A-261-627-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-627/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00727-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo pavaduotojo 2013 m. vasario 5 d. raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-486; įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrių išnagrinėti A. Š. 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. teiktus prašymus ir priimti sprendimą, leisti privatizuoti (išsipirkti) jo dirbamą žemę: likusią 7,15 ha ploto žemės sklypo dalį iš akte esančiame plane pažymėto Nr. 5-2 (visas plotas 14,31 ha, Pareiškėjui priklausanti dalis – 7,16 ha), ir Laisvos valstybinės žemės fonde LF-14 pažymėto sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančią su A. Š. priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis 2012 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrių (toliau – ir NŽT Šiaulių skyrius, atsakovas), prašydamas tenkinti jo 1991 m. gruodžio 16 d. bei 1992 m. kovo 26 d. prašymus išpirkti valstiečio ūkiui skirtą ir jo iki šiol dirbamą žemės sklypą, kadangi jo prašymai iki šio skundo teikimo dienos neišnagrinėti, o buvusi suformuota byla – dingusi. 2013 m. vasario 5 d. Šiaulių skyriaus vedėjo pavaduotojas, pavaduojantis vedėją, raštu Nr. 31SD-(14.31.104.)-486 informavo, jog pareiškėjo prašymas netenkintas, remiantis tuo, kad praleistas terminas šiems veiksmams atlikti, neįvertinus, kad laiku privatizavimo procedūrų nebuvo įmanoma įgyvendinti dėl Atsakovo veiksmų (neveikimo).

Lietuvos Respublikos Šiaulių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, remdamasis savo 1990 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 7, 1990 m. birželio 7 d. sudarytu Valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 33 (toliau – Aktas, Priedas Nr. 3) A. Š. nuosavybės teise suteikė 21,47 ha žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti. Akte, kuris buvo įregistruotas Šiaulių rajono vykdomojo komiteto Valstybinių žemės naudojimo teisės aktų registravimo knygoje (registracijos numeris 248), taip pat nurodytos suteiktų sklypų ribos. Šiam skundui bei procesui iki šio skundo pateikimo yra aktuali žemės sklypo, Akte esančiame plane pažymėto Nr. 5-2, dalis, nes būtent ją pareiškėjas pageidauja įforminti nuosavybės teise. Likusi Nr. 5-2 pažymėto sklypo 7,16 ha ploto dalis priklauso A. Š. nuosavybės teise.

Pasikeitus valstybinei santvarkai, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio, 18 straipsnio bei kitų privatizavimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais – atitinkamai 1991 m. gruodžio 16 d. bei 1992 m. kovo 26 d. – A. Š. kreipėsi į Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybą (jos teisės ir pareigos perduotos Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui), prašydamas leisti privatizuoti (išpirkti) 25 ha žemės plotą, kurį tuo metu jau dirbo. Pageidaujamas išpirkti 25 ha žemės plotas apėmė ir abu Aktu suteiktus žemės sklypus (21,47 ha). Pateikus šiuos prašymus, Bubių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybos darbuotojai suformavo A. Š. žemės pirkimo bylą, kuri pildyta vėlesniais prašymais, kitais dokumentais. Šiandien iš šios bylos yra išlikę vos trys lapai. Be to, netoli gyvendamas (Aktu suteiktame žemės sklype Nr. 5-1 pareiškėjas turėjo gyvenamąjį namą ir ūkį su pastatais), A. Š. aktyviai domėjosi privatizavimo eiga, nuolat užeidavo pasiteirauti, kaip vyksta privatizavimo procesas, ir bendraudavo su tuometiniu Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybos vedėju. Pastarasis asmuo nuolat siūlė palaukti, kol atsiųs dokumentus, tačiau tikino, kad sklypai tikrai atiteks pareiškėjui – esą kitaip ir negali būti. Pažymėtina, kad pareiškėjas A. Š. su tarnybos vedėju bendravo ne tik 1991–1992 metais, bet ir vėliau, iki pat Bubių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybos reorganizacijos (maždaug 2004 m.), 2001 m. ir 2002 m. rašė prašymus (neišlikę kartu su visa byla); 2008–2010 m., 2011 m., 2012 m. kreipėsi tiek į Šiaulių žemėtvarkos skyrių (anksčiau – Šiaulių apskrities viršininko administracija), tiek į Valstybės žemės fondą. Taip nuolat bendraujant su valstybės tarnautojais, skambinant ir užeinant, reorganizavus ir sujungus tarnybas, vieną kartą pareiškėjui buvo atsakyta, kad visi terminai buvo praleisti ir žemės įsigyti jis nebegali.

Pareiškėjas nurodė, kad jį suklaidino 2008 m. prie pat jam suteikto sklypo (Nr. 5-2) pasirodęs skelbimas, kad galima teikti prašymą ir įsigyti norimą sklypą. Dėl to, kad pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog pagaliau bus patenkinti 1991–1992 m. prašymai, jis 2008 m. kreipėsi į atsakingą skelbime nurodytą instituciją, kurios darbuotojai jam patarė palaukti 2010 m., kai bus galima teikti prašymus. Būtent dėl šių aplinkybių A. Š. 2010 m. spalio 25 d. kreipėsi į Šiaulių žemėtvarkos skyrių su prašymu, kad iš siūlomų laisvos žemės fondo sklypų jo pasirinktame LF-14 sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), besiribojančiame su jam nuosavybės teise priklausančiu 7,16 ha žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), būtų suprojektuoti du sklypai, kurių numeriai yra 384 ir 385, tačiau 2011 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 31 SD-(14.31.45.)-3705 pareiškėjas buvo informuotas, kad žemėtvarkos projekto viešo svarstymo metu nutarta netvirtinti jo pasirinktų žemės sklypų Nr. 384 ir Nr. 385 ir netenkinti pareiškėjo prašymo pirkti šiuos žemės sklypus, nes šie žemės sklypai yra Kurtuvėnų regioniniame parke ir nėra įsiterpę tarp privačios žemės sklypų.

Šiaulių skyriaus vedėjo suderintame 2012 m. gegužės 4 d. Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovėje nustatytų laisvos valstybinės žemės plotų žiniaraštyje žemės sklypai Nr. 384 (2,00 ha) ir Nr. 385 (0,55 ha) priskirti prie laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. 14 (bendras plotas 8,28 ha). Šiaulių skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 31 VĮ-( 14.31.2)-912 A. Š. leista naudotis 2,30 ha laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. 14 dalimi iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tik tuomet pareiškėjui tapo aišku, kad Šiaulių skyriaus darbuotojai netinkamai įvertino ir suprato jo situaciją, dėl to priėmė netinkamo turinio prašymą bei jį nagrinėjo, nors iš esmės pareiškėjas siekė ne įsigyti, t. y. nusipirkti pirmą kartą, o įforminti tęstinį nuosavybės teisės faktą.

Minėtą 1990 m. valstybės suteiktą sklypą pareiškėjas nepertraukiamai valdo ir jame ūkininkauja nuo pat nepriklausomybės atkūrimo (nuoma pratęsiama kasmet, nes prašymas išnuomoti 25 metams dingo neaiškiomis aplinkybėmis). Pareiškėjui kreipusis į archyvą, paaiškėjo, kad nėra išlikusi iki 2004 m. egzistavusi žemės pirkimo byla. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus archyvo darbuotojai rado tik dviejų pareiškėjo 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. rašytų prašymų leisti išpirkti žemę kopijas, ant kurių viršutinio dešiniojo kampo matyti, kad tai atitinkamai 13 ir 18-19 numeriais pažymėti Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybos suformuotos bylos lapai.

Kur dingo kiti žemės pirkimo bylos lapai – neaišku. Apie susiklosčiusią situaciją liudija 2012 m. spalio 25 d. raštas Nr. 31SD-(4.31.9)-1900, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo pateikti Šiaulių skyrių – Atsakovas informavo, kad „Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriuje aukščiau paminėtų dokumentų, susijusių su pareiškėjo pateiktų 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. prašymų išnagrinėjimu, atsakymų pareiškėjui į jo teiktus prašymus nerasta.

Priežastys, kodėl nebuvo atsakyta pareiškėjui į šiuos prašymus nėra žinomos“.

Skundžiamame 2013 m. vasario 5 d. rašte Nr. 31SD-(14.31.104.)-486, kuriuo atsakyta į 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą, iš esmės yra vienas ir pagrindinis argumentas – praleisti terminai. Sprendime formaliai pažymėta, kad 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo redakcija suformavo naują taisyklę, reglamentavusią valstiečio ūkiui suteiktos žemės išpirkimą. Vadovaujantis nauja taisykle (minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis) pagal Valstiečio ūkio įstatymą suteiktą daugiau negu turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ buvo nustatyta žemės pirkimo ir mokėjimo detalesnė tvarka. Tačiau 1993 m. gruodžio 6 d. Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“, 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 473 neteko galios nuo 1993 m. gruodžio 11 d., o Žemės reformos įstatymu žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų, t. y.: išsipirkti valstiečio ūkiui suteiktą žemę buvo galimybė iki 2001 m. rugpjūčio 3 d.: „Iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. VC-489 įsigaliojimo asmenys turėjo teisę išsipirkti valstiečio ūkiui suteiktų žemę Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio nustatyta tvarka. To nepadarius iki nurodytos datos, ši žemė tapo laisva valstybine žeme“.

Pareiškėjas teigė, kad prašymus išpirkti žemės sklypus, kuriuos jau dirbo, pateikė laiku. Tai, kad prašymai buvo priimti ir surinkti reikalingi dokumentai bei kad jie buvo byloje – akivaizdu. Šį faktą liudija ir išlikusieji bylos fragmentai – 13, 18-19 žemės pirkimo bylos lapai. Duomenų, kad pareiškėjo prašymai buvo išnagrinėti nėra. Tai patvirtina Atsakovo 2012 m. spalio 25 d. raštas. Jokių duomenų, kad pareiškėjas kada nors buvo raštu informuotas, gavęs atsakymą, sprendimą ar bet kokią kitą su privatizavimu susijusią informaciją, taip pat nėra. Būtent tai, kad šioje situacijoje nėra pareiškėjo kaltės, yra esminė aplinkybė, sudaranti prielaidas atkurti socialinį teisingumą ir suteikti pareiškėjui teisę privatizuoti jo faktiškai valdomą žemės sklypą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. pateikė prašymus pirkti 25 ha ploto žemės sklypą Margės kaime. Šiaulių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. birželio 7 d. išduotu Valstybiniu žemės nuosavybės aktu Nr. 33 A. Š. suteikta valstiečio ūkiui 21,47 ha ploto žemės Margės kaime, Bubių apylinkėje, Šiaulių rajone. Nurodytu Valstybiniu žemės nuosavybės aktu pareiškėjui žemė buvo skirta pagal tuo metu galiojusį Valstiečio ūkio įstatymą, todėl vertinant pareiškėjo prašymo pagrįstumą yra svarbu įvertinti minėto teisės akto taikymo ir jo galiojimo nuostatas.

Žemės suteikimą valstiečių ūkiams nustatė Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1989 m. liepos 1 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ (Skelbta: 1989, Vyr. Ž., 1989 m. sausio 1d., Nr.: 20-242) ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti“ (Skelbta: 1989 m. sausio 1 d., Vyr. Ž., 1989, Nr.: 23-305). Vadovaujantis šiais teisės aktais pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo, o į šį fondą žemė buvo paimama iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų įmonių bei organizacijų.

Nors nemokamai valstybės suteikta žemė ir sudarė valstiečio ūkio nuosavybės objektą, tačiau disponavimo teisė tokia žeme buvo apribota, t. y. valstiečio ūkio žemė negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ir įkeičiama (įstatymo „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ 5 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įstatymų leidėjas 1991 m. liepos 25 d. priėmė Žemės reformos įstatymą (Žin., 1991, Nr. 24-635), kurio 1 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės santykius ir reformos tvarką. Pagal 1991 m. liepos 25 d.

įstatymo Nr. 1-1680 „Dėl Lietuvos Respublikos Žemės reformos įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnį, Žemės reformos įstatymas įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo sustabdytas žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą. 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo redakcija įtvirtino ir naują taisyklę, reglamentavusią valstiečio ūkiui suteiktos žemės išpirkimą. Vadovaujantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pagal Valstiečio ūkio įstatymą suteiktą daugiau negu turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ 6.8. ir 6.10. punktai nustatė, kad asmenys pagal Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio įstatymą gavę žemės privačiam ūkiui steigti, už perkamą iš valstybės žemę ar mišką turėjo pradėti mokėti 1992 metais, rajono valdybai potvarkiu nustačius perkamos žemės kainą ir mokėjimo tvarką. Pirmaisiais metais turėjo būti sumokama ne mažiau kaip 20 procentų nustatytos žemės kainos, per kitus 2 metus ne mažiau kaip po 10 procentų kasmet, o likusi suma lygiomis dalimis per 22 metus.

Vyriausybei 1993 m. gruodžio 6 d. priėmus nutarimą Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“, 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 473 nuo 1993 metų gruodžio 11 d. neteko galios, o Žemės reformos įstatymu (1993 m. liepos 15 d. redakcija) žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, konstatuotina, kad nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. nemokamai valstiečių ūkiui suteikta žemė tapo išperkama. Iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo asmenys turėjo teisę išsipirkti valstiečio ūkiui suteiktą žemę Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio nustatyta tvarka. To nepadarius iki nurodytos datos, ši žemė tapo laisva valstybine žeme. Skundžiamu raštu pareiškėjas buvo informuotas apie aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas ir apie galimybę išsipirkti žemę, kuri buvo skirta pagal valstiečio ūkio įstatymą. Mano, kad šis raštas yra išsamus ir visiškai atitinka viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, todėl naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

Nurodė, kad pareiškėjas žinodamas, jog įstatymo leidėjas sutrumpino žemės, skirtos pagal „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ įstatymą, išsipirkimo terminą iki 10 metų (t.y. iki 2001 m. rugpjūčio 3 d.), ir suprasdamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės, t. y. vilkinamas žemės išsipirkimas (neveikimas), tinkamai gindamas savo teises ir teisėtus interesus turėjo teisę laiku pateikti skundą administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka dėl valstybinio administravimo subjekto atsisakymo ar vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, veikė aplaidžiai ir nerūpestingai. Tai leidžia suabejoti tikraisiais pareiškėjo ketinimais pirkti aukščiau nurodytą, valstiečio ūkiui skirtą žemę. Šiuo atveju nuo 2001 metų, kuomet įstatymu nustatyta galimybė išsipirkti pagal valstiečio ūkį suteiktą žemę buvo panaikinta, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik praėjus 13 metų.

Pažymėjo, kad į pareiškėjo nurodyto 7,15 ha ploto žemės dalį patenka 2011 m. metais rengtame Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte A. Š., kaip pretendento pirkti pasirinkti žemės ūkio paskirties žemės sklypai Nr. 384 – 2,00 ha ir Nr. 385 – 0,55 ha. Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2)-1441 „Dėl Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plotų patvirtinimo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo“ patvirtinta Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau – Žemėtvarkos projektas) rengimo pradžia bei laisvos žemės fondo žemės plotai. Šiaulių skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 31 VĮ-( 14.31.2)-1790 patvirtintas asmenų sąrašas, kuriame pareiškėjas buvo įrašytas kaip pretendentas, kuriam žemės sklypai bus projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) 10 straipsnyje nurodytą 13 eiliškumo grupę (nurodytas pageidaujamas pirkti valstybinės žemės plotas – 6,00 ha). 2011 m. lapkričio 8 d. įvyko parengto Žemėtvarkos projekto viešo svarstymo rezultatų aptarimas. Jo metu nustatyta, kad Kurtuvėnų regioniniame parke pareiškėjo pasirinkti žemės sklypai Nr. 384 – 2,00 ha ir Nr. 385 – 0,55 ha, nėra įsiterpę tarp privačios žemės sklypų, nes ribojasi su laisvos žemės fondo žeme, kuri sudaro 8,28 ha masyvą, bei su bendro naudojimo keliu. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626 pareiškėjas buvo išbrauktas iš asmenų, pageidaujančių gauti žemę neatlygintinai nuosavybės, ją pirkti, nuomoti, naudotis patikėjimo teise valstybinę žemę Kurtuvėnų kadastro vietovėje, sąrašo.

Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytas 7,15 ha ploto žemės masyvas, esantis Kurtuvėnų regioniniame parke ir besiribojantis su pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu, nėra laikytinas įsiterpusiu ir negalėtų būti jam parduodamas, nes prieštarautų Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 60-1502; 2001, Nr. 108-3902) 31 straipsnio 7 dalyje įtvirtintoms nuostatoms.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1073/2013, kur konstatuota, kad „Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Valstiečių ūkio įstatymo pagrindu suteiktą daugiau nei turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 m. Vėliau pagal 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo redakciją žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų. Pareiškėjas turėjo teisę iki 2001 metų išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę šio teisės akto nustatyta lengvatine tvarka, tačiau to nepadarė, priešingai, 2001 metais nuo vieno iš valdytų sklypų – 7,16 ha ploto atsisakė, o likusią 14,31 ha žemę nurodė norįs nuomoti iš valstybės. Taigi ši žemė tapo laisva valstybine žeme, kartu išnyko ir pareiškėjo teisė lengvatine tvarka įgyti nuosavybės teisę į šią žemę.

Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, susiję su žemės, skirtos pagal Valstiečių ūkio įstatymą, valdymo tęstinumu ir lengvatiniu išsipirkimu, nepagrįsti. Objektyvių duomenų, kad pareiškėjui išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę buvo sutrukdyta būtent dėl žemėtvarkos institucijų kaltės, byloje nesurinkta. Į dalį pareiškėjo valdytos žemės, skirtos valstiečių ūkiui, jam buvo atkurtos nuosavybės teisės 2004 metais. Tikrinant pareiškėjo teisę ir galimybes įsigyti naudojamus žemės sklypus bendra tvarka, nustatyta, kad pareiškėjo pageidaujami įsigyti sklypai yra Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje.

Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis numato, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemę bei iki 5 hektarų ploto sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės valdų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo pageidaujami įsigyti sklypai nepatenka į įstatyme nurodytas išimtis, t. y. nėra namų valdos, asmeninio ūkio ar sodininkų bendrijų žemė, nėra įsiterpę į žemės ūkio naudmenas ar tarp privačių žemės valdų.

Apeliantas savo skunde nepagrįstai sutapatina „asmeninio ūkio žemės“ ir „žemės, skirtos valstiečių ūkiui“ sąvokas ir todėl neteisingai traktuoja teisės aktų reikalavimus. Taigi atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui parduoti jo pageidaujamus žemės sklypus.“

Šiaulių apygardos administracinis teismas konstatavo, kad nors šioje administracinėje byloje pareiškėjas ginčijo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. vasario 5 d. raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-485, t. y. šalys šioje administracinėje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A552 -1073/2013 nėra tapačios, tačiau faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo prašymu priimti sprendimą, leisti privatizuoti (išsipirkti) jo dirbamą žemę: likusią 7,15 ha ploto žemės sklypo dalį iš akte esančiame plane pažymėto Nr. 5-2 (visas plotas 14,31 ha, pareiškėjui priklausanti dalis – 7,16 ha), ir Laisvos valstybinės žemės fonde LF-14 pažymėto sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančią su A. Š. priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pareiškėjo 1991 m. gruodžio 16 d. prašymo ir 1992 m. kovo 26 d. pareiškimo nagrinėjimu, administracinėje byloje Nr. A552 -1073/2013 yra išnagrinėtos bei pareiškėjo skundas atmestas, todėl šiuo sprendimu nebus papildomai įrodinėjamos.

Byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčijamas atsakovo 2013 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. 31SD-(14.31.104.)-486 yra tinkamai pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek ir teisės normomis ir visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje numatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų taip pat nenustatyta, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl minėto akto panaikinimo nėra pagrindo. Kadangi atsakovo 2013 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. 31SD-(14.31.104.)-486 teismo sprendimu pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nebeliko teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2013 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2013 m. vasario 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo pavaduotojo raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-486. Be kita ko, prašo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrių išnagrinėti A. Š. 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. teiktus prašymus ir priimti sprendimą, leisti privatizuoti (išsipirkti) jo dirbamą žemę: likusią 7,15 ha ploto žemės sklypo dalį iš akte esančiame plane pažymėto Nr. 5-2 (visas plotas 14,31 ha, Pareiškėjui priklausanti dalis – 7,16 ha), ir Laisvos valstybinės žemės fonde LF-14 pažymėto sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančią su A. Š. priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat prašo atnaujinti terminą sumokėti už pageidaujamą išpirkti žemės sklypą; nagrinėti šią bylą žodinio proceso tvarka; pasiūlyti šalims bylą baigti taikos sutartimi; iškviesti į bylą liudyti Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybos buvusį vedėją Radvilą ir R. V. iš VĮ Valstybės žemės fondas.

Apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais argumentais, suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodoma, kad:

1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė remdamasis formaliais, su bylos esme nesusijusiais pagrindais. Rėmėsi šiam ginčui dėl savo reguliavimo objekto netaikytinais bei keleriais metais vėliau nei pateikti prašymai priimtais teisės aktais. Nebuvo vertinta atsakovo atstovo pripažinta kaltė. Mano, kad atsakovui iš esmės pripažinus pareiškėjo skundo pagrįstumą, teismui įstatymu nesuteikta teisė skundą atmesti kitais, su atsakovo kaltės nepripažinimu nesusijusiais pagrindais.

2. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje įtvirtintą visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo pareigą, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, neįvertino aplinkybių visumos ir nepagrįstai šią bylą susiejo su 2013 m. liepos 11 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėta administracine byla Nr. A552-1073/2013, kurioje nors ir dalyvavo tos pačios šalys, tačiau teisinis ginčo pagrindas buvo netapatus.

3. Nurodo, kad teismas nesuvokė ir sprendime neatskleidė pareiškėjo reikalavimo esmės. Pareiškėjo reikalavimas buvo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. teiktus prašymus ir priimti sprendimą leisti privatizuoti jo dirbamą žemę: likusią 7,15 ha ploto žemės sklypo dalį iš akte esančiame plane pažymėto Nr. 5-2 (visas plotas 14,31 ha, Pareiškėjui priklausanti dalis – 7,16 ha), ir Laisvos valstybinės žemės fonde LF-14 pažymėto sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančią su A. Š. priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 2012 m. gruodžio 20 d. prašymu prašė tenkinti pareiškėjo 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. teiktus prašymus, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „pareiškėjas 2012 m. gruodžio 20 d. prašymu pageidavo suteikti teisę išsipirkti valstiečio ūkiui skirtą sklypą, į šį prašymą buvo atsakyta atsakovo 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 31SD-(14.31.104.)-486.

4. Pažymi, kad liko neaptarta ir neįvertinta tai, kad pareiškėjas privatizavimo prašymus pateikė laiku (atitinkamai 1991 ir 1992 metais), kad jie iki šiol nėra ir niekada nebuvo išnagrinėti, kad atsakovas šį faktą kaip ir sprendimų priėmimo vilkinimą, pripažįsta, kad pageidaujamas išpirkti sklypas buvo tinkamas privatizavimo objektas, o pareiškėjas – tinkamas subjektas, kad jis už žemės sklypą negalėjo sumokėti iki 2001 m., nes tik 2000 m. buvo pradėtas norimo išpirkti žemės sklypo vertinimas, netirta, dėl kokių priežasčių jis nutrūko, netirta, kodėl dingo pareiškėjo privatizavimo dokumentai ir kas už tai yra atsakingas, kam tenka dingusių dokumentų sukeltų teisinių pasekmių rizika. Byloje liko nepasisakyta dėl to, kad pasibaigus specialiojo privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisų, bet gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui.

5. Paaiškina, kad privatizavimo procesas Lietuvos Respublikoje buvo vykdomas pirmą kartą, todėl siekiantys privatizuoti turtą asmenys anksčiau nebuvo susidūrę nei su privatizavimo procesu, nei su jį reglamentuojančiais teisės aktais, kurie nurodytu laikotarpiu buvo dažnai keičiami, asmenys galėjo klysti dėl turto priklausymo jam nuosavybės teise (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009 ir 2010 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).

6. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jokie kiti asmenys negali įgyti teisės pirkti šios žemės ūkio paskirties žemės, o nuosavybės teisės į šį turtą negali būti atkurtos jokiems kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams, todėl nesutiktina su atsakovo argumentu, kad tenkinus pareiškėjo prašymus, galėtų būti pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai.

7. Nurodo, kad teismui manant, jog pareiškėjas praleido terminą skųsti sąlygų atsiskaityti už pageidaujamą išpirkti žemės sklypą neužtikrinimą, pareiškėjas prašo jį atnaujinti, kaip praleistą dėl objektyvių priežasčių – dingę dokumentai.

8. Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinus savo teisę pateikti prašymą išpirkti žemę, privatizuotino sklypo neįkainojimas dėl valstybės institucijų kaltės bei rėmimasis ABTĮ įtvirtintu terminu skųsti atsakovo neveikimą, neturi sudaryti sąlygų atsakovui remtis teisės aktų pažeidimu kaip savo veiksmus pateisinančia aplinkybe.

9. Teismui manant, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą skųsti institucijų neveikimo atskirus aspektus, prašo liudyti iškviesti Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės žemės reformos tarnybos vadovą Radvilą bei VĮ Valstybės žemės fondas specialistę R. V., kurie paliudytų nuolatinį pareiškėjo aktyvumą ir patvirtintų patys jį (pareiškėją) įtikinę, kad galiausiai sklypas galės būti išpirktas.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. priimtame sprendime teisingai nustatė, kad nors šalys šioje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A552-1073/2013 nėra tapačios, t. y. pareiškėjas ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2013 m. vasario 5 d. raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-486, tačiau faktinės aplinkybės yra susijusios su pareiškėjo prašymu priimti sprendimą, leisti privatizuoti (išsipirkti) jo dirbamą žemę: likusią 7,15 ha ploto žemės sklypo dalį iš akte esančiame plane pažymėto Nr. 5-2 (visas plotas 14,31 ha, Pareiškėjui priklausanti dalis – 7,16 ha), ir Laisvos valstybinės žemės fonde LF-14 pažymėto sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančią su A. Š. priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra išnagrinėtos ir papildomai jų įrodinėti nereikia.

2. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog rengtame Kurtuvėnų kadastro žemės reformos žemėtvarkos projekte 2010 m. spalio 25 d. pateikė prašymą pirkti žemės sklypus bendra tvarka, tačiau tuo pačiu teigia, kad jis „siekė įforminti tęstinį nuosavybės teisės faktą“.

3. Atkreipia dėmesį į tai, kad į pareiškėjo nurodyto 7,15 ha ploto žemės dalį patenka 2011 metais rengtame Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos A. Š. pirkti pasirinkti žemės ūkio paskirties sklypai Nr. 384 – 2,00 ha ir Nr. 385 – 0,55 ha. 2011 m. lapkričio 8 d. įvykus parengto žemėtvarkos projekto viešam svarstymui buvo nustatyta, kad Kurtuvėnų regioniniame parke pareiškėjo pasirinkti žemės sklypai Nr. Nr. 384 – 2,00 ha ir Nr. 385 – 0,55 ha, nėra įsiterpę tarp privačios žemės sklypų, nes ribojasi su laisvos žemės fondo žeme, sudarančia 8,28 ha masyvą su bendro naudojimo keliu, todėl negalėjo būti projektuojami. Pažymi, kad pasirinktų pirkimui žemės sklypų plotai bendrai sudėjus sudarytų ne 7,15 ha, o tik 2,55 ha plotą.

4. Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2001 m. sausio 1 d.) 20 straipsnio 1 dalis numatė, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduotas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos, o tai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl asmens teisės žemės reformos proceso metu įsigyti žemės sklypą, kuris jam buvo paskirtas pagal Valstiečių ūkio įstatymą ir dėl asmens išbraukimo iš Asmenų, pageidaujančių gauti žemę neatlygintinai nuosavybėn, pirkti, nuomoti, naudoti patikėjimo teise valstybinę žemę Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovėje, sąrašo. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iškviesti į bylą liudytojus, pasiūlyti šalims bylą baigti taikos sutartimi.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja tuo, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu galėtų būti išsamiau paaiškintos bylos aplinkybės, nes bylos nagrinėjime dalyvautų liudytojai.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pasisakydama dėl pareiškėjo siūlymo administracinę bylą baigti taikos sutartimi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 521 straipsnis numato proceso šalims teisę bet kurioje proceso stadijoje baigti bylą taikos sutartimi, jeigu taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Pažymi, kad taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad teismas imasi priemonių šalims sutaikyti tik tuo atveju, kai yra šalių sutikimas pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija alternatyvaus administracinio ginčo sprendimo perspektyvos, t. y. galimybės ginčą baigti sudarius taikos sutartį, nemato. Taikos sutartis yra priemonė, užtikrinanti greitą ir kokybišką ginčo išsprendimą, operatyvų ginčų nagrinėjimą, leidžianti proceso šalims atkurti teisinę bei socialinę taiką. Tačiau konkrečiu atveju taikos sutarties sudarymas prieštarautų teisės aktų nuostatoms, dėl kurių jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1073/2013.

Nesant galimybės administracinį ginčą išspręsti proceso šalims sudarius taikos sutartį, teisėjų kolegija pasisako dėl kitų apeliaciniame skunde pareiškėjo suformuluotų prašymų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrių išnagrinėti A. Š. 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. teiktus prašymus ir priimti sprendimą, leisti privatizuoti (išsipirkti) jo dirbamą žemę: likusią 7,15 ha ploto žemės sklypo dalį iš akte esančiame plane pažymėto Nr. 5-2 (visas plotas 14,31 ha, Pareiškėjui priklausanti dalis – 7,16 ha), ir Laisvos valstybinės žemės fonde LF-14 pažymėto sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančią su A. Š. priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. pateikė prašymus pirkti 25 ha ploto žemės sklypą Margės kaime. Šiaulių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. birželio 7 d. išduotu Valstybiniu žemės nuosavybės aktu Nr. 33 A. Š. suteikta valstiečio ūkiui 21,47 ha ploto žemės Margės kaime, Bubių apylinkėje, Šiaulių rajone. Nurodytu Valstybiniu žemės nuosavybės aktu pareiškėjui žemė buvo skirta pagal tuo metu galiojusį Valstiečio ūkio įstatymą, todėl vertinant pareiškėjo prašymo pagrįstumą yra svarbu įvertinti minėto teisės akto taikymo ir jo galiojimo nuostatas.

Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Valstiečių ūkio įstatymo pagrindu suteiktą daugiau nei turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus. Vėliau pagal 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo redakciją žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų. Taigi pareiškėjas teisę išsipirkti valstiečio ūkiui suteiktą žemę šio teisės akto nustatyta lengvatine tvarka turėjo iki 2001 metų. Todėl įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrių išnagrinėti A. Š. 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. teiktus prašymus ir priimti sprendimą, leisti privatizuoti (išsipirkti) jo dirbamą žemę: likusią 7,15 ha ploto žemės sklypo dalį iš akte esančiame plane pažymėto Nr. 5-2 (visas plotas 14,31 ha, Pareiškėjui priklausanti dalis – 7,16 ha), ir Laisvos valstybinės žemės fonde LF-14 pažymėto sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančią su A. Š. priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nėra teisinio pagrindo, nes baigėsi Žemės reformos įstatymo pagrindu nustatytas privatizacijos laikotarpis.

Teisėjų kolegija paaiškina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl šioje administracinėje byloje pareiškėjo iškelto administracinio ginčo atsakovui yra priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas (2013 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1073/2013), kur nustatyti faktai yra reikšmingi nagrinėjamai bylai. Tai vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus teismo sprendimui įrodinėti nebereikia, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti. Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2778/2011). Teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-1073/2013 pateiktu vertinimu ir konstatuoja, kad panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo pavaduotojo 2013 m. vasario 5 d. raštą Nr. 31SD-(14.31.104.)-486 nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje kelia naują reikalavimą – atnaujinti terminą sumokėti už pageidaujamą išpirkti žemės sklypą. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks reikalavimas nebuvo suformuluotas pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, jis nevertintas bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo, todėl negali būti apeliacijos dalyku.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas