A-442-1919-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1919/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02615-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.1; 9.4.3; 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno teritorinei muitinei, N. Ž. ir A. P. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno teritorinė muitinė 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 2PM190337 pripažino N. Ž., G. K. ir A. P. solidariai atsakančiais skolininkais muitinei, įregistravo šiems asmenims už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją 75 000 pakelių cigarečių „Saint George Light“ mokestinę prievolę – 12 528 Lt muito, 127 800 Lt akcizo mokesčio, 29 174 Lt PVM, 90 419 Lt akcizo delspinigių ir 20 641 Lt PVM delspinigių.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 1A-230 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 2PM190337.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. S-166(7-157/2012) patvirtino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 1A-230

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S-166(7-157/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 1A-230 ir Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 2PM190337.

Paaiškino, kad Šiaulių apygardos teismas 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-64/2010 pareiškėją pripažino kaltu 2007 m. liepos 23 d. Mažeikių r. Dapšių k., Bugenių geležinkelio stoties vagonų plovyklos teritorijoje disponavus, t. y. iš cisternos krovus ir nešus į šalia esančią degazacijos kamerą 150 dėžių su 75 000 pakelių cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė viršijo 250 MGL (192 000 Lt). Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai yra neteisėti, nes cigaretės buvo įvežtos nenustatytų asmenų. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2010 m, vasario 3 d. nuosprendyje nebuvo užsiminta, kad jis gabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną cigaretes arba žinojo, arba yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog gabentos Lietuvos Respublikos teritorijoje cigaretės yra neteisėtai įvežtos iš Bendrijai nepriklausančios šalies. Todėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktas, nustatantis, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nagrinėjamu atveju negali būti taikomi. Kita vertus, muitinei jau 2007 m. gegužės 23 d. buvo žinoma (yra pagrindo manyti, kad turėjo būti žinoma), kad pareiškėjas neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes, todėl jau tada turėjo būti nedelsiant priimtas atitinkamas sprendimas dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo. Tačiau Lietuvos muitinė sprendimą „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ priėmė praėjus 5 metams nuo prievolės mokėti mokestį atsiradimo dienos. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad apskųstame sprendime nebuvo nurodyta, koks delspinigių dydis jam buvo pritaikytas skaičiuojant delspinigių sumą, ir dar buvo pareikalauta mokėti delspinigius už ilgesnį nei 6 mėnesių laikotarpį, nors to nenumato Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio nuostatos.

Nurodė, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjas, padėdamas organizuoti neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą, žinojo, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas ir nesiėmė jokių priemonių ar veiksmų nutraukti N. Ž. neteisėtus veiksmus ar užkirsti kelią tokių veiksmų darymui, yra nepagrįsta. Nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu tik už bendrininkavimą su N. Ž. ir A. P. gabenant akcizais apmokestinamas prekes, kurių gabenimą cisternoje geležinkeliu iš Rusijos Federacijos per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Klaipėdos teritorinės muitinės Pagėgių geležinkelio postą ir toliau Lietuvos Respublikos teritorija organizavo ne jie, o nenustatyti asmenys. Pareiškėjo įsitikinimu, ši faktinė aplinkybė patvirtina, kad jis negabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną cigarečių, todėl nežinojo ir nėra jokio pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog gabentos Bugenių geležinkelio stoties vagonų plovyklos teritorijoje cigaretės yra neteisėtai įvežtos iš Bendrijai nepriklausančios šalies. Todėl jo atžvilgiu neturi būti taikomas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktas.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad ginčo atvejui taikytini Bendrijos muitinės kodeksas ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos). Teigė, kad Muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 2PM190337 dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių „Saint George Lights“ (Rusijos Federacija) pripažįstant N. Ž., pareiškėją ir A. P. solidariai atsakančiais skolininkais muitinei ir įregistruojant 12 528 Lt muito, 127 800 Lt akcizo, 29 174 Lt PVM, 90 419 Lt akcizo delspinigių, 20 641 Lt PVM delspinigių mokestinę prievolę muitinei atitinka nustatytus teisės aktų reikalavimus dėl mokestinės prievolės muitinei apskaičiavimo ir įregistravimo. Be to, yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendis, kuriuo nuspręsta pareiškėją pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis) 1 dalyje ir skirti 150 MGL dydžio (19 500 litų) baudą. Pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, jog asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku muitinei. Nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, pagal kurią skolininkais laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas. Pareiškėjas skundžiamu Muitinės sprendimu pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, o atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 8 straipsnio 10 dalies prasme bei importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 10 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Teigė, kad nustatęs, jog akcizai ir PVM už pareiškėjo, N. Ž. ir A. P. įgytas cigaretes sumokėti nebuvo, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsniu, pagrįstai apskaičiavo 90 419 Lt akcizų delspinigių ir 20 641 Lt PVM delspinigių.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kauno teritorinė muitinė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime iš esmės išdėstė analogišką poziciją kaip ir Muitinės departamentas pateiktame atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Akcizų įstatymo, Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Reglamentu Nr. 2700/2000, nuostatos, o taip pat aktualus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktas minėtų teisės aktų išaiškinimas. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, sprendė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, jog asmuo tikrai žinojo, kad įsigyja (gauna) neteisėtai įvežtas prekes. Pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo aiškinimas apie nežinojimą, kad cigaretės įvežtos neteisėtai, teismo laikytas tik jo pasirinkta gynybos priemone. Nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodymais nustatyti tokias aplinkybes, kaip, kas įvežė cigaretes per valstybės sieną, kuris pirmas priėmė cigaretes Lietuvos Respublikoje, kam cigaretės priklauso nuosavybės teise, žinojo asmenys ar ne, kad nesumokėti mokesčiai ir pan. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tam, kad jis būtų pripažintas skolininku (žr. pav., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką ir pagrįstai jam apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei.

Prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui atsirado tuomet, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už nurodytas prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Pripažinus, kad pareiškėjas laikytinas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintinas ir importuotoju pagal Akcizų įstatymą. Todėl pareiškėjui tenka pareiga sumokėti importo akcizą. Prievolė mokėti akcizo mokestį pareiškėjui, atsirado 9 straipsnio 2 dalies pagrindu (prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus akcizais apmokestinamas prekes). Šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, ir išaiškinta, kas laikomas importuotoju – tai asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei. Aplinkybė, kad ginčo prekės (cigaretės) buvo konfiskuotos, pripažinta neturinčia reikšmės (žr. pav., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Taip pat nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizo Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes ginčo cigaretės yra konfiskuotos pagal teismo nuosprendį. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Kadangi pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, todėl jam tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).

III. Pareiškėjas G. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti MGK 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S-166(7-157/2012), Muitinės departamento 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 1A-230 ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 2PM190337.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1137-426/2013 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino visus skundžiamus sprendimus, nes nustatė, kad skola muitinei buvo įregistruota pažeidus Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Tačiau atsakovas su šiuo teismo sprendimu nesutiko ir padavė teismui apeliacinį skundą, kurį Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-2212/2013 tenkino iš dalies ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad juo buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Iš naujo išnagrinėjęs bylą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4215-331/2014 nustatė, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nes juose pagrįstai nuspręsta priskaičiuoti muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius bei delspinigius. Mano, kad teismas sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai neištyręs visų rašytinių įrodymų.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškais argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės išdėsto analogišką poziciją kaip ir Muitinės departamentas pateiktame atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai paskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą 12 528 Lt muito, 127 800 Lt akcizų, 29 174 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 90 419 Lt akcizo delspinigių ir 20 641 Lt PVM delspinigių.

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-64/2010, buvo nustatyta, kad pažeisdamas nustatytą tvarką, 2007 m. gegužės 23 d. Mažeikių rajone, Dapšių kaime, Bugenių geležinkelio stoties vagonų plovyklos teritorijoje pareiškėjas G. K. kartu su kitais asmenimis iš cisternos Nr. 73150708 krovė 150 dėžių su 75 000 pakelių cigarečių „Saint George Lights“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, bei dėžės su cigaretėmis nešė į šalia esančią degazacijos kamerą Nr. 3. Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalyje (neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis), padarymo. Šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Pareiškėjas šių faktinių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad nėra muitinės skolininkas, nes cigarečių į Lietuvos Respublikos teritoriją neįvežė.

Iki 2010 m. balandžio 20 d. galiojusios redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte buvo nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis; 3 dalyje buvo nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus už šias prekes atsiranda nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių atsiradimo, o 9 dalyje – kad prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau turinčias būti paženklintomis, prekes.

Pastebėtina, kad „laikymo“ sąvoka turi būti suprantama kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą, žodis „laikyti“ apima visus prekių buvimo pas tam tikrą asmenį atvejus. Minėtos redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme prekių laikymas apima ir jų gabenimą, nes, pagal šį punktą, prekių laikymas yra jų turėjimas savo žinioje. Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-689/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008; 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-285/2011; 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-365/2011).

Be to, minėtos redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktas prekių laikymo sąvokos nesieja su tokio pobūdžio požymiais, kaip prekių priklausomybė konkrečiam asmeniui, asmenų tarpusavio santykiai dėl prekių ar organizacinių veiksmų atlikimas, ir, pagal šį punktą, prekių laikymas turi būti suprantamas kaip faktinis veiksmas. Laikymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti prekių faktinį turėjimą asmens žinioje ir nereikia nustatyti prekių konkretaus teisinio statuso (jų valdymo (naudojimo) nuosavybės ar kita teise) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-939/2009). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas prekes krovė iš cisternos ir nešė į šalia esančią degazacijos kamerą, t. y. pareiškėjas, kraudamas bei nešdamas prekes, turėjo jas savo žinioje, todėl pripažintina, kad jis laikė prekes iki 2010 m. balandžio 20 d. galiojusios redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme ir jam kilo prievolė sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas.

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo disponuotų cigarečių (akcizinių prekių) kiekis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis leidžia daryti išvadą, kad šios prekės neteisėtai pateko į Lietuvos Respubliką, tuo pačiu ir į Bendrijos muitų teritoriją, todėl dėl šių cigarečių atsirado importo skola muitinei.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją nurodytų cigarečių, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėjas pripažintinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad pareiškėjas krovė didelį cigarečių, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, kiekį, t. y. 75 000 pakelių cigarečių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai turėjo suprasti, jog disponavo neteisėtai apyvartoje esančiais ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtais tabako gaminiais. Todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokėtina importo skolos muitinei suma.

Pasisakant dėl pareiškėjo prievolės sumokėti importo PVM už įsigytas ir laikytas ginčo prekes, pažymėtina, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 10 d.). Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 10 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Todėl, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes). Taigi nagrinėjamu atveju pareiga sumokėti importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui buvo nustatyta pagrįstai.

Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis nustato, jog, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas pareiškėjui apskaičiavo už 2007 m. gegužės 23 d. laikotarpį, nepažeisdamas minėto Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatyto mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino. nebuvo pažeistas

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys