A-822-367-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-367/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00756-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 250 000 Lt neturtinę žalą.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d. su pertraukomis buvo suimtas ir kalinamas Lukiškių TI-K. Dėl kalinimo nežmogiškomis, žeminančiomis jo garbę ir orumą sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, patyrė kančias, kurios užsitęsė pernelyg ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris labai žemino jo žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui. Patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukritimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, nukentėjo jo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę.

Kamerose, kuriose buvo laikomas, vienam žmogui vidutiniškai teko po 1,3 kv. m gyvenamo ploto. Paaiškino, kad nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. kovo 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurioje kalėjo 3 asmenys. Kamera buvo labai nešvari, prispjaudyta, primėtyta nuorūkų; sienos aprašinėtos necenzūriniais žodžiais. Nebuvo klozeto, visur ropojo tarakonai, landžiojo žiurkės. Nuo 2007 m. kovo 5 d. iki 2007 m. kovo 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 269, joje kalėjo 6 asmenys. Nuo 2007 m. kovo 28 d. iki 2007 m. gruodžio 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 282, kurioje kalėjo 4 asmenys.

Kameroje buvo primėtyta nuorūkų, sienos aprašinėtos necenzūriniais žodžiais, buvo tarakonų, lubos apaugusios pelėsiais. Nuo 2007 m. gruodžio 5 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 159, ten kalėjo 4 asmenys. Kamera taip pat buvo nešvari, visur mėtėsi nuorūkos, medinės grindys buvo išpuvusios. Kameroje buvo tarakonų ir pelių. Nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2008 m. sausio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 192, kurioje kalėjo 6 asmenys. Nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. sausio 31 d. buvo laikomas kameroje Nr. 279, joje kalėjo 3 asmenys.

Joje nebuvo lango stiklo, buvo labai šalta, todėl negalėjo miegoti. Nuo 2008 m. sausio 31 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 268, kalėjo 3 asmenys. Nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 264, kalėjo 6 asmenys. Nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. buvo laikomas kameroje Nr. 123, kalėjo 4 asmenys. Nuo 2008 m. gegužės 31 d. iki 2008 m. birželio 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 275, kalėjo 6 asmenys. Nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d. buvo laikomas kameroje Nr.123, kalėjo 3 asmenys.

Nuo 2008 m. rugsėjo 13 d. iki 2008 m. rugsėjo 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 286, kalėjo 4 asmenys. Langas buvo uždarytas, per įrengtas grotas jo nebuvo įmanoma atidaryti. Be to, nebuvo rankenėlių. Sanitarinis mazgas neturi atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos ir nuo gyvenamosios patalpos jis atskirtas tik 1,2 m mūrine sienele. Norint nuleisti klozete vandenį, reikėjo iš sienoje styrančio vamzdžio prisileisti vandens į kibirą ir pilti į klozetą. Pareiškėjas pažymėjo, kad visos kameros neatitiko plotų ir higienos normų reikalavimų.

Prieš uždarant pareiškėją į kameras, niekas jų netvarkė. Kamerose nebuvo mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, pro langus beveik nepateko dienos šviesos, langai buvo uždaryti. Sanitariniai mazgai neturėjo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Kai kuriose kamerose nebuvo klozetų, sklido baisi smarvė, todėl skylę turėdavo užkišti panaudotu plastmasiniu kibirėliu nuo majonezo, ventiliacijos nebuvo, trūko oro. Kameros buvo perpildytos ir nešvarios, nebuvo išduotas valymui reikalingas inventorius.

Nebuvo tinkamo apšvietimo. Sanitarinių mazgų būklė neatitiko Lietuvos higienos normos reikalavimų, sienos drėgnos, pažeistos pelėsio, nebuvo tinkamos santechnikos, buvo žiurkių ir tarakonų. Žiemą kamerose būdavo šalta, o vasarą – labai karšta. Gultai metaliniai, per trumpi – neįmanoma gulint išsitiest visu ūgiu, aukštis tarp gultų taip pat per mažas – nebuvo galima atsisėst nesusilenkus. Tokiomis sąlygomis kamerose praleisdavo po 23 valandas per parą, išskyrus vieną valandą, skirtą pasivaikščioti lauke. Lukiškių TI-K administracija nieko nedarė, kad sąlygos atitiktų higienos normas.

Pareiškėjas teigia, kad parašė ne vieną skundą, tačiau jų niekas niekur neregistravo. Pažymėjo, kad naktį patalpose visada būdavo įjungta elektros lemputė, kuri šviesdavo tiesiai į akis ir dėl to sutriko pareiškėjo miegas. Kartais naktį būdavo nuolat atidarytas kameros duryse įrengtas langelis, skirtas kalinamiesiems stebėti. Teigia, kad kalėjimo kamerose jo kalinimo metu nors ir buvo pagalbos iškvietimo mygtukai, tačiau jie neveikė. Siekdamas išsikviesti pagalbą, buvo priverstas belsti į metalines duris šaukštu arba ranka.

Pažymėjo, kad jam kalint Lukiškių TI-K, nebuvo organizuojama mokslo ar specialybių įsigijimo, pareiškėjui nebuvo pasiūlyta dirbti, užsiimti kita naudinga veikla. Lukiškių TI-K nebuvo organizuojama jokio užimtumo, naudingos veiklos, o tai veikė negatyviai. Tiek žodžiu, tiek raštu prašė, kad jį nuvestų bent į koplyčią pasimelsti, tačiau to nebuvo padaryta. Taip buvo pažeista pareiškėjo teisė dalyvauti religinėse apeigose. Dėl kalėjimo perpildymo nebuvo sugebama tinkamai organizuoti prausimosi duše, į kurį vesdavo tik kartą per savaitę ir nuolat buvo ribojamas prausimosi laikas.

Į dušą dažniausiai vesdavo visą kamerą, kurioje būdavo nuo 4 iki 6 žmonių, o dušų buvo 2 ar 3, todėl reikėdavo praustis po dušu, kuriame nebuvo jokių pertvarų, dviem asmenims. Nebuvo lentynėlių, skirtų daiktams pasidėti. Kadangi kamerose nebuvo karšto vandens, per tas penkiolika minučių reikdavo ir drabužius išsiskalbti. Kamerose nėra įrengta specialių rūbams pasidžiauti vietų, ar įrenginių, todėl buvo priverstas prie grotų pririšti virves ir ant jų išdžiaustyti rūbus. Dėl to kamerose buvo drėgna. Maistas buvo pateikiamas laiku ir pagal nustatytą valgiaraštį, tačiau pačios žemiausios rūšies, dažniausiai duodavo perlinių ir miežinių kruopų košę.

Neduodavo vaisių. Lukiškių TI-K dažnai ignoruojama valstybinė kalba, prižiūrėtojai dažnai vartoja necenzūrinius žodžius, barbarizmus, rusicizmus, skolinius, kriminalinės subkultūros žargonus. Tai pareiškėją įžeidė bei žemino jo, kaip asmens bei lietuvio, garbę ir orumą, jautėsi lyg būtų kalinamas ne Lietuvos, bet Rusijos kalėjime. Svarbi problema, su kuria asmeniškai susidūrė, yra teisės į sveikatą pažeidimas, užkrečiamų ligų plitimas. Nei viena Lukiškių TI-K kamera jo buvimo metu nebuvo kvarcuojama ar dezinfekuota.

Prieš perkeliant pareiškėją į kitas kameras, jos taip pat nebuvo nei išvalytos, nei kvarcuotos. Būdamas Lukiškių TI-K dėl kankinimo, žiauraus, nežmoniško, žeminančio elgesio patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas, kurių iki šiol negali pamiršti. Dėl patirtų emocinių traumų jį dažnai kamuoja nemiga, sapnuoja košmarus. Taip pat jį kamuoja iškilusios psichologinės problemos, galvos skausmai. Dėl kalėjimo prarado bendravimo galimybes su pažįstamais, artimaisiais ir draugais, pablogėjo bendravimas su artimaisiais.

Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 16–22) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad anksčiau Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, toliau – HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad 2007 m. kovo 2 d. vakare, nuo 2007 m. kovo 3 d. iki 2007 m. kovo 4 d., 2007 m. kovo 28 d. ryte, 2007 m. balandžio 18 d. ryte, 2007 m. gruodžio 7 d. ryte, 2008 m. sausio 22 d. ryte, 2008 m. sausio 31 d. ryte, nuo 2008 m. vasario 8 d. iki 2008 m. kovo 16 d. 2008 m. kovo 17 d. ryte, 2008 m. kovo 18 d, nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. gegužės 11 d., 2008 m. gegužės 12 d. vakare, nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2008 m. gegužės 15 d., 2008 m. gegužės 31 d. ryte, 2008 m. birželio 6 d. ryte ir 2008 m. rugsėjo 13 d. vakare kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas,vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2008 m. gegužės 30 d., nuo 2008 m. birželio 13 d. iki 2008 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjo D. A. nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs į pataisos namus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.

Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Reikalingas inventorius visą laiką yra pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Ši sutartis kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Iš visų langų rankenėlės išimtos tam, kad iš jų nebūtų įmanoma pagaminti įvairių aštrių, sveikatai pavojingų įrankių. Langų rankenėlės laikomos pas korpuso vyresnįjį prižiūrėtoją, kuris reikalui esant, išduoda jas į kameras, kad būtų įmanoma uždaryti ar atidaryti langus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Visose Lukiškių TI-K kamerose turi būti naktinis apšvietimas patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki penkiolikos minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo suimtieji bei nuteistieji. Lukiškių TI-K visi nuteistieji ir suimtieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Dirbti mokamą darbą yra siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K ir esant laisvų vietų skaičiui. Norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų, už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d.

Savo skundą dėl žalos priteisimo D. A. parašė 2013 m. kovo 4 d. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo nurodytai žalai atsirasti.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tokiu atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo neteisėtų veiksmų faktą, nes D. A. būnant Lukiškių TI-K, išskyrus 2007 m. kovo 2 d. vakare, nuo 2007 m. kovo 3 d. iki 2007 m. kovo 4 d., 2007 m. kovo 28 d. ryte, 2007 m. balandžio 18 d. ryte, 2007 m. gruodžio 7 d. ryte, 2008 m. sausio 22 d. ryte, 2008 m. sausio 31 d. ryte, nuo 2008 m. vasario 8 d. iki 2008 m. kovo 16 d. 2008 m. kovo 17 d. ryte, 2008 m. kovo 18 d, nuo 2008 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. gegužės 11 d., 2008 m. gegužės 12 d. vakare, nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2008 m. gegužės 15 d., 2008 m. gegužės 31 d. ryte, 2008 m. birželio 6 d. ryte ir 2008 m. rugsėjo 13 d. vakare, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, bei nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2008 m. gegužės 30 d., nuo 2008 m. birželio 13 d. iki 2008 m. rugsėjo 12 d., kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs į pataisos namus, jo laikymo sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkto reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe – ir psichinė, nepateikti. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą teismas taikė senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Nustatyta kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d., o skundą teismui išsiuntė tik 2013 m. kovo 6 d. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui, savo teises gynė labai neapdairiai, todėl jo skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas D. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51–54), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo jo reikalaujamą neturtinę žalą.

Pareiškėjas pažymi, kad asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad jį pažeista. Ieškinio senaties terminą jis praleido todėl, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m., kai į Vilniaus pataisos namus atvyko teisininkas, išaiškinęs nuteistiesiems, kad neteisėtais pataisos įstaigų administracijos veiksmais pažeidžiamos jų teisės. Teismas šioje byloje konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, todėl turėjo priteisti pareiškėjui jam padarytą žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 71–73). Atsakovas remiasi savo atsiliepime pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, mano, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas pareiškėjui prašant priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimo sąlygas, pažeidžiant nacionaliniais teisės aktais nustatytus kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad atsakovas neužtikrino, kad pareiškėjas būtų kalinamas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau pareiškėjo skundas atmestas atsakovo prašymu pritaikius 3 metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte buvo įtvirtinta, jog vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš higienos reikalavimų pažeidimo, dėl to atsiradusių sveikatos sutrikimų, tačiau teisėjų kolegija plačiau nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atlyginti patirtą žalą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2013 m. kovo 6 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsakovui prašant, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teiginiai, kad tik 2012 m. susitikęs su teisininku pareiškėjas suvokė savo teisių pažeidimą, vertinami kaip nepagrįsti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d. pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė