A-525-813-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-813/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02389-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–5; 17–18) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5707(11);

2) įpareigoti Ministeriją išnagrinėti iš esmės jo 2013 m. gegužės 6 d. prašymą dėl paskirto dydžio valstybinės pensijos mokėjimo ir dokumentų pateikimo.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad 2013 m. gegužės 6 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti sumažintą pensijos dalį, tačiau atsakovas, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas galimai praleido terminą kreiptis dėl pensijos dalies grąžinimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, atsisakė nagrinėti jo prašymą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokėjimų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias jam buvo sumažinta paskirta valstybinė pensija, neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinajame įstatyme nėra numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas. Pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį numatytas tik sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimas, kuris nėra įvykdytas iki šiol. Valstybė, Laikinajame įstatyme nustačiusi Vyriausybei pareigą nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, kad sumažintų pensijų nesumokėta dalis turi būti grąžinta. Kadangi Vyriausybės neveikimas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki šiol yra tęstinis, vertino, jog terminas prašyti išmokėti neišmokėtos pensijos dalį nėra praleistas.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą (b. l. 22–23), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, negali pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, nes tai nenumatyta įstatymuose. Atsakovo nuomone, teismas pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį galėtų tik tuo atveju, jei nebūtų įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.); jei tai nebūtų išimtį iš bendros taisyklės nustatanti teisės norma. Vertino, jog ginčo santykį (terminą kreiptis į pensiją mokančią instituciją su ikiteisminiu skundu) reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu <...> nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip šeši mėnesiai. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimo faktą sužinojo 2010 m. vasario 26 d., pirmą kartą išmokėjus jam sumažintą pensiją. Iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas sužinojo paskutinį pažeidimo elementą - apie pensijos sumažinimo neteisėtumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjas skundą turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai. Kadangi pareiškėjas praleido kreipimosi į pensiją mokančią instituciją terminą, jo skundą atsisakyta nagrinėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 35–41) pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5707(11). Priteisė V. S. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 10 804,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad Ministerijos 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 11SP-1952 pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neterminuotai paskirta 914,41 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjui valstybinė pensija paskirta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 772,04 Lt. Pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta. 2013 m. gegužės 6 d. pareiškėjas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Ministerija 2013 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 1D-5707(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas praleido VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos kreiptis į pensiją mokančią instituciją. Teismas citavo Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, teismas darė išvadą, kad V. S. paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota neteisėtai. Teismas vertino, jog byloje esanti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. birželio 7 d. 06-07 pažyma apie 2010-2012 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-3793 patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėta 10804,04 Lt pensijos.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), teismas vertino, kad pagal minėtoje nutartyje esantį išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą aptariamo ginčo atveju taikytinos ne VAĮ, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejus metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Valstybinė pensija yra laikytina periodine išmoka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 punktas reikalavimams dėl palūkanų ir kitų periodinių išmokų nustato sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. vasario mėnesį, o į Ministeriją kreipėsi 2013 m. gegužės 6 d., teismas darė išvadą, kad jis termino kreiptis į teismą nepraleido. Be to, net ir tuo atveju, jeigu kreipimosi į Ministeriją dėl neišmokėtos pensijos dalies termino eigos pradžia būtų skaičiuojama nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucinio Teismo 2012 vasario 6 d. nutarimo paskelbimo), tektų pripažinti, kad ginčo atveju Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas nėra praleistas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Ministerijos sprendimas Nr. 1D-5707(11) yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, jog ginčams dėl valstybinių pensijų nepriemokos priteisimo taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Ministerijos sprendimas užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies išmokėjimo.

Teismo vertinimu, panaikinęs ginčijamą sprendimą ir įpareigodamas atsakovą atlikti ikiteisminę administracinio ginčo nagrinėjimo procedūrą pareiškėjo atžvilgiu, būtų nepagrįstai apsunkintas pareiškėjo turtinių teisių ir interesų teisminį gynimas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jo 2013 m. gegužės 6 d. prašymą atmestinas. Teismas sprendime taip pat pažymėjo, jog nors skunde, gautame 2013 m. liepos 23 d., pareiškėjas teismui nereiškia reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau tiek iš pirminio skundo, tiek iš priimto skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, iš esmės siekia gauti valstybinės pensijos nepriemoką.

Taigi, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas vertino, jog pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą teisminės gynybos jis nepraleido. Remdamasis jau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas nurodė, kad neišmokėtos pensijos dalis (10 804,04 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos.

Pareiškėjui taip pat priteistas 100 Lt bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą. Ši suma nuo pareiškėjo prašytos 500 Lt sumos sumažinta įvertinus tai, kad byla nėra sudėtinga, nereikalaujanti specialių žinių, pareiškėjo paduoto skundo turinys atitinka skundams analogiško pobūdžio ginčo bylose.

III. Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44–45), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir bylą ABTĮ 101 straipsnio 7 dalies pagrindu nutraukti. Nusprendus apeliacinio skundo netenkinti, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodo šiuo pagrindinius argumentus:

1) Ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama atitinkamus sprendimus privalo vadovautis VAĮ nuostatomis. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.), jo prašymas paliktas nenagrinėtu remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi.

2) Palikdama prašymą nenagrinėtą Ministerija aiškiai nurodė to teisinį pagrindą ir termino eigos pradžią, nesivadovavo skundžiamame teismo sprendime nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais dėl skundo padavimo termino ar CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas 5 metų senaties terminas nebuvo vertinamas ir taikytas, nes prašymas paliktas nenagrinėtu, be to, minėtoje nutartyje ir šioje byloje skiriasi kreipimosi į valstybinę pensiją mokančią instituciją laikotarpis, teisinis reguliavimas dėl skundo padavimo termino.

3) Nesutinka, kad panaikindamas Ministerijos sprendimą, teismas ne įpareigojo Ministeriją iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą, bet priteisė neišmokėtą pensijos dalį, nors, kaip nustatyta byloje, į Ministeriją pareiškėjas kreipėsi praėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose taikomam Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų skundo padavimo terminui. Taip teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pratiką, taikė 1.125 straipsnio 9 punkte numatytą sutrumpintą 5 metų senaties terminą, dėl to netinkamai išsprendė bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5707(11), priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 10 804,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Kaip (remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir šios bylos faktinėmis aplinkybėmis) buvo pažymėta 2014 m. birželio 18 d. nutartyje (b. l. 51-55), vertintina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, nes apie savo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 4 d. (b. l. 12), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą – momento.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Taigi iš esmės sutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, esant pagrindui bylą nutraukti.

Vis dėlto, kaip pažymėta ir 2014 m. birželio 18 d. nutartyje, nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Tad pareiškėjui minėta 2014 m. birželio 18 d. nutartimi buvo pasiūlyta pateikti poziciją dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėjas 2014 m. birželio 20 d. (b. l. 61) teismui pateikė prašymą (b. l. 58-60), prašydamas dėl objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo, sumokėjimo skundui paduoti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Nurodo, kad terminą skundui pateikti praleido dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Teisinis neaiškumas sąlygojo tai, kad jis galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors ir paduotas apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principus, tenkinamas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo skųsto Ministerijos sprendimo, kuriuo jo prašymas paliktas nenagrinėtu remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, teisėtumo, bei, kad panaikindamas šį sprendimą teismas turėjo ne priteisti neišmokėtą pensijos dalį, o įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, 2013 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija, konstatavo, jog „nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį.“. Pastarojoje nutartyje (administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) taip pat nurodyta, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atitinkamai Ministerijos sprendimas, kuriame pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu, nes praėjo 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat pažymėjo, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

Nurodyti argumentai leidžia atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs pareiškėjo skųstą Ministerijos sprendimą, turėjo įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą, o ne priteisti pensijos nepriemoką. Kartu akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo nepagrįstą išvadą, kad ginčams dėl valstybinių pensijų nepriemokos priteisimo taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas 2013 m. liepos 4 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l.

12) teismui pateiktame skunde prašė panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5707(11), kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 6 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 10 804,04 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi (b. l. 13-14), spręsdamas 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, priėjo prie išvados, kad skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių skundui keliamus reikalavimus, todėl nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, be kita ko, pasiūlydamas reikalavimą formuluoti tik Ministerijos sprendimo Nr. 1D-5013(11) atžvilgiu (prašant jį panaikinti ar pan.), kartu prašant įpareigoti Ministeriją išnagrinėti jo prašymą, atsisakant kitų pateiktų skundo reikalavimų, atsakovu įvardijant tik Ministeriją. 2013 m. liepos 23 d. pareiškėjas teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5707(11) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš esmės jo prašymą dėl paskirto dydžio valstybinės pensijos mokėjimo ir dokumentų pateikimo.

Taip prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš patikslinto skundo matyti, kad pareiškėjas atsisakė savo pirminiame skunde pareikšto reikalavimo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ne savo iniciatyva, bet vadovaudamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartimi. Vis dėlto, priimdamas 2013 m. spalio 22 d. sprendimą teismas pažymėjo, kad „nors skunde, gautame 2013 m. liepos 23 d., pareiškėjas teismui nereiškia reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau tiek iš pirminio skundo (b. l. 1-5), tiek iš priimto skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, iš esmės siekia gauti valstybinės pensijos nepriemoką.

Taigi, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą teisminės gynybos jis nepraleido (žr. LVAT 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika taip pat leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą“.

Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, jog pagal bendrą taisyklę, teismas neturi teisės viršyti skundo reikalavimų ir patenkinti daugiau reikalavimų, nei buvo pareikšta teismo priimtame skunde. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 82 straipsnio 7 dalies, 72 straipsnio, 86 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2007 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-217/2007 pažymėjo, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties (publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 1 (11), 2007 m.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-944/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šios individualios bylos aplinkybes, tai, kad pareiškėjas pirminiame skunde teismui buvo pateikęs reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo ir jo atsisakė iš esmės vadovaudamasis teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, iš teismo priimto skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas siekia, kad jam būtų grąžinta ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis, atsižvelgiant į pažeistos teisinės vertybės svarbą pareiškėjui, šalių padėtį, vertintina, jog teismas pagrįstai priėmė sprendimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas teismo priimtame skunde, tačiau yra tiesiogiai su juo susijęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės ir procesinių staigmenų negalimumo principų pažeidimo.

Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, t. y. pirmosios instancijos teismui patenkinus pareiškėjo skundą, nors jis buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą, tačiau pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino atnaujinimo ir teismui šį prašymą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5707(11), priteisti pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 10 804,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 bei vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose), laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde prašoma, tuo atveju, jei teismas nuspręs apeliacinio skundo netenkinti, pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad nurodyta data jau suėjo, apeliaciniame skunde pateiktas prašymas tapo neaktualiu, todėl jį patenkinti nėra pagrindo, jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas