AS-1107-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1107-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00197-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui Visagino miesto apylinkės teismui dėl neteisėto atleidimo ir grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja L. B. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. birželio 29 d. (pagal pašto spaudą ant voko) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-9) dėl neteisėto atleidimo ir grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovui Visagino miesto apylinkės teismui.

Skunde pareiškėja prašė pripažinti jos atleidimą neteisėtu ir grąžinti ją į Visagino apylinkės teismo posėdžių sekretorės pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo iki visiško atsiskaitymo, priteisti 70 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi (b. l. 51-53) atsisakė priimti skundą dėl reikalavimų pripažinti pareiškėjos atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir grąžinti ją į Visagino miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorės pareigas bei priteisti 70 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Priėmė skundo dalį dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki visiško atsiskaitymo.

Teismas nustatė, jog paduotu skundu pareiškėja ginčija jos atleidimą iš darbo, t. y. individualų administracinį aktą – 2015 m. balandžio 29 d. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymą „Dėl teismo posėdžių sekretorės L. B. atleidimo iš pareigų“ Nr. P-40, kuriuo ji buvo atleista iš pareigų valstybės tarnyboje. Ginčo santykiams taikytina bendra terminų skaičiavimo tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje.

Iš pareiškėjos skundo ir Visagino miesto apylinkės teismo pateiktų dokumentų nustatyta, kad 2015 m. balandžio 29 d. Visagino miesto apylinkės teismo įsakymas „Dėl teismo posėdžių sekretorės L. B. atleidimo iš pareigų“ Nr. P-40 pareiškėjai buvo įteiktas 2015 m. balandžio 29 d. Tai patvirtina ant įsakymo esantis pareiškėjos parašas su nuoroda, jog įsakymą pareiškėja gavo 2014 m. balandžio 29 d., taip pat pareiškėja savo parašu patvirtino ir susipažinimą su įsakymu. Be to, 2015 m. balandžio 29 d. Visagino miesto apylinkės teismo perdavimo-priėmimo aktas Nr. 8-26 patvirtina, kad tą pačią dieną pareiškėja perdavė darbdaviui tarnyboje naudotus daiktus ir priemones. Taigi, 2015 m. balandžio 29 d. pareiškėjai buvo žinoma visa informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t. y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys bei buvo įteiktas pats administracinis aktas. Todėl nuo šios dienos skaičiuotinas ABTĮ 33 straipsnyje numatytas skundo padavimo terminas. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, jog pareiškėja skundu į teismą galėjo kreiptis ne vėliau kaip 2015 m. gegužės 29 d., tačiau skundą teismui padavė 2015 m. birželio 29 d. (pagal pašto spaudą ant voko). Pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir jo atnaujinti neprašė. Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, tai yra pagrindas skundą atsisakyti priimti tiek dėl reikalavimo pripažinti pareiškėjos atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir grąžinti ją į tarnybą, tiek ir dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurį pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra atsisakomas priimti kaip išvestinį reikalavimą iš pirmojo skundo reikalavimo.

Tačiau pareiškėjos reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką yra savarankiškas reikalavimas ir teismo gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, kad yra atsisakoma priimti skundą dėl aukščiau aptartų reikalavimų. Iš Visagino miesto apylinkės teismo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai galimai jau yra išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo jos atleidimo dienos iki atsiskaitymo su pareiškėja dienos. Skunde pareiškėja nurodė, kad su ja buvo atsiskaityta 2015 m. gegužės 6 d. Todėl pareiškėjai siūloma apsvarstyti tolimesnius savo procesinius veiksmus ir tuo atveju, jeigu pareiškėja įsitikintų, kad atsakovas faktiškai jau yra sumokėjęs vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. už laikotarpį nuo atleidimo dienos iki atsiskaitymo su pareiškėja dienos, spręsti dėl galimybės pasinaudoti įstatymo jai suteikta teise atsisakyti nuo skundo dėl priimto reikalavimo.

III. Pareiškėja L. B. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 56-58), kuriuo prašo atnaujinti praleistą skundo atsakovui Visagino miesto apylinkės teismui dėl neteisėto atleidimo ir grąžinimo į tarnybą padavimo terminą ir nagrinėti skundą visa apimtimi, priimti nagrinėti savarankišką reikalavimą dėl neturtinės 70 000 eurų žalos atlyginimo priteisimo bei panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Nurodo, kad gavusi 2015 m. liepos 7 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį, sužinojo, kad praleido terminą skųsti reikalavimus dėl neteisėto atleidimo ir neturtinės žalos. Ruošdama skundą, buvo įsitikinusi, kad terminas skųsti darbdavio veiksmus yra du mėnesiai, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas (ABTĮ 33 str.). Kadangi skundą pateikė dviejų mėnesių laikotarpiu, todėl atnaujinti apskundimo termino neprašė. ABTĮ 33 straipsnį suprato taip, kad gali pasirinkti: arba mėnesis nuo skundžiamo akto paskelbimo, arba du mėnesiai nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kadangi įsakymas neaiškus, pasirinko laiką, kada su pareiškėja buvo atsiskaityta. Į pareiškėjos asmeninę sąskaitą buvo pervesti pinigai, įvardyti kaip atlyginimas, 2015 m. gegužės 6 d. Todėl laikė, kad tai teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas ir nuo šios datos gali skaičiuoti dviejų mėnesių terminą skundui paduoti. Be to, ir toliau veiksmai pagal atleidimo straipsnį pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį nurodė į du mėnesius – išeitinė pašalpa už du mėnesius, darbo birža nemoka išmokų, taip pat remiasi dviem mėnesiais. Šiuo klausimu diskutavo su pažįstamais, kurie gali paliudyti, kad pareiškėja buvo įsitikinusi dėl apskundimo termino (tai V. K., gyvenantis (duomenys neskelbtini), ir S. S., gyvenanti (duomenys neskelbtini)).

Prašo teismo atsižvelgti, kad neeilinis gyvenimo įvykis – netikėtas ir staigus atleidimas iš tarnybos, tokiomis nepaaiškinamomis, nežmoniškomis aplinkybėmis, pareiškėjos nuomone, atitinka kalinamų už baisius nusikaltimus asmenų išleidimą iš įkalinimo įstaigų. Pareiškėja sąžiningai dirbo, buvo naudinga įstaigai, lyderiavo ir teikė pažangių minčių bei jas pati įgyvendino, daugelis darbuotojų yra jos mokiniai. Įsteigė su bendraminčiais profesinę sąjungą, siekdama kuo didesnės naudos teismui ir darbuotojams. Kiek išgalėjo stengėsi dėl bendros kolektyvo gerovės. Pareiškėjai 54 metai, gyvena viena, rūpinasi motina, sergančia senatvine demencija, dėl ligos turi neįvykdytų įsipareigojimų bankams. Anksti pradėjo dirbti, bendras jos darbo stažas virš 36 metų. Valstybei tarnauja nuo 1980 m. – biudžetinėje įstaigoje, ir nuo leidžiamo užskaityti 19 metų ir 4 mėn. valstybės tarnyboje. Tai, kad dėl savo laikinų sveikatos sutrikdymų dar nesikreipė į atitinkamas įstaigas, patvirtina jos geranoriškumą ir supratimą savo įstaigai.

Pažymi, jog įvertinus savo atiduotas jėgas ir pastangas savo tarnybai, sukrėsta šių netikėtų gyvenimo permainų ir ištikto šoko, dar esant nesutvirtėjusiai sveikatai, nes nedarbingumas buvo pasibaigęs, tačiau dar buvo tęsiama gydymosi reabilitacija, lig šiol dar vartoja vaistus. Dėl emocinės įtampos, pasimetimo, neišmanymo, nes specialaus juridinio išsilavinimo neturi, tiesiogiai dirbdama teismo posėdžių sekretore, nesusidūrė su konkrečiais atvejais, padarė klaidą, kaip išaiškėjo ir sužinojo iš nutarties, suprasdama neteisingai apskundimo terminus. Į teisininkus nesikreipė dėl lėšų stygiaus ir tolesnio susivaržymo dėl nežinomos ateities ir sveikatos, be to, nei vienas Visagine dirbantis advokatas nesiims bylos prieš teismą, kuriame tenka daugiausia dirbti. Padarė klaidą, neteisingai suprasdama atleidimo apskundimo terminą, dėl įtempto susirūpinimo būsimomis pasekmėmis, emocinės įtampos ir ištikta stresinio šoko bei teisinio neišmanymo. Todėl pareiškėjos teisinis neišmanymas neturėtų būti panaudotas stipriosios darbo santykių pusės – darbdavio pažeidimų (ar klaidų) slėpimui. Pareiškėjos praleistas terminas nesukelia pasekmių darbdaviui, o priešingai – suteikia galimybes nuslėpti galimai neteisėtą atleidimą ir išvengti atsakomybės. Pareiškėjos atžvilgiu atsisakymas priimti skundą atima iš jos visas socialines, materialines ir moralines teises, užkerta kelią į gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pareiškėjos skundos dalį atsisakyta priimti praleidus skundo padavimo terminą ir pareiškėjai neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja ginčija jos atleidimą iš valstybės tarnybos, t. y. 2015 m. balandžio 29 d. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymą „Dėl teismo posėdžių sekretorės L. B. atleidimo iš pareigų“ Nr. P-40, o jo apskundimui pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį nustatytas vieno mėnesio terminas. Vėliausiai pareiškėja skundu į teismą galėjo kreiptis 2015 m. gegužės 29 d., tačiau skundą teismui padavė 2015 m. birželio 29 d. (pagal pašto spaudą ant voko), t. y. praleido skundo padavimo terminą ir jo atnaujinti neprašė. Dėl šios priežasties pareiškėjos skundo reikalavimus pripažinti pareiškėjos atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir grąžinti ją į tarnybą teismas atsisakė priimti, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kaip išvestinį reikalavimą iš pirmųjų skundo reikalavimų, taip pat atsisakė priimti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Pažymėtina, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Įstatymų leidėjas Administracinių bylų teisenos įstatyme bei kituose specialiuosiuose įstatymuose nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas (ABTĮ 33 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja skundžia konkretų atsakovo veiksmą (sprendimą) – 2015 m. balandžio 29 d. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymą „Dėl teismo posėdžių sekretorės L. B. atleidimo iš pareigų“ Nr. P-40, kuris jai buvo įteiktas 2015 m. balandžio 29 d., todėl jo apskundimui yra taikytina ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostata ir joje nustatytas skundo padavimo terminas. Esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, taikytina ta teisės nuostata, kurią tokios aplinkybės atitinka, todėl šiuo atveju galimybės pasirinkti, kurį skundo padavimo terminą taikyti, nebuvo.

Praleistas skundo padavimo terminas pareiškėjo prašymu gali būti atnaujintas, jei administracinis teismas pripažins, jog skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (ABTĮ 34 str. 1 d.).

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingai vertinant situaciją, susidarytų galimybė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, t. y. teismui neturint objektyvių duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo praleistas skundo padavimo terminas, proceso dalyvis galėtų nurodyti abstrakčias jokiais duomenimis nepagrįstas aplinkybes. Taip būtų pažeidžiamas teisinio saugumo principas bei teisės stabilumas, kurį inter alia suponuoja procesinių terminų reglamentavimas (2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011).

Pareiškėja teigia, jog terminą praleido dėl nežinojimo, klaidos, teisinio neišprusimo, neeilinio gyvenimo įvykio – netikėto atleidimo iš darbo, kuris ją itin sukrėtė, ištikto šoko ir sveikatos būklės, kas turėtų būti vertinama kaip svarbios termino skundui paduoti praleidimo priežastys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis priežastimis gali būti nepripažįstama asmens liga, kadangi terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (taip pat ir psichinė asmens būklė ar liga); pareiškėjai, norintys termino praleidimą pateisinti pablogėjusia sveikata, termino atnaujinimo klausimą nagrinėjančiam teismui privalo pateikti konkrečius įrodymus apie sveikatos būklę (žr., pvz., 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-39/2011, 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011, 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA442-9/2012). Taip pat vien ta aplinkybė, kad pareiškėja yra garbaus amžiaus, negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011). Be to, administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Šiuo atveju pareiškėjos lėšų trūkumas bei kitos aplinkybės, sukliudžiusios jai pasinaudoti teisinę pagalbą teikiančių asmenų paslaugomis, taip pat nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kadangi dėl lėšų trūkumo asmenims įstatymų nustatyta tvarka teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.

Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog terminą skundui dėl reikalavimo pripažinti pareiškėjos atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir grąžinti ją į tarnybą paduoti pareiškėja praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl savo pačios aplaidumo, nerūpestingumo. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė.

Tačiau pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kaip išvestinio reikalavimo iš pirmųjų skundo reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kai sprendžiamas skundo priėmimo klausimas, nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti skundžiamą aktą, dėl kurio galbūt ir kilo žala (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą, Biuletenis nr. 23, p. 665, 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-156/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2013 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-943/2013, 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje A756-416/2014 pažymėjo, kad šios administracinių teismų praktikos taisyklės taikomos a fortiori tais atvejais, kai reikalavimas dėl žalos grindžiamas ne tik administracinio sprendimo dėl atleidimo neteisėtumu, bet keletu viešojo administravimo institucijos ar jos pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą teigia patyręs dėl neaiškios situacijos ir nerimo, kilusio atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros metu. Iš tiesų ši pareiškėjo nurodoma žala siejama ne vien su atleidimo sprendimu (potvarkiu pareiškėją atleisti), o visa daugiapakope valstybės tarnautojo atleidimo dėl administracijos struktūros pertvarkymo procedūra (įspėjimo turiniu bei įteikimo laiku, pasiūlymu tęsti tarnybą, elgesiu su kitais tarnautojais ir kt.), be kita ko, rūpestingumo pareigos laikymusi. Todėl reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kilusią dėl galbūt neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų (jų visumos) atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros metu, nagrinėjamu atveju iš tiesų gali būti vertinamas valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų kontekste.

Atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, akivaizdu, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjos skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo vien dėl to, jog, teismo manymu, toks reikalavimas yra išvestinis iš kitų dviejų – pripažinti pareiškėjos atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir grąžinti ją į tarnybą. Šiuo atveju teismas privalėjo nustatyti, ar pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš tikrųjų grindžiamas tik administracinio sprendimo dėl atleidimo neteisėtumu.

Remiantis tuo, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, naikintina ir šioje dalyje pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos L. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, panaikinti ir perduoti šios pareiškėjos skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė- Maculevičienė