A-552-1499-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1499/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02210-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. C. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. C. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 19–24), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau –ir VSD) 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (75)-18-1451 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paskaičiavimo bei išmokėjimo ir informacijos apie paskirtą pensiją“, nenaikinant jo dalies, susijusios su informacijos apie paskirtą pensiją pateikimu; 2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kurią VSD atsisakė išmokėti 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. (75)-18-1451 pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį – 4 192 Lt, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – 3 625,85 Lt.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatoms, atsakovas nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją. Skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 48 ir 52 straipsniais bei juos detalizuojančia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo atsakovas neišmokėjo 4 192 Lt paskirtos valstybinės pensijos, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 3 625,85 Lt. Pareiškėjo nuomone, atsakovo veiksmai yra neteisėti, nes Valstybės saugumo departamentas netinkamai apskaičiavo valstybinę pensiją ir nepagrįstai atsisakė išmokėti jos dalį. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 3 d. kreipėsi su prašymu į atsakovą dėl numatomos pensijų išmokų kompensavimo tvarkos bei prašydamas išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsakovas raštais Nr. (66)-18-237-1411 ir (75)-18-1451 atsisakė tai padaryti.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti bei prašė atnaujinti 3 metų terminą skundui paduoti.

Atsakovas VSD, taip pat atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28–29), prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad įsigaliojus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatoms, taikant šio įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytas formules, pareiškėjui buvo mokama sumažinta valstybinė pensija ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidarė 4 192 Lt valstybinės pensijos nepriemoka, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 3 625,85 Lt nepriemoka. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo R. C. skundą tenkino iš dalies, atnaujino terminą skundui paduoti, panaikino Valstybės saugumo departamento 2013 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (75)-18-1451 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paskaičiavimo bei išmokėjimo ir informacijos apie paskirtą pensiją“ dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSD, išmokėti R. C. 3 625,85 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pagal bylos rašytinius duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjui Valstybės saugumo departamento 2005 m. rugsėjo 28 d. išvada neterminuotai nuo 2005 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirta pensija už tarnybą – 857,05 Lt (b. l. 36). Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 3 d. VSD pateikė prašymą paaiškinti priežastis, kodėl mokama sumažinta pensija, kokia nustatyta kompensavimo tvarka bei prašė atstatyti buvusias pensijas ir grąžinti dalį neišmokėtos pensijos (b. l. 10). Valstybės saugumo departamentas 2010 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. (66)-18-237-1411 informavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 967 įpareigojo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iki 2011 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti siūlymus, kaip proporcingai kompensuoti praradimus dėl sumažintų valstybinių pensijų. Nurodė, kad atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui valstybinę pensiją vykdo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo bei Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo (b. l. 12).

Pareiškėjas 2013 m. birželio 6 d. kreipėsi į VSD, prašydamas nurodyti, kuo remiantis nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija bei prašė išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 31-32). Atsakydamas VSD 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. (75)-18-1451 informavo, kad atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą pareigūno valstybinę pensiją vadovavosi tuo metu galiojusiomis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo bei Laikinojo įstatymo nuostatomis. Nurodė, kad pareiškėjui pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimas išmokėti pareigūnų valstybinės pensijos neišmokėtą dalį yra netenkintinas. (b. l. 34–35).

Pirmosios instancijos teismas vertino VSD 2013 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (75)-18-1451 teisėtumą ir pagrįstumą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kad nors atsakovas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, tai yra pagrindas panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. teismas nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame be kita ko konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pirmosios instancijos teismas apibendrino, kad atsižvelgus į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Nurodė, kad tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pagal VSD pateiktus skaičiavimus (b. l. 37) nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. paskirta 857,05 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Nuo 2010 m.sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjui šiuo laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidarė 4 192 Lt valstybinė pensijos nepriemoka, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 3 625,85 Lt.

Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išvada 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos – pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Nurodė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. vasario 20 d., pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 26 d., t. y. praleidęs trejų metų terminą. Pareiškėjas teismo posėdyje prašė atnaujinti 3 metų terminą dėl pensijos nepriemokos kreiptis į teismą. Paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į atsakovą dėl sumažintos pensijos mokėjimo ir prašė grąžinti neišmokėtos pensijos dalį, o atsakovas informavo, kad pensija bus kompensuota. Pareiškėjas tikėjo, kad pensijos bus kompensuotos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo išvada 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, jog nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai ir todėl taikytina įstatymo analogija pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį.

Atsižvelgė į tą aplinkybę, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Dėl to pasisakyta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų, t. y. ir pareiškėjo, pažeistų teisių gynybą. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 3 d. jau kreipėsi į atsakovą dėl sumažtinos pensijos (b. l. 11), o atsakovas nurodė, kad pensijos bus kompensuojamos (b. l. 12). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog terminas skundui paduoti atnaujinamas.

Vadovaudamasis minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu sprendė, kad pareiškėjui priteistina laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo – 3 625,85 Lt. Sprendė, jog negali būti tenkintinas pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį dėl neprieštaraujančia Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus, teismas pasisakė, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, ir sprendė, kad pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, taip pat atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą (b. l. 78-80), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl termino skundui paduoti atnaujinimo vertintinos kaip svarbios.

Atsakovo nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006), 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-79/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013) paneigiamas pareiškėjo prašyme nurodytų faktinių aplinkybių pripažinimo svarbiomis (ekstraordinariomis, nepriklausančiomis nuo asmens valios, objektyviai užkertančiomis kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą) priežastimis, dėl kurių procesinis terminas turėtų būti atnaujintas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies prasme, pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas delsė kreiptis į teismą dėl savo paties pasirinkto elgesio. Teismas nagrinėtoje byloje turėjo atsisakyti atnaujinti praleistą procesinį terminą skundui paduoti ir bylą nutraukti pagal ABTĮ 34 straipsnio 3 dalies, 101 straipsnio 7 punkto ir 102 straipsnio nuostatas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė precedento galią turinčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių.

Pareiškėjas R. C. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 85-89), nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų palikti nepakeistą, o dalį dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teigia, kad atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, neatitinka tikrovės, kadangi šiuo klausimu nėra vieningos teismų praktikos. Tai sudaro ypatingų sunkumų pensijų gavėjui apsispręsti, kada suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine arba teismine tvarka. Pareiškėjas įsitikinęs, kad terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos. Pažymi, kad tikėjosi, jog minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas bus įgyvendintas tinkamai, t. y. Vyriausybė ir kitos institucijos savalaikiai (per protingą terminą) paruoš neteisėtai sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą bei tokiu būdu bus atkurtas teisingumas ir Lietuvos Respublikos piliečiams nereikės bylinėtis. Tačiau taip neįvykus, kreipėsi į teismą.

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad teismo prašė priteisti nepriemoką, susidariusią ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI 1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d, įstatymas Nr. XII-91 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Todėl pagal ABTĮ 4 straipsnį teismas privalėjo bylą stabdyti iki Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtą bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjui paskirta 857,05 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Nuo 2010 m.sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidarė 4 192 Lt valstybinė pensijos nepriemoka, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 3 625,85 Lt nepriemoka.

Pirmosios instancijos teismas atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti, sprendė, kad pareiškėjui priteisina valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, t. y. 3 625,85 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 31 mėn.

Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui atnaujino terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, pasisakydama apeliacinio skundo argumentų apimties ribose, pažymi jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pagal faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 20 d., t. y. kai jam buvo išmokėta pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 26 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pripažintina, kad kaip yra ne kartą savo praktikoje nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, kaip pažymima šiuo metu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, Nr. AS502-472/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Nurodyta išimtis grindžiama tuo, kad, kaip pripažino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija pasisako, kad išvada, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, yra pagrįsta. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi, nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis ir nagrinėjamoje byloje bei vertintinos kaip sudariusios pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, tad pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas terminą skundui paduoti atnaujino pagrįstai.

Dėl pareiškėjo reikalavimo administracinę bylą dalyje dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas reikalavimas išreikštas pareiškėjo atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą, pats pareiškėjas apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė. Tačiau vadovaudamasi teismo, nagrinėjančio bylą apeliacine tvarka, pareiga patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 straipsnio 2 d.), teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo stabdyti administracinę bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI 1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d, įstatymas Nr. XII-91 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, Konstitucinis Teismas pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas be kita ko taip pat nagrinėjo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatas, ir pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimų, kuriais buvo pratęsiamas Laikinojo įstatymo galiojimas, konstitucingumo, todėl nėra pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir teismų praktiką, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas Artūras Drigotas