patvirtinta Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233.

5) Pažymi, jog pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė. atitinkančia projekto, norminių teisės aktų reikalavimus, bei galima naudoti pagal paskirtį pripažinta jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui – 2013 m. gegužės 21 d. Iš Inspekcijos 2013 m. gegužės 21 d. pažymos, matyti, kad Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 d. galiojimo metu pareiškėjas elektrinės, kuriai šiuo metu išduotas Leidimas gaminti, neturėjo. Tad Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalis pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikoma ir atitinkamai pareiškėjas, Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) galiojimo metu, neįgijo teisės į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą.

6) Dėl žalos atlyginimo, nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kad aptariama saulės elektrinė gamina ir parduoda elektros energiją. Pareiškėjas neinformavo apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, jos nepateikia, tad darytina išvada, jog nuostoliai negali susidaryti, kai elektros energija yra negaminama ir neparduodamas. Sutartis yra vienas iš pagrindinių dokumentų, kurie objektyviai, įvertinus saulės elektrinės galią, pastatymo būdą (integruota ar neintegruota), informuoja, kokia šiai elektrinei bus taikoma elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas faktinėmis aplinkybėmis neįrodo, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju pažeisti. Priimdamas Pakeitimo įstatymą, Seimas veikė savo kompetencijos ribose, tad nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Taigi, nėra vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti būtino elemento – neteisėtų veiksmų. Pažymi, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu (be žyminio mokesčio kvito originalo ir atstovavimo sutarties kopijos) pateikė 2012 m. sausio 25 d. Karališkojo teisingumo teismo sprendimo byloje Nr. C1/2012/0023 kopijas anglų ir lietuvių kalbomis, tačiau pagrindo pridėti jų prie nagrinėjamos bylos nėra.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl minėto teismo sprendimo kopijas atsisakytina priimti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtais Energetikos ministerijos veiksmais priimant Leidimą gaminti, priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas.

Pastarojoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo travaux preparatores, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad AB „Lesto“ 2012 m. kovo 22 d. išdavė Išankstines sąlygas pareiškėjo P. G. saulės elektrinės elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (b. l. 55-57). Pareiškėjas 2012 m. balandžio 24 d. Energetikos ministerijai pateikė prašymą Nr. 12/2-71 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 54). Pareiškėjas 2012 m. birželio 4 d. sudarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. sav. panaudos sutartį (b. l. 62). Energetikos ministerija 2012 m. birželio 8 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0987 (b. l. 8). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. gegužės 21 d. išdavė Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 12ĮP2-41793, kuria patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 9). Pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013 m. birželio 28 d. sudarė Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį Nr. NV-41130-13-0112 (b. l. 11-24). Energetikos ministerija pareiškėjui 2013 m. birželio 10 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1822 fotovoltinėje saulės elektrinėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. sav. (b. l. 10). Leidimo skiltyje „Reguliuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Leidimu reguliuojamos veiklos vienas iš pagrindinių techninių duomenų – įrengtoji galia – 0,03 MW.

Pareiškėjas, kaip nurodoma skunde, Leidimą plėsti gavęs 2012 m. birželio 8 d., t. y. galiojant 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo redakcijai, tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai jam bus taikomas tik 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu.

Bylos duomenimis, tarp pareiškėjo ir AB „Lesto“ yra sudaryta tik aukščiau nurodyta Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartis. Į bylą nėra pateikta ir nėra duomenų, jog tarp pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudaryta Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis. Skunde pirmosios instancijos teismui, parengtame 2013 m. liepos 15 d., nurodyta, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 28 d. sudarė minėtą Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį pagal kurią, pareiškėjo saulės elektrinės prijungimo terminas – 60 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo dienos, tačiau iki skundo pateikimo dienos pareiškėjo saulės jėgainės prijungimo ir apskaitos prietaisų montavimo darbai nėra atlikti (b. l. 6). Rašytiniuose paaiškinimuose, parengtuose 2013 m. rugpjūčio 30 d., paaiškinta, jog pareiškėjo saulės elektrinėje elektros energija dar nėra gaminama, nes AB „Lesto“ iki šios dienos nėra užbaigusi elektrinės prijungimo prie elektros tiekimo tinklų darbų ir nesumontavusi elektros apskaitos prietaisų, pažymėta, kad elektros energijos gamybą planuojama pradėti artimiausiu metu (b. l. 31). 2014 m. sausio 28 d. vykusio teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjo atstovas, atsakydamas į teisėjos klausimą, patvirtino, jog, jo žiniomis, pareiškėjas negamina elektros energijos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam, tuo atveju, jei jis pradės gaminti elektros energiją, bus taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Minėta, procesiniuose dokumentuose pareiškėjas tai, jog dar negamina elektros energijos, siejo su tuo, kad AB „Lesto“ nėra užbaigusi elektrinės prijungimo prie elektros tiekimo tinklų darbų ir nesumontavusi elektros apskaitos prietaisų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas elektros energijos negamina dėl to, jog elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju, tarifų dydžių koregavimu pareiškėjo įgytos teisės esmė nebuvo paneigta, proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

Pažymėtina ir tai, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šį leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pirmojo ir antrojo pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. naikinti Leidimo gaminti dalį bei įpareigoti Energetikos ministeriją jį koreguoti.

Dėl trečiojo skundo reikalavimo – priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už pareiškėjui priklausančios neintegruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su neteisėtais Energetikos ministerijos veiksmais priimant Leidimą gaminti.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad Energetikos ministerijos veiksmai priimant Leidimą gaminti, atlikti vadovaujantis įstatymų nuostatomis, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi nagrinėjamu atveju, nesant vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog pareiškėjui negaminant elektros energijos, nepateikus jokių įrodymų apie jo galimai patiriamą žalą, konstatuotina, jog nėra įrodyta ir antroji valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – žala, kas suponuoja ir trečiosios sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos, neegzistavimą.

Dėl nurodytų priežasčių, skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina pareiškėjo keliamas abejones dėl pareiškėjo nurodytos Pakeitimo įstatymo nuostatos galimo prieštaravimo Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas