A-182-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-182-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01958-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas, G. Š.) skundu (I t., b. l. 1–14), ), kurį 2013 m. birželio 28 d. (I t., b. l. 158–171) ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. (II t., b. l. 5–18) patikslinto, prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą „Dėl G. Š. 2013 m. vasario 28 d. skundo“ (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas) (I t., b. l. 115–119), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. vasario 4 d. sprendimą „Dėl ūkininko G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2012 m. gruodžio 21 d. skundo“ (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2013 m. vasario 4 d. sprendimas) (I t., b. l. 25–28) ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą „Dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių“ (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimas) (I t., b. l. 18–21).

Paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 5 d. pateikė Klaipėdos AVMI prašymą atleisti nuo 141 985 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių ir 20 486 Lt GPM baudos mokėjimo, tačiau Klaipėdos AVMI 2012 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo. Nurodė, kad VMI ir Mokestinių ginčų komisija taip pat netenkino pareiškėjo skundų ir neatleido jo nuo GPM delspinigių ir baudos mokėjimo. Manė, kad VMI 2013 m. vasario 4 d. sprendime nepagrįstai nurodoma, kad „nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas mokestinį pažeidimą padarė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu pateiktos klaidingos konsultacijos“. Be to, ginčijamame 2013 m. vasario 4 d. sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas konsultacijų į inspekciją kreipėsi tik 2003 m. rugsėjo 12 d., nes ūkininkas G. Š., kaip Bruzdeilyno žemės ūkio ir agroserviso kooperatinės bendrovės pirmininkas, į VMI dėl žemės ūkio veiklos apmokestinimo kreipėsi dar 2001 m. sausio 4 d. Paaiškino, kad kai kurie pareiškėjo nurodyti raštai nėra adresuoti konkrečiai jam ir gauti G. B. vardu, kadangi jis, kaip kooperatyvo narys, buvo įpareigotas išsiaiškinti ūkininkų veiklos apmokestinimą. Aplinkybė, kam adresuoti raštai, nėra teisiškai reikšminga, nes visiems mokesčių mokėtojams, kurie kartu vykdo ūkinę veiklą, turi būti teikiamos vienodos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Atkreipė dėmesį, kad tiek Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau – ir Pajamų mokesčio laikinasis įstatymas) 35 straipsnio 19 punkto (paklausimo metu), tiek Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto (mokestinio ginčo laikotarpiu 2003–2006 m.) ūkininko pajamų apmokestinimo nuostatos buvo vienodos, t. y. pajamos, gautos iš žemės ūkio veiklos, GPM neapmokestinamos. Nurodė, kad Klaipėdos AVMI raštuose nėra nurodyta, jog paslaugos žemės ūkiui, nurodytos ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje (toliau – ir EVRK) A sekcijos 01 skyriaus 01.4 grupėje, tik tada yra žemės ūkio veikla, jeigu jos teikiamos žemės ūkio veiklos subjektams. Priešingai, minėtuose raštuose nurodyta, jog kitos paslaugos, kurios pagal EVRK nėra žemės ūkio veikla, kad būtų žemės ūkio veikla, turi būti teikiamos žemės ūkio veiklos subjektams. Minėtuose raštuose akcentuota, jog svarbiausia, kad vykdoma veikla atitiktų nurodytas EVRK žemės ūkio veiklų grupes ir kad visos valdymo institucijos ir visi ūkio subjektai privalo vadovautis EVRK. Minėtuose raštuose taip pat nenurodyta, kad sąvoka „ūkininko ūkyje“ apima tik ūkininko valdomą žemės ūkio paskirties žemę. Priešingai, sąvoka „ūkininko ūkyje“ nėra akcentuojama. Nei viename rašte nėra nurodyta, kad ūkininko ūkis yra teritoriškai (geografiškai) apribotas ūkininko valdoma žeme. Be to, iš minėtuose raštuose minimų Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) redakcijų matyti, kad ūkininko ūkis nėra teritoriškai apribotas ūkininko valdoma žeme. Sąvoka „ūkininko ūkyje“ nėra išaiškinta nei GPM įstatyme, nei GPM įstatymo apibendrintame komentare.

Nurodė, kad mokesčių administratoriui buvo teikiamos pareiškėjo Fizinių asmenų pajamų mokesčio deklaracijos, kuriose prie gyventojų neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos ūkininko ir jo partnerio gautos pajamos už ūkininko ūkyje vykdomą žemės ūkio paslaugų veiklą, ir buvo nurodomas 0 proc. GPM tarifas. Be to, šią mokesčių administratoriaus suformuotą nuomonę visiškai pagrindė 2001 m. rugsėjo–spalio mėnesiais atliktas mokestinis patikrinimas, kurio metu nenustatyta jokių GPM mokėjimo pažeidimų, nors ūkis vykdė tapačią veiklą pagal EVRK A01.41.20. Manė, kad mokestinio patikrinimo aktą galima prilyginti raštiškai konsultacijai.

Pažymėjo, kad žemės ūkio administravimas yra Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prerogatyva (toliau – ir ŽŪM), o ŽŪM 2002 m. vasario 18 d. rašte Nr. 4201-15-B-58 specialistai taip pat nenurodė, kad veiklos, nurodytos EVRK A sekcijos 01.4 klasėje (žemdirbystę aptarnaujančios veiklos), įskaitant ir želdinimo bei želdinių priežiūros paslaugas, turi būti teikiamos žemės ūkio veiklos subjektams, jog tokia veikla būtų žemės ūkio veikla. Minėtame rašte taip pat nenurodyta, kad paslaugas reikėtų teikti ūkininko valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje, kad tokia veikla būtų žemės ūkio veikla.

Paaiškino, kad 2002 m. liepos 2 d. GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto komentare mokesčių administratorius neteisingai nurodo paslaugų žemės ūkiui sąrašą, nes minimas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1995 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 134 yra ne „paslaugų žemės ūkiui sąrašas“, o „paslaugų žemės ūkiui, kurioms taikoma pelno mokesčio lengvata, sąrašas“. Be to, pats mokesčių administratorius 2001 m. kovo 8 d. rašte Nr. 08-3-05-2250 nurodė, kad ūkininkams negali būti taikomas minėtas įsakymas. Manė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A556-605/2010) ūkininkams negali būti taikomas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 1K-313, kuriame reglamentuojamos pelno, o ne pajamų mokesčio lengvatos.

Teigė, kad minėtame GPM įstatymo komentare turėjo būti nurodytas Paslaugų žemės ūkiui sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 528. Taigi, komentare nurodyta sudėtinė žemės ūkio veiklos dalis „Paslaugų žemės ūkiui teikimas“ yra paslaugų žemės ūkiui (Žemės ūkio ministerijos patvirtintame sąraše numatyta su žemės ūkiu susijusi veikla) teikimas. Be to, komentare išvardytos tokios paslaugos žemės ūkiui, kurių ūkininkas niekaip negali atlikti savo žemės ūkio paskirties žemėje, pavyzdžiui, laukų paruošimo, žemės dirbimo, tręšimo ir kitos paslaugos. Taip pat nurodytos ir tokios paslaugos, kurios atliekamos ne žemės ūkio paskirties žemėje, o kitos paskirties žemėje, pavyzdžiui, žemės ūkio subjektų pagamintų, apdorotų bei perdirbtų produktų transportavimo paslaugos. Paaiškino, kad nuostata, jog visos paslaugos žemės ūkiui tik tada yra žemės ūkio veikla, jeigu šios paslaugos teikiamos žemės ūkio veiklos subjektams, VMI viešoje centrinėje mokesčių informacinėje sistemoje pasirodė tik 2010 m. balandžio 18 d., nors minėtame įsakyme nėra nuostatos, kad visos jame išvardintos paslaugos turi būti teikiamos žemės ūkių veiklos subjektams, kad būtų žemės ūkio veikla.

Atkreipė dėmesį, kad minėtuose mokesčių administratoriaus raštuose sąvoka „žemės ūkio veikla“ nebuvo aiškinama, tačiau manė, kad sudėtinė žemės ūkio veiklos dalis „paslaugų žemės ūkiui teikimas“ reiškia ne paslaugų žemės ūkio veiklos subjektams teikimą, o paslaugų, išvardintų sąraše „Paslaugos žemės ūkiui“, teikimą. Mokesčių mokėtojui mokestiniai reikalavimai šiuo atveju negali būti keliami, kadangi mokesčių administratoriaus raštiški paaiškinimai ir apibendrintas GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto komentaras mokestinio ginčo laikotarpiu (2003–2006 m.) yra prieštaringi ir dviprasmiški.

Pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija ignoravo pateiktą informaciją, kad ūkininkas G. Š., kaip Bruzdeilyno žemės ūkio agroserviso kooperatinės bendrovės pirmininkas, dar 2001 m. sausio 4 d. kreipėsi į VMI dėl ūkininko žemės ūkio veiklos apmokestinimo ir gavo paaiškinimą, kokios paslaugos turi būti teikiamos žemės ūkio veiklos subjektams, kad būtų taikomos mokestinės lengvatos. Tai įrodo, kad pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių dėl atitinkamo mokesčio mokėjimo, o pastarasis suteikė tuo klausimu klaidingą konsultaciją. Be to, Mokestinių ginčų komisija visiškai ignoravo informaciją, kad tiek ūkininkas G. Š., tiek ūkininkas G. B. buvo to paties žemės ūkio kooperatyvo nariai ir kad ūkininkas G. B. buvo įpareigotas raštu VMI išsiaiškinti ūkininko ūkio veiklos apmokestinimą.

Atkreipė dėmesį, kad Mokestinių ginčų komisijos minimas VMI raštas (duomenys neskelbtini) dėl kaimo amatų veiklos nėra konsultacija dėl ūkininko žemės ūkio veiklos apmokestinimo. Mokestinių ginčų komisija nepaneigė, jog lengvata pajamoms iš žemės ūkio veiklos taikoma nepriklausomai nuo to, ar paslaugos yra teikiamos žemės ūkio veiklos subjektams ar ne, ir pripažino, kad pajamos, gautos iš veiklos pagal EVRK A.01.4, yra pajamos iš žemės ūkio veiklos, nepriklausomai nuo to ar jos suteiktos žemės ūkio veiklos subjektams ar ne, tik turi būti skirtingai apmokestinamos. Nors GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkte nustatyta, kad ūkininko pajamos iš žemės ūkio veiklos ūkyje yra neapmokestinamos. Mokestinių ginčų komisija neįvertino fakto, kad apibendrintame GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto komentare pateiktas ne paslaugų žemės ūkiui sąrašas, o paslaugų žemės ūkiui, kurioms taikoma pelno mokesčio lengvata, sąrašas. Be to, Mokestinių ginčų komisija visiškai neatkreipė dėmesio į teismo ekspertės V. L. pažymą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimais į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 2–3, II t., b. l. 23) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokestinis ginčas su pareiškėju baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjo skundą dėl jam papildomai apskaičiuotos 204 856 Lt GPM sumos, konstatavus, jog pareiškėjo teikiamos apželdinimo ir želdinių priežiūros paslaugos nebuvo teikiamos žemės ūkiui, todėl GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkte nustatyta lengvata pareiškėjo gautoms iš nurodytos veiklos pajamoms netaikytina.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į VMI kreipėsi tik 2003 m. rugsėjo 12 d., kuri jam 2003 m. spalio 2 d. raštu (duomenys neskelbtini) atsakė, jog jeigu ūkininkas verčiasi ne žemės ūkio veikla, jo pajamos pagal GPM įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punktą turi būti apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu. Minėtame rašte taip pat nurodyta, jog ūkininko ir jo partnerių gautos pajamos neapmokestinamos pagal GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punktą tuo atveju, jeigu jos yra už ūkininko ūkyje, įregistruotame Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, vykdomą žemės ūkio veiklą. Pažymėjo, kad nors 2001 m. sausio 4 d. į mokesčių administratorių kreipėsi ne pats pareiškėjas, o Bruzdeilyno žemės ūkio ir agroserviso kooperatinė bendrovė, tačiau atsakyme į minėtą paklausimą VMI nurodė tokį atitinkamų normų taikymą, dėl kurio buvo pasisakyta įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pareiškėjo atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad kiti pareiškėjo nurodyti raštai nėra adresuoti konkrečiai pareiškėjui. Be to, juose yra akcentuota, jog tam, kad pajamos iš ūkininko ūkio nebūtų apmokestinamos, jos turi būti suteikiamos žemės ūkiui.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo mokestiniame ginče konstatavo, kad tiek tikrinto laikotarpio pradžioje, tiek pabaigoje pajamų neapmokestinimas buvo siejamas su ūkininko ūkyje vykdoma žemės ūkio veikla. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo abejonių dėl galiojusių teisės normų turinio konstatuojant, kad nors pareiškėjo teiktos paslaugos atitinka EVRK A sekcijos 01 skyriaus 01.4 grupės nuostatas, tačiau tokio pobūdžio žemės ūkio paslaugas ūkininkas turi teikti žemės ūkiui (išimtinai žemės ūkio subjektui). Pažymėjo, kad mokesčių administratorius mokesčių mokėtojams nėra pateikęs priešingos konsultacijos, todėl nėra pagrindo pareiškėjo atleisti nuo 69 083 Lt GPM delspinigių. Sprendžiant atleidimo nuo baudos klausimą, buvo vadovaujamasi tais pačiais pagrindais kaip ir sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių, tačiau mokesčių mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas tik tuo atveju, kai su paskirta bauda susijęs mokestis yra sumokėtas, priverstinai išieškotas ar su bauda susijusio mokesčio sumokėjimo terminas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnyje nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu (II t., b. l. 68–75) pareiškėjo G. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad ginčo teisinius santykius dėl atleidimo nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ir paskirtos baudos reglamentuoja MAĮ, kurio 141 straipsnio 1 dalyje išvardyti atleidimo nuo pagal šį įstatymą paskirtų baudų mokėjimo pagrindai, pateiktas baigtinis jų sąrašas. MAĮ 100 straipsnis nustato galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, taip pat nukreipia į šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas prašymą atleisti nuo delspinigių ir baudos iš esmės kildina iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto, todėl kiti MAĮ 100 ir 141 straipsniuose įtvirtinti atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindai nėra šio ginčo dalykas.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-13/2012) nustatė, kad vertinant pareiškėjo pateiktą prašymą MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, turi būti analizuojami šie klausimai: 1) apmokestinimui taikytinas teisinis reglamentavimas; 2) pareiškėjo (ar jo atstovo) individualūs kreipimaisi į mokesčių administratorių; 3) mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimai pareiškėjo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais; 4) sprendimai, kuriais nustatytas mokesčių įstatymų pažeidimas; 5) bylai aktualus apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas.

Pareiškėjas iš esmės ginčijo mokesčių administratoriaus pateiktą tam tikrų sąvokų aiškinimą, joms suteikiamą prasmę dėl taikytinos mokesčio lengvatos, t. y. pajamų neapmokestinimo. Be to, laikėsi pozicijos, kad mokesčių administratorius jį suklaidino konsultacijose neišaiškindamas tam tikrų apmokestinimui svarbių sąvokų. Nors mokesčio mokėtojui pagal Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. VA-144 (toliau – ir Taisyklės) 1.1 bei 14 punktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-13/2012) tenka pareiga kartu su prašymu pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus, tačiau byloje ir prie jos pridėtose bylose nėra pateikta kreipimųsi, į kuriuos atsakydamas mokesčių administratorius jį suklaidino. Todėl pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturi galimybės įvertinti, ar pareiškėjas į mokesčių administratorių kreipėsi nurodydamas analogišką situaciją, dėl kurios vėliau jo atžvilgiu konstatuotas mokesčių įstatymų pažeidimas. Be to, tam tikrų sąvokų neišaiškinimas konsultacijose besąlygiškai negali būti laikomas mokesčių mokėtojo klaidinimu, nes esant neaiškiam kreipimosi į mokesčių administratorių turiniui, lieka neaišku, ar pareiškėjas prašė mokesčių administratoriaus išaiškinti mokesčių įstatyme vartojamus terminus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių ir baudų expressis verbis susiejo su klaidingu apibendrintu mokesčio įstatymo paaiškinimu arba mokesčių administratoriaus suteikta klaidinga konsultacija (MAĮ 141 str. 1 d. 4 p.). Todėl siekiant atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos būtina nustatyti faktinę aplinkybę, kad mokesčių administratorius būtent pareiškėjui (ar jo atstovui) suteikė klaidingą konsultaciją, kuri nulėmė jo padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą, arba, kad padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą lėmė klaidingas apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas.

Nustatė, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte vartojamos sąvokos yra išaiškintos to paties teisės akto 2 straipsnyje. Iš MAĮ 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais apibrėžties matyti, kad patikrinimo aktas, kuriuo remiasi pareiškėjas, nelaikytinas konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais MAĮ 2 straipsnio 5 dalies prasme ir neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlygų. Be to, vertinant, ar mokesčių administratorius suteikė pareiškėjui klaidingą konsultaciją, nėra aktualūs skunde akcentuoti Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto raštai (I t., b. l. 131–135), kurie priimti 2013 m. ir negalėjo klaidinti pareiškėjo pažeidimų padarymo metu (2003 m.–2006 m.), bei 2012 m. teismo ekspertės V. L. pažyma (I t., b. l. 65–73).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas MAĮ 2 straipsnio 16 dalies prasme laikytinas mokesčių mokėtoju – asmeniu, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Remdamasis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-13/2012 pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad nėra pagrindo Bruzdeilyno žemės ūkio ir agroserviso kooperatinei bendrovei bei G. B. teiktų mokesčių administratoriaus konsultacijų vertinti kaip pareiškėjo apmokestinimui skirtų konsultacijų, jeigu minėti subjektai nebuvo tinkamai įgalioti kreiptis į mokesčių administratorių dėl pareiškėjo vykdytos veiklos apmokestinimo išsiaiškinimo, nes visi minėti subjektai MAĮ prasme yra savarankiški mokesčių mokėtojai.

Pažymėjo, kad skunde pareiškėjas remiasi aplinkybe, jog ūkininkas G. B. veikė kaip Bruzdeilyno žemės ūkio agroserviso kooperatinės bendrovės ir tuo pačiu kaip ūkininko G. Š. atstovas. Pirmosios instancijos teismui 2014 m. vasario 10 d. posėdyje įpareigojus pareiškėją pateikti minėtus įgaliojimus patvirtinančius įrodymus, pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 12 d. pažymą ir steigimo sutartį (II t., b. l. 59–60). Įvertinęs minėtų dokumentų turinį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jie nepagrindžia minėto pareiškėjo teiginio. Todėl teismas konstatavo, kad jiems, kaip atskiriems mokesčių mokėtojams, adresuotos mokesčių administratoriaus konsultacijos neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlygų pareiškėjo atžvilgiu, nes skirtos ne konkrečiai pareiškėjui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. Taigi mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, analizuodama pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudų atvejį, pagrįstai vertino tik konkrečiai pareiškėjui adresuotą mokesčių administratoriaus 2003 m. spalio 2 d. išaiškinimą. Ginčijamuose sprendimuose VMI 2003 m. spalio 2 d. raštas (duomenys neskelbtini) (II t., Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-03(7-64/2013), b l. 122) pagrįstai įvertintas kaip neklaidinantis. Iš minėto rašto turinio matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjui nesuteikė klaidingos konsultacijos, tik atkartojo GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkte įtvirtintą nuostatą, plačiau neaiškindamas joje vartojamų terminų reikšmės.

Teismas, įvertinęs GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto komentaro turinį, konstatavo, kad jame nėra aiškiai nurodyta pareiškėjo apmokestinimui aktuali situacija, t. y. jame nėra aiškiai nurodyta, kad lengvata pajamoms iš žemės ūkio veiklos taikoma nepriklausomai nuo to, ar paslaugos teikiamos žemės ūkio subjektui, ar ne. Jame pajamų neapmokestinimas siejamas su dviejų būtinų sąlygų egzistavimu (vykdoma žemės ūkio veikla ir tokios veiklos vykdymu ūkininko ūkyje), kurios buvo išaiškintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo suteiktos paslaugos nepripažintinos žemės ūkio veikla, nes paslaugos buvo teiktos ne žemės ūkio subjektams. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde rėmėsi tik GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto išaiškinimu, tačiau pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimui ginčijamu laikotarpiu buvo aktualios ir kitos teisės aktų nuostatos, kurių prasmė turėjo būti analizuojama. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2002 m. liepos 2 d. GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto komentare mokesčių administratoriaus neteisingai nurodytas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1995 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 134 ir 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 1K-313, tačiau šis netikslumas, teismo nuomone, neturėjo įtakos pareiškėjo pažeidimo padarymui, nes padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas susijęs su tuo, kad paslaugos teiktos ne žemės ūkio subjektams, o ne su tuo, ar buvo vykdoma sąraše nurodyta, ar nenurodyta veikla.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų daryti išvadą, kad mokesčių mokėtojo mokestinių pareigų nesilaikymas buvo nulemtas paties mokesčių administratoriaus. Be to, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-244/2013 nurodė, kad pastaroji aplinkybė nėra savarankiškas atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad, nustačius MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad mokestis nėra sumokėtas. Atsižvelgęs į tai, kad neegzistuoja MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta būtina sąlyga teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo paskirtos 20 486 Lt GPM baudos ir šiuo pagrindu.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų GPM delspinigių ir baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas G. Š. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 78–80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde išdėsto, kad apeliantas iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012 priėmimo elgėsi pagal valstybės įgaliotų institucijų duodamus paaiškinimus. Faktą, kad į mokesčių administratorių vienokiu ar kitokiu būdu buvo kreiptasi, apeliantas yra įrodęs, nes mokestinės prievolės buvimas ar jos nebuvimas nėra nei įstatymais, nei poįstatyminiais aktais apspręstas vieno mokestinio subjekto atžvilgiu. Pažymėtina, kad tokia veikla, kuria užsiima apeliantas (EVRK A sekcijos 01 skyriaus 01.4 grupė), nėra vien tik jo vykdoma veikla. Ši veikla yra apibrėžianti daugelio ūkio subjektų vykdomą veiklą, todėl negalima tvirtinti to, kad teismui pateiktame ūkininko G. Š. skunde ir skundžiamame sprendime nurodyti mokesčių mokėjimo tvarkos paaiškinimai yra skirti tik vienam ūkio subjektui — ar tai būtų kooperatinė bendrovė, vykdanti minimą veiklą (kurios narys yra ir G. Š.), ar jam, ūkininkui G. Š.. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino tai, kokie ir kada mokestinių apelianto pareigų išaiškinimai buvo teikti pareiškėjui asmeniškai ar tokią pačią veiklą vykdančiam kitam subjektui, šiuo atveju — Bruzdeilyno žemės ūkio ir agroserviso kooperatinei bendrovei.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino teismo ekspertės V. L. duotos išvados apie ūkininko G. Š. mokestines pareigas, kurioje vienareikšmiškai nurodoma tai, kad pagal galiojančius įstatymus (net ir pagal valstybės įgaliotos tam institucijos – VMI teiktus paaiškinimus dėl ūkio subjekto veiklos pajamų apmokestinimo ir jo tarifų) apeliantas neturėjo pareigos mokėti GPM įstatymo numatytų mokesčių, kadangi apelianto gautoms pajamoms buvo taikomas 0 proc. dydžio mokestis.

Pareiškėjas 2015 m. sausio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą priimti papildomus dokumentus, t. y. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto specialisto išvadą (duomenys neskelbtini), Klaipėdos AVMI atsakymą į paklausimus (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės ūkio kooperatinių bendrovių ir ūkininko pajamų apmokestinimo“, 2001 m. sausio 4 d. Bruzdeilyno žemės ūkio ir agroserviso kooperatinės bendrovės paklausimą bei 2015 m. sausio 12 d. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto specialisto išvadą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mano, jog šie dokumentai įrodo jo suklaidinimo faktą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 110–113) prašo pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal MAĮ 2 straipsnio 5 dalį, konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais – mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius, atsakydamas į mokesčių mokėtojo paklausimą, atsakymą pateikia pagal jam mokėtojo užduotus klausimus, nurodytą faktinę situaciją ir t.t. Todėl tokia konsultacija yra skirta individualiai mokėtojo įvardintai situacijai.

Pareiškėjo atveju, skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, kad teisės normų, iš kurių kildinamos pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pasibaigusio mokestinio ginčo prievolės, apibendrintame paaiškinime nėra įvardinta konkreti situacija, kuri atitiktų pareiškėjo vykdytos veiklos faktines aplinkybes, todėl, nagrinėjamu atveju, apibendrintu paaiškinimu pareiškėjas suklaidintas būti negalėjo. Pareiškėjui buvo suteikta ir individuali konsultacija pareiškėjo vykdomos veiklos metu, tačiau jis minėta konsultacija nesivadovavo. Šioje konsultacijoje nėra pateikiamas aiškinimas, kuris galėtų suklaidinti mokėtoją tiek paaiškinimo turinio, tiek jo pateikimo laiko prasme. Kitiems mokesčių mokėtojams suteiktos konsultacijos atspindėjo jų paklausimuose pateiktas situacijas, tačiau net ir jose nėra pateikiama informacija, kuri galėtų įtakoti pareiškėjo suklaidinimą.

Iš patikrinimo medžiagos matyti, kad pareiškėjas paslaugas teikė juridiniams asmenims. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad nei Bruzdeilyno, nei UAB „Žalyna“, nei UAB „Žalyna ir partneriai“, nei AB „Klaipėdos keliai“, nei UAB „Constructus“ bei kitos įmonės žemės ūkio veiklos nevykdė, todėl pareiškėjo teiktos paslaugos nelaikytinos paslaugomis, suteiktomis žemės ūkiui.

Sprendžiant atleidimo nuo baudos klausimą buvo vadovaujamasi MAĮ 141 straipsniu bei Taisyklių 5 punkte nurodytais pagrindais, t. y. tais pačiais kaip ir sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių. Esant tiek MAĮ 141 straipsnyje, tiek Taisyklių 5 punkte nurodytiems pagrindams, mokesčių mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas tik tuo atveju, kai su paskirta bauda susijęs mokestis yra sumokėtas, priverstinai išieškotas ar su bauda susijusio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ 88 straipsnyje nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą (duomenys neskelbtini) „Dėl G. Š. 2013 m. vasario 28 d. skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą (duomenys neskelbtini) „Dėl ūkininko G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2012 m. gruodžio 21 d. skundo“ ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą (duomenys neskelbtini) „Dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių“.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo jo skundą tenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens mokestines teises ir pareigas, taikymo tvarką.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prašymą jį atleisti nuo delspinigių ir baudų iš esmės kildina iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto.

Pažymėtina, jog siekiant pasinaudoti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu atleidimo nuo minėtų sumų pagrindu, mokesčio mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad jis dėl atitinkamo mokesčio mokėjimo, mokėtino tam tikru laikotarpiu, kreipėsi į mokesčių administratorių, o pastarasis jam suteikė tuo klausimu klaidingą konsultaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-796/11, 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1637/10). Be to, pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos normos prasmę mokesčių mokėtojo atleidimą nuo delspinigių ir baudų lemia ne bet kokia klaidinga konsultacija. Priešingai, mokesčių administratoriaus konsultacija turi būti tas faktas, kuris nulėmė mokesčių mokėtojo padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą. Todėl turi būti nustatyta, jog mokesčių mokėtojas pažeidė įstatymą, bet tas pažeidimas sąlygotas paties mokesčių administratoriaus suteiktu klaidingu taikytinų mokestinių teisės normų aiškinimu. Be to, mokesčių administratoriaus konsultacijoje nagrinėtas klausimas turi atitikti aplinkybes, dėl kurių konstatuotas mokesčių įstatymų pažeidimas, tai yra konsultacija turi būti pateikta mokesčių mokėtojui nurodant iš principo analogišką situaciją, dėl kurios vėliau jo atžvilgiu konstatuojamas mokesčių įstatymų pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-13/2012).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas laikosi pozicijos, jog mokesčių administratorius jį suklaidino konsultacijose neišaiškindamas tam tikrų apmokestinimui svarbių sąvokų. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas 2012 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Klaipėdos AVMI su prašymu panaikinti 141 985 Lt GPM delspinigių ir atleisti jį nuo 20 486 Lt GPM baudos mokėjimo (I t., b. l. 15–17). Klaipėdos AVMI 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) „Dėl atleidimo nuo nuobaudų ir delspinigių“ pareiškėjo prašymas patenkintas iš dalies (I t., b. l. 18–21). Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas 2012 m. gruodžio 21 d. skundu kreipėsi į VMI (I t., b. l. 22–24). VMI sprendimu (duomenys neskelbtini) „Dėl G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2012 m. gruodžio 21 d. skundo“ (I t., b. l. 25–28) pareiškėjo skundo netenkino. Byloje taip pat pateikti atsakymai į pareiškėjo paklausimus, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje ir prie jos pridėtose bylose nėra pateikta kreipimųsi, į kuriuos atsakydamas mokesčių administratorius suklaidino pareiškėją. Todėl nėra galimybės įvertinti, ar pareiškėjas į mokesčių administratorių kreipėsi nurodydamas analogišką situaciją, dėl kurios vėliau jo atžvilgiu konstatuotas mokesčių įstatymų pažeidimas. Be to, tam tikrų sąvokų neišaiškinimas konsultacijose besąlygiškai negali būti laikomas mokesčių mokėtojo klaidinimu, nes esant neaiškiam kreipimosi į mokesčių administratorių turiniui, lieka neaišku, ar pareiškėjas prašė mokesčių administratoriaus išaiškinti mokesčių įstatyme vartojamus terminus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole (2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1218/2009).

Pažymėtina, kad pagal MAĮ 2 straipsnio 5 dalį konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais yra mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog konsultacijos buvo teiktos Bruzdeilyno žemės ūkio ir agroserviso kooperatinei bendrovei, o ne asmeniškai jam. Atsakydama į šį pareiškėjo argumentą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog G. B. veikė kaip Bruzdeilyno žemės ūkio ir agroserviso kooperatinės bendrovės ir tuo pačiu pareiškėjo atstovas. Vykdydamas šį teismo įpareigojimą, pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 12 d. pažymą ir steigimo sutartį (II t., b. l. 59–60). Įvertinusi minėtų dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog šie dokumentai nepagrindžia pareiškėjo teiginio, kad konsultacijos buvo teiktos Bruzdeilyno žemės ūkio ir agroserviso kooperatinei bendrovei, o ne asmeniškai jam. Jokių kitų papildomų dokumentų, įrodančių minėtą aplinkybę, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė.

Be kita ko, pareiškėjas savo suklaidinimą sieja su apibendrintu mokesčių įstatymo paaiškinimu GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto komentare. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog negalima teigti, kad mokesčių administratorius turi pareikšti savo nuomonę komentaro forma dėl visų įmanomų situacijų, kurios gali susidaryti taikant Gyventojų pajamų ar kitų mokesčių įstatymus (2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-312/2011; taip pat žr. 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-584/2009). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto komentaro turinį, matyti, kad jame nėra aiškiai nurodyta pareiškėjo apmokestinimui aktuali situacija, t. y. jame nėra aiškiai nurodyta, kad lengvata pajamoms iš žemės ūkio veiklos taikoma nepriklausomai nuo to, ar paslaugos teikiamos žemės ūkio subjektui, ar ne. Jame pajamų neapmokestinimas siejamas su dviejų būtinų sąlygų egzistavimu (vykdoma žemės ūkio veikla ir tokios veiklos vykdymu ūkininko ūkyje), kurios buvo išaiškintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012.

Pagal E. Ž. Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai patikrino pareiškėjo skundžiamų Mokestinių ginčų komisijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo, VMI 2013 m. vasario 4 d. sprendimo ir Klaipėdos AVMI 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ir sprendime išdėstė išsamius motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir jiems pritaria, teisėjų kolegija plačiau minėtais klausimais nepasisako ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai įvertino joje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų vadovaujantis MAĮ nuostatomis, todėl pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė