2K-160-746/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-160-746/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00327-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.1;

2.6.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

gynėjui advokatui Andriui Marapolskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. ir Š. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 5 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį po vienerius metus aštuonis mėnesius, 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 2 dalį – po keturis mėnesius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, M. I. ir Š. Š. paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinės subendrintos bausmės jiems paskirtos laisvės atėmimas po vienerius metus dešimt mėnesių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendis pakeistas. M. I. ir Š. Š. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 2 dalį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių; panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių, paskirtų pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, subendrinimo jiems, taip pat iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad M. I. ir Š. Š. kartu su J. S. prieš V. K. naudojo psichologinę prievartą. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi, patenkinus nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis dėl M. I. ir Š. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų M. I. ir Š. Š. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria M. I. ir Š. Š. pripažinti kaltais pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, ir jie pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 2 dalį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pritaikymo subendrinant M. I. ir Š. Š. paskirtas bausmes. Be to, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad M. I. ir Š. Š., siekdami įbauginti V. K., prieš jį naudojo psichologinę prievartą, o iš rezoliucinės dalies – nuoroda į BK 24 straipsnio 5 dalį, paskiriant M. I. ir Š. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį po vienerius metus keturis mėnesius laisvės atėmimo. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. K., J. S., J. S., H. Č., I. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. I. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.

M. I. ir Š. Š. 2010 m. kovo 3 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, veikdami tiesiogine tyčia ir turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą bei iš to pasipelnyti, veikdami kartu su V. K., J. S., J. S., I. G., po to, kai J. S. V. K. pasiūlė apgaule įgyti svetimą turtą ir iš to pasipelnyti, automobiliu „Volswagen Multivan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko adresu Gariūnų g. 49, Vilnius, kur J. S. V. K. perdavė A. A. vardu išduotą suklastotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) bei jo vardu išduotą suklastotą vairuotojo pažymėjimą Nr. R0242548, 950 Lt (275,14 Eur), skirtų automobilio nuomos mokesčiui sumokėti, ir, siekdami įbauginti V. K., J. S. ir I. G. panaudojo psichologinę prievartą. V. K. jam nurodytu laiku ir adresu nukentėjusiajam V. C. prisistatė A. A. vardu ir, ketindamas išnuomoti bei negrąžinti UAB „SEB Lizingas“ priklausančio 40 000 Lt (11 584,800 Eur) vertės automobilio „Citroen Jumper“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pateikė jam nurodytus suklastotus dokumentus, tačiau buvo sulaikytas.

Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. liepos 11 d. nuosprendyje, atkreipęs dėmesį į tai, kad M. I. ir Š. Š. kurstymas, kaip papildoma bendrininkavimo forma, kaltinime buvo inkriminuota nenurodant, kokie jų atlikti veiksmai priskiriami kurstymui, o pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateiktos išvados apie jų veiksmus, kuriais būtų buvęs skatintas kitų asmenų pasiryžimas daryti nusikalstamas veikas, pabrėžė, kad kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti atskirai nustatytas ir pagrįstas nuosprendyje, nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė bendrininkavimas. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nuteistųjų M. I. ir Š. Š. veiksmai nebuvo lemiami V. K. apsisprendžiant daryti nusikaltimą, nes jis nusikaltimą darė dėl to, kad jam reikėjo pinigų narkotikams, taip pat pažymėjo, kad „duomenų, patvirtinančių psichologinės prievartos turinį bei jos reikšmę V. K. apsisprendžiant daryti jam inkriminuojamą veiką, byloje nėra“. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad suklastoto dokumento panaudojimas yra sukčiavimo būdas, kurį apima sukčiavimo sudėtis, konstatavo, kad nuteistųjų M. I. ir Š. Š. nusikalstamų veikų kvalifikavimas ne tik pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, yra perteklinis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalindamas tai, kad M. I. ir Š. Š., siekdami įbauginti V. K., prieš jį naudojo psichologinę prievartą, o iš rezoliucinės dalies – nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį pripažįstant juos kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, taip pat panaikino nuosprendžio dalį, kuria M. I. ir Š. Š. pripažinti kaltais pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, ir juos pagal šiuos BK straipsnius išteisino kaip nepadariusius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, bei nuosprendžio dalį dėl BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pritaikymo subendrinant nuteistiesiems paskirtas bausmes ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį jiems paskyrė po vienerius metus keturis mėnesius laisvės atėmimo.

Kasaciniu skundu nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjas advokatas A. Marapolskas prašo pirmosios instancijos teismo 2012 m. kovo 5 d. bei apeliacinės instancijos teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžius jo ginamiesiems panaikinti ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo ginamųjų baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą jų teisę į teisingą teismą ir, kaip neatsiejamą šios teisės sudėtinę dalį, BPK 44 straipsnio 7 dalyje nurodytą nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisę gauti išsamų pranešimą apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą.

Pasak kasatoriaus, pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes jo ginamieji liko nuteisti už pasikėsinimą padaryti kvalifikuotą sukčiavimą. Vadinasi, kasatoriaus teigimu, teismai pirmiausia privalėjo atskleisti, ar jo ginamųjų veiksmai atitinka bendrąją sukčiavimo sudėtį, tačiau to nepadarė. Kasatorius nurodo, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes jo ginamųjų objektyviai atlikti veiksmai sukčiaujant pasireiškė tuo, kad jie, siekdami įbauginti V. K., prieš jį naudojo psichologinę prievartą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžiu šią aplinkybę iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino ir, nepaisant to, konstatavo, kad, nors darant nusikalstamą veiką aktyvesni buvo kiti nuteistieji, tačiau M. I. ir Š. Š. savo veiksmais taip pat įgyvendino dalį BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviųjų požymių, nes jie abu V. K. davė nurodymus, ką geriau sakyti siekiant suklaidinti automobilio „Citroen Jumper“ teisėtą valdytoją. Kasatoriaus nuomone, taip teigdamas apeliacinės instancijos teismas prieštarauja jo paties nustatytoms aplinkybėms, kad „negalima daryti kategoriškos išvados, kad Š. Š. ir M. I. veiksmai buvo lemiami V. K. apsisprendžiant daryti nusikaltimą“. Kasatoriaus tvirtinimu, būtent šis apeliacinės instancijos teismo argumentas lėmė tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio jo ginamiesiems buvo pašalinta aplinkybė dėl psichinės prievartos prieš V. K. panaudojimo. Dar daugiau – apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad lemiamas V. K. motyvas pačiam padaryti sukčiavimą buvo jo noras gauti pinigų narkotikams. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nedetalizavo, kokie buvo tie jo ginamųjų nurodymai V. K..

Kasatoriaus teigimu, vienintelė faktinė aplinkybė, siejusi jo ginamuosius su kitais nusikaltimą dariusiais asmenimis, buvo psichologinė prievarta prieš V. K., tačiau apeliacinės instancijos teismas šį jų, kaip kurstytojų, vaidmenį apibūdinantį požymį iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino. Kasatoriaus tvirtinimu, nei jiems pareikštuose įtarimuose, nei kaltinamajame akte pateiktame kaltinime jo ginamiesiems nebuvo inkriminuoti kokie nors nurodymai, ką geriau sakyti V. K. – apeliacinės instancijos teismas 2014 m. liepos 11 d. nuosprendyje šią aplinkybę pats sugalvojo. Kasatoriaus nuomone, tai yra ne tik neleistina procesinių teisės normų (BPK 255, 256, 320 straipsnių) aspektu, bet ir neteisėta veikos kvalifikavimo taisyklių prasme. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jo ginamuosius kaltais dėl sukčiavimo, ne tik nenurodė, kokiais veiksmais jie prisidėjo prie nukentėjusiojo V. C. apsisprendimo sudaryti automobilio nuomos sutartį su kito asmens vardu prisistačiusiu V. K., bet ir padarė išvadą, kad jo ginamųjų veiksmai nenulėmė V. K. apsisprendimo dalyvauti nusikaltime. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras ir nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė ir naujo kaltinimo apeliacinės instancijos teisme jo ginamiesiems nesuformulavo. Dėl to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas „negalėjo ne tik pats nustatyti naujų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių (kaip padarė šiuo atveju pasisakydamas apie kažkokius neapibrėžtus „nurodymus V. K., ką geriau sakyti nukentėjusiajam“, kuriuos, pasak apeliacinės instancijos teismo, išsakė nuteistieji M. I. ir Š. Š.), bet ir pasunkinti nuteistųjų padėties perkvalifikuojant jų veiką iš kurstytojų į nusikaltimo vykdytojus“, nes nusikaltimo vykdytojo vaidmuo yra pavojingesnis negu kurstytojo ir kaltinimas vykdytojui yra atitinkamai sunkesnis. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas taip, nesuteikdamas jo ginamiesiems galimybės apeliacinės instancijos teismo posėdyje gintis nuo apeliacinės instancijos teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendyje nurodyto veikos kvalifikavimo, pažeidė jo ginamųjų teises.

Nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjo advokato A. Marapolsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinės instancijos teismo priedermės ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 386 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai inter alia (be kita ko) yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).

Iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti dėl, be kita ko, padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga patikrinti teismų sprendimų teisėtumą ir šiuo pagrindu iš esmės, nepaisant, ar dėl šių pažeidimų skundas buvo paduotas, ar ne. Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais, kai kasacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla nagrinėjama bendra tvarka, o kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys).

Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartimi, patenkinusi nuteistųjų M. I. ir Š. Š. gynėjo kasacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis dėl M. I. ir Š. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamąją bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija šioje nutartyje nurodė, kad:

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai dėl apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomų įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių (padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių) pakartoti ir teismų praktikoje, pabrėžiant, kad veikos padarymo laikas, vieta ir būdas šioje nuosprendžio dalyje turi būti nurodomi visada; tikslus baudžiamosios bylos proceso metu nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas yra labai svarbus, nes juo yra grindžiamas veikos kvalifikavimas – tik remiantis tiksliu ir konkrečiu nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymu gali būti įgyvendinama reali teisė į gynybą. Teismas, aprašydamas įrodinėjimo dalyku esančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą;

visos kaltinamiesiems inkriminuojamos bendrininkų rūšys turi būti aprašytos ir pagrįstos nuosprendyje, pažymint, kokiais veiksmais bendrininkavimas pasireiškė, nes tik taip realiai užtikrinama teisė į gynybą bei atskleidžiamos visos veikos kvalifikavimui teisiškai reikšmingos aplinkybės. Tuo tarpu nei pirmosios instancijos 2012 m. kovo 5 d., nei apeliacinės instancijos teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžiuose nebuvo atskleista, kokiais veiksmais pasireiškė M. I. bei Š. Š. bendrininkavimas su kitais nuteistaisiais siekiant apgaule įgyti svetimą turtą ir jų panaudota psichologinė prievarta;

pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o savo baigiamajame akte (nutartyje, nuosprendyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnis);

apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas motyvuotų išvadų dėl pagrindinių nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuteistųjų pripažinimu sukčiavimo bendrininkais ir dalyvavimu darant sukčiavimą, iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo, dėl to buvo suvaržytos įstatyme garantuotos nuteistųjų teisės ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas 2014 m. liepos 11 d. nuosprendyje, atkreipęs dėmesį į tai, kad M. I. ir Š. Š. kurstymas, kaip papildoma bendrininkavimo forma, kaltinime buvo inkriminuota nenurodant, kokie jų atlikti veiksmai priskiriami kurstymui, o pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateiktos išvados apie jų veiksmus, kuriais būtų buvęs skatintas kitų asmenų pasiryžimas daryti nusikalstamas veikas, pabrėžė, kad kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti atskirai nustatytas bei pagrįstas nuosprendyje, nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė bendrininkavimas. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nuteistųjų M. I. ir Š. Š. veiksmai nebuvo lemiami V. K. apsisprendžiant daryti nusikalstamą veiką, nes jis nusikaltimą darė dėl to, kad jam reikėjo pinigų narkotikams, taip pat pažymėjo, kad „duomenų, patvirtinančių psichologinės prievartos turinį bei jos reikšmę V. K. apsisprendžiant daryti jam inkriminuojamą veiką, byloje nėra“. Kita vertus, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistųjų M. I. ir Š. Š. bendrininkavimo sukčiaujant, tik formaliai, abstrakčiai išanalizavo nuteistųjų M. I. ir Š. Š. vaidmenį bendrininkaujant, nenurodė, kokius konkrečius veiksmus, kuriais buvo realizuota BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis, jie atliko. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas nuteistųjų M. I. ir Š. Š. baudžiamąją bylą, tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje išdėstytus nurodymus, taip pat, nesilaikydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, iš esmės neišnagrinėjo esminių nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuteistųjų M. I. ir Š. Š. pripažinimu nusikaltimo bendrininkais ir tik deklaratyviai konstatavo, kad nuteistieji atliko veiksmus, kuriais buvo realizuota sukčiavimo nusikaltimo sudėtis.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas nuteistųjų M. I. ir Š. Š. baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 386 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija šiuos baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus pripažįsta esminiais, nes jie suvaržė nuteistųjų M. I. bei Š. Š. teisę į jų apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų M. I. bei Š. Š. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kasatoriaus skundo argumentų

Iš nuteistųjų M. I. bei Š. Š. gynėjo kasacinio skundo matyti, kad skundo argumentai iš esmės yra susiję su nuteistųjų nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų M. I. bei Š. Š. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi kasatoriaus skundo argumentų nagrinėjimas susidariusioje situacijoje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalies imperatyvą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes, analizuodamas kasatoriaus skundo argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų M. I. ir Š. Š. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Rima Ažubalytė

Jonas Prapiestis