A-1045-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1045-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02562-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir (duomenys neskelbtini) teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės už darbą poilsio ir švenčių dienomis 12 291,96 Lt.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento (duomenys neskelbtini) dekretu (duomenys neskelbtini) ir 2000 m. kovo 7 d. dekretu (duomenys neskelbtini) buvo paskirta (duomenys neskelbtini) teisėja.

Paaiškino, jog pagal teismo pirmininkės patvirtintus budėjimo grafikus 2009 metais teisėjai budėjo ir toliau budi poilsio ir švenčių dienomis, vykdydami įstatymais numatytas teisėjo funkcijas, tačiau nei 2009 metais, nei vėliau nebuvo mokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis, išskyrus 2011 m. gruodžio 21 d. teismo pirmininkės įsakymu Nr. P-72 išmokėtas 800 Lt vienkartines priemokas už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis bei Europos vyrų krepšinio čempionato metu. Pažymėjo, jog nors Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis iki šiol nereglamentuotas jokiu įstatymu. Teigė, jog apmokėjimui teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nesant nustatytam specialiu įstatymu, taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, t. y. reguliuojančios panašius teisinius santykius.

Rėmėsi DK 194 straipsnio 2 dalimi ir 186 straipsnio 2 dalimi bei nurodė, kad iš teismo pirmininkės patvirtintų teisėjų budėjimo grafikų, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, matyti, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. pareiškėjai turėjo būti apskaičiuotas 13 091,96 Lt ir išmokėtas, išskaičius išmokėtus 800 Lt, 12 291,96 Lt darbo užmokestis.

Pareiškėja taip pat nurodė, jog nors Darbo kodekso 301 straipsnis (iki 2012 m. birželio 26 d. galiojęs Darbo kodekso 298 str.) nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, ir nors tokia yra vyraujanti teismų praktika analogiškose bylose, ji mano, kad šis įstatymas pagal analogiją negali būti taikomas, o ydinga teismų praktika turėtų būti keičiama. Teigė, kad Darbo kodekso 301 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Šioje normoje įtvirtintas ribojimas reguliuoja darbo sutarties subjektų santykius, kai darbo apmokėjimo sąlygos yra aptartos darbo ir kolektyvinėse sutartyse, nustatytos įstatymu, todėl darbuotojas, kitaip nei teisėjas, žinodamas apie savo pažeistas teises, gali jas ginti pagal iš anksto žinomas taisykles. Be to, Darbo kodekso 301 straipsnio analogijos taikymas teisėjams ne tik pažeistų Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumą, bet ir sudarytų prielaidas atsakovui, sumokėjusiam darbo užmokestį už trejus metus, nebespręsti teisėjų darbo poilsio ir švenčių dienomis, darbo už viršvalandžius apmokėjimo klausimų, tokiu būdu įtvirtinant neatlygintiną teisėjų darbą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į skundą (b. l. 92–93), remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-677/2013, pažymėjo, jog atsakovu byloje turi būti ne Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bet tik (duomenys neskelbtini) teismas.

Atsakovas (duomenys neskelbtini) teismas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą (b. l. 96–98). Atsiliepime nurodė, jog sutinka, kad šiuo atveju būtų taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą už darbą poilsio bei švenčių dienomis. Tačiau pažymėjo, kad nuo 2009 m. teismui skiriami darbo užmokesčio asignavimai buvo sumažinti, o dėl asignavimų sumažinimo tiek teisėjai, tiek teismo darbuotojai turėjo eiti nemokamų atostogų ar dirbti sutrumpintą darbo dieną. Todėl, išskyrus atvejį, kai iš sutaupyto darbo užmokesčio teisėjams 2011 m. gruodžio 21 d. teismo pirmininkės įsakymu buvo išmokėta po 800 Lt vienkartinę priemoką, skirti daugiau vienkartinių priemokų už laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. darbą poilsio ir švenčių dienomis, nebuvo galimybės. Nesutiko su nustatyta teismo procesine padėtimi ir pabrėžė, kad tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne teismas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 147–150) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 2 472,99 Lt už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d., o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo reglamentavo teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką bei įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką, nustatė Teisėjų taryba. Šio teisės akto 3 punkte nustatyta, kad teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką; 4 punkte nustatyta, kad teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali laikydamiesi teismo pirmininko nustatytos tvarkos; 5 ir 6 punktuose išdėstyta ne darbo metu dirbto laiko apskaitos tvarka.

Įvertinęs byloje esančius pareiškėjos 2009–2013 metų budėjimo švenčių ir išeiginėmis dienomis grafikus, teisėjų darbo laiko pagal budėjimo grafiką apskaitos žiniaraščius už 2009–2013 metus, duomenis apie neišmokėtą darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis už 2009–2013 metus, teismas nustatė, jog pareiškėja 2009–2013 metais budėjo pagal teismo pirmininkės sudarytus grafikus poilsio ir švenčių dienomis bei kad jai už nurodytą laikotarpį buvo apskaičiuota 13 091,96 Lt (iš šios sumos (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. P-75 pareiškėjai buvo išmokėti 800 Lt už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis bei Europos vyrų krepšinio čempionato metu (nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d.)). Iš pažymų apie pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokestį dirbant švenčių ir poilsio dienomis teismas nustatė, kad 2009–2013 m. laikotarpiu pareiškėja budėjo 183 valandas: 2009 m. – 75 val., 2010 m. – 28 val., 2011 m. – 32 val. 2012 m. – 32 val., 2013 m. iki birželio mėn. – 16 val. (duomenys neskelbtini) teismas pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokestį apskaičiavo ir teismui pateikė skaičiavimus vadovaudamasis DK 194 straipsnio 2 dalimi.

Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, todėl remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja budėjo pagal iš anksto sudarytą grafiką, jai turi būti taikomos Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nustato, kad už darbą poilsio ar švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, jog Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 64-2569) ir DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 80-4138) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Nurodė, kad pareiškėja pagrįstai prašo priteisti neišmokėto darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis dirbant teisėjo darbą (duomenys neskelbtini) teisme už visą laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. bei pažymėjo, kad į teismą pareiškėja kreipėsi 2013 m. liepos 5 d., nepraleisdama DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 ir nurodė, kad pareiškėjos prašomos lėšos turėtų būti priteisimas iš Lietuvos valstybės.

Įvertinęs teismui pateiktus teisėjų budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikus ir darbo poilsio bei švenčių dienomis apskaitos žiniaraščius, atsižvelgęs į tai, kad budėjimo žurnale nebuvo žymima apie teisėjos darbą jos darbo vietoje, atliekant neatidėliotinus veiksmus, o kitų įrodymų dėl šių aplinkybių byloje nėra, vadovaudamasis DK 155 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, kad visi pareiškėjos budėjimai vertinti kaip budėjimai namuose, kurie prilyginami ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio ir švenčių dieną prilyginamas 2 darbo valandoms. Atsižvelgęs į tai, kad (duomenys neskelbtini) teismas duomenis, kad pareiškėjai už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. buvo priskaičiuota 13 091,96 Lt, pateikė remdamasis DK 194 straipsnio 2 dalimi, nors šiuo atveju pareiškėjai atlyginimas turėjo būti apskaičiuotas pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, teismas sprendė, jog pareiškėjai už darbą švenčių ir poilsio dienomis minėtu laikotarpiu budint namuose turėjo būti priskaičiuoti 3 272,99 Lt. Iš šios sumos atėmęs pareiškėjai jau išmokėtus 800 Lt, teismas pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteisė 2 472,99 Lt, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu (b. l. 153a–155) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėja nepraleido ieškinio senaties reikalavimams pareikšti. Mano, jog šiuo atveju, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, pagal analogiją turėtų būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teigia, jog pareiškėja, kreipdamasi į teismą 2013 m. liepos 4 d., praleido ieškinio senatį reikalavimams už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 4 d., todėl, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turėjo skundą atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią šios bylos išsprendimui yra aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, atsakovas sutinka, jog atsiradusi reguliavimo spraga yra užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, tačiau mano, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra aiškiai nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant būtų galima tenkinti pareiškėjos skundą, t. y. mano, kad pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis būtų galim tik tokiu atveju, jei ji būtų atlikusi konkrečias minėtame nutarime išvardintas funkcijas (sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus, pan.). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė, todėl, atsakovo manymu, skundžiamas sprendimas yra naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja I. S. apeliaciniu skundu (b. l. 160-161) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 4 429,32 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 ir nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar nagrinėjamu atveju, pareiškėjai budint pagal grafiką poilsio dienomis, buvo viršyta darbo laiko trukmė, nereikalavo tokios informacijos iš (duomenys neskelbtini) teismo, ji į bylą nebuvo pateikta, todėl apskaičiuodamas pareiškėjai priteistinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis dydį teismas nepagrįstai taikė DK 155 straipsnio 2 dalį. Mano, kad toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjos teigimu, nurodytu laikotarpiu, budint pagal grafiką 183 val. poilsio ir švenčių dienomis, buvo viršyta DK 144 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta darbo laiko trukmė ir už šį darbą pareiškėjai niekaip nebuvo alyginta, išskyrus 2011 m. gruodžio 21 d. teismo pirmininkės įsakymu Nr. P-72 išmokėtą 800 Lt vienkartinę priemoką už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis bei Europos vyrų krepšinio čempionato metu. Nenustatęs šios aplinkybės, teismas, apskaičiuodamas pareiškėjai priteistiną sumą, nepagrįstai nesivadovavo DK 155 straipsnio 3 dalies bei 193 straipsnio nuostatomis. Papildomai nurodo, kad, nors į bylą pateiktame (duomenys neskelbtini) teismo 2014 m. spalio 7 d. rašte Nr. III-422 visos pareiškėjos budėjimo pagal grafiką valandos nurodytos kaip budėjimas namuose (nes atvykimai į darbą nebuvo žymimi), tai, jog pareiškėjai teko budėti ir darbo vietoje patvirtina su apeliaciniu skundu pateikiamos pareiškėjos priimtų teismo nutarčių kopijos. Pateikia jos nuomone tinkamą priteistino neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžio apskaičiavimą, pagal kurį jai priteistina 4 429,32 Lt (1 282,82 Eur) suma.

Atsakovas (duomenys neskelbtini) teismas atsiliepimų į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą (b. l. 171–172) su juo nesutinka. (duomenys neskelbtini) teismo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja nepraleido ieškino senaties reikalavimams pareikšti. Nurodo, kad spręsdamas teisinį ginčą pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu ir taikė Darbo kodekso nuostatas. Pažymi, jog pareiškėja nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto senaties termino. Taip pat (duomenys neskelbtini) teismas, vadovaudamasis minėta Konstitucinio Teismo nutartimi bei Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalimi, nesutinka su atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinio skundo teiginiu, neva pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galim tik jei ji būtų atlikusi tam tikras konkrečias funkcijas.

Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 173–174) atsakovas (duomenys neskelbtini) teismas nurodo, kad su pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktais argumentais visiškai sutinka. Teigia, jog pareiškėja pagrįstai nurodo, jog nagrinėjamoje byloje teismas turi nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis apeliantė budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė, o nustačius, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apeliantei budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu netinkamai apskaičiavo neišmokėto darbo užmokesčio sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos ((duomenys neskelbtini) teismo teisėjos) darbo apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai už minėtą laikotarpį 2 472,99 Lt, kitą skundo dalį atmetė.

Pareiškėja (apeliantė) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria jos nurodyti budėjimai pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis (2009 m. birželio 7 d., 2012 m. sausio 8 d.; balandžio 8 d.), kuriomis ji vykdė teisėjo funkcijas, buvo traktuojami kaip budėjimai namuose už kiekvieną 4 valandų budėjimą priteisiant darbo užmokestį už dvi kiekvieno budėjimo valandas. Pareiškėjos nuomone, teismas šiuo aspektu netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes šie budėjimai DK 155 straipsnio taikymo pagal analogiją prasme turi būti vertinami kaip budėjimai darbe ir kompensuojama už 4, o ne už 2 darbo valandas. Be to, apeliantės nuomone, jai turėtų būti priteisiama suma turėtų būti dauginama iš koeficiento 1,5, nes nurodytu laikotarpiu budint poilsio ir švenčių dienomis buvo viršyta DK 144 straispnio 1 ir 2 dalyse nustatyta darbo laiko trukmė ir už šį darbą niekaip nebuvo atlyginta.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes pareiškėja, kuri kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 5 d., praleido ieškinio senatį reikalavimams pareikšti už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 4 d. Be to, apelianto nuomone, pareiškėjos skundas galėtų būti tenkinamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pareiškėja, budėdama pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, atliko atitinkamas įstatymuose numatytas teisėjo funkcijas (sprendė suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kitus įstatymuose numatytus neatidėliotinus veiksmus).

Ginčui aktualiu laikotarpiu Teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-1771, Žin., 2008, Nr. 131-5022) 6 straipsnis nustatė, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).

Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio nuostatos buvo perkeltos į Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtintą Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 3 punktą bei 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 8 punktą. Šio Aprašo 3 punkte buvo nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką.

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

Pareiškėja dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 5 d. Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos reikalavimo dalies, kuri apima laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 4 d., turėjo taikyti ieškinio senatį, pažymi, kad šiuo aspektu turi būti remiamasi Civilinio kodekso normomis (ABTĮ 4 str. 6 d.). CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Lietuvos Respublikos Vyriausybę atstovaujanti Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 92-93) nei vėliau, t.y. iki 2014 m. spalio 17 d. teismo posėdžio, kuris vyko rašytinio proceso tvarka, nėra pateikusi pirmosios instancijos teismui reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgdama į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas nepateikė pirmosios instancijos teismui reikalavimo taikyti ieškinio senatį (CK1.126 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos reikalavimo dalies, apimančios laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 4 d., turėjo taikyti ieškinio senatį, tačiau nepagrįstai jos netaikė, atmeta kaip nepagrįstus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje atsižvelgė į DK 142 straipsnio nuostatą, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio Kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį, į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 p.). DK 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką (pvz., BPK 123 str. 4 d., 173 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Pažymėjo, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą DK 194 straipsnio taikymo praktiką, akcentavo, kad Darbo kodeksas numato skirtingą apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Dėl šiuos teisinius santykius reglamentuojančių DK normų taikymo pagal analogiją sprendžiant dėl apmokėjimo teisėjams už darbą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad DK 194 straipsnio 2 dalis, numatanti ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, gali būti taikoma tik apmokėjimui už darbą pagal grafiką švenčių dieną, tačiau ši DK norma ir dvigubas atlygis negali būti taikomas už darbą pagal grafiką poilsio dieną. Taip pat pažymėjo, kad pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, kurioje budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko, atitinkamai turi skirtis ir atlygis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1252/2014) suformuotos praktikos, į kurią atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir kuri nuosekliai plėtojama kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1466/2014, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį Nr. A438-1438/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2504-261/2015 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad ginčui aktualaus laikotarpio (duomenys neskelbtini) teismo teisėjų budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikuose, kurie buvo sudaromi kiekvienam metų ketvirčiui ir tvirtinami teismo pirmininkės, teisėjų budėjimo vieta (darbe ar namuose) nebuvo nustatyta. Šiuose grafikuose, be kita ko nurodant, kad jie skirti ir (duomenys neskelbtini) prokuratūros bei atitinkamų policijos komisariatų žiniai, t. y. institucijoms, kurioms suteikti įgaliojimai inicijuoti neatidėliotinų įstatymuose numatytų teisėjo kompetencijai priskirtų procesinių veiksmų atlikimą, buvo nurodytos (duomenys neskelbtini) teismo teisėjų, tarp jų pareiškėjos I. S., budėjimo datos, darbo ir namų, taip pat mobiliųjų telefonų numeriai. Budėjimo grafikuose buvo nustatyta budėjimo trukmė valandomis (po 4 valandas) ir konkrečios budėjimo valandos (2009 m. nuo 9.00 val. iki 13.00 val., 2010 -2013 m. nuo 10.00 iki 14.00 val.), taip pat įrašyta pastaba, kad budėjimo metu teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Į bylą pateiktuose ginčui aktualaus laikotarpio (duomenys neskelbtini) teismo teisėjų darbo, darbo poilsio bei švenčių dienomis ir budėjimų apskaitos žiniaraščiuose pareiškėjos budėjimai pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis pažymėti būtent šių reikšmių sutartiniais ženklais visais atvejais nurodant 4 valandų budėjimo trukmę. (duomenys neskelbtini) teismo pateiktame į bylą 2014 m. spalio 7 d. rašte Nr. III-4 „Dėl informacijos patikslinimo“ (b. l. 142) nurodyta, kad teisėjai, taigi ir apeliantė, nežymėjo apie atliktus neatidėliotinus veiksmus darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų) apskaitos žurnale; teismui pateiktoje pažymoje teisėjos I. S. budėjimo valandos yra nurodytos kaip budėjimas namuose ir jai neišmokėtas darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis (budėjimas) yra apskaičiuotas pagal DK 194 straipsnio 2 dalį.

DK 155 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pagal analogiją prasme teisėjo budėjimas pagal grafiką darbo arba švenčių dienomis turi būti suprantamas kaip teismo pirmininko rašytinio administracinio išankstinio patvarkymo, priimto organizuojant teismo darbą tikslu užtikrinti įstatymuose numatytų neatidėliotinų procesinių veiksmų atlikimą, kurių negalima iš anksto numatyti ir suplanuoti jų atlikimą teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), įpareigojančio teisėją budėjimo metu prireikus atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, vykdymas. Nustačius budėjimo tvarką, kad pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis budima namuose, budintis teisėjas prireikus privalo atvykti į darbo vietą ir atlikti įstatyme numatytus neatidėliotinus procesinius veiksmus.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus nustatyta, kad ginčo atveju faktiškai buvo pasirinktas teisėjų budėjimo namuose pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis variantas, nustatant 4 valandų budėjimo trukmę ir konkrečias budėjimo valandas. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad patvirtinti budėjimo grafikai buvo koreguojami ir kad pareiškėjos nurodytais 3 atvejais ji buvo paskirta budėti darbe. Todėl iš esmės pritartina pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, kad visi pareiškėjos budėjimai laikytini budėjimais namuose.

Dėl nurodytų budėjimų pagal grafiką poilsio dienomis ir švenčių dienomis (2009 m. birželio 7 d., 2012 m. sausio 8 d.; balandžio 8 d.) pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kad nurodytomis dienomis pareiškėja priėmė atitinkamas nutartis. Šie įrodymai patvirtina, kad minėtomis budėjimo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis apeliantė vykdė ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas (BPK 173 straipsnis) ir sprendė dėl kardomosios priemonės suėmimo (BPK 122 -125, 139 straipsniai), taip pat dėl įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir ar (nesiartinti) prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu skyrimo įtariamiesiems (BPK 1321 straipsnis). Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti budėjimai pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis laikytini budėjimais namuose, kurių metu atsirado poreikis atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus. Nurodytomis budėjimų pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis pareiškėja, kuriai pagal grafiką nebuvo nustatyta budėjimo vieta darbe ir faktiškai ji budėjo namuose, iškilus poreikiui atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, atvyko į darbą ir vykdė neatidėliotinas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog apeliantės nurodyti 3 budėjimai pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis laikytini budėjimais namuose, o budėjimų žurnale nebuvo apskaityta apeliantės šių budėjimų metu atliktų ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų vykdymo trukmė, pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra duomenų, kad ši trukmė DK 155 straipsnio 2 dalies taikymo pagal analogiją prasme viršijo ne mažiau kaip pusę darbo laiko (ginčo atveju 2 valandas, kurioms teismas prilyginto 4 valandų budėjimą namuose) už kurį teismas priteisė pareiškėjai atitinkamą sumą.

Įvertinusi pareiškėjos nurodomus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus nėra pagrindo pareiškėjai priteisti papildomai jos prašomą 319,83 Lt sumą už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė aplinkybės, kad pareiškėjos budėjimai per aptariamą laikotarpį – 183 valandos – viršijo DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytą nustatytą darbo laiko trukmę, iš jų penkias dienas po 4 valandas pareiškėja budėjo namuose švenčių dienomis 2009 m. sausio 1 d., gegužės 1 d., gruodžio 25 d., 2012 m. balandžio 8 d., 2013 m. kovo 11 d.). Šie faktai nėra ginčijama byloje, todėl, apskaičiuojant pareiškėjai priteistiną sumą už pareiškėjos nurodytus budėjimus poilsio dienomis turėjo būti taikytos DK 193 straipsnio nuostatos (pusantro vidutinio valandinio atlygio už 2 darbo valandas), o už budėjimus švenčių dienomis – DK 194 straipsnio 2 dalies nuostatos (dvigubą vidutinį valandinį atlygį už dvi budėjimo valandas). Pareiškėjai papildomai už budėjimus namuose švenčių dienomis 2009 m. turi būti priteista 209,46 Lt (3 d. x 2 val. x 34,91 Lt), už budėjimų poilsio dienomis viršytą darbo laiko trukmę tais pačiais metais 549,83 Lt ((75 val. – 12 val.) : 2 x 0,5 x 34,91 Lt); už budėjimų poilsio dienomis viršytą darbo laiko trukmę 2010 metais 250,95 Lt (28 : 2 x 0,5 x 35,85); už budėjimų poilsio dienomis viršytą darbo laiko trukmę 2011 metais 286,80 Lt (32 : 2 x 0,5 x 35,85); už budėjimus namuose švenčių dienomis 2012 m. turi būti priteista 71,70 Lt (1 d. x 2 val. x 35,85 Lt), už budėjimų poilsio dienomis viršytą darbo laiko trukmę tais pačiais metais 250,95 Lt ((32 val. – 4 val.) : 2 x 0,5 x 35,85 Lt); už budėjimus namuose švenčių dienomis 2013 m. turi būti priteista 73,58 Lt (1 d. x 2 val. x 36,79 Lt), už budėjimų poilsio dienomis viršytą darbo laiko trukmę tais pačiais metais 110,37 Lt ((16 val. – 4 val.) : 2 x 0,5 x 36,79 Lt). Visa papildomai priteistina suma sudaro 1 803,64 Lt, perskaičiavus į eurus – 522,37 eur. Remiantis aptartais argumentais, minėta apeliacinio skundo dalis tenkintina, atitinkama teismo sprendimo dalis keistina.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir jas ištyrė. Atsižvelgdamas į po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo priėmimo susidariusią teisinio reguliavimo spragą, teismas Darbo kodekso normas pagal analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.) taikė pagrįstai ir pagal bylos aplinkybės teisingai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, be kita ko, pažymėjo, kad įvertinus teisėjų budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei paskirtį, taip pat tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ir jai nebuvo kompensuota kitu galimu pagal įstatymą būdu (suteikiant kitą poilsio dieną ar pridedant prie atostogų), o aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. P-72 pareiškėjai buvo išmokėta vienkartinė 800 Lt priemoka, teismas įvertino šia suma sumažindamas pareiškėjai priteistiną sumą. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti, priteisti pareiškėjai I. S. papildomai už budėjimo namuose poilsio ir švenčių dienomis laiką, viršijantį nustatytą darbo laiko trukmę, 522,37 eurus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė