A-756-997-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-997/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01873-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1l 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas: (1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 6‑12N-2366 ir 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 6-12N-2491; (2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3948 „Dėl ligos pašalpos“; (3) priteisti iš Vilniaus skyriaus V. K. naudai ir skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d., t. y. 1 972 Lt; (4) priteisti iš Vilniaus skyriaus visas bylinėjimo išlaidas; (5) priteisti iš Vilniaus skyriaus 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

2. Nesutiko su Vilniaus skyriaus ir VSDFV vertinimu, jog neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ligos pašalpai gauti už ginčo laikinojo nedarbingumo laikotarpius. Nurodė, kad per 2010 metus dirbo 63 dienas, o per 2011 metus dirbo 129 dienas. Pareiškėjo socialinio draudimo stažą patvirtina ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kontrolės departamento 2012 m. sausio 17 d. pažyma Nr. (4.65)-448-121. Dėl neteisėtų sprendimų pareiškėjas patyrė moralinių ir materialinių nuostolių, dėl neišmokėtų ligos pašalpų jis negali išvykti gydytis į užsienį. Šiuo metu yra Europos regbio centro darbuotojas ir asmeniškai Valstybiniam socialinio draudimo fondui neskolingas.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 62–69) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pagal Ligos ir motinystės draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisę gauti ligos pašalpą turi asmenys, apdrausti ligos ir motinystės socialiniu draudimu, jeigu jie prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį nei 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį nei 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Vilniaus skyrius nusprendė neskirti V. K. ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d., nes pareiškėjas neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per 12 mėnesių laikotarpį yra tik 3 dienos, o per 24 mėnesių laikotarpį – 8 dienos) bei todėl, kad Europos regbio centras nepateikė pranešimo dėl pašalpos skyrimo (forma NP-SD).

5. Nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. (11.38-30-4)-46-2007 informavo, kad Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2012 m. sausio 17 d. atliktas Europos regbio centro operatyvus patikrinimas už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., tačiau šiuo metu nėra galimybės nustatyti tikslaus Europos regbio centre dirbusių fizinių asmenų skaičiaus bei jiems priskaičiuotų ir išmokėtų išmokų dydžio.

6. Pažymėjo, kad į pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai, už kuriuos Europos regbio centras pateikė duomenis apie V. K. draudžiamąsias pajamas, tačiau draudėjui nesumokėjus socialinio draudimo įmokų, pareiškėjo draudžiamosios pajamos nebuvo įrašytos į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenų bazę. Taip pat nebuvo įskaityti laikotarpiai, už kuriuos pareiškėjui neskirtos ir neišmokėtos ligos pašalpos arba pareiškėjui Europos regbio centre buvo suteiktos nemokamos atostogos ar leista neatvykti į darbą administracijos leidimu. Duomenys į registro duomenų bazę apie V. K. nedraudiminius laikotarpius buvo įrašyti Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5-27-5542 ir 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 5-27-6075 pagal draudėjo Europos regbio centro pateiktus socialinio draudimo pranešimus ir 2011 m. kovo 19 d. prašymą dėl duomenų tikslinimo.

7. Teigė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, nes Vilniaus skyrius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti žalos atsiradimą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 181–185) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos pateikė atsakovas. Papildomai akcentavo, kad duomenys apie pareiškėjo socialinio draudimo laikotarpius ir draudžiamąsias pajamas kitais laikotarpiais nėra suvesti į registrą, nes iki šiol nebaigtas ikiteisminis tyrimas ir nesumokėtos socialinio draudimo įmokos. Kadangi Vilniaus skyriaus sprendimu duomenys apie Europos regbio centro apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas registre pagal pateiktus patikslintus socialinio draudimo pranešimus netikslinami iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas ar sumokėtos socialinio draudimo įmokos, pareiškėjo reikalavimas skirti būtent 1 927 Lt dydžio ligos pašalpą ir nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigius yra nepagrįstas, nes neįmanoma apskaičiuoti pareiškėjo ligos pašalpos kompensuojamojo uždarbio. Vilniaus skyrius, priimdamas sprendimus dėl ligos pašalpų skyrimo, privalo vadovautis Registre esančiais duomenimis.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 21 d. sprendimu (II t., b. l. 47–52) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais atsisakyta skirti pareiškėjui ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d., pagrįstumo ir teisėtumo. Sprendimai buvo priimti konstatavus, kad pareiškėjas neturėjo reikalingo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, bei kad Europos regbio centras nepateikė pranešimo dėl pašalpos skyrimo.

12. Teismas, remdamasis Ligos ir motinystės draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 straipsnio 4 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), 19.2 ir 53 punktais, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435, 44, 91 ir 113 punktais, iš esmės vertino, kad aptariamo socialinio draudimo stažas ligos pašalpai už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nustatomas pagal Registro duomenis. Kadangi pareiškėjo prašymų dėl ligos pašalpos skyrimo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog remiantis šio Registro duomenimis pareiškėjas neturėjo reikalingo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, teismas pripažino, kad sprendimai neskirti pareiškėjui ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. laikytini teisėtais ir pagrįstais.

13. Pažymėjo, kad bylos duomenimis (I t., b. l. 112–120, 125, 126) nustatyta, jog pareiškėjo draudėjas Europos regbio centras pranešimus apie apdraustuosius teikė pavėluotai, nesumokėjo trūkstamų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir šių įmokų delspinigių. Todėl Vilniaus skyrius pagrįstai pavėluotai teikiamų duomenų į Registrą neįvedė. Teismas taip pat akcentavo, kad Registre pakeitus duomenis apie praėjusio laikotarpio pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, nebus kliūčių peržiūrėti sprendimus dėl pareiškėjo teisės gauti ligos pašalpą už prašomus laikotarpius. Tiek Vilniaus skyrius, tiek VSDFV ne kartą pareiškėjui išaiškino duomenų, reikalingų draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti, teikimo tvarką ir ligos pašalpos mokėjimo sąlygas (I t., b. l. 112–114, 117–120), tačiau pareiškėjas jam suteikta teise nepasinaudojo.

14. Dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų, kad aktualiu ligos pašalpai mokėti laikotarpiu jis turėjo su darbo santykiais Europos regbio centre susijusių pajamų (I t., b. l. 31–36), teismas vertino, kad šie įrodymai patvirtina tik tai, kad nuo šių pajamų sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, tačiau nepatvirtina, kad nuo šių pajamų buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui.

15. Atmesdamas pareiškėjo reikalavimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas teigia, jog dėl institucijų neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvardija kaip sveikatos sutrikimus, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, vykdomą asmens orumo pažeminimą. Iš skundo turinio buvo matyti, jog žalos atlyginimo prievolė betarpiškai siejama su Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 10 d. sprendimais. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.246–6.249 straipsnių, 6.250 straipsnio 2 dalies ir 6.271 straipsnio nuostatomis, teismas nusprendė, kad, pripažinus minėtus atsakovo Vilniaus skyriaus sprendimus teisėtais, reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikytinas nepagrįstu, nes nėra neteisėtų veiksmų.

III. 16. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, bei:

(1) nurodo, kad negalėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje dėl ligos, tačiau jo prašymas posėdį atidėti nebuvo tenkintas. Tuo buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pareiškėjui garantuojamos teisės, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalis, nes nesuteikta teisė į teisingą teismą bei teisė dalyvauti teismo posėdyje lygiomis teisėmis su atsakovais. Šiame teismo posėdyje pareiškėjui neatstovavo advokatas;

(2) teigia, jog Vilniaus skyrius sąmoningai netikslina duomenų apie pareiškėjo socialinio draudimo pajamas. Šiuo klausimu, pasak apelianto, pasisakys Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4729-624/2012. Tačiau ir šioje byloje teismas turi pasisakyti dėl pareiškėjo draudžiamųjų pajamų įtraukimo į Registrą, nes tokį prašymą Europos regbio centras jau keletą kartų buvo pateikęs Vilniaus skyriui.

17. Atsakovas Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 78–79) prašo šį skundą atmesti it Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su teisingumo principo bei teisės į teisingą teismą pažeidimu, yra visiškai nepagrįsti. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nepažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, o dėl pareiškėjo ligos posėdis jau vieną kartą buvo atidėtas. Be to, kiekvienas asmuo, kuris pats negali tinkamai apginti savo pažeistų teisių, turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pareiškėjas galėjo pasinaudoti šia galimybe, tačiau ja nepasinaudojo, neinformavo teismo, kad pats negali ginti savo teisių, neteikė teismui prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad jam reikalingas atstovas. Šiuo pagrindu teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Be to, kaip nepagrįsti turėtų būti atmesti ir apelianto argumentai dėl Vilniaus skyriaus veiksmų tikslinant Registre duomenis apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, nes šių veiksmų pareiškėjas neskundė.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 80–83) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 6‑12N-2366 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“ ir 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 6-12N-2491 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“, šiuos sprendimus patvirtinusio VSDFV 2012 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3948 „Dėl ligos pašalpos“ bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimo.

21. Minėtais sprendimais Vilniaus skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam ligos pašalpą laikinojo nedarbingumo laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašo: (1) šiuos sprendimus panaikinti; (2) priteisti 1 972 Lt ligos pašalpą už minėtus laikinojo nedarbingumo laikotarpius; (3) priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; (4) priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Kvestionuodamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumą apeliantas, be kita ko, nurodo, kad negalėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje dėl ligos, tačiau jo prašymas atidėti posėdį nebuvo tenkintas. Tokiu būdu, pareiškėjo teigimu, buvo paneigta jo teisė dalyvauti teismo posėdyje bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

23. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas 2012 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą (II t., b. l. 24) atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo ligos. Šį prašymą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. vykusio posėdžio metu nutarė tenkinti, buvo paskirta nauja posėdžio data (2013 m. vasario 11 d.) ir išsiųsti šaukimai (pranešimai) proceso šalims (II t., b. l. 36–38). 2013 m. vasario 6 d. pareiškėjas dar kartą pateikė prašymą dėl ligos atidėti teismo posėdį (II t., b. l. 47). Dokumentų, patvirtinančių jog jis iš tiesų serga, apeliantas su šiuo prašymu nepateikė, t. y. prašymo nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti šį prašymą ir bylą išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant. Paminėtina ir tai, kad šaukimai pareiškėjui buvo įteikti tinkamai, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam buvo žinoma. Be to, tiek 2012 m. gruodžio 11 d., tiek 2012 m. vasario 11 d. posėdžiuose dalyvavo atsakovo atstovas.

24. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog teismas negalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str.), nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų argumentų ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė naujų įrodymų, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui kartu su skundu, arba kuriuos ketino pateikti teismo posėdyje, kuriame teismas išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant.

25. Nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia pripažinti, jog šiuo konkrečiu atveju, inter alia paisant proceso operatyvumo principo (Teismų įstatymo 34 str. 1 d.) bei įstatymų leidėjo nustatytų terminų pirmosios instancijos teismo sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 65 str. 3 d.), Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nutarė bylą išnagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami, kaip nepagrįsti.

V. 26. Kaip matyti iš ginčijamų Vilniaus skyriaus sprendimų, šis viešojo administravimo subjektas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus skirti ligos pašalpą iš esmės motyvuodamas aplinkybėmis, jog: (1) remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenimis, jis neturi reikiamo (minimalaus) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo šiai išmokai gauti; (2) pareiškėjo draudėjas Europos regbio centras nepateikė pranešimo dėl pašalpos skyrimo (forma NP-SD).

27. Nėra kvestionuojama, kad pareiškėjas, kaip darbuotojas, dirbęs pagal darbo sutartį Europos regbio centre, bylai aktualiu laikotarpiu buvo privalomai draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 str. 1 d. (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-959 redakcija). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, šio asmens teisė į ginčo ligos pašalpą, be kita ko, paneigta pripažinus, jog pagal Registro duomenis jis neturi reikiamo (minimalaus) šio socialinio draudimo stažo.

28. Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija), išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos, viena iš privalomų sąlygų aptariamai pašalpai gauti yra aplinkybė, jog apdraustasis asmuo „<...> prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>“.

29. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Registre. Vykdydama įstatymų leidėjo pavedimą (inter alia numatytą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 str. 4 d. (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-173 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtino Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 53 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 43 redakcija), be kita ko, įtvirtino, kad „<...> ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal [Registro] duomenis ir (ar) darboviečių pateiktas pažymas“. Taigi, teisėkūros subjektai viešosios teisės normomis aiškiai apibrėžė informacijos (duomenų) šaltinius, kuriais remiantis nustatomas (apskaičiuojamas) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas.

30. Nėra ginčo, jog pagal šioje byloje skundžiamų Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų priėmimo metu aktualius Registro duomenis (įrašus) pareiškėjas nebuvo įgijęs minimalaus aptariamo socialinio draudimo stažo ginčo ligos pašalpai gauti. Tačiau, nors skundžiami Vilniaus skyriaus sprendimai formaliai atitiko teisės aktų reikalavimus, jie tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, negali būti pripažinti pagrįstais.

31. Šiuo aspektu pirmiausia būtina pažymėti, kad duomenų, inter alia apie ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, įrašymas į Registrą nėra ta prielaida, kuri suponuoja asmens teisės į atitinkamas socialinio draudimo išmokas atsiradimą. Priešingai, ginčo teisiniams santykiams taikytinos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija) nuostatos, nustatančios bendrąsias teisės gauti ligos pašalpą atsiradimo prielaidas, jas (prielaidas) sieja ne su Registre esančiais įrašais, bet su konkrečiomis įstatymų leidėjo nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis.

32. Tai, be kita ko, reiškia, jog privalomu valstybiniu socialiniu draudimu apdraustojo asmens (gavėjo) teisė į atitinkamą socialinio draudimo išmoką, kai yra tenkinamos įstatymų nustatytos sąlygos šiai išmokai gauti, negali būti paneigiama vien remiantis Registro duomenimis, kai yra žinoma, jog šie duomenys yra neteisingi, netikslūs ar (ir) neišsamūs dėl to, kad, pavyzdžiui, draudėjas nevykdo ar netinkamai vykdo jam valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reguliuojančiuose norminiuose teisės aktuose nustatytas pareigas. Ši teisė negali būti paneigta ir vien dėl to, kad draudėjas nepateikė atitinkamų dokumentų.

33. Iš tiesų, kaip nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarime, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimas būtų susietas su neproporcingomis mokėjimo sąlygomis, sudarančiomis prielaidas pasunkinti teisės gauti socialinę paramą ligos atveju įgyvendinimą. Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas asmenų, draudžiamų ligos socialiniu draudimu, teisę gauti ligos pašalpą įstatymo numatytais atvejais ir sąlygomis, suteikė suinteresuotiems asmenims lūkestį, kad įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos bus mokamos be papildomų sąlygų, sudarančių prielaidas neproporcingai pasunkinti minėtos teisės įgyvendinimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ginčo teisiniams santykiams taikytini įstatymai ir juos lydintys teisės aktai nenustato tokio, kaip pareiškėjas, apdraustojo asmens, t. y. darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigos pačiam mokėti aptariamas socialinio draudimo įmokas ir (ar) kontroliuoti, kad draudėjas, t. y. darbdavys šias įmokas mokėtų bei vykdytų kitas pareigas. Todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų nuostatų aiškinimas, jog apdraustojo asmens teisė į socialinio draudimo išmokas priklauso nuo to, ar draudėjas tinkamai vykdo savo pareigas (inter alia nustatyta tvarka ir terminais teikia duomenis apie apdraustąjį asmenį, kurie tvarkomi Registre), t. y. aplinkybių, kurios nepriklauso nuo socialinio draudimo išmokų gavėjo valios, akivaizdžiai neproporcingai apsunkintų pastarojo asmens galimybę tinkamai realizuoti aptariamą teisę.

34. Žinoma, tais atvejais, kai draudėjas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas, Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančioms įstaigoms gali būti sudėtinga ar neįmanoma aiškiai identifikuoti, ar apdraustasis asmuo (gavėjas) iš tiesų turi teisę į atitinkamą socialinio draudimo išmoką bei tinkamai ir teisingai nustatyti šios teisės apimtį. Tačiau šiuo aspektu būtina pabrėžti, kad vykdydamos bendrą pareigą užtikrinti, kad draudėjai laikytųsi teisės aktų nustatytų reikalavimų (be kita ko, žr. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 str. 1 d., 30 str. 1 d. (2004 m. lapkričio 4 d.

įstatymo Nr. IX-2535, 2010 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XI-844 redakcijos) Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos turi teisę atlikti dokumentų patikrinimus, patikrinimus vietoje, gauti dokumentus, paaiškinimus ir kitą informaciją, duoti draudėjui ir kitiems asmenims privalomuosius nurodymus, surašyti nustatytų pažeidimų aktus, atlikti kitus įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose numatytus veiksmus (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 str. 1–4 d. (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535, 2007 m. gruodžio 20 d.

įstatymo Nr. X-1396 redakcijos). Reikalavimą Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančioms įstaigoms imtis šių aktyvių veiksmų suponuoja ir šių įstaigų pareiga užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 30 str. 1 d. (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija). Be to, kiek tai yra susiję su Registro duomenimis, centrinė ir teritorinės šio Registro tvarkymo įstaigos (nagrinėjamu atveju – VSDFV ir Vilniaus skyrius), be kita ko, privalo užtikrinti, kad neteisingi, netikslūs, neišsamūs Registro duomenys būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti, bei turi teisę reikalauti iš duomenų teikėjų, kad Registro duomenys, jų pakeitimai ir dokumentai būtų surašyti ir pateikti nustatytąja tvarka ir terminais, skirti šiems duomenų teikėjams terminą trūkumams pašalinti, jeigu nustatoma, kad Registrui pateikti duomenys ar dokumentai netikslūs, neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų (Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435, 16.1, 17.1 ir 17.2 p.).

35. Galiausiai būtina priminti ir tai, kad konstitucinis valstybės įstaigų paskirties tarnauti žmonėms principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) suponuoja jų pareigą užtikrinti palankiausią žmogaus teisių įgyvendinimo režimą ir ginti bei saugoti šias teises, pačioms jų nepažeisti. Ši konstitucinė nuostata perkelta į Viešojo administravimo įstatymą. Spręsdamas įstatymo leidėjo pavestus uždavinius viešojo administravimo subjektas turi veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis efektyvumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitų viešojo administravimo principų. Tai, be kita ko, implikuoja Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančių įstaigų pareigą atvejais, kai draudėjas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas, imtis aktyvių veiksmų siekiant kuo tiksliau nustatyti ir (ar) atkurti visas esmines ir reikšmingas aplinkybes, kurios būtinos sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisei į atitinkamas socialinio draudimo išmokas įgyvendinti.

36. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog tais atvejais, kai (1) valstybiniu socialiniu draudimu apdraustas asmuo (išmokos gavėjas) įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais kreipiasi dėl atitinkamos socialinio draudimo išmokos skyrimo, o (2) iš šio asmens pateiktų ir (ar) Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos turimų duomenų galima daryti objektyviai pagrįstą prielaidą, jog draudėjas, tikėtina, nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas, turinčias esminę reikšmę pripažįstant apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisę į šią išmoką ir (ar) nustatant šios teisės apimtį (pvz., socialinio draudimo išmokų dydį), (3) minėtos įstaigos, prieš priimdamos sprendimą dėl prašymo skirti socialinio draudimo išmoką, privalo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, būtinus užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą apdraustiesiems asmenims (išmokų gavėjams).

37. Atitinkamai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), nustatanti, jog visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Registre, negali būti aiškinama, kaip reiškianti, kad priimdama sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos skyrimo ar neskyrimo gavėjui, Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojanti įstaiga privalo formaliai vadovautis šio Registro duomenimis, nors egzistuoja objektyviai pagrįsta abejonė šių duomenų teisingumu, tikslumu ir (ar) išsamumu, inter alia dėl to, kad draudėjas galbūt nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas. Nustačiusios, jog Registro duomenys yra neteisingi, kompetentinga Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojanti įstaiga sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos skyrimo privalo priimti įvertinusi visus turimus (surinktus) objektyvius duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius gavėjo teisę į atitinkamas socialinio draudimo išmokas. Tais atvejais, kai objektyvūs duomenys patvirtina, kad asmuo (apdraustasis asmuo, išmokos gavėjas) tenkina įstatyme nustatytas privalomas sąlygas valstybinio socialinio draudimo išmokai gauti, ši teisė negali būti paneigta vien formaliai remiantis Registro duomenimis.

38. Šios taisyklės taikomos ir tada, kai draudėjas nepateikia reikiamų pažymų ar kitų dokumentų, būtinų asmens teisei į valstybinio socialinio draudimo išmokas tinkamai realizuoti. Tokiais atvejais, paisant minėtų taisyklių, gavęs apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) prašymą skirti socialinio draudimo išmoką, viešojo administravimo subjektas privalo ne formaliai atsisakyti tenkinti tokį prašymą, bet kreiptis į draudėją dėl atitinkamų pažymų ir dokumentų gavimo (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 str. 2 d. 1 p, (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija), o šiam atsisakius tokius duomenis pateikti – visų įstatymuose ir juose lydinčiuose teisės aktuose numatytų veiksmų, būtinų užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 30 str. 1 d. (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija).

39. Šiame baigiamajame teismo akte jau yra konstatuota, kad pareiškėjas, kaip darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, ginčo laikotarpiu buvo privalomai draudžiamas aptariamu socialiniu draudimu. Nekvestionuotina ir tai, kad Europos regbio centras, kurio darbuotojas buvo pareiškėjas, kaip draudėjas turėjo bendrą pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 24 str. (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-237 redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 str. 1 ir 2 d. (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396, 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93, 2010 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. XI-1102 redakcijos).

40. Byloje yra pateikta pareiškėjo draudėjo Europos regbio centro 2012 m. sausio 13 d. pažyma Nr. 033 apie V. K. dirbtus laikotarpius (I t., b. l. 6, 7), kurie pareiškėjo teigimu turėjo būti įskaitomi į jo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Byloje surinktų duomenų (I t., b. l. 111–128, 130–136) taip pat pakanka objektyviai patvirtinti, kad Europos regbio centras iš esmės pripažino, jog laikotarpis, kuriuo turėjo būti mokamos įmokos pareiškėjo ligos ir motinystės socialiniam draudimui ir kuris įskaitomas į šio socialinio draudimo stažą, buvo ilgesnis nei nurodytas Registre, todėl aktyviai siekė šiuos duomenis pakeisti. Tačiau Vilniaus skyrius iš esmės atsisakydavo šiuos duomenis priimti ir įrašyti į Registrą iki draudėjas sumokės (perves) atitinkamas valstybinio socialinio draudimo įmokas.

41. Išdėstytos aplinkybės leidžia pripažinti, kad priimdami šioje byloje skundžiamus sprendimus, Vilniaus skyrius ir VSDFV disponavo informacija apie tai, jog pareiškėjo draudėjas Europos regbio centras, tikėtina, nevykdė ar netinkamai vykdė jam įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nustatytų pareigų. Ši informacija ginčo atveju sudarė pakankamas prielaidas objektyviai abejonei, jog aktualūs Registro duomenys inter alia apie pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą gali būti neteisingi, netikslūs ir (ar) neišsamūs. Disponavimas tokiais duomenimis implikavo ir viešojo administravimo subjektų pareigą imtis aktyvių veiksmų, siekiant kiek įmanoma tiksliau nustatyti (atkurti) aplinkybes (tikrąjį stažą, draudžiamųjų pajamų dydį ir kt.), reikšmingas apelianto galimai turimai teisei į ginčo socialinio draudimo išmokas realizuoti. Tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos šių aplinkybių iš esmės nevertino ir, atsisakydamos tenkinti pareiškėjo prašymus skirti ligos pašalpą už ginčo laikotarpius, formaliai rėmėsi vien Registro duomenimis apie šio apdraustojo asmens aptariamo socialinio draudimo stažą bei aplinkybe, jog pareiškėjo draudėjas nepateikė nustatytos formos pažymų. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdama į šiame baigiamajame teismo akte išdėstytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus skirti ligos pašalpą, ir VSDFV, nagrinėdama skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimų, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl byloje ginčijami sprendimai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra naikintini. Atitinkamai naikintina ir apelianto skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dalyje dėl Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo.

42. Tokios išvados negali paneigti atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos nebuvo sumokėtos. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytiną Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-173), ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, be kita ko, – „<...> laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui <...>“. Iš šios įstatymo nuostatos loginės ir lingvistinės konstrukcijos akivaizdu, kad nustatant (apskaičiuojant) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, visiškai yra nereikšminga faktinė aplinkybė, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos aptariamam socialiniam draudimui į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo sumokėtos. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas expressis verbis nurodė, kad į aptariamą stažą įtraukiami ne tik laikotarpiai, per kuriuos minėtos draudimo įmokos buvo mokamos, bet ir laikotarpiai, kai šios įmokos „turėjo būti mokamos“.

43. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo teisę į aptariamą socialinio draudimo išmoką bei leistų aiškiai ir tiksliai identifikuoti šios teisės apimtį apibrėžiančius kintamuosius (pvz., draudžiamąsias pajamas), taip pat tai, kad teismas nevykdo viešojo administravimo funkcijų, pareiškėjo prašymas dėl ligos pašalpos už ginčo laikinojo nedarbingumo laikotarpius skyrimo grąžintinas Vilniaus skyriui nagrinėti iš naujo.

VI. 44. Pareiškėjas taip pat reikalauja iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, priteisti 50 000 Lt jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

45. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi, sprendžiant neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (Civilinio kodekso 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės), taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

46. Apibendrinant pareiškėjo argumentus matyti, jog jis nurodomą neturtinę žalą iš esmės kildina iš Vilniaus skyriaus atsisakymo skirti jam ligos pašalpą už ginčo laikinojo nedarbingumo laikotarpius. Kitaip tariant, neteisėtais veiksmais, iš kurių yra kildinama aptariama žala, pareiškėjas įvardija aplinkybę, jog jam nebuvo skirta ligos pašalpa.

47. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčijami Vilniaus skyriaus sprendimai pripažinti nepagrįstais dėl to, kad iš esmės buvo priimti neįvertinus turimos informacijos, sudariusių objektyvias prielaidas abejonei dėl Registro duomenų, kuriais remiantis buvo atsisakyta tenkinti prašymą skirti ligos pašalpą, teisingumo, tikslumo ir išsamumo, taip pat dėl netinkamo veikimo nustatant (atkuriant) visas teisei į aptariamą išmoką pripažinti (paneigti) reikšmingas aplinkybes. Tačiau nagrinėjamu atveju šiame baigiamajame teismo akte nėra pripažinta, jog pareiškėjas turi teisę į šią išmoką, nėra identifikuota ir šios teisės apimtis. Būtent pastarosioms aplinkybėms nustatyti ir naujam (motyvuotam) sprendimui priimti klausimas dėl ginčo socialinio draudimo išmokos skyrimo ar neskyrimo yra grąžinamas Vilniaus skyriui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nurodomą neturtinę žalą iš esmės betarpiškai kildina iš aplinkybės, jog jam nebuvo skirta ligos pašalpa, o byloje, kaip minėta, nėra objektyvios galimybės nustatyti, ar jis turėjo ar neturėjo teisės į šią išmoką, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti šių neteisėtų veiksmų, iš kurių kildinama žala, buvimo fakto.

48. Kadangi nėra nustatyta viena iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų (Civilinio kodekso 6.271 str.), pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalios priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, negalėjo būti tenkinamas. Todėl nėra pagrindo keisti šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

49. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių jo patirtų bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, jo prašymas priteisti šias išlaidas taip pat netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 6‑12N-2366 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“ ir 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 6-12N-2491 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3948 „Dėl ligos pašalpos“ ir V. K. prašymą skirti jam ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. grąžinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui nagrinėti iš naujo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė