AS-525-433-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-433/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00855-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. 2014 m. vasario 10 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 1D-918(11);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 6 972 Lt.

Taip pat pateiktas prašymas atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti.

Nurodė, kad jam 2000 m. rugsėjo 27 d. paskirta 568,70 Lt dydžio valstybinė pareigūno pensija už tarnybą vidaus reikalų sistemoje ir 360 Lt bazinės pensijos priedas. Bendra, iki 2010 metų mokama pensijos suma buvo 928,70 Lt, o nuo 2010 m. iki šiol gauna tik dalį paskirtos pensijos. Nurodė, kad prasidėjus krizei, kai jam, kaip ir kitiems pensininkams nuo 2010 m.buvo sumažinta pensija, iškart į teismą nesikreipė, nesiėmė kitų veiksmų, solidarizuodamasis su visa šalimi, tikėjosi, kad krizei praėjus valstybė geranoriškai kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, manė, kad terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo žalos padarymo pabaigos, taikomas bendrasis 10 metų kreipimosi į teismą terminas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. nutartimi atmetė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti V. G. skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Vertino, jog pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų teismas nustatė, jog jam atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2014 m. vasario 10 d. prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismas vertino, jog V. G. žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalyje numatytos galimybės atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas vertino pareiškėjo argumentus, jog kai jam, kaip ir kitiems pensininkams, nuo 2010 m. buvo sumažinta pensija, neskubėjo iš karto imtis veiksmų nepriemokai prisiteisti, solidarizavosi su visa šalimi ir tenkinosi mažesne pensija; tikėjo, kad krizė praeis, o Lietuvos valstybė ras būdą, kaip kompensuoti neišmokėtos pensijos dalį; buvo įsitikinęs, jog terminas skundui paduoti yra skaičiuojamas ne nuo žalos darymo pradžios, o nuo tada, kai žalos darymas pasibaigia, todėl sąžiningai klystamas, į teismą nesikreipė, o praleistas terminas kreiptis į teismą atnaujintinas; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalimi manė, kad dėl bet kokios padarytos žalos turi galimybę kreiptis į teismą per 10 metų, todėl anksčiau į teismą nesikreipė; mano, kad teismas jo sąžiningą klydimą arba nežinojimą, per kokį terminą gali ieškoti teisminės savo teisių gynybos, gali pripažinti svarbia aplinkybe ir atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. AS822-61/2012 ir Nr. TA858-62/2011, vertino, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje paskelbtas 2012 m. vasario 6 d., o leidinyje „Valstybės žinios“ – 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, nuo oficialaus pranešimo apie šį nutarimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2 metai.

Toks terminas negali būti pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 37 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog dėl neteisėto pensijos sumažinimo reikalinga sužinoti ir kreiptis į per 6 mėnesius. Teismo nuomone, nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, V. G. pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

V. G. turėjo pakankamai ilgą laiką reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, tačiau per nurodytą terminą to nepadarė. Prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas nenurodo jokių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad V. G. nurodytos priežastys nėra svarbios ir negalima daryti išvados, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Esant nurodytoms aplinkybės, šią skundo dalį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VRM sprendimą, teismas atsisakė priimti kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje A444-2232/2013, darė išvadą, kad pareiškėjui VRM sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 14–16), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d, nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, panaikinti ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktą skundą visa apimtimi.

Teigia, jog priimdamas skundžiamą nutartį teismas grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises į nuosavybę ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Pensijos dalis, kurios jis neteko, ją sumažinus dėl ekonominės krizės, jam turi būti atlyginta. Nurodo, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes manė, jog terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo žalos padarymo pabaigos, manė, jog šiuo atveju taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas, konkretus terminas skundui paduoti šios kategorijos bylose nėra nustatytas, yra tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri galimai prieštarauja Konstitucijai, be to, Konstitucinis Teismas priėmė nutarimus ir sprendimus, kurie pareiškėjui leido tikėtis, kad valstybinės pensijos nepriemoka jam bus grąžinta be teisminės valdžios įsikišimo. Pažymi, jog naujausia jam žinoma taisyklė dėl senaties termino taikymo yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014. Taip pat vertina, jog teismas nepagrįstai teigė, kad praleidus 3 metų skundo padavimo terminą nuo sužinojimo, kad pensija buvo sumažinta, iš pareiškėjo atimama galimybė gauti žalos atlyginimą ir už tuos mėnesius, dėl kurių nesuėjo 3 metų senaties terminas, nes pensijos nepriemoka vykdoma kas mėnesį. Tad jo reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas bent su 36 mėnesių retrospektyva. Šį teiginį grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1059/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui V. G. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas V. G. kreipėsi 2014 m. vasario 10 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartis atsisakyti priimti šią pareiškėjo skundo dalį pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-467/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-472/2014 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su skundžiamos nutarties dalimi, kuria teismas reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 1D-918(11) atsisakė priimti, kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Aptariamame Ministerijos sprendime, be kita ko, nurodoma: „Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Jums išmokėti nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo“. Taigi šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas turi iš naujo spręsti ir šios skundo dalies priėmimo klausimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą patenkinti.

Pareiškėjo V. G. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas