A-142-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-142-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06641-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. kali Lukiškių TI-K, kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m kartu su dar 2-3 asmenimis. Be to kameros neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 104 punkto nuostatų dėl klimato sąlygų kamerose. Dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose jam paūmėjo (duomenys neskelbtini), dėl drėgmės sutriko kvėpavimo takų veikla, patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas patikslino skundo reikalavimą ir nurodė, kad Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio nuostatas, laikė jį kamerose su pirmą kartą nuteistaisiais ar įtariamaisiais asmenimis. Dėl šių priežasčių jis buvo priverstas nesilaikyti Vidaus tvarkos taisyklių, gavo apie 6-7 nuobaudas, kurios turės įtakos lygtiniam paleidimui. Žalą kildina ir iš aplaidžių medicinos darbuotojų veiksmų. Prašo papildomai priteisti 1 500 Lt žalos (b. l. 63).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu (b. l. 9–13) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymu „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. 2013 m. birželio 18 d. vakare, 2013 m. liepos 4 d., 2013 m. liepos 6 d., 2013 m. liepos 9 d., 2013 m. liepos 11 d., nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. liepos 23 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d., nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d., nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d., nuo 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. spalio 24 d., nuo 2013 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą. Laikotarpiais nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 18 d., nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. birželio 26 d., nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 4 d., nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. liepos 22 d., nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d., nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 16 d., nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi SVĮ 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, jis buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų.

Pareiškėjo teiginiai, kad dėl per mažo ploto jam paūmėjo ligos, neatitinka tikrovės, kadangi iš pateikiamų medicininių dokumentų matyti, kad tos ligos ir paūmėjimai atsirado anksčiau nei jis pateko į įstaigą. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 81–85) pareiškėjo D. T. skundą tenkino iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įsakymu Nr. V-124 bei CK 6.271 straipsniu. Iš byloje esančios medžiagos nustatė, jog ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 104 paras, iš kurių 8 kartus išvyko (atvyko) į (iš) kitas kalinimo įstaigas. Atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2013 m. birželio 18 d. vakare, 2013 m. liepos 4 d. vakare, 2013 m. liepos 6 d. visą parą, 2013 m. liepos 9 d. ryte, 2013 m. liepos 11 d. visą parą, 2013 m. liepos 22 d. vakare, 2013 m. liepos 23 d. visą parą, 2013 m. rugpjūčio 12 d. – 2013 m. rugpjūčio 13 d. visą parą, 2013 m. rugpjūčio 20 d. – 2013 m. rugsėjo 1 d. visą parą, 2013 m. rugsėjo 4 d. vakare, 2013 m. rugsėjo 5 d. – 2013 m. rugsėjo 8 d. visą parą, 2013 m. rugsėjo 17 d. vakare, 2013 m. rugsėjo 18 d. – 2013 m. rugsėjo 26 d. visą parą, 2013 m. rugsėjo 28 d. – 2013 m. spalio 1 d. visą parą, 2013 m. spalio 24 d. visą parą, 2013 m. lapkričio 3 d. – 2013 m. lapkričio 4 d. visą parą. Taigi pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 104 paras, iš jų 38 paras (ir ryte, ir vakare) buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar 6 paras minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare. Atsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Įvertino aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Iš pareiškėjo skundo turinio nustatė, kad jis iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės aktų reikalavimų dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto, higienos normų pažeidimu.

Nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras) gavo pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 30 d. skundą, kuriame teigiama, kad jis yra kalinamas kamerose neatitinkančiose higienos normų reikalavimų ir prašė įvertinti kamerų būklę. Centras patikrinimo metu nustatė ir 2013 m. spalio 28 d. raštu informavo pareiškėją, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, Nr. 112a, Nr. 134, Nr. 138, Nr. 168, Nr. 223, Nr. 294, Nr. 296, Nr. 299 ir Nr. 344 vėdinimas yra užtikrinamas per langus, nepažeidžiant HN 76:2010 24 punkto reikalavimų.

Kamerose Nr. 106, Nr. 112a, Nr. 134, Nr. 138, Nr. 223, Nr. 294, Nr. 296, Nr. 299, Nr. 344 pelėsių vizualiai nenustatė. Kameroje Nr. 168 ant sienos virš sanitarinio mazgo buvo dėmių, vizualiai nustatyti pelėsio požymiai, tai neatitiko HN 76:2010 56 punkto reikalavimų. Centras nenustatė, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 223 būtų graužikų ar buitinių parazitų. Nurodė, kad patalpose, kur yra įrengta kamera Nr. 223, 2013 m. spalio 16 d. buvo atliktas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija).

Patikrinimo metu nustatyta, kad santykinė oro drėgmė kameroje Nr. l06 siekė 62,6, %, kameroje Nr. 112a – 50,9 %, kameroje Nr. 134 – 62,1 %, kameroje Nr. 138 – 65 %, kameroje Nr. 168 – 53.2 %, kameroje Nr. 223 – 57,2 %, kameroje Nr. 294 – 60 %, kameroje Nr. 296 – 61,4 %, kameroje Nr. 299 – 57,1 %, kameroje Nr. 344 – 53,6 %. Centras nustatė, kad santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 106, Nr. 134, Nr. 138 ir Nr. 296 neatitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, kur nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė turi būti 35-60 %.

Centras nurodė Lukiškių TI-K administracijai pašalinti nustatytus neatitikimus. Lukiškių TI-K 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 11-1544 informavo pareiškėją, kad pareiškėjo skunde nurodytose kamerose Centras atliko operatyviąją ar grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Centras nei operatyviosios, nei grįžtamosios, t. y. pakartotinos, visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu pažeidimų nenustatė. Minėti atsakymai į pareiškėjo skundą patvirtina, kad Centro nustatyti neatitikimai HN 76:2010 reikalavimams buvo pašalinti, kamerų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, o suimtųjų ar nuteistųjų kalinimas vykdomas vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančių įstatymų ir vidaus teisės aktų nuostatų reikalavimais.

Aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Byloje pateiktos Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymos patvirtina, kad pareiškėjas su rašytiniais skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Pareiškėjas teigė, kad netinkamos kalinimo sąlygos neigiamai įtakojo jo sveikatą. Byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtino, kad pareiškėjo pirminė apžiūra buvo atlikta 2013 m. balandžio 29 d. jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje. Pirminės apžiūros metu buvo nustatyta pareiškėjo sveikatos būklė. Į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2013 m. birželio 5 d., jau turėdamas nusiskundimų dėl sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų, jam visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai. Įrašai pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nepatvirtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl sveikatos buvo priežastiniame ryšyje su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadas, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai atsirado dėl prastų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentus dėl sukeltų pasekmių sveikatai laikė neįrodytais ir nepagrįstais.

Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kalinimo kamerose kartu su pirmą kartą kalinčiais asmenimis, pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad buvo laikomas su pirmą kartą kalinčiais asmenimis, tačiau konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti kada ir kokiose kamerose buvo kalinamas, nenurodė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis darė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Darė išvadą, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamo kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, – pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 100 Lt.

III. Pareiškėjas D. T. apeliaciniu skundu (b. l. 98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 4 900 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 1 500 Lt už SVĮ 10 straipsnio pažeidimą.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. T. prašomos priteisti 6 500 Lt (1 882,53 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 100 Lt (28,96 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, priteisė nepagrįstą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl nesutikimo su teismo sprendimu.

Kiek tai susiję su ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Vertindamas neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kaip deliktinės atsakomybės vienos iš sąlygų, buvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2013 m. birželio 5 d. – 2013 m. lapkričio 6 d., atlikdamas bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 104 paras, iš kurių 38 paras (ir ryte, ir vakare) jam buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, 6 paras minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare, 60 parų jam buvo neužtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintas 3,6 kv. m. kameros ploto vienam asmeniui reikalavimas. Pastebėtina, jog šių pirmosios instancijos teismo išvadų iš esmės neginčija ir pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 98), todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Taigi pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti teisės aktai ir numatytas teisinis reguliavimas (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl įvardinto klausimo tik nurodo, jog pirmosios instancijos teismo argumentai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, yra iš esmės grindžiami prielaidomis. Šiuos pareiškėjo teiginius teisėjų kolegija vertina kritiškai ir pabrėžia, kad šie teismo pateikti argumentai yra susiję su asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifika, jų judėjimu, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti šiomis teismo išvadomis, ar teigiančių, kad šie argumentai iš esmės yra klaidingi. Be to, tokį judėjimą iš dalies patvirtina ir atsakovo pateikti duomenys (b. l. 9-11).

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl jo kalinimo kamerose, kuriose buvo pažeidžiamos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nuostatos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 28 d. rašte nurodoma, jog buvo patikrintos kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas per šešių paskutinių mėnesių laikotarpį, t. y. buvo tikrinamos kameros Nr. 106, Nr. 112 a, Nr. 134, Nr. 138, Nr. 136, Nr. 223, Nr. 294, Nr. 296, Nr. 299, Nr. 344. Šiame akte nurodyta, kad kamerose vėdinimas užtikrinamas per langus, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto, kamerose Nr. 106, Nr. 112a, Nr. 134, Nr. 138, Nr. 223, Nr. 294, Nr. 296, Nr. 299, Nr. 344 pelėsių vizualiai buvo nenustatyta. Tuo tarpu kameroje Nr. 168 ant sienos virš sanitarinio mazgo buvo dėmių, vizualiai buvo nustatyti pelėsio požymiai ir tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 punkto reikalavimų ir atitinkamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui buvo nurodyta pašalinti šį pažeidimą. Kameroje Nr. 223 graužikų ar buitinių parazitų buvimo patikrinimo metu buvo nenustatyta, tačiau santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 106, Nr. 134, Nr. 138, Nr. 296 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų (b. l. 4-5).

Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes pažymėtina, jog kameroje Nr. 168, kurioje vizualiai buvo nustatytas pelėsių buvimas, pareiškėjas buvo kalinamas tik 2013 m. liepos 10 d., kamerose Nr. 106, Nr. 134, Nr. 138, Nr. 296, kuriose nustatyta, kad santykinė oro drėgmė neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, pareiškėjas buvo kalinamas 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. birželio 7 d. – birželio 9 d., 2013 m. birželio 26 d., 2013 m. liepos 5 d. – liepos 8 d. (b. l. 9-13). Taigi teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjas buvo kalinamas šiose kamerose nurodytais laikotarpiais, kuriose buvo nustatyti nurodyti pažeidimai. Kita vertus, pažymėtina, jog tokio kalinimo laikotarpis kamerose, kurių sąlygos neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, buvo pakankamai trumpas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. su pirmą kartą teistais asmenimis, prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti su tuo susijusius duomenis, tačiau šie duomenys nepagrįstai nebuvo išreikalauti (b. l. 98).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi pareiškėjas grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste inter alia yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos.

Šiuo atveju sutiktina su tuo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jis buvo kalinamas su pirmą kartą kalinčiais asmenimis, tačiau konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kada ir kokiose kamerose buvo kalinamas, nenurodo. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė nei aplinkybių, nei neįvardino jokių asmenų, su kuriais buvo laikomas nesilaikant numatytų reikalavimų (b. l. 65). Pareiškėjas iš esmės kėlė abejones dėl jo galimo teisių pažeidimo, prašė išreikalauti neapibrėžtą informaciją ir ją įvertinti, nors pareiškėjas nenurodė, kad jam pačiam galimybės gauti šią informaciją, siekiant nustatyti, ar buvo pažeistos jo teisės, buvo apsunkintos (b. l. 65). Šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai dėl galimai neteisėtų veiksmų ir teisės aktų pažeidimo yra pernelyg abstraktūs ir atsakovui būtų pernelyg neproporcinga našta siekiant paneigti šį pareiškėjo nurodytą aspektą esant tokiems abstraktiems ir neapibrėžtiems pareiškėjo teiginiams. Be to, šių aplinkybių pareiškėjas taip pat nekonkretizavo ir apeliaciniame skunde, nors pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs šiuos aspektus dėl jo nekonkretizuoto skundo (b. l. 98). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog netgi pareiškėjo pasakojimas nėra pakankamai nuoseklus, įtikinamas, nors jis ir nurodo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. jis buvo kalinamas su pirmą kartą teistais asmenimis, kurie, jo teigimu, toleruoja kalėjimo subkultūrą, liepdavo kviestis per langą, pasivaikščiojimo kiemeliuose kitus asmenis ir prašyti jų cigarečių, arbatos (b. l. 63), tačiau manytina, jog būtent pirmą kartą kalintys asmenys nėra gerai susipažinę su kalėjimo kultūra, jos ypatumais. Dėl nurodytų aplinkybių taip pat netenkintinas ir pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas reikalavimas išreikalauti duomenis, juos įvertinti, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo kalinamas su pirmą kartą kalinčiais asmenimis (b. l. 98).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairiais aplinkybes.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas.

Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog pareiškėjui 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. laikotarpiu 6 paras minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare, 60 parų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui kameroje turintis tekti plotas, t. y. 3,6 kv. m., be to, pareiškėjui kalint šioje nutartyje nurodytose kamerose 2013 m. liepos 10 d., 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. birželio 7 d. – birželio 9 d., 2013 m. birželio 26 d., 2013 m. liepos 5 d. – liepos 8 d. buvo nesilaikoma Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nurodytų reikalavimų, tačiau šie pažeidimai nebuvo esminiai. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė taip pat turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Atitinkamai, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, tai, kad dalį laiko buvo kalinamas neatitinkančiomis higienos reikalavimų sąlygomis, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į šios konkrečios situacijos aplinkybes, nurodytus teiginius, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 340 Eur.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę, kiek netinkamos kalinimo sąlygos darė įtaką jo sveikatos sutrikimams. Kita vertus, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis (duomenys neskelbtini) serga nuo 15 metų, tačiau ji žymiai paūmėjo, kai jis atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, vertintini kritiškai, jie nėra paremti medicininiais duomenimis ir nesudaro pagrindo papildomai didinti priteistiną žalą (b. l. 98). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., tačiau iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad jis sveikatos priežiūros specialistams dėl (duomenys neskelbtini) skundėsi, buvo nuo jos gydomas 2013 m. balandžio 29 d. (b. l. 36), 2013 m. rugpjūčio 8 d., 2013 m. spalio 24 d., 2013 m. lapkričio 7 d. (b. l. 43, 50). Taigi, kaip matyti, pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) buvo gydomas tiek prieš kalinimą, tiek po kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) skundėsi ir buvo gydomas tik 2013 m. rugpjūčio 8 d. Taigi nurodyti duomenys iš esmės neleidžia teigti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui prasidėjo ar labai suintensyvėjo nurodytos ligos vystymasis ir jos eiga. Be to, medicininiuose išrašuose nurodyta informacija iš esmės taip pat nepatvirtina šių pareiškėjo teiginių.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 2013 m. birželio 12 d. yra nurodyta, kad pareiškėjas skundžiasi miego sutrikimais, nervinasi dėl nutrūkusių santykių su šeima, jo nuotaika lygi (b. l. 39), taigi iš esmės byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjo įvardinta psichologinė būsena taip pat iš esmės buvo nulemta sudarytų netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to papildomai didinti jam priteistiną neturtinę žalą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 340 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 340 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui D. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 340 Eur (tris šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys