A-2322-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2322-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01484-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir priverstinio pravaikštos laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 30-TE-1121 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“;

2) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 30-TE-1122 „Dėl vyresniojo policininko V. J. atleidimo“;

3) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas;

4) priteisti iš atsakovo Klaipėdos AVPK vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo sekančios dienos po nušalinimo nuo tarnybos termino pasibaigimo dienos, t. y. nuo 2015 m. sausio 10 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

5) įpareigoti atsakovą į vidaus tarnybos stažą įskaityti dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. spalio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas Klaipėdos AVPK, netinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatas, priėmė individualius teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos. Teigė, kad individualūs teisės aktai, susiję su leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimu ir jo atleidimu iš vidaus tarnybos, yra nepagrįsti ir neteisėti. Nurodė, kad Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-1121 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl leidimo panaikinimo) jam buvo panaikintas 2012 m. kovo 7 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (toliau – ir Leidimas). Šis įsakymas yra individualus teisės aktas ir turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimus. Įsakymas dėl leidimo panaikinimo visiškai nemotyvuotas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, jame nurodytas tik abstraktus teisinis pagrindas, dėl kurio panaikintas Leidimas (Paslapčių įstatymo 18 str. 1 d. 4 p.), tačiau nedetalizuota, dėl kokių konkrečių faktinių aplinkybių padaryta išvada, kad Leidimas turi būti panaikinamas. Skundžiamame Įsakyme dėl leidimo panaikinimo tiesiog nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Klaipėdos AVPK Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir SEK, Komisija) 2014 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokolą Nr. 30-SEK-28.

Pareiškėjo teigimu, iš Klaipėdos AVPK 2013 m. spalio 7 d. rašto ir SEK 2014 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokolo Nr. 30-SEK-28 matyti, jog komisija nutarė siūlyti panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nes per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai – nesąžiningumas ir neatsakingumas vykdant pareigas bei galimas polinkis nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar net Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Šią išvadą Komisija iš esmės kildino iš dviejų aplinkybių: pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00061-14 ir atsisakymo tikrintis poligrafu.

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00061-14 ir jam 2014 m. liepos 8 d. buvo pareikštas įtarimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi ir Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 30-TE-735 pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų iki 2015 m. sausio 9 d. Šiuo metu dar nėra atlikti visi būtini tyrimo veiksmai, ikiteisminis tyrimas tebevyksta, baudžiamoji byla iki šiol nėra perduota nagrinėti teismui. Pareiškėjas nepadarė jokios nusikalstamos veikos, vien faktas, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, neįrodo jam pareikšto įtarimo pagrįstumo ar kaltės ir tuo labiau nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jis yra praradęs valstybės pasitikėjimą, kadangi toks ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas paaiškėjus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms ar, jei byla būtų perduota į teismą, pareiškėjo atžvilgiu gali būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Specialiosios ekspertų komisijos subjektyvi išvada apie pareiškėjo neigiamas asmens savybes, kitą veiklą ar ryšius ir jos pagrindu priimtas Įsakymas dėl leidimo panaikinimo yra neteisėti, kadangi reiškia a priori asmens pripažinimą kaltu padarius tyčinę nusikalstamą veiką, šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

SEK neigiamą išvadą apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes kildina iš neva jo atsisakymo patikrinti tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu. Tyrimas poligrafu jam buvo pasiūlytas vienintelį kartą – 2014 m. liepos 8 d. ikiteisminio tyrimo metu atliekant jo, kaip įtariamojo, apklausą. Žodinis tyrėjos pasiūlymas buvo netikėtas, nesavalaikis ir todėl apklausos metu nesuvokė, kad atsisakymas tą dieną tikrintis poligrafu ikiteisminiame tyrime ateityje bus traktuotas kaip kaltės įrodymas. Tyrėjos žodžiu pasiūlytas tyrimas poligrafu neatitinka Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (toliau – ir Poligrafo naudojimo įstatymas) 7 straipsnio nuostatų ir yra neteisėtas.

Pareiškėjas iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei vėliau iki nušalinimo nuo pareigų teisės aktų nepažeidė, sąžiningai atliko savo pareigas, galiojančių drausminių nuobaudų neturi. Specialiosios ekspertų komisijos išvada apie jo asmenines savybes, tokias kaip nesąžiningumą ir neatsakingumą bei galimą polinkį nevykdyti teisės aktų, nepagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Komisija netinkamai, neobjektyviai ir tendencingai įvertino ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00061-14 medžiagą bei vadovavosi subjektyviomis prielaidomis ir spėjimais, todėl jos išvada ir siūlymas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą yra nepagrįsta.

Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-1122 (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo) jis buvo atleistas iš pareigų Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatytu pagrindu ir atsižvelgiant į Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 30-TE-1121 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Teismui pripažinus, kad išduotas Leidimas buvo panaikintas neteisėtai bei panaikinus Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, Įsakymas dėl atleidimo taip pat turėtų būti pripažintas neteisėtu, nes jis priimtas nesant teisinio pagrindo, t. y. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nustatyto pagrindo. Pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir priimtas Įsakymas dėl leidimo panaikinimo, nėra pakankamas pagrindas jį atleisti iš pareigų, kadangi toks atleidimas neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų. Kilus abejonių dėl pareiškėjo galimybės atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, baudžiamojo persekiojimo metu jis turėjo būti nušalintas nuo pareigų arba perkeltas į kitas pareigas, kurių vykdymui nereikalingas leidimas susipažinti ar dirbti su įslaptinta informacija. Buvo tendencingai siekiama jį atleisti iš pareigų, kad nereikėtų įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 341 straipsnyje numatytos garantijos, jeigu paaiškėtų, kad pareiškėjas nuo tarnybos buvo nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtins aplinkybės, lėmusios pareiškėjo nušalinimą. Pripažinus Įsakymą dėl atleidimo neteisėtu, pareiškėjas prašė grąžinti į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime nurodytų argumentų pagrindu.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 24-26) nurodė, kad esminis ginčo dalykas yra Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. vasario 26 d. Įsakymo dėl leidimo panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas. 2012 m. kovo 7 d. pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ Nr. 85-6-L-7, kuris buvo ir šiuo metu yra būtinas asmeniui, dirbančiam Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigose.

Klaipėdos AVPK Specialioji ekspertų komisija, susipažinusi su Imuniteto skyriaus tyrėjos E. L. 2014 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl V. Č. ir V. J.“, ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 30-1-00061-14 medžiaga, išanalizavusi kitus gautus duomenis, įvertino pareiškėjo lojalumą Lietuvos valstybei, jo tolesnį darbą su įslaptinta informacija, taip pat atsižvelgdama į jo atsisakymą tikrintis tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu, 2014 m. rugsėjo 19 d. protokoliniu sprendimu Nr. 30-SEK-28 atsakovui pasiūlė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00061-14 medžiagoje pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 225 straipsnio 2 dalyje, nes, būdamas valstybės tarnautoju, vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus, 2014 m. vasario 21 d. (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, sustabdė automobilį Audi A6, valst. (duomenys neskelbtini), važiuojantį (duomenys neskelbtini) kryptimi ir vairuojamą R. M., už administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1241 straipsnyje (nesustojimas prieš pėsčiųjų perėją) ir 124 straipsnyje (nustatyto greičio viršijimas).

Dėl to, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, veikdamas bendrai grupėje su V. Č., pareiškėjas susitarė su R. M. priimti iš pastarojo 200 Lt kyšį, kurį R. M. turėsiantis perduoti sutartoje vietoje (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Klaipėdoje. Tą pačią dieną ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pagal susitarimą kyšį paėmė pareiškėjo porininkas V. Č.. Paimtus pinigus V. Č. ir pareiškėjas vėliau pasidalijo. Remiantis šia informacija nuspręsta, kad yra nustatytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų veikų padarymo, iš esmės buvo vertinamos tik kaip faktinis pagrindas konstatuoti, kad jis pagal dalykines ir asmenines savybes negali dirbti su įslaptinta informacija. Atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu pasinaudojant tarnybine padėtimi ir jam, kaip valstybės tarnautojui, suteiktomis teisėmis.

Atsakovo turima informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui pareikštus įtarimus, pareiškėjo atsisakymą atlikti dėl įvykio aplinkybių psichofiziologinį tyrimą poligrafu sudarė pakankamą pagrindą spręsti, kad leidimas pareiškėjui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nesprendė jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 30-TE-1122 „Dėl jaunesniojo policininko V. J. atleidimo“ priimtas remiantis Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-1121 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, kuris priimtas vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu bei atsižvelgiant į Klaipėdos AVPK Komisijos 2014 m. rugsėjo 19 d. protokolinį sprendimą Nr. 30-SEK-28. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nurodyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Analogiškų arba žemesnių pareigų, nereikalaujančių turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma, atsakovas neturėjo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo nurodė Statuto 2 straipsnio 3 dalį, Paslapčių įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, 12 straipsnio 2 dalį, 15, 16, 17, 18 straipsnius, Statuto 6 straipsnio 2 dalį, Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju paslapčių subjektas – Klaipėdos AVPK – nustatęs pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija, savo iniciatyva panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Bylos medžiaga nustatyta, kad leidimas dirbti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikintinas vadovaujantis Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nustatančiu, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atsakovo taikytas Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktas. Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytos aplinkybės (asmens savybės; kita veikla ar ryšiai; ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) yra vertinamojo pobūdžio, jų sąrašas nėra baigtinis.

Atsižvelgiant į tai pažymėta, kad aplinkybių, kurios gali būti priskirtos prie nurodytų Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte, buvimą (nustatymą) paslapčių subjektas, spręsdamas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą, turi pagrįsti konkrečių nustatytų (paaiškėjusių po leidimo išdavimo) įvykių, faktų analize Paslapčių įstatymo kontekste (ar asmuo gali būti laikomas patikimu ir lojaliu Lietuvos valstybei, ar jam gali būti leista dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija) ir suformuluoti tokiu vertinimu pagrįstas išvadas.

Leidimas dirbti su įslaptinta informacija suteikiamas, įvertinus pretendento patikimumą, kurį apibūdina jo dalykinės ir asmeninės savybės, pareigų pobūdis, kurių atlikimui būtinas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Leidimo panaikinimui yra reikšmingas asmeninių ir dalykinių savybių vertinimas, dėl kurių asmuo praranda paslapčių subjekto pasitikėjimą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas vertino tai, kad buvo nustatytos asmens savybės, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Šį vertinimą atsakovas grindžia 2014 m. rugsėjo 19 d. Komisijos posėdžio protokolu Nr. 30-SEK-28. Minėta, jog teisiniu Įsakymo dėl leidimo panaikinimo pagrindu nurodytas Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Skundžiamo Įsakymo dėl leidimo panaikinimo turinys patvirtina, kad jis priimtas atsižvelgiant į Komisijos 2014 m. rugsėjo 19 posėdžio protokolą Nr. 30-SEK-28 (b. l. 14-16), kuris laikytinas Įsakymo dėl leidimo panaikinimo motyvuojamąja dalimi. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tarnybinių ginčų bylose, kuriose nurodyta, kad tuo atveju, kai atitinkamas individualus administracinis aktas, kuris asmeniui sukelia teisines pasekmes, yra priimamas tam tikro anksčiau atliktos procedūros ir jos metu parengto dokumento pagrindu, tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti procedūriniame dokumente išdėstytus motyvus, kad toks dokumentas laikomas individualaus administracinio akto motyvuojamąja dalimi, o teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, turi vertinti ne tik skundžiamą akto, bet ir jo sudedamosios dalies, turinį.

Vertindamas SEK 2014 m. rugsėjo 19 d. protokolą, teismas pažymėjo, kad jame nepakankamai tiksliai nurodyta svarstyta ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. y. visa medžiaga ar tam tikra jos dalis). Tačiau teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų S. Š. (Specialiosios Komisijos pirmininko) ir A. B. (Komisijos nario) parodymais nustatyta, kad buvo analizuota tik medžiaga, kuri pateikta susipažinimui 2014 m. rugsėjo 16 d. protokolu: o būtent, 2014 m. liepos 8 d. pranešimas apie įtarimą V. J., įtariamojo V. J. apklausos protokolas, R. M. banko sąskaitos išrašas ir mobiliojo ryšio telefono išklotinė bei kt. (Komisijos posėdžio medžiagos 7 p.).

Liudytojai pažymėjo, kad turima informacija apie galimai pareiškėjo įvykdytą nusikalstamą veiką – kyšininkavimą, Specialiosios ekspertų komisijos nariams sudarė pagrindą spręsti apie V. J. asmenines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio medžiaga patvirtina, kad V. J. 2014 m. liepos 8 d. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 30-1-00061-14 įteiktas pranešimas apie įtarimą (10 p.) dėl nusikalstamos veikos, kurios požymiai numatyti BK 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas).

Tai, kad V. J., būdamas valstybės tarnautojas (t. y. Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio patrulis), vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus bei dirbdamas kartu su Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu V. Č., 2014 m. vasario 21 d. apie 14.45 val. Klaipėdos mieste prie (duomenys neskelbtini) sankryžos sustabdė automobilį Audi A6, v. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojantį (duomenys neskelbtini) kryptimi ir vairuojamą R. M., už administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 1241 straipsnyje (nesustojimas prieš pėsčiųjų perėją) ir 124 straipsnyje (nustatyto greičio viršijimas).

Dėl to, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, veikdamas bendrai grupėje su V. Č., V. J. susitarė su R. M. paimti iš pastarojo 200 Lt kyšį, kurį R. M. turėsiantis perduoti sutartoje vietoje. Tą pačią dieną 15.05 val. ties (duomenys neskelbtini) namu, Klaipėdoje, pagal susitarimą kyšį paėmė V. J. porininkas V. Č.. Paimtus pinigus V. Č. ir V. J. vėliau pasidalijo. SEK medžiagoje pateiktas administracinio teisės pažeidimo protokolas (15-17 p.) įrodo, jog R. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta 100 Lt bauda už pažeidimą, numatytą ATPK 1241 straipsnio 2 dalyje, t. y. už vairuojant transporto priemonę naudojimąsi mobiliojo ryšio priemonėmis.

Iš R. M. banko sąskaitos išrašo (13 p.) ir mobiliojo ryšio telefono išklotinės (14 p.) matosi, kad minėtą dieną R. M. nuo sąskaitos nuėmė 200 Lt bei stabdymo metu nesinaudojo mobiliuoju telefonu. Apklaustas įtariamuoju, V. J. įvykio aplinkybes apibūdino fragmentiškai ir atsisakė būti tiriamas poligrafu, atsisakymą motyvuodamas poligrafo atliekamų tyrimo rezultatų netikslumu.

Komisija nustatė, kad pareiškėjas įtariamojo apklausos metu buvo nekalbus ir davė neišsamius parodymus, siekdamas nuslėpti nusikalstamos veikos požymius bei sutrukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsiaiškinti nusikalstamą veiką, apklausos metu apibūdino tik nereikšmingas dienos detales bei, pasiūlius patikrinti tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu, V. J. atsisakė būti tiriamas, tokiu savo elgesiu sukeldamas abejones dėl tinkamumo ir patikimumo dirbti su įslaptinta informacija bei pateiktos informacijos saugumo. Komisija, susipažinusi su pateikta medžiaga, konstatavo, kad V. J. nustatytos asmeninės ir dalykinės savybės (nesąžiningumas ir neatsakingumas vykdant pareigas bei galimas polinkis nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar net Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų), dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija (Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 20 p.). Komisija ikiteisminio tyrimo duomenis nevertino baudžiamojo proceso aspektu, o tik vertino šiuos duomenis pareiškėjo asmeninių savybių ir jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija aspektu.

Teismas nurodė, jog tyrimo poligrafu reikšmė ir jo atlikimo arba asmens (pareigūno) atsisakymo jį atlikti teisinės pasekmės yra nustatytos Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Aiškinant šią teisės normą pažymima, kad asmeniui nenaudinga tyrimo poligrafu išvada (jeigu asmens sutikimu toks tyrimas buvo atliktas) arba asmens atsisakymas tirtis poligrafu savaime nesudaro pagrindo neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba panaikinti anksčiau išduotą leidimą. Lemiamą reikšmę tokioms (asmeniui nenaudingoms) pasekmėms atsirasti turi prieš tyrimą arba prieš atsisakymą tirtis turima (surinkta) kita informacija apie asmenį, kuri, viena vertus, sukelia pagrįstas abejones dėl asmens tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, kita vertus, nėra pakankama tam, kad būtų galima padaryti vienareikšmišką išvadą apie asmens savybių nesuderinamumą su teise dirbti su tokia informacija. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju lemiamą reikšmę išvadai apie asmens tinkamumą dirbti su įslaptinta informacija turi faktinės asmens elgesį tam tikroje situacijoje charakterizuojančios savybės, kurios teismo turi būti nustatytos ir įvertintos.

Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais tyrimo subjektai tiria poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja. Byloje esantis 2012 m. kovo 7 d. leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija Nr. 85-6-L-7 patvirtina, kad pareiškėjas patenka į ratą subjektų, kurie gali būti tiriami poligrafu. Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis numato, kuomet asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, tyrimas gali būti atliekamas. Pareiškėjas atsisakė pasitikrinti ne paslapčių subjekto vadovui ar jo įgaliotam asmeniui tikrinant patikimumą ir lojalumą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o ikiteisminiame tyrime, kuriame galioja BPK normos ir atitinkamos proceso dalyvių teisės ir pareigos. Atsisakymas tirtis poligrafu buvo vertinamas kaip papildoma informacija sprendžiant dėl pareiškėjo patikimumo dirbti su įslaptinta informacija.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pateikti įrodymai, keliantys pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Vertindamas šiuos įrodymus, kuriuose užfiksuoti faktai apie pareiškėjo elgesį apklausiant jį įtariamuoju, tiek dėl įvykių, kurių pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo požiūriu, spręstina, kad toks pareiškėjo elgesys leidžia konstatuoti jo nesąžiningumą, nepatikimumą, dėl to jis negali būti laikomas patikimu ir Lietuvos valstybei lojaliu asmeniu ir jo asmeninės bei dalykinės savybės nėra tinkamos darbui su įslaptinta informacija. Komisija, atlikusi išsamų su pareiškėju sietinų aplinkybių patikrinimą, turėjo pagrindą pripažinti pareiškėją nepatikimu.

Pagrindas konstatuoti, jog tam tikras asmuo yra nepatikimas ir tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija kelia grėsmę šios informacijos saugumui, yra ne tik įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis ar teismo nutartis, kuriais asmuo patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, bet ir kitos aplinkybės, dėl kurių valstybė negali pasitikėti šiuo asmeniu. Specialiajai ekspertų komisijai buvo pateikta informacija, kokios nusikalstamos veikos padarymu pareiškėjas yra įtariamas (kyšininkavimas), ir ši veika padaryta pareiškėjui pasinaudojant tarnybine padėtimi bei jam suteiktomis teisėmis. Teismo nuomone, byloje esanti informacija apie ikiteisminiame tyrime pareiškėjui pareikštą įtarimą sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad leidimas šiam asmeniui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui. Teisė disponuoti paslaptį sudarančia informacija asmeniui gali būti suteikta tik tada, kai valstybė gali juo besąlygiškai pasitikėti. Nustačius bent menkiausius įtarimus, kad asmuo yra nepatikimas, tokia teisė iš jo turėtų būti atimama.

Įtakos asmeniui pripažinti nepatikimu ir panaikinti jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neturi tai, kad pareiškėjas nėra pripažintas kaltu dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad asmuo yra įtariamas, jog eidamas tiesiogines pareigas Klaipėdos AVPK padarė nusikalstamą veiką, kelia pagrįstų abejonių jo patikimumu. Nustatęs šias aplinkybes, paslapčių subjektas turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo nuostatomis, panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Vien ta aplinkybė, jog ginčijamas Įsakymas dėl leidimo panaikinimo priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjui yra pareikšti įtarimai nusikalstamos veikos padarymu, nepaneigia nekaltumo prezumpcijos principo, nes paslapčių subjektas šias aplinkybes vertino tik tokia apimtimi, kiek jos susijusios su pareiškėjo patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei.

Pripažinta, kad Klaipėdos AVPK nepagrįstai delsė priimti 2014 m. spalio 2 įsakymą Nr. 30-TE-1121 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Aplinkybės, kurių pagrindu buvo galima spręsti dėl pareiškėjo patikimumo dirbti su įslaptinta informacija, atsirado 2014 m. liepos mėnesį pareiškus pareiškėjui įtarimą ir apklausiant pareiškėją įtariamuoju. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi (b. l. 14-15) V. J. buvo nušalintas nuo pareigų nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2015 m. sausio 9 d. Nors pareiškėjo atstovas argumentuoja, kad nušalinus pareiškėją nuo pareigų jam buvo užkirstas kelias dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl leidimo dirbti su slapta informacija panaikinimo, tačiau teismas pažymėjo, jog nušalinimo nuo pareigų, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo tikslas skiriasi nuo konstituciškai svarbaus tikslo – apsaugoti įslaptintą informaciją. Nušalinimas nuo pareigų taikomas siekiant, kad būtų kuo greičiau ir nešališkai ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas (BPK 157 str.), o klausimas dėl leidimo panaikinimo sprendžiamas siekiant užtikrinti, kad pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, eitų tik tokie asmenys, kurių patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, kartu užkirsti kelią galimoms grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir su tokia informacija susijusiems valstybės interesams. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad paslapčių subjektas nepakankamai greitai sprendė klausimą dėl valstybės tarnautojo teisės dirbti ir susipažinti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimo nesudaro pagrindo Įsakymą dėl leidimo panaikinimo pripažinti neteisėtu. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokių ginčijamo Įsakymo dėl leidimo panaikinimo neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas šioje reikalavimų dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl Įsakymo dėl atleidimo teisėtumo ir pagrįstumo teismas nurodė, jog pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu galima tik tais atvejais, kai jis turi kokią nors specialiąją teisę, būtiną jo tiesioginių pareigų atlikimui, tačiau ši teisė iš jo įstatymų nustatyta tvarka atimama ir todėl pareigūnas nebegali tinkamai vykdyti savo tiesioginių pareigų. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2014 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-1122 taikė pareiškėjui Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą ir atleido V.

J. iš vidaus tarnybos, atsižvelgdamas į šios įstatymo normos taikymui teisiškai reikšmingą faktą, kad Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-1121 buvo panaikintas 2012 m. kovo 7 d. Klaipėdos AVPK pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slapumo žyma „Riboto naudojimo“ Nr. 85-6-L-7. Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 30-TE-1121 yra individualus administracinis aktas, kuriuo pareiškėjui buvo atimta specialioji teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Specialiosios teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija suteikimo ir šios teisės atėmimo klausimai yra sprendžiami taikant specialųjį teisės aktą – Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą. Susidarius teisinei situacijai, kai pareigūnui nustatyta tvarka atimama specialioji teisė, Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi nustatytas teisinis reguliavimas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus numatytą šio teisės akto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte.

Priešingai, įstatymų leidėjas nustatė terminą per kurį turi būti pritaikyta ši norma. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad esant šio teisės akto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Įstatymų leidėjas dėl atleidimo, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, nenumatė jokių kitų ypatumų, išskyrus išvardytus 56 straipsnio 1 dalyje, taip pat nenustatė vidaus reikalų įstaigos vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, jokių įpareigojimų, susijusių su šiuo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindo taikymu.

Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tarnybinių ginčų bylose dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kai yra panaikinama specialioji teisė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo II dalis, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 738-744 psl.).

Pagal Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, šio teisės akto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo sąlyga – atsiradimas ar nustatymas fakto (aplinkybės), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiuo atveju atsakovui pagrindas taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą buvo aplinkybė, kad Klaipėdos AVPK viršininkas 2014 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 30-TE-1121, atsižvelgdamas į Klaipėdos AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. rugsėjo 19 d. protokolinį nutarimą Nr. 30-SEK-28, panaikino Klaipėdos AVPK V. J. išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slapumo žyma „Riboto naudojimo“, t. y. atėmė specialiąją teisę. Vertindamas atleidimo iš tarnybos teisėtumo pagrindą, teismas turi nustatyti, ar šios specialiosios teisės turėjimas yra būtinas pareiškėjo tiesioginių pareigų atlikimui.

Iš byloje pateikto Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 30-V-436 patvirtinto Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigybės aprašymo 6.8 punkto akivaizdu, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti teisės aktuose numatytą specialųjį reikalavimą, būtiną išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pareiškėjas su pareigybės aprašymu pasirašytinai susipažindintas 2013 m. rugsėjo 3 d. 2011 m. gegužės 20 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialioji ekspertų komisija policijos įstaigų vadovus įpareigojo užtikrinti, kad būtų nustatyti specialieji reikalavimai atitikti teisės aktų numatytus reikalavimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, t. y. Lietuvos policijos įstaigose nuo 2011 m. liepos 1 d. neliko statutinių vidaus tarnybos pareigūnų pareigybių, kurioms nėra nustatytas šis specialusis reikalavimas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad analogiškų arba žemesnių pareigų, nereikalaujančių turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, Klaipėdos AVPK nėra. Nepagrįstu pripažintinas pareiškėjo teiginys, kad kilus abejonėms dėl jo galimybės atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas ar užtikrinti įslaptintos informacijos saugumą, jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas, kurių vykdymui nereikalingas leidimas dirbti su įslaptinta informacija.

Specialiosios teisės, susijusios su pareigybei priskirtų tiesioginių pareigų atlikimu, panaikinimas lemia tai, kad valstybės tarnautojas negali atlikti jam priskirtų funkcijų, todėl atsiranda pagrindas taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą. Esant minėtam teisiniam reguliavimui (Statuto 53 str. 1 d. 17 p., 56 str.1 d.) atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatytu pagrindu galėtų būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad specialiosios teisės, susijusios su atitinkamai pareigybei priskirtų tiesioginių pareigų atlikimu, panaikinimas yra neteisėtas. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad Įsakymas dėl leidimo panaikinimo yra teisėtas. Konstatavus, jog Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo kontekste byloje nėra duomenų, kad specialioji teisė pareiškėjui buvo atimta kitaip nei įstatymų nustatyta tvarka, nėra pagrindo pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą pripažinti neteisėtu.

Kadangi nagrinėjamu atveju apskundimo tvarkos nenurodymas nesutrukdė pareiškėjui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytais terminais kreiptis į teismą, šis procedūrinis pažeidimas nelaikytas esminiu. Pareiškėjas taip pat pareiškė ir kitus išvestinius reikalavimus, tačiau teismas sprendė, jog pareiškėjo skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 70-76) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti pareiškėjo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog teismas nepagrįstai bylos įrodymus pripažino kaip pakankamus ginčijamiems įsakymams priimti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad E. L. tarnybinis pranešimas, o taip pat ir Komisijos šio pranešimo pagrindu priimtas siūlymas yra neobjektyvūs, tendencingi, grindžiami nepatvirtintomis ikiteisminio tyrimo metu keliamomis prielaidomis, kurios nėra teismo objektyviai ištirtos ir patvirtintos. Šiuo atveju ne tik nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, tačiau net baudžiamajai bylai nesant perduotai teismui nagrinėti, faktiškai Komisijos subjektyviu suvokimu buvo konstatuota V. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką, dėl ko Komisijos siūlymu vėliau buvo priimti neteisėti sprendimai panaikinti Leidimą bei atleisti pareiškėją iš tarnybos. Komisijos turėtos ikiteisminio tyrimo medžiagos turinyje nėra užfiksuota tiesioginių V. J. kaltės įrodymų. Akivaizdu, kad Komisijos nuomonė apie neva neigiamas V. J. asmenines savybes susiformavo vien tik dėl to, kad jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas visiškai nevertinant konkrečių įvykio aplinkybių ir V. J. elgesio. Tokius teiginius patvirtina tai, kad Komisijos protokole nėra pateikta tirtos medžiagos analizė, neužfiksuoti Komisijos narių pasisakymai (jei iš viso tokie buvo). Be to, teismo posėdžio metu apklausiamas S. Š. nuolat painiojo V. J. su kitu įtariamuoju V. Č., negalėjo tiksliai nurodyti, kas kokius veiksmus įvykio metu atliko, kodėl kilo abejonės dėl V. J. patikimumo. Šios aplinkybės įrodo tai, kad Komisija ikiteisminio tyrimo medžiagos neanalizavo arba ją analizavo ypač neatidžiai, galimai rėmėsi vien tik E. L. tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis. Tokią nuomonę patvirtino ir pats teismas sprendime nurodydamas, kad protokole nepakankamai tiksliai nurodyta svarstyta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Taigi tiek Komisijos svarstymo metu, tiek ir teismo posėdžio metu nebuvo pakankamai įsigilinta į Leidimo panaikinimo prielaidas, todėl sprendime padarytos nepagrįstos išvados dėl skundžiamų įsakymų teisėtumo.

Atsakovo priimtų sprendimų subjektyvumą, tendencingumą ir neteisėtumą taip pat patvirtina aplinkybės, kad Įsakymas dėl leidimo panaikinimo ir Įsakymas dėl atleidimo buvo priimtas ne tada, kai išaiškėjo aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimti įsakymai (t. y. 2014 m. liepos 8 d. įtarimų V. J. pareiškimas), o V. J. nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu (V. J. nuo pareigų nušalintas 2014 m. liepos 9 d. įsakymu iki 2015 m. sausio 9 d.). Teismas šias bylai svarbias objektyvias aplinkybes nepagrįstai laikė tik delsimu priimti skundžiamus įsakymus, nedarančias pagrindo pripažinti įsakymus neteisėtais, nors akivaizdu, kad V. J. esant nušalintam nuo pareigų, jokia grėsmė įslaptintos informacijos saugumui negrėsė, jis jokių naujų teisės pažeidimų, leidžiančių abejoti jo patikimumu, nepadarė. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00061-14 metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau visiškai neatsižvelgė ir į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas nepagrįstai neigiamai vertino pareiškėjo elgesį apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Viena vertus, konkretus neigiamas keliantis abejones pareiškėjo elgesys sprendime nėra įvardintas.

Tiek BPK, tiek Konstitucijoje yra įtvirtinta asmens procesinė teisė atsisakyti duoti parodymus, jei jis yra įtariamasis ar kaltinamasis. V. J. ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. liepos 8 d. dalyvavo apklausoje ir davė išsamius parodymus apie tiriamo įvykio aplinkybes. Įtarimai dėl neva padarytos nusikalstamos veikos V. J. pareikšti 2014 m. liepos 8 d. Iki pat šios datos nuo 2014 m. vasario 21 d. (t. y. nuo veikos, dėl kurios padarymo V. J. pareikštas įtarimas, padarymo) jis atliko policijos pareigūno pareigas. Nei iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei vėliau – iki nušalinimo nuo pareigų, jis teisės aktų nepažeidė, sąžiningai atliko savo pareigas, galiojančių drausminių nuobaudų neturi, nėra pažeidęs kitų teisės aktų reikalavimų. Tai patvirtina tokias jo asmenines savybes kaip atsakingumą, pareigingumą, sąžiningumą, o Komisijos išvada apie pareiškėjo tokias neigiamas asmenines savybes kaip nesąžiningumas, neatsakingumas bei galimas polinkis nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar įstatymų, yra nepagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka tikrovės, todėl yra neteisėta. Teismas į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė, nevertino V. J. teigiamų charakteristikų, išimtinai vadovaudamasis tik ikiteisminio tyrimo prielaidomis. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1507/2013, į kurią teismas neatsižvelgė.

Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet asmuo gali būti tiriamas poligrafu, t. y. <...> jei tiriamos veikos yra susijusios su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu (3 p.). Šiuo atveju V. J. pareikštas įtarimas nėra susijęs su darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu, todėl net pats siūlymas pareiškėjui tirtis poligrafu yra neteisėtas, o juo labiau dėl tokio neteisėto siūlymo atsisakymo neteisėti yra vėliau priimti šiame skunde minimi sprendimai. BPK nenumato įtariamojo pareigos įtariant jį bet kokia nusikalstama veika tirtis poligrafu ir net esant Poligrafo naudojimo įstatyme numatytoms prielaidoms, asmuo turi teisę atsisakyti tirtis. Teismo nuorodos į atliekamą ikiteisminį tyrimą ir BPK numatytas proceso dalyvių teises ir pareigas yra nepagrįstos.

Taip pat teismas visiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų atsisakymo tikrintis poligrafu priežasčių ir aplinkybių, o tik apsiribojo teiginiu, jog atsisakymas tirtis poligrafu buvo vertinamas kaip papildoma informacija sprendžiant dėl pareiškėjo patikimumo dirbti su įslaptinta informacija. Teismas skundžiamame sprendime vadovavosi tik tomis aplinkybėmis ir prielaidomis, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir kurios, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, tikėtina, bus paneigtos. Tokiu savo sprendimu teismas V. J. atžvilgiu pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Juo labiau, kaip minėta, neaišku, koks būtent pareiškėjo elgesys apklausiant jį įtariamuoju, sukėlė tokias didžiules teismo abejones jo lojalumu Lietuvos valstybei, jo asmeninėmis ir dalykinėmis savybėmis. Teismo neįvardinto V. J. elgesio apklausos metu pagrindu teismo padarytos išvados, lemiančios sunkias pasekmes – teisės eiti pareigas vidaus tarnyboje praradimą, yra akivaizdžiai neadekvačios ir neproporcingos.

V. J. jokios nusikalstamos veikos nėra padaręs. Vien faktas, kad jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, neįrodo jam pareikštų kaltinimų pagrįstumo ar kaltės (tyčios) ir tuo labiau nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog jis, asmuo, kurio atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, yra praradęs valstybės pasitikėjimą. Komisijos subjektyvi išvada apie V. J. neigiamas asmens savybes, kitą veiklą ar ryšius ir jos pagrindu priimtas Klaipėdos AVPK viršininko Įsakymas dėl leidimo panaikinimo, kaip ir teismo sprendimas, yra neteisėti, kadangi reiškia a priori asmens pripažinimą kaltu padarius tyčinę nusikalstamą veiką, šiurkščiai pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

Pareiškėjo patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei negali būti paneigtas vien tik pačiu ikiteisminio tyrimo faktu, bet turi būti atsižvelgiama ir į ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie neduoda pagrindo manyti, jo V. J. yra nepatikimas, nelojalus Lietuvos valstybei. Nesulaukus teismo sprendimo dėl pareiškėjo nekaltumo (išteisinamojo nuosprendžio), a priori teismo sprendimu yra konstatuojamos tokios itin svarbios ir reikšmingos asmens savybės, susijusios su jo patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei. Net ir teismui išteisinus nusikalstama veika įtariamą asmenį, t. y. patvirtinus jo nekaltumą ir pareikšto kaltinimo nepagrįstumą, tokio asmens atžvilgiu liktų galioti teismo sprendimas, kuriuo nustatoma, kad jis yra nepatikimas ir nelojalus Lietuvos valstybei. Atitinkamai toks sprendimas su jame įtvirtintomis neteisėtomis išvadomis iš esmės pažeidžia asmens interesus, ateities galimybes dirbti valstybės tarnyboje, vidaus reikalų sistemoje bei užimti kitas pareigas, reikalaujančias nurodytų savybių. Teismui pripažinus, kad V. J. išduotas Leidimas buvo panaikintas neteisėtai bei panaikinus Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, Įsakymas dėl atleidimo taip pat turėtų būti pripažintas neteisėtu, nes jis yra priimtas nesant teisinio pagrindo.

Papildomai pažymi, kad V. J. atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir priimtas Įsakymas dėl leidimo panaikinimo, nėra pakankamas pagrindas atleisti jį iš pareigų, kadangi toks atleidimas neatitinka ir proporcingumo, ir teisingumo principų. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, 2007 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A469-642/2007. Kilus abejonėms dėl V. J. galimybės atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas ar užtikrinti įslaptintos informacijos saugumą, baudžiamojo persekiojimo metu turėjo būti taikomas nušalinimas nuo pareigų (Statuto 28 str.). Pareiškėjo manymu ginčo įsakymais buvo siekiama neteisėtai ir nepagrįstai atleisti V. J. iš pareigų, kad Klaipėdos AVPK nereikėtų įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje numatytos garantijos, jeigu paaiškėtų, kad jis nuo tarnybos buvo nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtins aplinkybės, lėmusios jo nušalinimą. Bylą nagrinėjęs teismas į šias aplinkybes taip pat visiškai neatsižvelgė ir jų nevertino. Be to, atsakovas galėjo perkelti pareiškėją dirbti nebūtinai į statutinio pareigūno pareigas, kuomet privalomai yra reikalingas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 80-83) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus ir pažymi, jog pareiškėjas negali būti laikomas patikimu ir Lietuvos valstybei lojaliu asmeniu, dėl ko buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Dėl to pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių faktinių aplinkybių, neigiamai apibūdinančių pareiškėją, kurių pagrindu jis galėtų būti teisiniu požiūriu vertinamas pagal Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Tiek atsakovo Komisijos protokole, tiek teismui pateiktoje papildomoje informacijoje yra pakankamai duomenų bei pagrindo teigti, kad pareigūnas negali dirbti su įslaptinta informacija dėl to, kad jo asmeninės bei dalykinės savybės neatitinka reikalavimų, numatytų Paslapčių įstatyme. Teismas pripažino, kad atsakovui buvo pakankamas pagrindas padaryti išvadas, jog pareiškėjas yra nelojalus pareigūnas, pasižymintis asmeninėmis bei dalykinėmis savybėmis, netinkamomis dirbant pareigūnu, leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimui ir atleidimui iš tarnybos.

Teismas pagrįstai ir teisingai įvertino tai, kad Komisija ikiteisminio tyrimo duomenis vertino tik tokia apimtimi, kiek jos susijusios su pareiškėjo patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei. Tolimesnis pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų nepratęsimas sietinas su baudžiamosios bylos baigtimi ir jos perdavimu teismui. Teismas pripažino, kad pareiškėjui pasiūlymas atlikti tyrimą poligrafu buvo suprantamas ir aiškus. Pareiškėjas pripažino, kad atlikti tyrimą poligrafu atsisakė, nes juo nepasitiki. Šis pasiūlymas pareikštas atliekant pareiškėjo apklausą ir savo atsisakymą tirtis poligrafu jis patvirtino raštu. Atsisakymas pareiškėjui atlikti psichofiziologinį tyrimą patvirtina vengimą atskleisti savo dalykines ir moralines savybes. Tačiau toks apsisprendimas neturėjo lemiamos reikšmės sprendžiant pareiškėjo patikimumą. Teismas pareiškėjo teiginius, kad iki bus išnagrinėtas klausimas dėl jam pareikštų kaltinimų pagrįstumo, turėjo būti ne atleistas iš tarnybos, o tik pagal Statuto 28 straipsnio nuostatas nušalintas nuo pareigų, atmetė pagrįstai ir teisėtai. Teismo sprendime visapusiškai išanalizuotos bylos aplinkybės ir išsamiais argumentais paaiškinta, kodėl pareiškėjo reikalavimai šioje byloje yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Klaipėdos AVPK viršininko 2014-10-02 įsakymo Nr. 30-TE-1121, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ ir Klaipėdos AVPK viršininko 2014-10-02 įsakymo Nr. 30-TE-1122, kuriuo V. J. atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu. Šioje normoje įtvirtinta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu <... > atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei – tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

SEK 2014 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokole Nr. 30-SEK-28 nurodė, kad V. J. 2014-07-08 įtariamojo apklausos metu buvo nekalbus ir davė neišsamius parodymus, iš ko matyti, jog apie įvykį, kai 2014-02-21 iš R. M. buvo paimti 200 litų prisimena, tačiau siekdamas nuslėpti nusikalstamos veikos požymius bei sutrukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti nusikalstamą veiką, apklausos metu apibūdino tik nereikšmingas dienos detales, pasiūlius patikrinti tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu, pareiškėjas atsisakė būti tiriamas, tokiu savo elgesiu sukeldamas abejonių dėl tinkamumo ir patikimumo dirbti su įslaptinta informacija bei patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Šiame protokole SEK taip pat konstatavo, kad < ... ir Klaipėdos apskrities VPK KPB KPK 1-ojo būrio patruliui V. J. nustatytos asmeninės ir dalykinės savybės (nesąžiningumas ir neatsakingumas vykdant pareigas bei galimas polinkis nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar net Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų), dėl kurių jis neatitinka darbui su įslaptinta informacija bei pasiūlė Klaipėdos apskrities VPK viršininkui panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija.

Taigi anksčiau nurodytame SEK posėdžio protokole iš esmės konstatuota, jog pareiškėjas netinkamas darbui su įslaptinta informacija dėl nustatytų asmeninių ir dalykinių savybių (nesąžiningumas ir neatsakingumas bei galimas polinkis nesilaikyti teisės aktų). Padaryta išvada grindžiama Klaipėdos apskrities VPK Imuniteto skyriaus tyrėjos E. L. 2014 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 20-20-PR5-129, 2014 m. liepos 8 d. įtariamojo apklausos protokolu ir pranešimu apie įtarimą. Šiame kontekste, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012, yra pabrėžęs, kad vien įtarimų pareiškimas baudžiamojoje byloje negali būti pagrindu konstatuoti, kad asmuo nėra tinkamas darbui su įslaptinta informacija. Antra, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 8 d. įtariamojo apklausos metu buvo nekalbus ir davė neišsamius parodymus negali pakankamai atskleisti jo asmeninių savybių, būtinų darbui su įslaptinta informacija. Be to, neišsamių parodymų ikiteisminiame tyrime davimas VTPĮ prasme negali būti vertinamas kaip jo nepatikimumas ir nesąžiningumas. Pažymėtina, kad duoti parodymus yra viena iš įtariamojo teisių, numatytų BPK 21 straipsnio 4 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu asmens naudojimasis įstatymo jam suteikta teise negali būti traktuojamas kaip neigiama asmens savybė, turinti įtakos vertinimui, ar asmuo gali dirbti su įslaptinta informacija. Trečia, šios bylos (taip pat ir ikiteisminio tyrimo) medžiagoje, apart kaltinimo padarius atitinkamą nusikalstamą veiką (įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo), nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, asmens savybių, asmens veiklos, ryšių ar kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas yra nevertas valstybės pasitikėjimo ir įgaliotai valstybės institucijai gali kilti abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei. Ketvirta, neaišku, kokie pažeidimai ir jų pobūdis leido atsakovui padaryti išvadą, kad V. J. yra galimai linkęs nesilaikyti teisės aktų reikalavimų (vadovaujasi prielaida).

Pagal Konstituciją asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nustatoma specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas). Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nesant nustatytų jokių kitų papildomų aplinkybių, asmens savybių ar ryšių, remiantis išimtinai vien tik ikiteisminio tyrimo medžiaga (pranešimu apie įtarimą ir įtariamojo apklausos protokolu), negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas pagal savo asmenines ir dalykines savybes netinka darbui su įslaptinta informacija ar kyla reali grėsmė šios informacijos saugumui.

Leidimas dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikintas taip pat ir dėlto, kad V. J. atsisakė tikrintis tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu subjektų, specialistų bei asmenų, kurie tiriami poligrafu, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1906 redakcija). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad poligrafu tyrimo tikslas - patikrinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų ir jų suteiktos arba atitinkamų valstybės institucijų surinktos informacijos, susijusios su šiame straipsnyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka, patikimumą. Pagal Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Taigi Poligrafo naudojimo įstatyme yra įtvirtinta, kad poligrafo išvada yra tik papildoma informacija ir jokiu būdu negali būti esminė informacija, kuria remiantis panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Tai, kad tyrimo poligrafu išvados yra naudojamos kaip papildoma informacija, yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012).

Apibendrinant Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad tik esant tiriamo asmens suteiktai ar atitinkamos valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-855/2013). Analogiškai vertintinas ir asmens atsisakymas tirtis poligrafu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1507/2013).

Plėtodamas anksčiau minėtos nuostatos aiškinimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-465-143/2015 pažymėjo, <... kad asmeniui nenaudinga tyrimo poligrafu išvada (jeigu asmens sutikimu toks tyrimas buvo atliktas) arba asmens atsisakymas tirtis poligrafu savaime nesudaro pagrindo neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba panaikinti anksčiau išduotą leidimą. Lemiamą reikšmę tokioms (asmeniui neigiamoms) pasekmėms atsirasti turi prieš tyrimą arba prieš atsisakymą tirtis turima (surinkta) kita informacija apie asmenį, kuri, viena vertus, sukelia pagrįstas abejones dėl asmens tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, kita vertus, nėra pakankama tam, kad būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą apie asmens savybių nesuderinamumą su teise dirbti su tokia informacija. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju lemiamą reikšmę išvadai apie asmens tinkamumą dirbti su įslaptinta informacija turi faktinės asmens elgesį tam tikroje situacijoje charakterizuojančios aplinkybės, kurios teismo turi būti nustatytos ir įvertintos pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje.

Pareiškėjas prašo iš Klaipėdos apskrities VPK priteisti iki nušalinimo nuo pareigų (2014-07-09) buvusį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo sekančios dienos po nušalinimo nuo tarnybos termino pasibaigimo dienos, t. y. 2015-01-10 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojo 2014 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 3-PAZI-421 Dėl vidutinio darbo užmokesčio nurodyta, jog pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 8,30 Lt, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 174,30 (vienas šimtas septyniasdešimt keturi litai 30 ct.). Kadangi teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir negali pati apskaičiuoti tikslaus V. J. priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio dėl duomenų trūkumo (būtina rinkti papildomus įrodymus) administracinė byla šioje dalyje grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

V. J. taip pat prašo į jo vidaus tarnybos stažą įskaityti dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. spalio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo reikalavimas netenkintinas, nes šioje byloje ginčo dėl to nėra.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taip pat minėto įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepateikė teismui detalaus šių išlaidų apskaičiavimo ir nepagrindė jų jokiais įrodymais. Be to, byla dar nėra užbaigta, tad prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tikslinga pateikti kai bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjas turi teisę pateikti teismui atskirą rašytinį prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kartu pateikdamas išsamų jų apskaičiavimą ir pagrindimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes (įrodymus), aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Pareiškėjo V. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014-10-02 įsakymą Nr. 30-TE-1121 Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014-10-02 įsakymą Nr. 30-TE-1122 Dėl jaunesniojo policininko V. J. atleidimo.

Grąžinti V. J. į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas.

Administracinę bylą dalyje dėl V. J. iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. sausio 10 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Vaida Urmonaitė-Maculevičienė