A-261-532-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-532/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01485-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3) prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK), 440,10 Lt turtinės ir 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nors 2011 m. liepos 1 d. jokio pažeidimo nepadarė Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos (toliau – ir Kelių policijos valdyba) pareigūnai 2011 m. lapkričio 4 d. neteisėtai surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2011 m. liepos 1 d. apie 17 val. Vilniuje, Ozo g., vairuodamas automobilį „Mazda 626“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisykles ir taip padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir neteisėtai atėmė iš pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą.

Neteisėtai 2011 m. lapkričio 4 d. atimtą vairuotojo pažymėjimą pareiškėjas iš Kelių policijos valdybos atsiėmė tik 2012 m. spalio 26 d., kai įsiteisėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kuriuo buvo nutrauktas Kelių policijos valdybos neteisėtai pradėtas ir vykdytas administracinis procesas, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Dėl to, kad Kelių policijos valdyba buvo atėmusi pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą, iki 2012 m. spalio 26 d. pareiškėjas neturėjo galimybių vairuoti automobilio, dėl ko patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 9 d. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą prašydamas priteisti turtinę ir neturtinę žalą, tačiau Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-12969-821/2012 atsisakė priimti ieškinį. Pareiškėjas su 2012 m. lapkričio 23 d. atskiruoju skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau 2013 m. balandžio 28 d. gavo Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-137-232/2013, kurioje nurodyta, kad, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Pareiškėjas pažymi, kad iki 2012 m. lapkričio 9 d. kelis kartus kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti neteisėtai paimtą vairuotojo pažymėjimą, tačiau Kelių policijos valdyba vis atsisakydavo jį grąžinti. Dėl to, kad neturėjo vairuotojo pažymėjimo, pareiškėjas buvo priverstas asmeniniais reikalais važinėti ne nuosavu, o Vilniaus miesto viešuoju ir tarpmiestiniu transportu, pirkti Vilniaus miesto transporto nuolatinius mėnesinius bilietus. Už 2012 gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesinius nuolatinius miesto autobusų bilietus mokėjo po 42,50 Lt, o už tokius pat bilietus už 2012 m. rugsėjo ir spalio mėnesius mokėjo po 50 Lt.

Viso už nuolatinius miesto transporto bilietus sumokėjo 250 Lt. Kadangi asmeniniais reikalais nebegalėjo naudotis savo automobiliu, todėl autobusais važiavo 2012 m. vasario 25 d. per Kauną į Raudondvarį ir atgal (už kelionę sumokėjo 23,55 Lt), 2012 m. birželio 22 d. į Raudondvarį ir atgal (sumokėjo 23,55 Lt), 2012 m. kovo 13 d. į Kauną ir atgal (sumokėjo 20 Lt), 2012 m. balandžio 6 d. į Kauną ir atgal (sumokėjo 19 Lt), 2012 m. balandžio 14 d. į Kauną už 20 Lt, 2012 m. gegužės 24 d. į Kauną ir atgal (sumokėjo 20 Lt), 2012 m. rugpjūčio 5 d.

į Palangą ir atgal (sumokėjo 64 Lt). Iš viso kelionėms tarpmiestiniais autobusais pareiškėjas skyrė 190,10 Lt. Taip susidarė 440,10 Lt turtinė žala. Be to, atsakovas padarė pareiškėjui didelę moralinę žalą, kai neišsiaiškinęs ir nenustatęs, ar apskritai buvo eismo įvykis (šio tariamo eismo įvykio metu jokia žala niekam nebuvo padaryta) ir ar pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, siuntė raštus į Lietuvos advokatūrą reikalaudamas, kad Lietuvos advokatų taryba įpareigotų jį vykti į Kelių policijos valdybą.

Atsakovo raštais Lietuvos advokatūrai pareiškėjui buvo sukelti dideli nepatogumai, ženkliai pablogėjo reputacija, buvo pažemintas, įvyko normalaus bendravimo su Lietuvos advokatais galimybių sumažėjimas. Dėl šių tyčinių ir neteisėtų atsakovo veiksmų Lietuvos advokatų taryba be pagrindo reikalavo, kad pareiškėjas žodžiu ir raštu pasiaiškintų dėl nepadarytų administracinių teisės pažeidimų. Didelė moralinė žala buvo padaryta ir tada, kai policijos pareigūnai, nenustatę, ar pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, laukė automobilių aikštelėje prie Vilniaus miesto apylinkės teismo, o, kai pareiškėjas į ją atvažiavo, pirmiausia, neteisėtai iš jo, tarsi iš užkietėjusio pažeidėjo, neprisistatę atėmė vairuotojo pažymėjimą, o tik po to ėmė rašyti tariamo pažeidimo protokolą, nors 2011 m. lapkričio 4 d. jis jokio pažeidimo nepadarė.

Tokiais veiksmais atsakovas sukėlė pareiškėjui nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogino reputaciją. Didelę moralinę žalą pareiškėjui padarė daugiau nei metus prieš jį vykdytas terorizuojantis administracinis persekiojimas, vairuotojo pažymėjimo neturėjimas, kurį nuo 1977 m. nešiojo su savimi kasdien, neteisėtas vairuotojo pažymėjimo atėmimo faktas, nes pareiškėjas nebegalėjo važinėti su nuosavu automobiliu, o nevažinėjamas automobilis puvo ir gedo kieme, visiškai išsikrovė ir nepataisomai sugedo jo akumuliatorius bei žolė pradėjo augti automobilio durelėse ir pačiame automobilyje, o komunalininkai vis bandydavo jį nutempti, nes galvodavo, kad jis yra pamestas.

Kadangi neteisėtai buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas, pareiškėjas dešimt mėnesių negalėjo aplankyti tėvų kapų Duokiškyje, į kur joks maršrutinis transportas nevažiuoja, negalėjo nuvažiuoti pas ten gyvenančius labai artimus giminaičius, negalėjo nuvažiuoti į automobilio techninę apžiūrą, dažnai būdavo priverstas atsisakyti vykti darbo reikalais net į Vilniaus miesto 5 policijos komisariatą, nes vienintelis viešasis 75 maršruto autobusas link šio komisariato važiuoja tik kas valandą. Dėl to buvo nuolatiniai nepatogumai, nuolatinis bendravimo ir darbo galimybių sumažėjimas, reputacijos pablogėjimas, emocinė depresija, nes automobilis pareiškėjui yra darbo įrankis, o ne prabangos ir laisvalaikio priemonė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 19-23) atsakovas pažymėjo, kad 2011 m. lapkričio 4 d. Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus pareigūnė A. R. dėl Kelių eismo taisyklių 109, 232 punktų pažeidimų surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. F384432. Protokole pažymėta, kad 2011 m. liepos 1 d. apie 17 val. 00 min. Ozo g., Vilniuje, A. R., vairuodamas automobilį „Mazda 626“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir persirikiuodamas, nedavė kelio automobiliui „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojančiam gretima juosta ta pačia kryptimi, susidūrė ir apgadino abu automobilius, iš eismo įvykio vietos pasišalino tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 109 ir 232 punktų reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Kadangi administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjas pasirašyti ir paimti atsisakė, jis A. R. buvo išsiųstas paštu ir papildomai pareiškėjas buvo informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu atsisakyta patraukti A. R. administracinėm atsakomybėn, administracinė byla jo atžvilgiu nutraukta, teismas padarė išvadą kad A. R. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, neįrodyta.

Byla nutraukta ne dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, o dėl įrodymų nepakankamumo. Remiantis ATPK 257 straipsniu, bylą nagrinėjantis pareigūnas turėjo teisę vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, bylos įrodymai patvirtina, kad įtarimas dėl padaryto pažeidimo ir vertinimas priimant sprendimą nutraukti administracinės bylos teiseną buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, byloje nėra įrodyta, kad pareigūnai, tirdami bylą, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai. Kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos.

Teisiškai reikšmingu pripažįstamas tik tiesioginis priežastinis ryšys tarp valdžios aktų ir atsiradusios žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Būtinos sąlygos civilinės atsakomybės taikymui yra:

a) veiksmų neteisėtumas, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį yra laikomi institucijų ir pareigūnų aktai ar šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, šiuo atveju jokie norminiai aktai pažeisti nebuvo, pareigūnų veiksmų neteisėtumo konstatuota nebuvo, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu administracinio pažeidimo byloje Nr. A2.6.-3064-295/2012 nekonstatavo Kelių policijos valdybos veiksmų neteisėtumo, to negalima konstatuoti ir šiame nagrinėjamame ginče, nes, patraukiant pareiškėją administracinėn atsakomybėn bei suvaržant jo teisę naudotis vairuotojo pažymėjimu jokie teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo, Kelių policijos valdybos pareigūnai veikė pagal galiojančių ATPK nuostatų reikalavimus savo kompetencijos ribose, nenustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalos pareiškėjui; b) žalos padarymo faktas – pareiškėjas jokiais rašytiniais dokumentais nepagrindė neturtinės žalos buvimo fakto bei jos dydžio, pareiškėjo nurodyta turtinė žala nesusijusi priežastiniu ryšiu su Vilniaus apskrities VPK pareigūnų veiksmais;

c) priežastinis ryšys – pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto, nepagrindė žalos padarymo fakto ir taip pat nenurodė priežastinio ryšio egzistavimo tarp šių dviejų savo teiginių dėl žalos padarymo.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio atsakovas nurodė, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis reglamentuoja žalos, padarytos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus darbuotojo kaltės. Valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai turėjo veikti. Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp priešingu teisės pažeidėjo veiksmu ir žalos arba nuostoliu (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis).

Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė. Pagal CK 6.271 straipsnį, būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, todėl šiuo atveju nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, nes neįrodyti Vilniaus apskrities VPK pareigūnų neteisėti veiksmai, nenustatytas priežastinis ryšys tarp Vilniaus apskrities VPK pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos. CK 6.247 straipsnyje nurodoma, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių.

Nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo taikyti CK 6.249 straipsnio 1 dalies normos ar, remiantis ja, priteisti žalą. Veiksmų neteisėtumu pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį yra laikomi institucijų ir pareigūnų aktai ar šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šiuo atveju priimant sprendimą norminiai teisės aktai pažeisti nebuvo, pareigūnas veikė taip, kaip turėjo veikti. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodė, kad patyrė nuostolius, kuriuos įvardija kaip naudojimosi Vilniaus miesto viešuoju ir tarpmiestiniu transportu išlaidas – pirko mėnesinius bilietus, taip pat tarpmiestinio transporto bilietus, iš viso pareiškėjas nurodo 440,10 Lt sumą. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-462 patvirtintos Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos (nauja redakcija nuo 2007 m. liepos 1 d., toliau – Instrukcija) 12 punktu, jeigu padarytas pažeidimas, už kurį pagal ATPK gali būti atimta teisė vairuoti transporto priemonę, ir vairuotojui už šį pažeidimą surašytas protokolas, iš vairuotojo paimamas vairuotojo pažymėjimas (laikinas leidimas vairuoti transporto priemones), jei jo nėra – transporto priemonės registracijos dokumentai ir atitinkamai išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę arba laikinas transporto priemonės registracijos liudijimas.

Esant reikalui, laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę gali būti pratęstas policijos įstaigoje, kurioje nagrinėjama byla, taigi šiuo atveju pareiškėjo, o ne atsakovo pareiga buvo pasirūpinti laikino leidimo galiojimo pratęsimu. Pareiškėjui 2011 m. lapkričio 4 d. surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. F-3 84432 ir paėmus vairuotojo pažymėjimą jam, vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 4 dalimi, buvo išduotas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę. Laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę suteikia teisę vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas galėjo vairuoti transporto priemone pats ir tikrai jam nebuvo būtinybės naudotis visuomeniniu transportu.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti išlaidas transportui neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų ir šios išlaidos yra visiškai nepagrįstos. Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus. Kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Teisiškai reikšmingu pripažįstamas tik tiesioginis priežastinis ryšys tarp valdžios aktų ir atsiradusios žalos. Neturtinė žala atlyginama, jeigu ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.

Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksniai ar veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini geros reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę.

Reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Asmuo, reikalaujantis priteisti žalos atlyginimą privalo įrodyti žalos atsiradimo faktą, nuostolių dydį, nes būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas pagal įstatymą (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.271 straipsniai) nėra preziumuojamas. Pareiškėjas privalo pagrįsti savo reikalavimus leistinais įrodymais (CPK 177 straipsnis). Pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus ieškovo ieškinyje pateiktus paaiškinimus, patvirtinančių ieškovo nurodomas aplinkybes dėl ieškovui padarytos neturtinės žalos.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pats visais įmanomais būdais stengėsi vilkinti administracinės bylos tyrimo procesą: kviečiamas atvykti į Kelių policijos valdybą piktybiškai neatvykdavo, jo gyvenamosios vietos ar darbovietės adresu jam įteikti kvietimus buvo neįmanoma, su juo buvo bandoma susisiekti telefonu, tačiau pareiškėjas su tyrėja telefonu bendrauti vengė. Dėl šios priežasties teko kreiptis į Lietuvos advokatūrą siekiant surasti pareiškėją ir atlikti procesinius veiksmus, reikalingus ištirti 2011 m. liepos 1 d.

įvykusį eismo įvykį. Teigia, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš pareiškėjo pareiškimo visiškai neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta 7 000 Lt, be to, pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą nurodytą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, savaime neįrodo policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

Minėta, pareiškėjui buvo inkriminuoti du administraciniai teisės pažeidimai, numatyti ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Už pastarąjį pažeidimą sankcijoje numatyta bauda vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinis areštas nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Kelių policijos valdybos pareigūnai, nustatę šio pažeidimo požymius ir surašę pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą, paėmė pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą ir išdavė laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę iki 2011 m. gruodžio 23 d. (teismo posėdis buvo numatytas 2011 m. lapkričio 23 d. 8.30 val.). Bylos nagrinėjimas tęsėsi ilgiau nei iki 2011 m. gruodžio 23 d., todėl pareiškėjui išduoto laikino leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimo terminas galėjo būti pratęstas, tačiau pareiškėjas dėl šio termino pratęsimo į policijos įstaigą nesikreipė (pareiškėjas kreipėsi tik dėl vairuotojo pažymėjimo grąžinimo). Kelių policijos valdybos pareigūnams nėra numatyta pareigos savo iniciatyva pratęsti pareiškėjui išduotą laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę. Taigi pareiškėjo patirtos išlaidos viešajam transportui neturint vairuotojo pažymėjimo sietinos ne su Kelių policijos valdybos pareigūnų neteisėtais veiksmais, o su paties pareiškėjo neveikimu.

Pareiškėjui kaip profesionaliam teisininkui (advokatui) negalėjo būti nežinoma, kad jis turi teisę prašyti policijos įstaigos pratęsti laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę, tačiau jis į policijos įstaigą kreipėsi su prašymu grąžinti neteisėtai atimtą vairuotojo pažymėjimą (civilinė byla Nr. 2-12969-821/2012, b. l. 14). Vien ta aplinkybė, kad iš pareiškėjo buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas, pati savaime neatėmė iš pareiškėjo realios galimybės vairuoti transporto priemonę prieš tai pratęsus laikino leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimo terminą. Taigi priežastinio ryšio tarp pareiškėjui neteisėtai surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo ir atsiradusios žalos (važinėjimo viešuoju transportu išlaidų) byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė. Pažymėjo, kad pareigūnai turėjo teisę atimti pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą ir negrąžinti jo, kol nebuvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla, taigi jų veiksmuose nėra neteisėtumo, jie veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą siejo ir su tuo, kad daugiau nei metus neturėjo vairuotojo pažymėjimo, todėl negalėjo lankyti tėvų kapų Duokiškyje, svečiuotis pas artimus giminaičius, nuvažiuoti į automobilio techninę apžiūrą. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tai, jog pareiškėjas daugiau nei metus neturėjo vairuotojo pažymėjimo, nereiškia, kad jis tuo laikotarpiu realiai negalėjo vairuoti transporto priemonės, kadangi jis turėjo teisę prašyti pratęsti išduoto laikino leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimo terminą. Taigi visi neigiami išgyvenimai dėl daugiau nei metus nevairuoto automobilio yra susiję su paties pareiškėjo neveikimu. Kelių policijos valdybos pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos moralinės žalos, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kadangi nėra nustatyta civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, numatytų CK.

III. Pareiškėjas A. R. apeliaciniu skundu (b. l.49-51) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kelių policijos pareigūnai, surašydami įstatymu nepagrįstą administracinio teisės pažeidimo 2011 m. lapkričio 4 d. protokolą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytą ir pareigūnams privalomą viešojo administravimo objektyvumo principą ir minėto straipsnio 1 punkte nustatytą ir pareigūnams privalomą įstatymo viršenybės principą.

2. Nors pareiškėjas 2013 m. gegužės 7 d. pareiškime Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad jam, nepadariusiam jokio administracinio teisės pažeidimo, Kelių policijos pareigūnai neteisėtai surašė administracinio teisės pažeidimo 2011 m. lapkričio 4 d. protokolą ir dėl to neteisėtai atėmė vairuotojo teises, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendime iškreipė skundo dalyką, nurodydamas, kad „pareiškėjas turtinės žalos atsiradimą kildina ne iš neteisėtų Kelių policijos valdybos veiksmų surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą už pažeidimą, kurio pareiškėjas nepadarė, bet iš tokių veiksmų kilusio rezultato – atimto vairuotojo pažymėjimo“. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįsigilino ir nesuprato pareiškėjo skundo esmės arba būdamas šališkas siekė įrodyti, kad „Kelių policijos valdybos pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

3. 2013 m. gegužės 7 d. pareiškimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui dalykas yra neteisėtai surašytas administracinio teisės pažeidimo 2013 m. lapkričio 4 d. protokolas dėl veiksmų, kurių pareiškėjas nepadarė bei iš to kilusi žala.

4. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad Kelių policijos pareigūnai pažeidė Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 4 punktą, reikalaujantį rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą tik tada, kai nustatytas administracinio teisės pažeisimo faktas. Tai, jog 2011 m. liepos 1 d. nebuvo nustatytas administracinio teisės pažeisimo faktas, patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kuriuo teismas nutraukė bylą nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.

5. 2011 m. lapkričio 4 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas praėjus 4 mėnesiams po tariamo administracinio teisės pažeidimo. Protokolo schemoje nenurodyta tiksli tariamo įvykio vieta, nes schema buvo braižoma ne tariamo eismo įvykio vietoje, o Kelių policijos valdybos kabinete. Administracinio teisės pažeisimo protokolas buvo rašomas ne pagal iškvietimą į Goštauto gatvę atvykusių policijos pareigūnų, o Kelių policijos valdybos kabinete, rašančiai pareigūnei neatvykus į tariamo pažeidimo vietą.

6. Kelių eismo pareigūnai pažeidė ir Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 12 punktą, nes administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė ir vairuotojo pažymėjimą paėmė šiam (pareiškėjui) nesant administracinio teisės pažeisimo fakto.

7. Kelių policijos pareigūnai taip pat pažeidė minėtos instrukcijos 20 punktą, nes į pareiškėjo daugkartinius rašytinius prašymus grąžinti vairuotojo pažymėjimą nutylėjo ir neišaiškino teisės pratęsti laikinąjį vairuotojo pažymėjimą, taigi savo neveikimu pažeidė pareiškėjo teises. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačiame laikinajame vairuotojo pažymėjime nėra jokių atžymų ir vietos jo pratęsimui, apie jo pratęsimą niekur nerašoma.

8. Kelių policijos pareigūnai iš pareiškėjo atimtą vairuotojo pažymėjimą neteisėtai laikė Kelių policijos valdyboje, nors jis turėjo būti administracinėje byloje teisme, nes teisę atimti vairuoti transporto priemonę turi tik kompetentingas teismas. Kelių policijos pareigūnai, faktiškai atimdami teisę vairuoti viršijo savo įgaliojimus, dėl to pareiškėjas patyrė tiesioginę žalą.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, išnagrinėjo ne visą šio ginčo medžiagą, nes iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išreikalavo tik administracinę bylą Nr. A2.6.-3064-295/12, bet nevertino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo administracinės bylos Nr. A2.6-5623-865/2011.

10. Administracinio teisės pažeidimo 2011 m. lapkričio 4 d. protokolo surašymas, nenustačius administracinio teisės pažeidimo fakto, sukėlė didelio laipsnio ir intensyvumo neigiamus išgyvenimus, kurie viršijo socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas, ir realiai sukėlė 2013 m. gegužės 7 d. pareiškime (skunde) nurodytas pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme laikytinos neturtine žala.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 57-58) su juo nesutinka ir prašo netenkinti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2011 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio specialistė R. L. vadovaudamasi ATPK 248, 259 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. F384432. Šis procesinis veiksmas buvo atliktas, kai pareigūnė surinko rašytinių ir vaizdinių duomenų visumą, patvirtinančią ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų teisės pažeidimų požymius. Surašius protokolą iš pareiškėjo buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas ir išduotas laikinas leidimas vairuoti transporto priemones. Šį dokumentą pareiškėjas turėjo teisę pratęsti iki galutinio sprendimo byloje, tačiau įstatymo suteikta teise nepasinaudojo ir į policiją dėl laikinojo leidimo pratęsimo nesukreipė. Todėl pagrįstai galima teigti, kad dokumento nepratęsimą sąlygojo netinkamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens elgesys, o ne policijos pareigūnų veiksmai.

2. Byloje Nr. A2.6.-3064-295/2012 nėra duomenų, kad protokolas Nr. F384432 buvo surašytas neteisėtai, t. y. pažeidžiant procesinės teisės normas, remiantis neteisėtai surinktais įrodymais. Tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas.

3. Nei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendime Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos neteisėto veikimo (neveikimo) nenustatė, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, kildinamas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnų veiksmų (surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekia turtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs pareiškėjo nurodytos žalos atlyginimui būtinų sąlygų. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atitinkamai, ir nagrinėjant šį administracinį ginčą būtina vadovautis nurodytoje teisės normoje pateiktais valstybės civilinės (deliktinės) atsakomybės prielaidų (sąlygų) aiškinimais.

Pabrėžtina, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Taigi viena iš anksčiau minėtų sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą iš esmės sieja su neteisėtais Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnų veiksmais. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos pareigūnai 2011 m. lapkričio 4 d. pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2011 m. liepos 1 d. apie 17 val. Vilniuje, Ozo g., vairuodamas automobilį „Mazda 626“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), galbūt pažeidė Kelių eismo taisykles ir taip padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir iki teismas išnagrinės administracinio teisės pažeidimo bylą išdavė jam (pareiškėjui) laikiną vairuotojo pažymėjimą.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“ (2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Formuojama teismų praktika nustatant neteisėtus veiksmus padeda kiekvienu konkrečiu atveju įtvirtinti priimamą sprendimą dėl aptariamo civilinės atsakomybės elemento.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, tikrinamoje administracinėje byloje pagal surinktus įrodymus nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad 2011 m. lapkričio 4 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjui pareigūnai nesilaikė teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vilniaus apygardos administracinis teismas atliko pareigūnų veiksmų analizę teisės normų, reguliuojančių administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą, plotmėje bei padarė pagrįstą išvadą, jog nustatytas teisinis reguliavimas pažeistas nebuvo. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnyje pasisakyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vadinasi, jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku bylos išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo. Šioje administracinėje byloje nebuvo nustatyti pareigūnų veiksmų prieštaravimai teisės aktų reikalavimams, apibrėžiantiems patraukimą administracinėn atsakomybėn, o taip pat bendro pobūdžio pareigų nevykdymas, todėl darytina išvada, kad neteisėtų veiksmų nebuvimas konstatuotas visiškai pagrįstai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta neteisėtų veiksmų, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra nustatytos sąlygos, leidžiančios priteisti pareiškėjo prašomą turtinę žalą.

Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas. Pirmiau buvo konstatuota, kad atsakovo neteisėtų veiksmų aplinkybė nėra įrodyta, todėl vienos iš atsakomybės sąlygų nebuvimas eliminuoja teisinį poreikį svarstyti dėl kitų atsakomybės sąlygų buvimo bei eliminuoja reikalavimą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas