A-756-829-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-829/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00686-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 59, 70.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 46–53), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2013 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-816 „Dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5)I-816); 2) panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (10.1)3-56 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (10.1)3-56); 3) įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių sumokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 17 024,72 Lt; 4) priteisti pareiškėjui iš Fondo valdybos visas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 7 d. prašymą išmokėti jam priklausančią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nesumokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, sprendime Nr. (10.1)3-56 nurodė, jog neturi teisinio pagrindo tenkinti minėtą prašymą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė 2013 m. sausio 22 d. skundą Fondo valdybai ir prašė išnagrinėti prašymą panaikinti sprendimą Nr. (10.1)3-56 bei priimti sprendimą išmokėti jam priklausančią senatvės pensijos nesumokėtą dalį, tačiau Fondo valdyba patvirtino, kad negali įpareigoti teritorinio skyriaus išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, nes tam nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas skundą grindžia proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principais, taip pat Konstitucijos 52 straipsniu bei šio straipsnio nuostatas aiškinusio Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjo teigimu, jis teisėtai ir pagrįstai įgijo teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir dėl to gali tikėtis, kad jo lūkesčius valstybė laikys teisėtais ir gins bei saugos. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Atsakovas Fondo valdyba su skundu nesutiko ir atsiliepimais (b. l. 38–42, 59–61, 63–65) prašė jo netenkinti.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde teismui nurodo neteisingą 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos sumą – 17 024,72 Lt. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, o įvertinus tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir pareiškėjui buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d., teisės akto, įtvirtinančio 2010 m. – 2011 m. negautos pensijos dalies išmokėjimą, nėra, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką. Be to, yra praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas (nuo 2013 m. sausio 1 d. – 6 mėnesiai), todėl byla nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Jeigu teismas patenkintų pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą pensijos dalį, atsakovas prašo priteisti šią sumą išmokėti dalimis, atsižvelgiant į tai, jog neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos dalies priteisimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sukeltų papildomą finansinę naštą.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu bei patikslintu skundu nesutinka ir atsiliepimuose (b. l. 18–21, 56–57) prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime išdėstė iš esmės tokius pat argumentus, kuriuos pateikė atsakovas Fondo valdyba.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu (b. l. 84–98) pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Fondo valdybos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-816 ir šią administracinę bylą nutraukė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Teismas nustatė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 11-17-23473 (b. l. 22) pareiškėjui skirta 1 234,75 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki gyvos galvos. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 11-17-17719 (b. l. 25) paskirta 1 277,55 Lt per mėnesį senatvės pensija nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki gyvos galvos, o 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 11-17-16451 (b. l. 28) – 1 332,69 Lt per mėnesį senatvės pensija nuo 2011 m. rugpjūčio 15 d. iki gyvos galvos. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 30 d. sprendime Nr. 12-23-30 „Dėl R. S. senatvės pensijos permokos nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 12-23-30) (b. l. 29) nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. susidarė 2 228,96 Lt senatvės pensijos permoka dėl perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą savarankiškai dirbusiems socialinio draudimo pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams.

Fondo valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. sprendime Nr. 2-49 „Dėl R. S. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos permokos išieškojimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2-49) (b. l. 30), nuspręsta nuo 2012 m. sausio 1 d. iš pareiškėjo, vykdančio individualią veiklą, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išieškoti po 20 procentų pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybiniam socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 2 228,96 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos permoka, susidariusi dėl pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą (įvertinta Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta deklaracija už 2010 m. deklaruotus duomenis, kurie turėjo įtakos pensijos mokėjimui (permoka nustatyta sprendime Nr. 12-23-30)). Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. lapkričio 7 d. sprendime Nr. 11-22-158 „Dėl senatvės pensijos permokos išieškojimo nutraukimo“ (b. l. 31), nuspręsta pareiškėjo senatvės pensijos permokos, kuri buvo išieškoma pagal sprendimą Nr. 2-49, išieškojimą nutraukti, nes 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatos, pagal kurias išmokos buvo sumažintos dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems išmokų gavėjams, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas pateikė Fondo valdybos Vilniaus skyriui 2012 m. gruodžio 7 d. prašymą (b. l. 32), kuriame prašė išmokėti 2010 m.–2011 m. neišmokėtos pensijos dalį. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2013 m. sausio 2 d. sprendime Nr. (10.1)3-56 (b. l. 9–12, 33–36) pateikė duomenis apie pareiškėjui 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu mokėtos senatvės pensijos dydį ir jo prašymo netenkino. Sprendime Nr. (10.1)3-56 nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, gali jį skųsti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (Fondo valdybai per 20 darbo dienų nuo šio sprendimo gavimo). Pareiškėjas pateikė Fondo valdybai 2013 m. sausio 22 d. skundą (b. l. 44), kuriame prašė panaikinti sprendimą Nr. (10.1)3-56 bei priimti sprendimą išmokėti jam priklausančią senatvės pensijos nesumokėtą dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. sausio 22 d. skundą, 2013 m. vasario 8 d. sprendime Nr. (6.5)I-816 „Dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo“ (b. l. 13, 43), be kita ko, nurodė, kad 2010 m.–2011 m. pareiškėjo senatvės pensija teisėtai ir pagrįstai perskaičiuota ir mokėta tuo metu galiojusiame Laikinajame įstatyme nustatyta tvarka; panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (10.1)3-56 ir įpareigoti išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. negautą senatvės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.

Taigi, šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. S. paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio ribojimo 2010 m.–2011 m. teisėtumo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, nutarė pripažinti, kad dirbančių senatvės pensininkų senatvės pensijos ribojimas, grindžiamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, neatitiko Konstitucijos, jos 48 straipsnio, nuostatų.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas R. S. prašo panaikinti skundžiamus Fondo valdybos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-816 (b. l. 43) bei Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (10.1)3-56 (b. l. 33–36) būtent ta apimtimi, kurioje pareiškėjui pritaikyta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas prašo įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių sumokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą priklausančią senatvės pensijos dalį – 17 024,72 Lt, susidariusią būtent dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies taikymo. Taigi, pareiškėjo skundas grindžiamas Konstitucijos, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų nuostatomis. Vadinasi, šiuo aspektu pareiškėjo skundas, jog atsakovai privalėjo vadovautis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, yra pagrįstas, turėtų būti tenkinamas.

Tačiau šioje administracinėje byloje itin svarbu tai, ar pareiškėjas R. S. tinkamai gina savo teises įstatyme nustatyta tvarka, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o pareiškėjas su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2013 m. kovo 1 d., o į Fondo valdybos Vilniaus skyrių – 2012 m. gruodžio 7 d. (b. l. 9–12). Būtina įvertinti, ar pareiškėjo teisės gali būti ginamos, esant paminėtai situacijai.

Teismų praktika, aiškinant minėtą situaciją, pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.

Teismo vertinimu, tai mutatis mutandis taikytina ir pensiniams santykiams.

Tačiau šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino, nes pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, galiojusią iki 2013 m. sausio 1 d., Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o po to – teismui. Teismas akcentuoja, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (Fondo valdybos teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (Fondo valdyba) teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne Fondo valdybos teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad numatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (Fondo valdyba) yra bereikšmė ir pan.

Vadinasi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą terminą, net nepritaikius jo ikiteisminei ginčo nagrinėjimo institucijai (Fondo valdybai), savo iniciatyva ex officio gali taikyti teismas savo argumentuose grįsdamas baigiamąjį procesinį sprendimą. Itin akcentuotina, kad teismas, įvertinęs visas aplinkybes, be to, įvertindamas tai, jog minėtas terminas, siejant jį su pensijų mažinimu, kuris buvo bendras, visuotinis, atliekamas pagal Laikinąjį įstatymą, todėl visi asmenys apie pensijų mažinimą pagal Laikinąjį įstatymą turėjo žinoti, o šis žinojimas buvo objektyvus, todėl teismas neturėtų atsižvelgti ir aiškintis pavienių subjektyvių atvejų, išskyrus atvejus, kai yra visiškai objektyvios aplinkybės (liga ir pan.), turi teisę šį terminą pritaikyti. Ypač pabrėžtina, kad teismas turi racionaliai įvertinti, ar apskritai gali būti tokių objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų 3 metų termino praleidimą. Dar daugiau, pabrėžtina, kad baigiamojo procesinio sprendimo motyvams, jeigu teismas išsiaiškino visas objektyvias aplinkybes, netaikomas procesinių staigmenų principas (žr. LVAT 2007 m. kovo 1 d. sprendimą A556-217/07). Svarbu pažymėti ir tai, kad minėtas terminas yra procesinis, todėl jis taikomas skundų padavimo metu. Vadinasi, po 2013 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimas, turi būti taikomi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyti terminai.

Pareiškėjas į Fondo valdybą kreipėsi 2013 m. sausio 22 d., tas skundas gautas 2013 m. sausio 30 d. (b. l. 44), todėl traktuotina, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, nes apie pensijos mažinimą jis turėjo žinoti nuo 2010 m. pradžios, o Fondo valdyba negalėjo skundo nagrinėti. Šiuo aspektu pareiškėjas nieko nepaaiškino, nors apie tai buvo nurodoma Fondo valdybos atsiliepime. Vadinasi, Fondo valdybos 2013 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. (6.5)I-816 „Dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo“ naikintinas, kaip neatitinkantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatų, priimtas Fondo valdybai veikiant ultra vires, o administracinė byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, jos terminų, ir ja nebegalima pasinaudoti.

III. Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu (b. l. 103–107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą, ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas praleido 3 metų apskundimo terminą. Teismas byloje nenustatė, kada tiksliai pareiškėjas sužinojo apie pirmą kartą sumažintą senatvės pensiją. Be to, pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies formuluotę, trijų metų terminas nustatytas kreipimuisi į Fondo valdybą, o ne į teismą. Į Fondo valdybą pareiškėjas kreipėsi dar 2012 m. gruodžio 7 d. Skundus Fondo valdybos Vilniaus skyriui bei Fondo valdybai pareiškėjas teikė vienu metu kartu su juo gyvenančia gyvenimo drauge. Jos atžvilgiu dėl visiškai identiško skundo priimtas skirtingas sprendimas (3 metų termino atžvilgiu).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 111–113) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pateiktais argumentais. Pagrįsdamas atsiliepime išdėstytą poziciją, atsakovas remiasi LVAT praktika administracinėse bylose AS438-818/2013, AS602-716/2013, A12-219/2004 ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą (b. l. 84–98), kuriuo pirmosios instancijos teismas panaikino Fondo valdybos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-816 ir šią administracinę bylą nutraukė (nurodyta, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama). Šį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė konstatavęs, jog pareiškėjas praleido 3 metų skundo padavimo Fondo valdybai terminą, todėl Fondo valdyba negalėjo nagrinėti pareiškėjo skundo, t. y. veikė ultra vires. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimu nesutinka.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino nagrinėjamam ginčui taikytiną 3 metų terminą – šis terminas, kuris savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas ir nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Kita vertus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas šį 3 metų terminą praleido, nes į Fondo valdybą kreipėsi tik 2013 m. sausio 22 d.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

Kadangi tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Fondo valdybos teritoriniam skyriui. Tačiau tokį prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turi imtis veiksmų ir prašymą dalyje dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

Fondo vadybai (Fondo valdybos teritorinio skyriaus kompetencija nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl informacijos apie jo pensijų perskaičiavimą, neišmokėtą dydį ir pan. pateikimo, nekvestionuojama). Minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama situaciją, kai pareiškėja prašymą grąžinti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką pateikė ne Fondo valdybai, o Fondo valdybos teritoriniam skyriui, konstatavo, jog pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme (todėl tokiu atveju 3 metų terminas skaičiuotinas atsižvelgiant būtent į kreipimosi į Fondo valdybos teritorinį skyrių datą).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad su prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį pareiškėjas į Fondo valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi 2012 m. gruodžio 7 d. (b. l. 32, 9–12). Kadangi minėtame prašyme R. S. išreiškė savo valią inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), t. y. dėl neteisėto senatvės pensijos sumažinimo susidariusios nepriemokos grąžinimo, laikytina, jog į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme jis kreipėsi nepraleidęs 3 metų termino, kadangi pirmoji sumažinta senatvės pensija (nuo šio momento, pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, skaičiuojamas 3 metų terminas) pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėnesį.

Fondo valdyba 2013 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (6.5)I-816 (b. l. 13) išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nusprendė, jog panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (10.1)3-56 bei įpareigoti išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą senatvės pensijos dalį, nėra teisinio pagrindo. Vadinasi, Fondo valdyba išnagrinėjo pareiškėjo skundą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (tokia išvada neprieštarauja minėtai išplėstinės teisėjų kolegijos nutarčiai administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Pažymėtina, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi nepažeisdamas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo sprendimo, t. y. Fondo valdybos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (6.5)I-816 gavimo dienos (2013 m. vasario 8 d. buvo penktadienis, todėl šį sprendimą pareiškėjas galėjo gauti anksčiausiai pirmadienį, t. y. 2013 m. vasario 11 d., o į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 1 d. (b. l. 1)).

Į bylą pateiktas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (10.1)3-56 (b. l. 9–12, 33–36), kuriame nurodyti už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirtos bei pagal Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsnius, taip pat 8 straipsnį sumažintos pensijos dydžiai (tačiau nenurodyta, kokią iš viso sumą sudaro per minėtą laikotarpį pareiškėjui paskirta, pagal Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsnį bei pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažinta pensija). Pažymėtina, kad minėtame Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 2 d. sprendime taip pat nurodyta, jog vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 bei 13 straipsniais, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. susidarė 2 228,96 Lt senatvės pensijos permoka (dėl perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą savarankiškai dirbusiems socialinio draudimo pensijų gavėjams, įvertinus Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos deklaracijos duomenis už 2010 m. deklaruotus duomenis, kurie turėjo įtakos pensijos mokėjimui). Susidariusi senatvės pensijos permoka buvo išieškoma po 20 procentų pensijos kiekvieną mėnesį nuo 2012 m. sausio 1 d., tačiau 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, permokos išieškojimas buvo nutrauktas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš šiame Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendime pateiktų duomenų nėra aišku, kokia nepriemoka susidarė pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (ar nurodyta 2 228,96 Lt permoka, kuri pradėta iš pareiškėjo senatvės pensijos išskaičiuoti 2012 m. sausio 1 d., jau įskaičiuota į 2013 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. (10.1)3-56 stulpelyje „Išmokėta suma, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostata, Lt“ nurodytas sumas; jeigu permoka nėra įskaičiuota į nurodytus duomenis, kokia pensija kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje nustatytą ribojimą, iš tikro pareiškėjui turėjo būti išmokėta ir kt.). Tokių duomenų nėra ir kituose į bylą pateiktuose dokumentuose. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėtų šiuos duomenis išsireikalauti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir naujų įrodymų surinkimui bylos aplinkybėms išsiaiškinti byla perduodama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė