A-858-1306-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1306/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00261-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 21, 15.2.3.1, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. D. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 9), kurį patikslino (b. l. 24), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), 35 850 Lt neturtinės ir 4,80 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-183-644/2013 2013 m. kovo 4 d. sprendimu panaikino Pravieniškių PN-AK 2012 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 68-1678 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-4075 ir jam skirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) sprendimą paliko nepakeistą. Pareigūnas R. K., kerštaudamas pareiškėjui dėl jo atsisakymo paruošti kitam nuteistajam dokumentus, įtakojo kitą nuteistąjį prieš pareiškėją duoti melagingus parodymus. Atsakovas, paskirdamas pareiškėjui neteisėtą drausminę nuobaudą, sukėlė jam nervinę ir protinę įtampą, nemigą, dvasinius išgyvenimus, užkirsdamas kelią lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos. Šie nepatogumai tęsėsi nuo nepagrįsto nuobaudos paskyrimo iki teismo sprendimo įteikimo, t. y. 2013 m. kovo 6 d. (daugiau nei 7 mėnesius). Be to, buvo padaryta ir turtinė žala (pašto išlaidos dėl procesinių dokumentų siuntimo).

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 12–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2012 m. liepos 30 d. Pravieniškių PN-AK direktorius nutarimu Nr. 68-1678 dėl nuteistojo nubaudimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis H. D. 2012 m. liepos 25 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, jo pasiaiškinimą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsniu, nutarė nuteistajam H. D. pareikšti papeikimą. Atsakovo nuomone, dėl papeikimo skyrimo pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė, kaip teigia, nervinę ir protinę įtampą, nemigą, dvasinius išgyvenimus. Kaip matyti iš 2013 m. balandžio 15 d. medicininio pažymėjimo Nr. 81(2)-195 duomenų apie H. D. psichikos sutrikimus jo sveikatos istorijoje nėra. Be to, per visą bausmės atlikimo laiką, t. y. nuo 2001 m. gegužės 18 d. H. D. nė karto asmeniškai nesikreipė dėl konsultacijos į Psichologinės tarnybos specialistus, konsultuotas buvo tik šios tarnybos specialistų iniciatyva. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas nurodo, jog atsakovo veiksmai užkirto kelią jo lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos, tačiau jis laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 1 d. iki šiol net nesikreipė su prašymu į Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją dėl lygtinio paleidimo. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl neva neteisėtai paskirtos nuobaudos. Pareiškėjas nepateikė jo teiginius dėl patirtos žalos patvirtinančių dokumentų, todėl jo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Be to, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 50–54) pareiškėjo H. D. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 4,05 Lt žalai atlyginti. Kitos skundo dalies netenkino.

Teismas nustatė, jog pareiškėjui H. D. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 68-1678 paskirta nuobauda – papeikimas už BVK 110 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 2S-4075 pareiškėjo skundą atmetė. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. skundą dėl aktų panaikinimo, 2013 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Pravieniškių PN-AK 2012 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 68-1678 bei Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-4075. Minėtas sprendimas apeliacine tvarka buvo apskųstas, tačiau LVAT 2013 m. spalio 29 d. nutartimi Pravieniškių PN-AK apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą (prijungta Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-183-644/2013).

Pareiškėjas prašo teismo priteisti neturtinę ir turtinę žalą. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų paskiriant jam drausminę nuobaudą. Šiais veiksmais jam buvo užkirstas kelias lygtiniam paleidimui bei pareiškėjas teigė dėl to patyręs nervinę ir protinę įtampą, nemigą, dvasinius išgyvenimus, o turtinę žalą patyrė turėdamas pašto išlaidų siunčiant procesinius dokumentus teismui, Kalėjimų departamentui (trys vokai ir trys pašto ženklai).

Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, taip pat LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A556-95/2009, Nr. A556-1639/2008. Taip pat teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Be to, remiantis LVAT praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Kaip matyti iš nurodytos administracinių teismų praktikos, šiuo atveju taip pat būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011).

Nagrinėjamos bylos atveju, Kauno apygardos administraciniam teismui 2013 m. kovo 4 d. sprendimu konstatavus, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. 68-1678, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – papeikimas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, yra pagrindas pripažinti pirmąją viešosios atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Dėl antrosios sąlygos (padarytos žalos) pareiškėjas teigė, kad neteisėtu Pravieniškių PN-AK 2012 m. liepos 30 d. direktoriaus nutarimu jam buvo padaryta neturtinė žala, o būtent, paskirta nuobauda buvo kliūtis pareiškėjui būti paleistam lygtinai, tačiau byloje nėra įrodymų, kad dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos (papeikimo) buvo kaip nors apribotos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo padėtis. Priešingai, pagal BVK 157 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie įvykdė individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones ir pateikė Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika, elgesys bausmės atlikimo metu ir kitos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų, o prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos pateikimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Kaip matyti iš Pravieniškių PN-AK 2013 m. balandžio 15 d. pažymos Nr. 62-1514 (b. l. 16), pareiškėjas prašymo lygtinai paleisti iš pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai per pataisos įstaigos administraciją nuo 2012 m. liepos 1 d. iki teismo procesinio sprendimo priėmimo nebuvo pateikęs (b. l. 16), taigi pareiškėjo skundo argumentas, jog dėl neteisėtai ir nepagrįstai paskirtos nuobaudos jis negalėjo pasinaudoti teise būti lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos, yra nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.).

Minėta, kad pareiškėjas dėl neteisėtai ir nepagrįstai nutarimu paskirtos nuobaudos patyręs nervinę ir protinę įtampą, nemigą, tačiau ir šioms aplinkybėms patvirtinti jis įrodymų teismui nepateikė (ABTĮ 57 str. 1 d.). Priešingai, atsakovo pateikti Pravieniškių PN-AK 2013 m. balandžio 15 d. medicininis pažymėjimas Nr. 81-(2)-195, šios įstaigos psichologinės tarnybos 2013 m. balandžio 15 d. pažyma Nr. 73(2)-295 patvirtina, jog pareiškėjas dėl psichikos, sveikatos sutrikimų į Pravieniškių PN-AK psichologines ir medicinos tarnybas nesikreipė (b. l. 16, 17) ir tai patvirtina, kad minėta nuobauda nesukėlė pareiškėjui tokių nepatogumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui ar sveikatos būklė žymiai pablogėjo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas pripažįsta iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad nepagrįstai ir neteisėtai paskirta nuobauda jam sukėlė neigiamas emocijas, dvasinius išgyvenimus, tačiau teismas įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo mastą, intensyvumą bei trukmę sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pripažinti, kad Kauno apygardos administraciniam teismui 2013 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkinus ir panaikinus Pravieniškių PN-AK 2012 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 68-1678 bei Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-4075, yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2251/2013, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1532/2013).

Pareiškėjas paaiškino, kad turtinę žalą patyrė turėdamas pašto išlaidų siunčiant procesinius dokumentus teismui, Kalėjimų departamentui (trys vokai ir trys pašto ženklai).

Teismas, remdamasi CK 6.247 ir 6.249 straipsnių nuostatomis, pažymėjo, kad prijungtos Kauno apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-183-644/2013 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas teismui paštu siuntė du procesinius dokumentus (b. l. 12, 18), o duomenų apie procesinio dokumento siuntimą Kalėjimų departamentui šioje ir nagrinėjamoje byloje nėra. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie vokų vertę (turėtų išlaidų), todėl iš atsakovo pareiškėjui priteistina pašto ženklų vertė 4,05 Lt (0,35 Lt + 1,00 Lt + 1,35 Lt + 1,35 Lt) (turėtos išlaidos) kaip turtinė žala, pareiškėjo patirta dėl jau minėtų neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.

III. Pareiškėjas H. D. apeliaciniu skundu (b. l. 58) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priteisti prašomą neturtinės žalos sumą – 35 850 Lt. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria jam nepriteista neturtinė žala, nepagrįsta, kadangi dėl neteisėtos nuobaudos paskyrimo iš pareiškėjo buvo atimta galimybė būti paleistam lygtinai (taip iš pareiškėjo atimta galimybė, išėjus iš kalėjimo, sukurti šeimą, turėti darbą it kt.). Be to, teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą už vokus, kuriuose pareiškėjas siuntė skundus teismui.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64–65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas manymu, apelianto skundas paremtas iš esmės nesuprantamais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jam atsakovo neteisėtai paskirtos nuobaudos. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti turtinę žalą, kurią jis patyrė siųsdamas procesinius dokumentus.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo H. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė 4,05 Lt turtinei žalai atlyginti, tačiau kitą skundo dalį atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės remiasi tokiais pat argumentais, kuriuos išdėstė ir teismui pateiktame skunde. Taigi, iš apeliacinio skundo (b. l. 58) turinio matyti, jog pareiškėjas abejoja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.

Šiame kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadinasi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Akcentuotina ir tai, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija nepasisakys dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo prarasta galimybe (išėjus į laisvę po lygtinio paleidimo) sukurti šeimą, įsidarbinti ir kt.

Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija pažymi, kad, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Kauno apygardos administracinis teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsni), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje spręstas klausimas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, kad neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su jam Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 68-1678 neteisėtai paskirta nuobauda – papeikimu. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (prijungta administracinė byla Nr. 3-62-3-00931-2012-2, b. l. 69–72) minėtą Pravieniškių PN-AK 2012 m. liepos 30 d. nutarimą bei Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-4075, kuriuo Pravieniškių PN-AK 2012 m. liepos 30 d. nutarimas paliktas galioti, panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1675/2013 Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą (prijungta adm. byla Nr. 3-62-3-00931-2012-2, b. l. 88–92). Nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą konstatavo pagrįstai. Vadinasi, valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu byloje galima konstatuoti pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumą. Tuo pačiu galima konstatuoti vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Tačiau reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jam padaryta ši neturtinė žala: jis neteko galimybės būti paleistas lygtinai ir patyrė nervinę ir protinę įtampą, nemigą bei dvasinius išgyvenimus.

Pasisakydama dėl kitos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos – būtent neturtinės žalos – fakto nustatymo, teisėjų kolegija pažymi, kad anksčiau aptartas atsakovo veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja tokio fakto atsiradimo (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013). Tam, kad tam tikri valstybės valdžios institucijos asmens atžvilgiu padaryti veiksmai (arba neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintinos neturtinės žalos asmeniui atsiradimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai CK 6.250 straipsnio taikymo prasme būtų pripažinti neabejotinu pagrindu konstatuoti, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų asmuo patyrė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą neigiamą poveikį (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.).

Vertindama pareiškėjo teiginį, jog paskirta nuobauda buvo kliūtis pareiškėjui būti paleistam lygtinai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog byloje nėra įrodymų, kad dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos (papeikimo) buvo kaip nors apribotos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo padėtis. Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas prašymo lygtinai paleisti iš pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai per pataisos įstaigos administraciją nuo 2012 m. liepos 1 d. iki teismo procesinio sprendimo priėmimo nebuvo pateikęs (b. l. 16), nors, pagal BVK 157 straipsnio 1 dalį, minėto prašymo pateikimas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai yra viena iš asmens lygtinio paleidimo tvarkos sąlygų.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog dėl neteisėtai jam paskirtos nuobaudos jis patyrė nervinę ir protinę įtampą, nemigą bei dvasinius išgyvenimus. Šiuo aspektu akcentuotina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą adm. byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, kad dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos jam pasireiškė jo nurodyta nervinė įtampa, nemiga, kilo dvasiniai išgyvenimai, nepateikė. Priešingai, atsakovas Pravieniškių PN-AK į bylą pateikė 2013 m. balandžio 15 d. medicininį pažymėjimą Nr. 81-(2)-195 bei šios įstaigos psichologinės tarnybos 2013 m. balandžio 15 d. pažymą Nr. 73(2)-295, kurios patvirtina, jog pareiškėjas dėl psichikos, sveikatos sutrikimų į Pravieniškių PN-AK psichologines ir medicinos tarnybas nesikreipė (b. l. 16, 17).

Šie atsakovo pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 68-1678 neteisėtai paskirta nuobauda sukėlė pareiškėjui tokius didelius nepatogumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui, ir tuo jam buvo padaryta neturtinė žala.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl keisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pagrindo nėra.

Remdamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, ir iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys