A-1031-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1031-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01166-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 5–9, 19–23, 69–71), prašydama: 1) atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą 3 metų terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5864; 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-58007; 4) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (13 259,39 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja paaiškino, kad yra dirbanti senatvės pensininkė ir jai buvo sumažinta senatvės pensija bei pakeista jos mokėjimo tvarka. Pareiškėja 2013 m. liepos 24 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama pateikti duomenis apie tai, kokia suma buvo sumažinta senatvės pensija ir prašė išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu prašymo netenkino, nurodė paskirtos ir perskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius. Šį sprendimą 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėja apskundė VSDFV, kuri 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu skundo netenkino. Pareiškėja su ginčijamais sprendimais nesutinka, kadangi jie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) sprendimui, pagal kurį įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimą asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir sumažinta, t. y. valstybė turi įsipareigoti tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo. Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą arba užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Pareiškėjos nuomone, atsakovas pasielgė neteisėtai, grubiai pažeidė konstitucinį teisinės valstybės proporcingumo ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 ir 52 straipsnių nuostatas. Todėl pareiškėjai neišmokėta senatvės pensijos dalis turi būti grąžinta, o ginčijami neteisėti sprendimai panaikinti.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime (b. l. 26–32) prašė skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo perskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal minėto įstatymo 2 priede pateiktą formulę. Atsakovo nuomone, Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos taikytinos tik ateičiai, pensijų perskaičiavimą numatė Laikinasis įstatymas, kuris galiojo ir ginčo laikotarpiu, todėl vadovaujantis šiuo įstatymu pareiškėjai paskaičiuota ir išmokėta senatvės pensija teisėtai ir pagrįstai. Yra numatyta priimti sumažintų pensijų kompensavimo įstatymą, tačiau kol tokio įstatymo nėra, pareiškėjai išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nėra galimybės.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 89–95) pareiškėjos skundą tenkino: atnaujino pareiškėjai dėl svarbių priežasčių praleistą 3 metų terminą skundui paduoti; panaikino VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5864 ir VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-58007; įpareigojo atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai J. D. neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį – 13 259,39 Lt (3 840,18 EUR). Be to, teismas atsakovui VSDFV Kauno skyriui nustatė šio sprendimo dalies dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrius 2005 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 6.335 paskyrė J. D. 513,08 Lt per mėnesį senatvės pensiją nuo 2005 m. rugsėjo 18 d. iki gyvos galvos. VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 10.18-39722 pareiškėjai nuo 2010 m. kovo 22 d. iki gyvos galvos skirta 1 148,35 Lt senatvės pensija (b. l. 33–34). Pareiškėja 2013 m. liepos 24 d. paprašė VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos sumą, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinąjį įstatymą, tačiau VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (10.1) S-58007 nurodė neišmokėtos pensijos sumą ir prašymo netenkino (b. l. 10–13, 35–38). Šį sprendimą pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 27 d. apskundė VSDFV, kuri 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr.(6.5) I-5864 skundo netenkino (b. l. 14).

Remdamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (2014 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-456/2014), teismas konstatavo, jog reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai; nustatant 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad praktika, formuojama LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei Nr. A444-2232/2013, iš esmės tinka ir ginčams dėl valstybinių senatvės pensijų nepriemokų. Pagal LVAT 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 bei išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, įvertinus Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatuota, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, kad termino eiga prasideda tuomet, kai asmuo gavo pirmąją pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus teismas nustatė, jog sumažinta pensija pareiškėjai buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 35–38). Pareiškėja su prašymu išmokėti jai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies galiojimo laikotarpiu nepagrįstai sumažintą ir neišmokėtą senatvės pensijos dalį į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi 2013 m. liepos 24 d., o į teismą kreipėsi – 2013 m. rugsėjo 25 d. (b. l. 5), t. y. praleidusi 3 metų procesinį terminą, kurį prašo atnaujinti, kadangi jį praleido dėl svarbių priežasčių: atsakovas nepriėmė konkretaus sprendimo dėl pensijos sumažinimo, o neesant teisinio akto, nebuvo pagrindo skundui paduoti; be to, pareiškėja laukė iki įsigalios 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, nes tik Konstituciniam Teismui konstatavus, jog minėti įstatymai prieštarauja Konstitucijai, atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo, pabrėžtina, kad, pareiškėjos kreipimosi į administracinį teismą teisminės gynybos metu (2013 m. rugsėjo 25 d.), teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjos argumentais, kuriais ji grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad ji turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą pensijos dalį, tačiau įsitikinusi, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažino svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjai sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą, todėl terminas atnaujintinas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka LVAT formuojamą praktiką dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (žr., pvz., administracines bylas: Nr. AS502-169/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. A525-409/2014 ir kt.).

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Pareiškėja ginčija VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5864 bei VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-58007, kuriuose nurodytas senatvės pensijos sumažinimo pagrindas ir atsisakyta mokėti tokio dydžio senatvės pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, bei prašo priteisti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjai neišmokėta senatvės pensijos dalis, t. y. 13 259,39 Lt (VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas Nr. (10.1) S-58007), iš esmės susidarė dėl 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo nuostatų, inter alia susijusių su valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų perskaičiavimu (sumažinimu) konstitucingumą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Atsakovas pateikė 2013 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjos senatvės pensijos detalų apskaičiavimą Nr. (10.1) S-58007, pagal kurį nustatyta, jog senatvės pensiją mokančiai institucijai vykdant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pareiškėja negavo 13 259,39 Lt priklausančios senatvės pensijos dalies, todėl skundas tenkintinas, priteisiant pareiškėjai 13 259,39 Lt. Šį turtinį praradimą teismas privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Todėl VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią nepriemoką.

Teismas pažymėjo, kad tokią praktiką bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, formuoja LVAT (žr., pvz., 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-474/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju teismui atsisakius ginti pažeistą pareiškėjos teisę būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Taigi, atsakovams nepateikus jokių duomenų, kad šiuo sprendimu apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra, jų argumentai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (t. y. įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu sumažintą ir neišmokėtą pensijos dalį, laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamuose sprendimuose yra pateikiama informacija apie pareiškėjai mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, juose išreikšta ir VSDFV, ir VSDFV Kauno skyriaus valia atsisakyti mokėti pareiškėjai jos pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šie atsisakymai ir yra administraciniai aktai, kuriuos skundžia pareiškėja.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nagrinėjamos bylos kontekste pripažino, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, priimtas jau po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. po 2012 m. rugsėjo 21 d., kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti ginčijamus VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5864 bei VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-58007. Tai yra konstatavęs ir LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažinta ir neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš atsakovo.

Remdamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas pažymėjo, kad LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 yra reikšminga šiai administracinei bylai, kadangi aplinkybės iš esmės sutampa su šios bylos aplinkybėmis. Todėl teismas neturi pagrindo tokias pat faktines aplinkybes vertinti kitaip.

Teismas pažymėjo ir tai, kad teismo priimtą sprendimą turi būti galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, taip pat atsižvelgdama į byloje pateiktus argumentus bei informaciją apie reikalingų lėšų poreikį, siekiant pašalinti praradimus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kad dėl to gali kilti grėsmė, jog negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde (b. l. 98–103) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o į VSDFV ji kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 27 d., todėl 3 metų terminas praleistas. Dėl šios priežasties VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nustatė jai terminą pateikti prašymą dėl 3 metų termino atnaujinimo. Pareiškėja iškart kreipėsi į teismą.

2. Teismas, atnaujindamas pareiškėjai terminą skundui paduoti ir priteisdamas pensijos nepriemoką, nukrypo nuo LVAT praktikos, kadangi pareiškėjos teismui nurodytos termino praleidimo priežastys yra bendro pobūdžio ir negali būti laikomos pakankamai svarbiomis, pateisinančiomis termino praleidimą. Be to, teismas nenurodė dėl kokių individualių aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, atnaujino minėtą terminą.

3. Teismas klaidingai konstatavo, kad ginčijamuose VSDFV ir VSDFV teritorinio skyriaus aktuose išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjai jos pageidaujamo dydžio pensiją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 126–130) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą nutraukti, likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos apeliaciniame skunde išdėstė atsakovas VSDFV Kauno skyrius. Trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota bylose dėl valstybinių pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo.

Pareiškėja J. D. su atsakovo VSDFV Kauno skyriaus ir trečiojo suinteresuotojo asmens VSDFV apeliaciniais skundais nesutinka ir atsiliepimuose (b. l. 139–143, 145–147) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais, jais remiasi. Be to, atsiliepimą pareiškėja grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos išdėstė skunde. Papildomai pažymi, jog nesutinka su apeliantų argumentu, kad teismas nepagrįstai vadovavosi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. AS-438-818/2013, Nr. AS-602-716/2013 ir Nr. AS-502-849/2013. Procesiniai sprendimai šiose bylose priimti vėliau nei ginčijami atsakovo sprendimai, todėl jais negalėjo būti vadovaujamasi. Be to, pareiškėjos teigimu, jos nurodytos 3 metų termino praleidimo priežastys (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d.) yra objektyvios aplinkybės termino atnaujinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo, kuriuo teismas tenkino pareiškėjos J. D. skundą ir atnaujino 3 metų terminą skundui paduoti, panaikino VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5864 ir VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-58007, įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį (3 840,18 EUR), teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo, nesutikdami su šiuo teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus, kuriuos iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai aiškino LVAT praktiką, todėl nepagrįstai atnaujino praleistą 3 metų terminą bei įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuriose LVAT konstatavo, jog pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nuosekliai plėtodama administracinių teismų praktiką nagrinėjant ginčus valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais, be kita ko, išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (t. y. ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (ir, jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija laikymosi privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV, o į VSDFV teritorinį skyrių, o šis asmens skundo nepersiuntė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Pažymėtina, kad minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino ir tai, jog tais atvejais, kai VSDFV savo sprendime nurodo, jog atsisako nagrinėti asmens skundą dėl pensijos nepriemokos, nes skundas pateiktas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kartu pasisakydama ir dėl ginčo esmės (t. y. išreiškia pritarimą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui), tokiais atvejais teismui yra pagrindas konstatuoti, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiuo aspektu (t. y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Minėtos nagrinėjamam ginčui reikšmingos jurisprudencijos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, teisingai nustatė, kad 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2013 m. liepos 24 d. (nors VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendime Nr. (6.5)I-5864 nurodė, kad pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 27 d., iš VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. (10.1)S-58007 matyti, jog pareiškėjos skundas VSDFV teritoriniame skyriuje gautas 2013 m. liepos 24 d.). Taigi, remiantis įrodymais ir teisės aktų normomis, kartu atsižvelgiant į paminėtą LVAT praktiką, byloje yra nustatyta, kad pareiškėja J. D. savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. liepos 24 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. (10.1) S-58007 (b. l. 10–13, 35–38) jai pateikė duomenis apie dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą pensijos dalį. VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5864 (b. l. 14) pareiškėjai išaiškino, jog ji praleido prašymo padavimo terminą ir pasiūlė iki 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą šį terminą atnaujinti (minėta, atsakovas nurodė, jog pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 27 d., šis netikslumas nagrinėjamu atveju įtakos neturi, kadangi 3 metų termino pradžia yra 2010 m. sausio mėnuo, pareiškėja šį terminą tiek 2013 m. liepos 24 d., tiek 2013 m. rugpjūčio 27 d. kreipdamasi į atsakovą praleido).

Pareiškėja VSDFV prašymo atnaujinti praleistą terminą nepateikė, tačiau 2013 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo J. D. priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, atsižvelgdama į šį iš įstatymo kylantį imperatyvą, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. VSDFV sprendimas, priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, reiškia tai, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. VSDFV sprendimas, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir toks VSDFV sprendimas, jei asmuo su juo nesutinka, turi būti skundžiamas administraciniam teismui, o pripažinus tokį sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, ginčas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali būti nagrinėjamas teisme iš esmės.

Pažymėtina, kad šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014, 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014, 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015, 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendime Nr. (6.5) I-5864 nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik dėl termino paduoti skundą praleidimo), todėl vertinti šį VSDFV sprendimą kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja prašė atnaujinti praleistą Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ir nurodė šias termino praleidimo priežastis: pareiškėja negavo jokio sprendimo, kuriame būtų pranešta apie jai paskirtos pensijos sumažinimą; Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d.; be to, pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio mažinta pagal įstatymą, todėl ji tikėjo, jog mažinimas atitinka įstatymo nuostatas.

Pasisakydama dėl pareiškėjos nurodytų 3 metų termino praleidimo priežasčių, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Apeliantai pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas pareiškėjai skundo padavimo terminą, nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo. Į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pateiktus išaiškinimus nagrinėjant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų gali būti atsižvelgta tik galimai pažeistų teisių gynimo pradžios nustatymo aspektu (nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie priimtą sprendimą dienos), nes tiek pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjams sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos kiekvieną mėnesį buvo mokamos nepriimant atskirų administracinių aktų, o tiesiogiai taikant šio įstatymo nuostatas, t. y. perskaičiuojant paskirtas pensijas ir jas pervedant į pensijų gavėjų sąskaitas. Šiuo aspektu į minėtą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį buvo atsižvelgta pirmiau minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, kurios yra aktualios sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, buvo plėtojama teismų praktika bylose sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijų. Minėtose nutartyse, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai nenustatė jokio termino, per kurį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai gali kreiptis dėl šių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo, buvo išaiškinta, kad dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikytinas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas 3 metų procesinis terminas. Taigi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (iki minėtos teismų praktikos suformavimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams. Tuo tarpu valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimus reglamentuoja viešosios teisės normos, t. y. specialusis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuriame ginčui aktualiu 2010-2011 metų laikotarpiu buvo aiškiai sureglamentuota (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.) ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo minėtos LVAT praktikos, nes bylų aplinkybės iš esmės analogiškos, o ginčo teisiniams santykiams taikytinos tos pačios teisės normos. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ginčui neaktualia teismų praktika, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.), nepagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą paduoti teismui skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus priteisimo, nepagrįstai ir neteisėtai priteisė šią nepriemoką. Teismas taip pat nepagrįstai panaikino VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5864, kuriuo ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, taikydama Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, bei VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-58007, kuriuo pareiškėjai pateikta informacija apie 2010-2011 metais neišmokėtos pensijos dydį.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens apeliaciniai skundai tenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. D. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė