3K-3-87/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Civilinė byla Nr. 3K-3-87/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-03915-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 30.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl tremtinio vaiko teisės privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą savivaldybei priklausantį butą.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 8 d. išvadą „Dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo“ ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ja 43,57 kv. m buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis už 10 490,53 Lt kainą, nustatytą buto įkainojimo 2010 m. gruodžio 22 d. aktu. Ieškovė aiškino, kad ji tremtinio duktė, butas jai išnuomotas Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 „Dėl politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002–2007 metų programos ir gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarkos aprašo patvirtinimo“. Ieškovės teigimu, atsakovas nepagrįstai vilkina buto privatizavimo klausimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškove buto pirkimo–pardavimo sutartį už 10 490,53 Lt kainą, nustatytą įkainojimo aktu; priteisė jos naudai 315 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė šias aplinkybes: ieškovė yra 1987 m. gegužės 10 d. mirusio S. J., kuris neteisėtai represuotas ir kuriam atkurtos visos Lietuvos Respublikos piliečio teisės, duktė; pagal politinių kalinių ir tremtinių grįžimo į Lietuvą 2002–2007 metų programą jos trijų asmenų šeimai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 30-2043 išnuomotas dviejų kambarių butas; 2010 m. gruodžio 8 d. ieškovė pateikė Pilaitės seniūnui prašymą leisti butą privatizuoti; Pilaitės seniūnas 2010 m. gruodžio mėn. priėmė įsakymą Nr. A15- (2.1.4-S12), kuriuo leido jai privatizuoti butą pagal 2010 m. gruodžio 22 d. įkainojimo aktą, ir visą medžiagą išsiuntė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Sutarčių skyriui, kuris pagal nustatytą tvarką įpareigotas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartis su pirkėjais ir užbaigti privatizavimo procesą; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 8 d. raštu ieškovei pranešė, kad tolesnis privatizavimo procedūrų vykdymas įmanomas tik savivaldybei nustačius tvarką, pagal kurią galima apskaičiuoti ketinamų privatizuoti gyvenamųjų patalpų kainą; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 30-1335 buvo pakeisti kai kurie administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 punktai, nurodant, jog asmenys, pageidaujantys privatizuoti gyvenamąsias patalpas, turi pagrįsti faktinį grįžimą į Lietuvą, be kitų dokumentų, pateikti ir dokumentus apie deklaruotą gyvenamąją vietą, pažymą iš darbovietės, kurioje grįžęs į Lietuvą asmuo dirba, informaciją apie gaunamas išmokas, socialines pašalpas, ugdymo įstaigas, kuriose mokosi asmens vaikai, arba kitus įrodymus, kitus duomenis, patvirtinančius asmens faktinį grįžimą ir gyvenimą Lietuvoje.

Sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų ir (ar) jų priklausinių privatizavimo (pardavimo) turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo piliečio prašymo pateikimo, prireikus šalys gali terminą pratęsti. Ieškovė prašymą pateikė 2010 m. gruodžio 8 d., todėl Pilaitės seniūnas įstatyme nustatytu terminu parengė įsakymą leisti jai privatizuoti butą, o atsakovas nepateisinamai uždelsė klausimo nagrinėjimą. Seimo kontrolierius, į kurį kreipėsi suinteresuotų asmenų grupė, tarp jų ir ieškovė, 2011 m. rugsėjo 6 d. pažymoje atkreipė dėmesį į tai, kad savivaldybė turi aiškiai nurodyti, kokius dokumentus pateikti gyvenamajai patalpai privatizuoti, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas tokį sprendimą turėjo priimti ir be Seimo kontrolieriaus nurodymų. Teismas laikė, kad ieškovė kartu su prašymu privatizuoti butą pateikė visus dokumentus, būtinus tokiai procedūrai vykdyti. Faktą, kad privatizavimo procedūra turėjo būti atlikta per kelis mėnesius, bet dėl atsakovo veiksmų procesas užsitęsė daugiau kaip metus, teismas pripažino kaip ieškovės teisių pažeidimą. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovė neįrodė faktinio grįžimo į Lietuvą, nurodydamas, jog atsakovas nenurodė konkrečių dokumentų, kuriuos ji turi pateikti; atmetė atsakovo argumentą dėl ieškovės parašo autentiškumo Pilaitės seniūnijos rašte Nr. A6-3758, nes jame tik patvirtintas susipažinimo su juo faktas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 3 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu pripažino, kad ieškovės veiksmai atitiko įstatymo reikalavimus, Pilaitės seniūnas pagal savo kompetenciją įkainojo butą ir priėmė įsakymą leisti jai privatizuoti butą už 10 490,53 Lt, o atsakovas savo neveikimu pažeidė jos teisėtus lūkesčius. Kolegija padarė išvadą, kad teisės aktų pakeitimai, padaryti po to, kai ieškovė padavė prašymą, jai negali būti taikomi, nes atsirado vėliau, tačiau pažymėjo, jog atsakovui nėra kliūčių užbaigti buto privatizavimo procedūrą pagal dabar galiojančią tvarką. Kolegijos nuomone, ieškovė įrodė faktinį grįžimą į Lietuvą, nes ji deklaravo 2010 m. gruodžio 8 d. savo gyvenamąją vietą bute, kurį siekia privatizuoti, o aplinkybė, jog deklaravo tą pačią dieną, kai buvo paduotas prašymas privatizuoti butą, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių faktą, kad ieškovė gyvena bute nuo 2006 m., o dokumentus už ją tvarkė jos brolis. Ieškovė paaiškino, kad jos įgaliojimas broliui išduotas Rusijoje, nes ten ji lanko savo vyro šeimą, o vaikus ten gimdė dėl to, jog vyro motina gydytoja. Ieškovė nedirba, negauna išmokų, socialinių pašalpų, pati augina vaikus, todėl neturi galimybės pateikti pažymos iš darbovietės, informacijos apie gaunamas išmokas, socialines pašalpas, ugdymo įstaigas. Kolegijos teigimu, aplinkybė, kad ieškovė Lietuvos darbo biržoje įregistruota tik nuo 2012 m. rugsėjo 24 d., taip pat neturi esminės reikšmės, nes registruotis darbo biržoje yra jos teisė, bet ne pareiga.

Nepagrįstu kolegija pripažino ir teiginį, kad parduodant butą negalėtų būti taikoma 2010 m. gruodžio 22 d. pardavimo kaina, nes atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokia turėtų būti kaina (kokios aplinkybės lemtų jos padidėjimą ar mažėjimą). Byloje nenustatyta, kad apskaičiuota 10 490,53 Lt buto kaina prieštarauja įstatymo reikalavimams. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad aktas dėl kainos nepatvirtintas savivaldybės pareigūno, yra formalumas, nes jį savivaldybės atstovai turi galimybę patvirtinti bet kada.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo fakto, kaip vienintelio įrodymo, pakankamumo. Kasatorius teigia, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktui taikyti itin svarbus nuodugnus asmens, pretenduojančio privatizuoti socialinį būstą lengvatine tvarka, atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimas, galintis užtikrinti stabilų aprūpinimo socialinio būstu sistemos funkcionavimą. Visais Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytais lengvatinio privatizavimo atvejai kasatorius tikrina, ar asmuo turi subjektinę teisę privatizuoti.

Dėl to bylą nagrinėjusių teismų pozicija minimizuoti tokio asmens pareigą įrodyti subjektinę teisę ir apriboti kasatoriaus pareigą patikrinti asmens atitiktį teisės aktų reikalavimams, kasatoriaus manymu, pažeidžia kitų asmenų, turinčių teisę privatizuoti ir privalančių tinkamai šią teisę įrodyti, teisėtus interesus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatas deklaravimu siekiama rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, ir teisę deklaruoti ją turi kiekvienas subjektas, kaip pareiga tai vykdoma tik įstatyme nustatytais atvejais.

Kasatorius pažymi, kad nėra mechanizmo asmens deklaravimo duomenų teisingumui patikrinti, ypač jei asmuo turi gyvenamąją vietą ir kitoje valstybėje. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad gyvenamosios vietos deklaravimo faktas savaime neįrodo asmens nuolatinės gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, asmens atitiktį įstatymo reikalavimams savivaldybė patikrina pagal Aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320, nuostatas, tačiau, kasatoriaus teigimu, toks teismo vertinimas nesuderinamas su Aprašo reglamentavimu – asmuo, siekdamas būti įrašytu į grįžtančių asmenų, pageidaujančių nuomos pagrindais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, sąrašą privalo pateikti dokumentą, patvirtinantį jo statusą (tremtinys, tremtinio vaikas ir pan.), pažymą apie šeimos sudėtį ir šeimos narių, ketinančių persikelti nuolat gyventi į Lietuvą asmens dokumentų nuorašus.

Kasatorius mano, kad faktinis ryšių su Lietuva atkūrimas ir pasiryžimas nuolatos gyventi Lietuvoje gali būti įrodomas, jei asmuo tikrai tam tikrą laiką faktiškai gyvena Lietuvoje ir įsijungia į įvairias veiklas (dirba, dalyvauja bedarbių rėmimo programoje, studijuoja, leidžia vaikus į mokymo įstaigas, moka mokesčius ir pan.). Epizodinis lankymasis Lietuvoje tvarkant privatizavimo klausimus ar įgalioto asmens paskyrimas reikalams tvarkyti neturėtų būti pripažįstamas faktiniu asmens grįžimu. Kadangi išnuomojant tokiam asmeniui patalpas nėra kartu tikrinamas asmens faktinis grįžimas į Lietuvą, tai įstatymų leidėjas nustatė skirtingus reikalavimus asmenims, siekiantiems išsinuomoti ir privatizuoti patalpas.

Be to, nuoma skirta skatinti asmenis grįžti gyventi į Lietuvą, palengvinti jų įsikūrimą, todėl galima situacija, kai patalpos išnuomojamos asmenims, faktiškai nepersikėlusiems į Lietuvą. Privatizavimas galimas tik tuo atveju, jei asmuo, kuriam patalpos išnuomotos, faktiškai gyvena Lietuvoje, todėl viešosios nuosavybės perleidimas yra paramos forma, kuria palengvinamas asmens gyvenimas Lietuvoje. Taigi, patalpų nuoma yra tarpinė, laikina priemonė, skatinanti asmenį grįžti į Lietuvą, o privatizavimas – siekianti jį ir jo šeimą išlaikyti Lietuvoje.

Apibendrindamas kasatorius daro išvadą, kad teisiškai nepagrįsta teismų išvada, jog gyvenamosios vietos deklaravimas yra vienintelis ar pakankamas įrodymas asmens atitikčiai Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrįsti.

2. Dėl įrodymų, patvirtinančių faktinį grįžimą į Lietuvą, pakankamumo nustatymo. Kasatorius teigia, kad byloje iš esmės keliamas klausimas dėl viešosios nuosavybės valdytojo teisės nustatyti, kokiais įrodymais asmuo gali pagrįsti savo atitiktį Įstatymo reikalavimams. Nė vienas teismų, nagrinėjusių bylą, nekonstatavo, kad kasatorius neturėjo teisės 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymu numatyti pavyzdinio nebaigtinio sąrašo dokumentų, kuriuos turėtų pateikti asmuo, siekdamas pagrįsti faktinį grįžimą į Lietuvą (dokumentus apie deklaruotą gyvenamąją vietą, pažymą apie darbovietę, kurioje asmuo grįžęs į Lietuvą dirba arba pažymą iš Lietuvos darbo biržos, tuo atveju jei nedirba, informaciją apie gaunamas išmokas, socialines pašalpas, ugdymo įstaigas, kuriose mokosi asmens vaikai, kitus įrodymus, patvirtinančius asmens faktinį grįžimą ir gyvenimą Lietuvoje, taip pat informaciją apie gyvenamųjų patalpų nuomos ir teikiamų komunalinių mokesčių atsiskaitymą).

Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad tokios tvarkos nustatymas po ieškovės prašymo priėmimo negali paneigti jos teisės privatizuoti patalpas, tik patvirtino abejones, jog ieškovė neįgijo subjektinės teisės Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. Kasatoriaus nuomone, nustačius teiktinų įrodymų pavyzdinį sąrašą, iš esmės tokių asmenų padėtis nepasunkėtų – juo tik įgyvendinti Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimai ir sumažinta galimybė asmenims piktnaudžiauti teisės aktų suteiktomis lengvatomis.

Kasatorius pažymi, kad jo nustatyti objektyvūs ir pagrįsti reikalavimai nenaudingi ieškovei, o teismai, pažeisdami proceso šalių lygiateisiškumo principą, gynė tik ieškovės poziciją. Teismams nekilo abejonių vertinant ieškovės teiginį, kad vaikai negali būti leidžiami į ugdymo įstaigas, nes ji neturi galimybės deklaruoti jų gyvenamosios vietos, nors tai patvirtinančių duomenų nepateikta. Be to, teismai, nurodydami, kad niekur nedirbančiai ieškovei nebūtina leisti mažamečių vaikų (gim. 2005 m. kovo 12 d. ir 2011 m. balandžio 27 d.) į ugdymo įstaigas, neįvertino fakto, kad vienas jos vaikų bylos nagrinėjimo metu jau buvo sulaukęs septynerių metų ir pagal Švietimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalį turėjo mokytis pagal pradinio ugdymo programą, o tėvams, nevykdantiems šios pareigos, taikoma administracinė atsakomybė.

Teisiškai nereikšmingomis teismai laikė aplinkybes, kad nuomos sutartis, buto priėmimo–perdavimo aktas, buto įkainojimo aktas pasirašyti ieškovės įgalioto asmens A. J., kuriam įgaliojimas išduotas Rusijos Federacijoje, ieškovė gyvenamąją vietą deklaravo tik 2010 m. gruodžio 8 d., t. y. tą pačia dieną, kai paduotas prašymas privatizuoti butą. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad teismai visapusiškai netyrė ir objektyviai nevertino šių aplinkybių ir fakto, jog ieškovė kasatoriaus nurodytų aplinkybių negalėjo paneigti tinkamais įrodymais.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nustatė, kad ji negali pateikti pažymos iš darbovietės, nes nedirba, augina du nepilnamečius vaikus. Ieškovės teigimu, iki bylos nagrinėjimo teisme Pilaitės seniūnijos darbuotojai atsisakė deklaruoti jos vaikų gyvenamąją vietą savivaldybei priklausančiame bute, nes jie nebuvo įtraukti į patalpų nuomos sutartį. Ieškovė nurodė ir tai, kad bandė ieškoti darbo, bet nerado, todėl buvo įrašyta į Vilniaus teritorinės darbo biržos bedarbių sąrašą; atiduoti vaikus į ugdymo įstaigas ir samdyti auklę nuostolinga; vasarą su vaikais atostogauja pas sutuoktinio tėvus Rusijoje, Krasnodaro krašte, kur šiltesnis klimatas. Be to, Konstitucijos 32 straipsnyje nustatyta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė laisvai kilnotis ir išvykti iš Lietuvos. Į Lietuvą grįžusiems nuolatinai gyventi tremtiniams ir jų vaikams atsakovas, pažeisdamos Konstitucijos nuostatas, nesilaikydamos Įstatymų nustatytų terminų, nuolat didindami netinkamai pastatytų butų, parduodamų lengvatine tvarka, kainas, diskriminuoja šios kategorijos asmenis, kelia jiems papildomų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tremtinio vaiko teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada asmenys turi teisę lengvatine tvarka privatizuoti gyvenamąją patalpą. Vienas jų – Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta grįžusių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių, tremtinių ir jų vaikų teisė privatizuoti Vyriausybės nustatyta tvarka nuomos pagrindais suteiktas gyvenamąsias patalpas laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Šiai subjektinei teisei įgyventini būtina nustatyti tris sąlygas: 1) gyvenamąsias patalpas siekia privatizuoti reabilituoti politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų vaikai; 2) privatizuoti patalpas siekiantys asmenys yra grįžę į Lietuvą; 3) patalpos išnuomotos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos detalizuojamos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtintame Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2 skyriuje. Pagal šią tvarką grįžę į Lietuvą tremtiniai ir jų vaikai, įgyvendinantys subjektinę teisę privatizuoti, turi pateikti privatizavimą vykdančiai institucijai prašymą, kuriame turi nurodyti reikiamus duomenis, kartu pateikti Aprašo 5 punkte nustatytus dokumentus, tarp jų dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą teisę. Taigi, asmuo, besikreipiantis dėl privatizavimo lengvatine tvarka, privalo pagrįsti savo subjektinę teisę. Kai asmuo tam tikrą laiką faktiškai gyvena Lietuvoje, jo grįžimas į Lietuvą ir pasiryžimas nuolatos čia gyventi gali būti patvirtinamas duomenimis apie tai, kad jis įsitraukė į įvairias veiklas – dirba, studijuoja, dalyvauja bedarbių rėmimo programoje, taip pat kito pobūdžio veiklose, lanko kalbų kursus, leidžia vaikus į ugdymo įstaigas, moka mokesčius ir pan.

Nagrinėjamu atveju ieškovė savo teisę privatizuoti patalpas grindė tuo, kad 2010 m. gruodžio 8 d. įstatyme nustatyta tvarka pateikė Pilaitės seniūnui prašymą leisti privatizuoti butą ir teisės aktuose nustatytus dokumentus, kad ji yra tremtinio vaikas, deklaravo bute gyvenamąją vietą; butas išnuomotas Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismai šiuos ieškovės nurodytus faktus pripažino patvirtinančiais jos subjektinę teisę. Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismų išvada, teigia, kad teismai netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, be teisinio pagrindo minimizavo ieškovės pareigą įrodyti tokią savo teisę ir atitiktį įstatymo reikalavimams tikrino pagal teisės akto, reglamentuojančio kitus teisinius santykius, nuostatas.

Pažymėtina, kad ieškovei butas buvo išnuomotas pagal Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 patvirtintų Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimos nariams tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Tvarkos aprašo 16 punktu, sprendė, jog duomenys apie asmens grįžimą patikrinami išnuomojant gyvenamąsias patalpas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šiai pozicijai.

Taigi teismai buto nuomos sutarties sudarymo su ieškove faktą laikė patvirtinančiu faktinių ryšių su Lietuva atkūrimą ir pasiryžimą nuolatos gyventi Lietuvoje. Tačiau Tvarkos aprašo tikslas yra skatinti asmenis grįžti į Lietuvą, t. y. palengvinti sąlygas sugrįžti nuolat gyventi į Lietuvą ir integruotis į šalies gyvenimą. Kadangi represuotoms asmenų šeimoms svarbiausia yra galimybė apsirūpinti būstu, tai Tvarkos aprašo nuostatose reglamentuojama teisės į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais tvarka.

Tokiai teisei įgyvendinti asmuo turi pateikti jo statusą patvirtinančius duomenis, pažymą apie šeimos sudėtį ir šeimos narių, ketinančių persikelti nuolat gyventi į Lietuvą asmens dokumentų nuorašus (Tvarkos aprašo 6 punktas). Atsižvelgiant į prašomų pateikti dokumentų pobūdį, akivaizdu, kad asmenims į grįžtančių asmenų sąrašą įtraukti nereikia patvirtinti faktinio grįžimo į Lietuvą. Analizuojant gyvenamųjų patalpų skyrimą ir nuomos sutarties sudarymą reglamentuojančias Tvarkos aprašo nuostatas, pažymėtina, kad jose nustatomi savivaldybės veiksmai, kuriuos ji turi atlikti prieš priimdama sprendimą nuomoti gyvenamąsias patalpas: pranešti grįžtantiems asmenims apie numatomas jiems nuomoti gyvenamąsias patalpas, siųsti pakartotinį pranešimą, jei asmuo per mėnesį nepateikia rašytinio apsisprendimo, patikrinti duomenis, ar grįžtantis asmuo ir jo šeimos nariai turi nekilnojamojo turto, ar buvo suteiktas kreditas lengvatinėmis sąlygomis gyvenamajam būstui pirkti, tikslinti grįžtančio asmens šeimos sudėtį ir pan. (Tvarkos aprašo 11.2, 12, 13.1–13.2 punktai).

Šiose nuostatose vartojama „grįžtančio asmens“ sąvoka reiškia, kad tikrinami ne faktiškai grįžusio į Lietuvą, o ketinančio tai daryti asmens duomenys. Taigi, faktinis asmens grįžimas į Lietuvą, įgyvendinant Tvarkos aprašo nuostatas ir suteikiant patalpas nuomos pagrindais, nevertinamas.

Grįžusiems į Lietuvą tremtiniams ir jų vaikams suteiktų patalpų privatizavimas yra kitokia šiai asmenų grupei teikiama paramos forma. Tokia asmens teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas kyla iš įstatymo ir gali būti įgyvendinta tik konstatavus tokios teisės įgyvendinimo sąlygas, t. y. asmeniui patvirtinus atkurtą ryšį su Lietuva ir nuolatinį gyvenimą. Dėl to šiems asmenims, įgyvendinantiems teisę privatizuoti, Įstatyme nustatyti didesni reikalavimai nei siekiant įgyvendinti teisę apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismai negalėjo remtis faktu apie ieškovei suteiktas patalpas (sudarytą nuomos sutartį) kaip įrodančiu jos faktinį grįžimą į Lietuvą ir patvirtinančiu vieną Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos subjektinės teisės sąlygų.

Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos subjektinės teisės sąlygą, kad ji yra grįžusi į Lietuvą, ieškovė iš esmės grindė tik įrodymu, jog 2010 m. gruodžio 8 d. deklaravo nuomojamame bute gyvenamąją vietą. Teismų vertinimu, deklaravimo fakto užtenka įrodyti, kad asmuo nuolat gyvena Lietuvoje. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia išvada, pažymi, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta asmens pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą susijusi su tikslu rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos ir kitas su asmeniu susijusias programas.

Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos gyventojas vienu metu deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyventų keliose vietose. Taigi, iš įstatymo nuostatų aišku, kad deklaravimo faktas nebūtinai įrodo asmens nuolatinį gyvenimą deklaruotoje vietoje. Dėl to vienai subjektinės teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas sąlygų pagrįsti vien deklaravimo fakto nepakanka. Gyvenamosios vietos deklaravimo faktas gali patvirtinti asmens nuolatinį gyvenimą Lietuvoje ir integravimąsi į šalies gyvenimą tik kartu su kitais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju kitų įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų nuolatinį jos gyvenimą Lietuvoje, nepateikta, tačiau teismai sprendė, kad ieškovė tokių negali pateikti, nes nedirba, negauna išmokų, socialinių pašalpų, pati augina vaikus. Pirmiau minėta, kad asmuo, siekiantis įgyvendinti subjektinę teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka, turi pagrįsti tokią savo teisę. Dėl to rašytinių įrodymų nebuvimas savaime negali patvirtinti ieškovės teisės, tokią teisę galima grįsti ir kitais įrodymais (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys).

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kasatorius nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės teiginius, jog ji bute gyvena nuo 2006 m. Kadangi šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, tai būtent ieškovei, o ne kasatoriui, kilo pareiga įrodyti savo teiginį, kad bute ji gyvena nuolatinai nuo 2006 m. (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir tai, kad kasatorius po ieškovės prašymo leisti privatizuoti lengvatine tvarka patalpas priėmė įsakymą dėl teiktinų įrodymų pavyzdinio sąrašo, nes pareiga pagrįsti subjektinę teisę kyla Įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų, o ne kasatoriaus įsakymų pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nepagrįstai suteikė prioritetą deklaravimo faktui ir įrodymų byloje visumos pagrindu pripažino ieškovės subjektinę teisę privatizuoti lengvatine tvarka gyvenamąsias patalpas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje priimti teismų procesiniai sprendimai pagrįsti netinkamu materialiosios teisės normų, reglamentuojančias tremtinio vaiko teisę privatizuoti lengvatine tvarka gyvenamąsias patalpas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, aiškinimu ir taikymu. Šie teisės normų taikymo pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus, todėl yra pagrindas juos panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad, pasikeitus aplinkybėms ir įrodžius nuolatinį gyvenimą Lietuvoje bei integravimąsi į socialinį gyvenimą, ieškovė turės teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalies pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas