A-858-1962-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1962/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02451-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-11, 18, 21-27), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas), 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. lapkričio 23 d. 21.50 val. iki 2010 m. lapkričio 24 d. 17.11 val. jis buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK) laikino sulaikymo patalpose, kurios neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų bei ilgiau nei tai nurodo teisės aktai. T. V. nurodė, kad laikino sulaikymo patalpa buvo apie 4 kv. m. ploto, drėgna, šalta, joje nebuvo ventiliacijos, ji buvo purvina, nebuvo tualeto ir vandens, jam nebuvo išduotas maisto davinys bei patalynė. Pabrėžė, kad dėl šių priežasčių patyrė kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija bausmės atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, kančią bei nepilnavertiškumo jausmą, kurie jį žemino ir menkino.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 31-32) su skundu nesutiko.

Paaiškino, jog T. V., pradėjus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, todėl 2010 m. lapkričio 23 d. jis policijos pareigūnų buvo sulaikytas ir 21.50 val. pristatytas į Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK ir laikomas iki 2010 m. lapkričio 24 d. 17.11 val., o po to konvojuotas į areštinę. Atkreipė dėmesį, kad policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpoms netaikomi Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatyti reikalavimai, nes ši higienos norma nustato bendruosius sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpoms, o policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpos prie laisvės atėmimo vietų patalpų nepriskiriamos. Reikalavimai policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpoms yra nustatyti 2004 m. spalio 11 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-492 įtvirtintuose Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose. Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK yra trys laikino sulaikymo patalpos ir jos atitinka tokioms patalpoms keliamus reikalavimus.

Pažymėjo, jog asmenų laikymą policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpose taip pat reglamentuoja 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos staigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 39.2 punkte numatyta, kad į trumpalaikio sulaikymo patalpas sulaikytas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti uždaromas išimtiniais atvejais, kol asmuo bus perkeltas į ilgalaikio sulaikymo patalpas ar policijos areštinę, bet ne ilgiau kaip 5 valandas. Su pareiškėju buvo atliekami procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jis visą laiką nebuvo laikomas laikino sulaikymo patalpose. Atkreipė dėmesį, kad Marijampolės apskr. VPK neturi duomenų, kad T. V. ankščiau būtų reiškęs pretenzijas dėl jo galimai netinkamo laikymo sąlygų Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK laikino sulaikymo patalpoje.

Atsakovo vertinimu, ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskriaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti sutrikimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 80-84) pareiškėjo T. V. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.271 straipsniu, nurodė, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pažymėjo, jog pareiškėjas Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK buvo laikomas nuo 2010 m. lapkričio 23 d. 21.50 val. iki 2010 m. lapkričio 24 d. 17.11 val., nes pradėjus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jis buvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Byloje nebuvo nepateikta duomenų apie pareiškėjo patalpinimą į laikino sulaikymo patalpą, tačiau dėl šios aplinkybės ginčo nebuvo, todėl teismas vertino, kad T. V. Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK laikino sulaikymo patalpoje buvo nuo 2010 m. lapkričio 23 d. 21.50 val. iki 2010 m. lapkričio 24 d. 17.11 val. su pertraukomis, nes su juo buvo atliekami procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Pabrėžė, jog asmenų laikymą policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpose reglamentuoja Instrukcija. Instrukcijos 39.2 punkte numatyta, kad į trumpalaikio sulaikymo patalpas sulaikytas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti uždaromas išimtiniais atvejais, kol asmuo bus perkeltas į ilgalaikio sulaikymo patalpas ar policijos areštinę, bet ne ilgiau kaip 5 valandas. Reikalavimai policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpoms nustatyti 2010 m. kovo 31 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakyme Nr. 5-V-263 patvirtintuose Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose (toliau – ir Reikalavimai). Laikino sulaikymo patalpų įrengimas numatytas Reikalavimų 32 punkte. Laikino sulaikymo patalpa skirta pristatytiems į policijos įstaigą laikinai uždaryti ir laikyti, todėl šioms patalpoms netaikytini Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatyti reikalavimai, nes ši higienos norma nustato bendruosius sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpoms.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpą, kurios plotas didesnis nei 5 kv. m., todėl atmestina skunde nurodyta aplinkybė, kad laikino sulaikymo patalpos dydis buvo apie 4 kv. m., taip pat atmestina aplinkybė, jog patalpa buvo drėgna, šalta, purvina, nes tokios aplinkybės neįrodytos, o proceso šalys privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus. Pažymėjo, jog pagal Reikalavimų 32 punktą laikino sulaikymo kameroje nenumatytas ventiliacijos, tualeto, vandens tiekimo sistemos įrengimas, patalynės išdavimas, taigi pareiškėjo argumentai dėl nurodytų aplinkybių nepagrįsti. Be to, pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jis galėjo pasinaudoti tualetu.

Bylos faktinės aplinkybės patvirtino, kad laikino sulaikymo patalpose pareiškėjas buvo laikomas ilgesnį nei 5 valandų laikotarpį, be maisto, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 23 d. 21.50 val. iki 2010 m. lapkričio 24 d. 17.11 val. su pertraukomis.

Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nurodytais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą laikotarpis, todėl Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam laikino sulaikymo patalpoje ne ilgiau kaip 5 valandas. Nustatytu laiku neperkėlus pareiškėjo į policijos areštinę buvo pažeista jo teisė gauti maistą, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) 8 punkte. Nagrinėjamu atveju Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK ir jo darbuotojai neveikė taip kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo argumentų dėl to, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą laikotarpis ir to pasekmė – jis nebuvo maitinamas, nepakanka pareiškėjo laikino sulaikymo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pažymėjo, kad į laikino sulaikymo patalpą pareiškėjas buvo patalpintas esant 1,83 promilės neblaivumui (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)), be to, skiriant įtariamajam T. V. kardomąją priemonę – suėmimą 20 dienų laikotarpiui, į suėmimo terminą buvo įskaitytos 2 paros laikiname sulaikyme nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. išbūto laiko (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

Taigi nors teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, tačiau nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose numatyto uždarymo į laikino sulaikymo kamerą laikotarpio, teisės gauti maitinimą, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas T. V. apeliaciniu skundu (b. l. 88-94) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą ir jam priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti visus reikiamus dokumentus jo nurodytiems pažeidimams nustatyti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nebuvo vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, kad patalpa, kurioje jis buvo laikomas, buvo purvina, smirdėjo šlapimu, nebuvo lango, tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, tualeto, vandens, prašant nuvesti į tualetą buvo panaudotos ašarinės dujos, todėl pareiškėjas gamtinius reikalus turėjo atlikti sulaikymo kameros kampuose, o į tualetą per parą buvo nuvestas tik kartą prieš apklausą. Su šias argumentais sutiko teisme ir policijos atstovai.

Pareiškėjas nurodo, jog nebuvo išreikalautos jo prašytos pažymos, kurių jis prašė siekiant nustatyti tikslų sulaikymo laiką, kurį nustatyti galima tik pagal G. A. pristatymą į Vilkaviškio ligoninės priėmimo skyrių, nes Vilkaviškio rajono PK pateiktoje 2013 m. liepos 17 d. pažymoje Nr. 64-56-S-8713 nurodytas laikas (2010 m. lapkričio 24 d. 17 val. 11 min.) yra neteisingas. Be to, nebuvo išreikalautos pažymos iš Vilkaviškio ligoninės, kokiu tiksliai laiku buvo atvežta iš Vilkaviškio rajono PK R. V., su kokia būkle ir diagnoze. Ši pažyma yra reikšminga siekiant įrodyti, kad prieš pareiškėją buvo panaudotas neteisėtas psichologinis smurtas ir pareiškėjas patyrė dėl to žalą. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti techninių ir energetinių pasų gyvenamųjų pastatų, kuriuose jis buvo paskirtas laikinai gyventi, kopijas, kad būtų galima įvertinti patalpų atitikimą teisės aktų reikalavimams, jo pirminės apklausos protokolą baudžiamoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad nebuvo surašytas jo sulaikymo protokolas, todėl visi veiksmai jo atžvilgiu buvo neteisėti. Be to, pareiškėjas buvo sulaikytas uniformuotas, nebuvo perduotas karo policijos pareigūnams, informuota jo vadovybė, jis buvo uždarytas į areštinę nepagrįstai su kitais asmenimis, taip sukeliant jam pavojų. Policijos pareigūnų argumentai, kad pareiškėjui buvo perduoti tokie rūbai, yra nepagrįsti. Pareiškėjas, norėdamas paneigti atsakovo argumentus, kad jis niekur dėl įvykdytų teisės aktų pažeidimų nesikreipė, prie apeliacinio skundo prideda papildomus dokumentus. Pareiškėjas pažymi, jog dėl įvardintų atsakovo veiksmų jis patyrė turtinę žalą, kurią vertina 15 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 112) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakovas nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos ir neobjektyvios.

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan

iklaičio teismo iklaičio Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų laikino sulaikymo sąlygų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato laikino sulaikymo kameroje, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo T. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą sąlygas buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl teisės aktų nustatytų sąlygų pareiškėjui būnant laikinojo sulaikymo kameroje neužtikrinimo.

Asmenų laikymą policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpose reglamentuoja Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija, patvirtinta 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553, kurios 39.2. punkte numatyta, jog į trumpalaikio sulaikymo patalpas sulaikytas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti uždaromas išimtiniais atvejais, kol asmuo bus perkeltas į ilgalaikio sulaikymo patalpas ar policijos areštinę, bet ne ilgiau kaip 5 valandas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad iš byloje esančių duomenų (Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK 2013 m. liepos 19 d. raštas Nr. 64-56-S-8713 (b. l. 28) matyti, jog pareiškėjas į Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK buvo pristatytas 2010 m. lapkričio 23 d. 21:50 val. ir 2010 m. lapkričio 24 d. 17:11 val. buvo patalpintas į Marijampolės apskr. VPK areštinę.

Pažymėtina, kad netenkintini pareiškėjo prašymai išreikalauti iš Vilkaviškio ligoninės pažymą apie tikslų laiką, kada G. A. buvo pristatytas į minėtą ligoninę, bei prašymo išreikalauti iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tikslų pareiškėjo pristatymo laiką į Marijampolės apskr. VPK. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė konkretų sulaikymo laiką, taip pat byloje pareiškėjo pateiktas Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK raštas, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie pristatymo į Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK ir patalpinimo į Marijampolės apskr. VPK areštinę laiką (b. l. 28), patvirtina pareiškėjo skunde nurodytą pristatymo ir išvežimo laiką iš Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK ir yra laikytinas pakankamu įrodymu šiai aplinkybei pagrįsti. Dėl ko, teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK laikino sulaikymo kameroje viršijant Instrukcijoje nustatytą ne ilgesnio kaip 5 valandų laiko tarpą.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė ir tuo, kad buvimo Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK laikino sulaikymo kameroje metu pareiškėjui nebuvo išduotas maisto davinys, patalynės komplektas, kameroje nebuvo ventiliacijos, tualeto ir vandens, jos plotas buvo apie 4 kv. m.

Vertindama šioje dalyje priimtą teismo sprendimą teisėjų kolegija pastebi, jog Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263, nustatyti policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpoms taikomi reikalavimai. Atkreiptinas dėmesys, kad, viena vertus, Reikalavimų 32 punkte nėra numatytas ventiliacijos, tualeto, vandens tiekimo sistemos įrengimas, patalynės išdavimas, bet, kita vertus, šie reikalavimai taikytini tik patalpoms, skirtoms asmenims laikyti ne ilgiau kaip 5 valandas.

Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi specifinė kalinamo/sulaikyto asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, higienos normų laikymasi tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi būtent atsakovo pateiktais duomenimis.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas buvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpą, kurios plotas didesnis nei 5 kv. m., ir nurodo, jog šiuos teiginius patvirtina byloje esanti Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK pagrindinio pastato vidaus ploto eksplikacija ir planas, todėl pareiškėjo argumentas, kad Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK laikino sulaikymo kameros plotas buvo apie 4 kv. m. atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad laikino sulaikymo kameroje nebuvo tualeto, ventiliacijos, buvo drėgna ir šalta, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teisę nueiti į tualetą Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK pareigūnai jam užtikrino tik vieną kartą, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog atsigerti vandens galėjo du kartus, kai buvo nuvestas į tualetą. Todėl tokie pareiškėjo pareiškimai vertinti kaip prieštaraujantys vieni kitiems. Kita vertus, kaip jau minėta aukščiau, nors ir Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263, nėra numatytas ventiliacijos, tualeto, vandens tiekimo sistemos įrengimas, patalynės išdavimas, tačiau viršijus Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje, patvirtintoje 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553, numatytą uždarymo laikino sulaikymo patalpoje terminą (5 valandas), asmeniui turi būti užtikrintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, nuostatos. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog viršijus Instrukcijoje numatytą 5 valandų laikino sulaikymo terminą pareiškėjui buvo užtikrintos sąlygos, atitinkančios minėtą Lietuvos higienos normą. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus prvalėjo veikti.

Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui jo buvimo laikino sulaikymo kameroje buvo išduotas maisto davinys. Kaip jau minėta aukščiau, pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas ilgesnį laiko tarpą nei 5 valandos, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nustatytu laiku neperkėlus pareiškėjo į policijos areštinę, buvo pažeista jo teisė gauti maistą, kaip numatyta Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 8 punkte. Nagrinėjamu atveju, nurodyta viešojo administravimo institucija – Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK ir jo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš faktinių aplinkybių, kurių nenurodė pirmosios instancijos teismui ir kurių pagrįstumo nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas: prašant nuvesti į tualetą buvo panaudotos ašarinės dujos, nebuvo surašytas jo sulaikymo protokolas, jis buvo uždarytas į areštinę nepagrįstai su kitais asmenimis, taip sukeliant jam pavojų, prieš pareiškėją buvo panaudotas neteisėtas psichologinis smurtas. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinė byla Nr. A556-747-2007).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog pareiškėjas dvasinius sutrikimus, emocinę depresiją, nepatogumus ir fizinius skausmus patyrė dėl to, kad prieš pareiškėją buvo panaudotos ašarinės dujos ir psichologinis smurtas, nebuvo surašytas sulaikymo protokolas, nebuvo informuota jo vadovybė, jis buvo uždarytas į areštinę nepagrįstai su kitais asmenimis galėjo būti pateiktos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins. Atitinkamai, atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas išreikalauti pažymą iš Vilkaviškio ligoninės, kokiu tiksliai laiku buvo atvežta iš Vilkaviškio rajono PK R. V., su kokia būkle ir diagnoze.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai, atsižvelgiant į jų parengimo datas, galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo priežasčių, dėl kurių dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ar dėl kurių jų pateikimo būtinybė iškilo tik šioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Todėl įvertinus tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui būtų buvęs užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus atsisakytina priimti.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK laikino sulaikymo kameroje jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas laikotarpis, maitinimas bei tinkamos laikymo sąlygos ir dėl jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą laikotarpis, nurodytu laikotarpiu nebuvo suteiktas maitinimas, patalynė, nebuvo ventiliacijos, tualeto, patalpoje buvo drėgna ir šalta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tai tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą sąlygas, maisto nesuteikimas nurodytu laikotarpiu, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent minėtos aplinkybės pažeidžiant nustatytą laikino sulaikymo nustatyto termino reikalavimą pareiškėjui sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias.

Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant įtariamajam T. V. kardomąją priemonę – suėmimą 20 dienų laikotarpiui, į suėmimo terminą buvo įskaitytos 2 paros laikiname sulaikyme nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d. išbūto laiko (V t., b. l. 55-56, baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Atsižvelgus į laikymo laikino sulaikymo kameroje neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų trukmę, į tai, kad 2 paros laikiname sulaikyme buvo įskaitytos į pareiškėjo kardomąją priemonę – suėmimą 20 dienų laikotarpiui, į tai, kad į laikino sulaikymo patalpą pareiškėjas buvo patalpintas esant 1,83 promilės neblaivumui bei į tai, kad pareiškėjui nebuvo pateiktas maitinimas, patalynė, nebuvo tualeto, ventiliacijos, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo argumentų matyti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti yra pažeidimo pripažinimas, o priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje netinkamai nusprendė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, nes, kaip minėta, buvo pripažinta, jog šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktas keistinas, nusprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo T. V. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis iš dalies keičiama, nusprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis