A-438-575-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-575/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00559-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reteris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reteris“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Reteris“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) su skundu (I t., b. l. 1–7), kurį patikslino (I t., b. l. 67–73, 188–194), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. S-4(7-218/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 69-176 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, Inspekcija) 2012 m. birželio 14 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04.7.2)-K3-150 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija, atlikusi bendrovės pridėtinės vertės, socialinio bei pelno mokesčių patikrinimą, surašė patikrinimo aktą, kuriame nustatė, jog pareiškėjas apskaitoje įformino įvairių prekių iš UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ (toliau visos kartu – ir įmonės, pardavėjai) įsigijimą, tačiau šios įmonės realios ūkinės komercinės veiklos nevykdė ir būtent jos pareiškėjui prekių nepardavė. Inspekcija nurodė, kad tikrinamuoju laikotarpiu bendrovė nepagrįstai į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą įtraukė 54 695 Lt pirkimo PVM pagal įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė 193 084 Lt sąnaudų pagal UAB „Aifesus“ ir UAB „Kliftonas“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes išrašytose PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos įvairių prekių pardavimo ūkinės operacijos neįvyko tomis aplinkybėmis, kokios atvaizduotos apskaitos dokumentuose, todėl pateikti dokumentai neturi juridinės galios.

Inspekcija 2012 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-150 patvirtino patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 54 695 Lt PVM, 35 404 Lt PVM delspinigius, 5 470 Lt PVM baudą, 28 963 Lt pelno mokestį (toliau – ir PM), 17 930 Lt PM delspinigius, 2 896 Lt PM baudą, 7 723 Lt laikiną socialinį mokestį (toliau – ir LSM), 4 964 Lt LSM delspinigius, 772 Lt LSM baudą. VMI patvirtino Inspekcijos 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-150. Pareiškėjo nuomone, tiek Komisija, tiek VMI nevertino ir neaptarė jo skunde nurodytų aplinkybių, o formaliai atkartojo pirminių sprendimų turinį.

Inspekcija patikrinimo aktą surašė bei atmetė pastabas, remdamasi įmonių direktorių (UAB „Aifesus“ direktorės I. M., UAB „Kliftonas“ direktoriaus L. B. ir UAB „Kalvena“ direktoriaus J. S.), kurie pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 203 straipsnio 2 dalį, parodymais. Akivaizdu, kad minėtiems įmonių direktoriams neigti bet kokią veiklą yra kur kas naudingiau, juo labiau, jog minėtų įmonių buhalteriniai dokumentai nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti. Šiuo atveju VMI ir Komisijai yra kur kas palankiau teigti, kad veikla šiose įmonėse nebuvo vykdoma, pareiškėjas jokių prekių negavo, todėl buvo nesąžiningas.

Be minėtų direktorių parodymų VMI rėmėsi įtariamojo R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Jo byla šiuo metu yra nagrinėjama Kauno apylinkės teisme. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nenustatė, o tik prielaidomis pagrindė savo išvadą, kad minėti kontrahentai neturėjo ir negalėjo parduoti pareiškėjui prekių pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o taip pat neturėjo reikalingų išteklių nurodyto pobūdžio veiklai vykdyti. Patikrinimo akte užfiksuotos prieštaringos aplinkybės (vienur nurodoma, kad „visai nebuvo jokių prekių“, kitur – „įvairios statybinės medžiagos ir prekės, kurios buvo neteisėtai, nesumokant PVM, nupirktos iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų“) nebuvo pašalintos ir priimant Kauno AVMI sprendimą, šiuo klausimu nepasisakė ir Komisija.

Mokesčių administratorius nepaneigė, kad bendrovė realizavo prekes bei turėjo jas įsigijusi. Komisija sprendime nurodė, kad minėtos prekės buvo realizuotos pareiškėjui atliekant darbus UAB „Kauno vandenys“. Su prekėmis, gautomis iš įmonių, buvo gautos ir PVM sąskaitos faktūros, kurios atitinka visus joms keliamus reikalavimus, prekės užpajamuotos ir realizuotos. Sandoriai tarp pareiškėjo ir įmonių realiai įvyko, prekės buvo gautos ir panaudotos pareiškėjo objektuose, pinigai už gautas prekes banko pavedimais buvo sumokėtos į minėtų įmonių atsiskaitomąsias sąskaitas.

Patikrinimo akte nėra nustatytas pareiškėjo nesąžiningumas, priešingai, pareiškėjas, sudarydamas sandorius, elgėsi rūpestingai ir apdairiai. Kiekvienu atveju, įformindamas ūkines operacijas PVM sąskaitomis faktūromis, tikrino VMI teikiamą informaciją, ar pardavėjų išduodami apskaitos dokumentai nėra negaliojantys, ar pardavėjai nėra paskelbę apie apskaitos dokumentų dingimą, ar nėra įtraukti į juridinių asmenų, vengiančių mokėti mokesčius, sąrašą. Ginčo laikotarpiu visos įmonės VMI duomenų bazėje buvo nurodytos PVM mokėtojomis, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti šių įmonių veikla.

Pareiškėjas neturėjo galimybės gauti papildomų įrodymų ar duomenų ir iš to suprasti, kad pardavėjai veikia neteisėtai ar ketina nesumokėti mokesčių. Ūkinių operacijų įforminimo momentu nebuvo poreikio atspausdinti viešai skelbiamą VMI informaciją, įstatymai tokios pareigos nenustato, kaip ir pareigos vykdant pirkimo–pardavimo sandorius vieno juridinio asmens direktoriui susitikti su kito juridinio asmens direktoriumi, vykti į pardavėjo biurą ar kiekvieną kartą prašyti įgaliojimų. Pareiškėjo elgesys negali būti pripažintas nesąžiningu, nes bendrovė nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kad pardavėjai nepateiks PVM deklaracijų, nesumokės PVM.

Sprendžiant bendrovės sąžiningumo klausimą svarbu yra tai, kad ikiteisminis tyrimas tiek pareiškėjo, kaip juridinio asmens, tiek jo darbuotojų atžvilgiu yra nutrauktas, o įmonės iki šiol yra įregistruotos juridinių asmenų registre. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bei atsižvelgiant į tai, kad bendrovė realiai pirko prekes, sumokėjo už jas banko pavedimais, realiai patyrė nuostolius, net nustačius ir papildomai priskaičiavus PVM, mokesčių administratorius be pagrindo priskaičiavo pelno ir laikinąjį socialinį mokestį bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Jeigu įmonės būtų sumokėjusios mokesčius valstybei, klausimas dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir kaltės nebūtų kilęs.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 95–98) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimo, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Bendrovė į PVM atskaitą įtraukė 54 695 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir leidžiamiems atskaitymams priskyrė 193 084 Lt sąnaudų pagal UAB „Aifesus“ ir UAB „Kliftonas“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įvairių prekių įsigijimą.

Tačiau iš mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų matyti, kad įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos tarp bendrovės ir minėtų įmonių neįvyko tokiomis aplinkybėmis, kaip atvaizduota šiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad, atlikdama bendrovės patikrinimą, Inspekcija rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Kauno apskrities skyriaus pateikta 2008 m. sausio 15 d. specialisto išvada „Dėl UAB „Reteris“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ Nr. 5-2/06 (toliau – ir FNTT specialisto išvada), Kauno miesto apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiaga, apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų surinkta medžiaga, iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ir Kauno miesto apylinkės teismo gauta informacija, minėtose įmonėse dirbusių darbuotojų įvairiose baudžiamosiose bylose pateiktais įtariamųjų ir liudytojų apklausos protokolais ir paaiškinimais bei pareiškėjo darbuotojų paaiškinimais.

Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas sandoriuose su įmonėmis elgėsi nesąžiningai. Bendrovė, veikdama atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai, turėjo realias galimybes įsitikinti, ar pardavėjai turi buveines, kuriose realiai vykdo veiklą, ar turi tokiai veiklai žmogiškuosius, finansinius ir materialinius išteklius, tuo labiau, kad įforminti sandoriai tarp pareiškėjo ir minėtų įmonių nebuvo vienkartiniai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę surinkti informaciją apie minėtus verslo partnerius, įsitikinti, ar asmenys, atstovavę pardavėjui, tikrai dirbo įmonėse, prašyti jų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, aptariant prekių tiekimo bei apmokėjimo sąlygas, apsilankyti įmonių buveinėse ir pan.

Mokesčių administratorius, įvertinęs byloje esančias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atsakingi asmenys nesidomėjo įmonių veiklos skaidrumu ir nesiėmė pakankamų veiksmų, siekdami įsitikinti minėtų įmonių (tiekėjų) veiklos teisėtumu, todėl pareiškėjas veikė nepakankamai atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai. Pareiškėjo veiksmuose sąžiningumo nebuvimas buvo įrodytas ir pardavėjų bylų duomenimis, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjas žinojo, jog jo atliekamos ūkinės operacijos prisideda prie mokesčių nemokėjimo, neabejotinai įrodo kitų asmenų paaiškinimai, gauti ikiteisminių tyrimų metu atliktų apklausų metu.

Bendrovės atsakingų asmenų žinojimą apie fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų išrašymą konstatavo ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. sausio 4 d. ir 2009 m. spalio 22 d. teismo baudžiamuosiuose įsakymuose bei Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 30 d. teismo baudžiamajame įsakyme. Paneigus ūkinės operacijos turinį, kaip pagrindinį juridinę galią turinčio dokumento rekvizitą, bei konstatavus mokesčių mokėtojo nesąžiningą elgesį dalyvaujant ūkinėje operacijoje, PVM sąskaitos faktūros pagrįstai pripažintos neturinčiomis juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima.

Inspekcija teisingai pritaikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, todėl pagrįstai nurodė bendrovei sumokėti 54 695 Lt PVM, 35 404 Lt PVM delspinigius, 5 470 Lt PVM baudą. Bendrovės patikrinimo metu buvo nustatyta, kad bendrovė 2006–2007 metais 193 084 Lt veiklos sąnaudas ir leidžiamus atskaitymus pagrindė UAB „Aifesus“ ir UAB „Kliftonas“ vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios, nes jose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko tomis aplinkybėmis, kaip tai atvaizduota apskaitos dokumentuose, todėl Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad šių įmonių dokumentais negali būti grindžiami bendrovės 193 084 Lt leidžiami atskaitymai, kuriais mažinamas apmokestinamasis pelnas.

Inspekcija teisingai pritaikė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas, todėl nurodymai bendrovei sumokėti 28 963 Lt PM, 17 930 Lt PM delspinigius, 2 896 Lt PM baudą yra pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad laikinojo socialinio mokesčio bazė yra Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas, todėl patikrinimo metu nuo bendrovei papildomai apskaičiuoto apmokestinamojo pelno (kuris susidarė dėl nepripažintų 193 084 Lt leidžiamų atskaitymų) pagrįstai apskaičiavo laikinąjį socialinį mokestį ir su juo susijusias sumas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu (II t., b. l. 5‑12) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mokesčių administratorius bendrovės teisę į 54 695 Lt pirkimo PVM atskaitą pagal UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras paneigė nustatęs, jog ūkinės operacijos tarp įmonių ir pareiškėjo įvyko ne tomis sąlygomis, kokios nurodytos apskaitos dokumentuose, ir bendrovė apie tai žinojo ar galėjo žinoti.

Dėl pareiškėjo santykių su UAB „Aifesus“ teismas nustatė, kad vienoje iš šešių UAB „Aifesus“ vardu pareiškėjui išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kaip sąskaitą gavęs asmuo pasirašė pareiškėjo direktorius G. U.. Kitose PVM sąskaitose faktūrose sąskaitas gavęs asmuo savo duomenų nenurodė ir nepasirašė. VMI informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad I. M. bei D. R. buvo įforminti kaip UAB „Aifesus“ darbuotojai. Skirtingai laikotarpiais UAB „Aifesus“ dirbo vienas, du, arba nė vieno darbuotojo. I. M. 2007 m. rugsėjo 5 d. įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad ji žinojo, jog UAB „Aifesus“ jokios veiklos nevykdo ir realiai jokių prekių neparduoda. R. M. 2007 m. rugsėjo 5 d. įtariamojo apklausos protokole paliudijo, kad UAB „Aifesus“ jokios veiklos nevykdė, PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodoma, jog UAB „Aifesus“ parduoda įvairioms įmonėms statybines medžiagas, tačiau realiai niekas niekam nieko neparduodavo. Tokiais veiksmais buvo siekiama, kad įmonės turėtų juodų pinigų. FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „Aifesus“ realiai jokios veiklos nevykdė ir jokių prekių pareiškėjui nepardavė. UAB „Aifesus“ 2006 m. rugpjūčio 8 d. mokesčių administratoriaus iniciatyva išregistruota iš PVM mokėtojų registro, kaip asmuo nerandamas jo nurodytose buveinės ir veiklos vykdymo vietose ir kaip nevykdantis mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti patikrinimui dokumentus. Minėti mokesčių administratoriaus surinkti duomenys leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos pagal juridinės galios neturinčius UAB „Aifesus“ vardu išrašytus apskaitos dokumentus.

Dėl pareiškėjo santykių su UAB „Kliftonas“ teismas nustatė, kad UAB „Kliftonas“ vardu pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog visas sąskaitas išrašė direktorius L. B.. Trijose PVM sąskaitose faktūrose pasirašė sąskaitas priėmęs pareiškėjo direktorius G. U., kitose dvejose PVM sąskaitose faktūrose jas priėmęs asmuo savo duomenų nenurodė ir nepasirašė. VMI informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad L. B. buvo UAB „Kliftonas“ darbuotojas. Skirtingais laikotarpiais UAB „Kliftonas“ dirbo vienas, du arba nė vieno darbuotojo. L. B. 2007 m. rugsėjo 5 d. įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad jis susitiko iš matymo pažįstamą vyriškį Robertą, kuris jam pasiūlė tapti UAB „Kliftonas“ direktoriumi, pagrindinis jo darbas buvo pasirašinėti dokumentus, kuriuos pateikdavo minėtas iš matymo pažįstamas vyriškis Robertas, kokius dokumentus pasirašinėdavo, nesigilino. R. M. 2007 m. rugsėjo 5 d. įtariamojo apklausos protokole paliudijo, kad UAB „Kliftonas“ jokios veiklos nevykdė. FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Kliftonas“ realiai jokios veiklos nevykdė ir jokių prekių pareiškėjui nepardavė. UAB „Kliftonas“ 2007 m. sausio 11 d. mokesčių administratoriaus iniciatyva išregistruota iš PVM mokėtojų registro, kaip asmuo nerandamas jo nurodytose buveinės ir veiklos vykdymo vietose, kaip nepateikęs PVM deklaracijų už 2006 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius. 2006 m. lapkričio 20 d. direktoriui L. B. įmonės buveinės ir registracijos vietos adresais buvo išsiųsti kvietimai atvykti į VMI, tačiau minėtas asmuo į VMI neatvyko. Minėti mokesčių administratoriaus surinkti duomenys leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos pagal juridinės galios neturinčius UAB „Kliftonas“ vardu išrašytus apskaitos dokumentus

Dėl pareiškėjo santykių su UAB „Kalvena“ teismas nustatė, kad UAB „Kalvena“ vardu pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog visas penkias PVM sąskaitas faktūras išrašė direktorius J. S.. PVM sąskaitose faktūrose jas gavęs asmuo savo duomenų nenurodė ir nepasirašė. VMI informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad J. S. buvo įdarbintas UAB „Kalvena“, kurioje skirtingais laikotarpiais dirbo du, trys arba nė vieno darbuotojo. J. S. 2007 m. rugsėjo 4 d. įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad jis susitiko su pažįstamu asmeniu Rimu, kurio pavardės nepamena, ir kuris jam pasiūlė darbą vienoje įmonėje, kad nuėmė pinigus nuo UAB „Kalvena“ banko sąskaitos ir juos atidavė nepažįstamam vyriškiui, ir kad tada suprato, kad šioje įmonėje yra įdarbintas direktoriumi. R. M. 2007 m. rugsėjo 5 d. įtariamojo apklausos protokole paliudijo, kad UAB „Kalvena“ jokios veiklos nevykdė, įmonės vardu veikė maždaug nuo 2007 m. kovo mėnesio. FNTT specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „Kalvena“ realiai jokios veiklos nevykdė ir jokių prekių pareiškėjui nepardavė. UAB „Kalvena“ 2007 m. spalio 1 d. mokesčių administratoriaus iniciatyva išregistruota iš PVM mokėtojų registro, kaip asmuo neteikiantis PVM deklaracijų. Spaudoje buvo pateikta informacija, jog UAB „Kalvena“ naudojama kaip priedanga, vykdant neteisėtą veiklą (2007 m. rugsėjo 20 d. straipsnis interneto puslapyje www.fntt.lt, „Kaune išaiškintos organizuotos grupuotės nusikalstamos veiklos mastas siekia beveik 10 milijonų litų“). Minėti mokesčių administratoriaus surinkti duomenys leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos pagal juridinės galios neturinčius UAB „Kliftonas“ vardu išrašytus apskaitos dokumentus.

Teismas taip pat nustatė, kad FNTT specialisto išvadoje dėl pareiškėjo ūkinės finansinės nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 21 d. iš anksto susitarę, veikdami organizuotoje grupėje S. M. (S. M.) ir kiti asmenys, pasinaudodami realiai jokios veiklos nevykdančiomis UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“, UAB „Kalvena“ ir kitomis, klastodami šių įmonių apskaitos bei kitus dokumentus, įformino įmonių apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas apie tariamai parduotas prekes, medžiagas, darbus ir paslaugas įvairiems ūkio subjektams, tame tarpe ir pareiškėjui. Pirkėjams į UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“, UAB „Kalvena“ ir kitų įmonių banko sąskaitas pervedus pinigus bei juos išgryninus su PVM už neatliktus darbus ir prekes, savo bei ne mažiau kaip 4 įmonių naudai įgijo didelės vertės svetimą – valstybės biudžetui priklausantį turtą, gautą kaip PVM, ir išvengė didelės vertės turtinės prievolės, padarant valstybės biudžetui turtinę žalą. Be to, I. M., L. B. ir J. S. teismo baudžiamaisiais įsakymais pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką. Inspekcija, atlikdama operatyvius UAB „Aifesus“ ir UAB „Kliftonas“ patikrinimus, nuvykusi į minėtų įmonių buveines, įrodymų, kad jos vykdo veiklą nenustatė, joms vadovaujantys asmenys į kvietimus atvykti pas mokesčių administratorių ar pateikti prašomus dokumentus nereagavo. Pareiškėjo direktorius G. U., atsakydamas į klausimyne pateiktus klausimus apie sandorių su įmonėmis aplinkybes, atsakymus pateikė neišsamiai ir neinformatyviai, nepateikė dalies prašomų dokumentų. G. U. paaiškino, kad įmones rekomendavo, jos pačios atvažiavo, pasiūlė savo prekes palankiomis sąlygomis, vadovų nepažinojo, jų patalpose nesilankė. Jis taip pat nurodė, kad iš minėtų įmonių gauti papildomi dokumentai apie kokybę ir prekių kilmę buvo atiduoti užsakovui, prekės buvo sunaudotos atliekant darbus UAB „Kauno vandenys“.

Teismas pažymėjo, kad ginčo byloje dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių nėra. Mokesčių administratorius pripažįsta realų prekių gavimą, tačiau ne iš tų subjektų, kurie nurodyti ginčo sąskaitose faktūrose. Teismas, įvertinęs prieš tai nustatytas faktines aplinkybes, nurodė, kad pareiškėjo teisė į PVM atskaitą pagrįstai buvo paneigta konstatavus, jog pareiškėjo kontrahentai į biudžetą PVM nesumokėjo, ūkinės operacijos įvyko ne tomis aplinkybėmis, kokios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, o pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes dėl savo nerūpestingumo ir aplaidumo, sudarydamas nevienkartinio pobūdžio sandorius, nesidomėjo, ar kontrahentai savo veikla verčiasi turėdami tam būtinas licencijas, ar prekes pristatė įgalioti asmenys, kokiu transportu prekės buvo pristatytos, ar įmonės veikia jų registracijos adresu nurodytose buveinėse ir pan. Taigi teismui nekilo jokių abejonių dėl to, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) tai, jog jo kontrahentai į biudžetą nesumokės PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Paneigus pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, atitinkamai pagrįstai jam buvo apskaičiuotos ir su PVM susijusios sumos, PM ir LSM bei su jais susijusios sumos. Prašomi panaikinti mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 16–23), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą ir Kauno AVMI sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teismo pareigą ištirti byloje įrodymus, taip pat ABTĮ 81 straipsnio nuostatas, kurios besąlygiškai nurodo, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius tik prielaidomis pagrindė savo išvadą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas šias prielaidas patvirtino, jog pareiškėjo kontrahentai UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ neturėjo ir negalėjo parduoti jam prekių pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o taip pat neturėjo reikalingų išteklių nurodyto pobūdžio veiklai vykdyti. Nagrinėjant bylą teisme VMI atstovas patvirtino, kad jis sutinka, jog pareiškėjas vis dėlto įsigijo prekes, jas tinkamai apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje, tačiau tvirtino, kad minėtos prekės negalėjo būti įgytos iš UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“. Tiek patikrinimo akte, tiek Komisijos sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog įsigytas prekes iš įmonių jis tikrai panaudojo savo aptarnaujamuose objektuose. Dėl šios priežasties pareiškėjas pateikė teismui visą segtuvą dokumentų, patvirtinančių įsigytų prekių realizavimą, tačiau teismas savo sprendime pateiktų rašytinių įrodymų nei aptarė, nei įvertino. Teismas neįvertino ir pareiškėjo pateiktų prokuroro nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą jo ir jo direktoriaus G. U. atžvilgiu, kas patvirtina pareiškėjo ir atsakingų asmenų sąžiningumą.

Teigia, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, be to, šių mokesčių nesumokėjimas niekaip nepriklausė nuo jo valios, šiuos mokesčius privalėjo sumokėti UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“. Todėl visiškai nepagrįstai pareiškėjui buvo priskaičiuoti delspinigiai bei paskirtos baudos.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 29–32) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI 2012 m. birželio 14 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04.7.2)-K3-150 (I t., b. l. 33–46) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 69-176 (I t., b. l. 24‑32), Komisijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimo „Dėl UAB „Reteris“ 2012-11-13 skundo“ Nr. S-4(7-218/2012) (I t., b. l. 9–22) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo (II t., b. l. 5–12), kuriais minėtas Kauno AVMI sprendimas buvo paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo (Kauno AVMI) sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas 54 695 Lt PVM, 35 404 Lt PVM delspinigiai ir 5 470 Lt PVM bauda; 28 963 Lt pelno mokestis, 17 930 Lt pelno mokesčio delspinigiai ir 2 896 Lt pelno mokesčio bauda; 7 723 Lt laikinasis socialinis mokestis, 4 964 Lt laikinojo socialinio mokesčio delspinigiai ir 772 Lt laikinojo socialinio mokesčio bauda.

Nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs dėl vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimų, kuriais buvo paneigta pareiškėjo teisė atskaityti UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, apmokėtose bankiniais pavedimais, nurodytą (išskirtą) 54 695 Lt pirkimo PVM sumą (MGK bylos I t., b. l. 55, 57–58; MGK bylos III t., b. l. 1–17, 18–33 ir 34–51). Tokios pozicijos vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės laikėsi vertindamos, jog minėtos įmonės prekių pareiškėjui PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis netiekė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu vertinimu, teigia, kad UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ jam prekes tiekė, jis už šias prekes sumokėjo, įsigytos prekės buvo panaudotos UAB „Kauno vandenys“ objektuose, todėl jis turėjo teisę atskaityti PVM sąskaitose faktūrose išskirtą pirkimo PVM. Pareiškėjo nuomone, net jei ir galėjo būti paneigta jo teisė į PVM atskaitą, tačiau ši aplinkybė negalėjo lemti pelno ir laikinojo socialinio mokesčio bei su šiais mokesčiais susijusių sumų jam apskaičiavimo. Be to, jis turėjo būti atleistas nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, nes jis nežinojo, kad jo kontrahentai nesumokės PVM į biudžetą, ir yra dėl to nekaltas.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, tai yra pareiškėjos žinojimą/turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo aspektu prieš tai paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu atveju yra privalu įrodyti, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjo su UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ sudaryti sandoriai (išrašytos PVM sąskaitos faktūros) atitinka formaliąsias sąlygas, nėra (šiuo, kaip pagrindiniu argumentu, savo apeliacinį skundą grindžia ir pareiškėjas). Mokesčių administratoriaus surinkta medžiaga taip pat liko nepaneigta aplinkybė, kad realus prekių tiekimas visgi įvyko. Tačiau bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, kad prekių tiekimas įvyko ne ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis (t. y. ne tarp šiose sąskaitose nurodytų subjektų).

Analizuojama aplinkybė yra konstatuota:

1) mokesčių administratoriaus pateiktoje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus 2008 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Reteris“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ Nr. 5-2/06 (MGK bylos IV t., b. l. 115–130). Pagal įrodymų vertinimo taisykles duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis, 61–63 straipsniai), tačiau tokių duomenų byloje nėra (taigi ir pagrindo nesiremti minėta specialisto išvada);

2) įsiteisėjusiais teismų sprendimais baudžiamosiose bylose: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1‑353‑851/2010 (MGK bylos II t., b. l. 1–5), kuriuo UAB „Aifesus“ direktorė I. M. buvo pripažinta kalta dėl to, kad vadovavo minėtai bendrovei, kuri buvo naudojama kaip priedanga neteisėtoms ūkinėms operacijos įteisinti ir neteisėtai PVM atskaitai suformuoti (Baudžiamojo kodekso 203 straipsnio 2 dalis); Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1643-270/2009 (MGK bylos II t., b. l. 33–39), kuriuo UAB „Kliftonas“ direktorius L. B. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad vadovavo minėtai bendrovei, kuri buvo naudojama kaip priedanga kitiems subjektams neteisėtai PVM atskaitai suformuoti (Baudžiamojo kodekso 203 straipsnio 2 dalis); Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3862-593/2009 (MGK bylos II t., b. l. 75–77), kuriuo UAB „Kalvena“ direktorius J. S. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad vadovavo minėtai bendrovei, kuri buvo naudojama kaip priedanga neteisėtoms ūkinėms operacijos įteisinti ir neteisėtai PVM atskaitai suformuoti (Baudžiamojo kodekso 203 straipsnio 2 dalis). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį „Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių“. Nors minėti teismo baudžiamieji įsakymai priimti dėl kitų asmenų įvykdytų nusikalstamų veikų, tačiau šiuose įsakymuose nustatytos aplinkybės, jog šių įmonių direktoriai jokių prekių pareiškėjui netiekė ir PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos formaliai tam, kad būtų galima įteisinti įvairių statybos prekių neteisėtą įsigijimą, turi tiesioginę reikšmę konstatuojant aplinkybę, jog pareiškėjas ginčo prekes įsigijo ne iš UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“;

3) mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis, kad UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ neturėjo jokių organizacinių, materialinių ir kitų išteklių, kad galėtų realiai vykdyti kokią nors veiklą.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, taip pat yra konstatuota, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas, ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog, įsigydamas prekes, jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir joje surinktų įrodymų visumos.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad jis sąžiningai tikėjo, jog ginčo prekes jam tiekė būtent UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo sąžiningumą, pateikė atliktų darbų UAB „Kauno vandenys“ aktus teigdamas, jog šiuose aktuose nurodytos prekės buvo gautos iš minėtų įmonių. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta prieš tai, baudžiamosiose bylose UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ direktoriai, kurie yra nurodyti ir ant pareiškėjui išrašytų ginčo PVM sąskaitų faktūrų, paneigė prekių tiekimą pareiškėjui. Taigi paneigus aplinkybę, kad prekių tiekime įmonės dalyvavo per savo atstovus – direktorius, pareiškėjas turėtų nurodyti, kas konkrečiai (koks kitas asmuo, atstovavęs įmonėms, ar trečiasis asmuo) jam šias prekes perdavė, bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei teismams nepateikė jokių su minėtomis įmonėmis sudarytų sutarčių (išskyrus su UAB „Kalvena“), važtaraščių, prekių dokumentų (garantijų, kokybės patvirtinimų ar kt.) ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų tikrąjį sudarytų sandorių turinį bei pareiškėjo sąžiningumą. Pareiškėjo direktorius net ir savo paaiškinimuose, pateiktuose mokesčių administratoriui (MGK bylos I t., b. l. 77; MGK bylos III t., b. l. 94–96; MGK bylos IV t., b. l. 138‑140), negalėjo nieko konkretaus paaiškinti apie savo kontrahentus.

Pareiškėjo teigimu, jo teisę į PVM atskaitą taip pat patvirtina ginčo PVM sąskaitos faktūros ir tai, kad šios sąskaitos buvo apmokėtos. Kaip jau buvo konstatuota prieš tai, bylos medžiaga yra paneigta aplinkybė, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti duomenys atspindi tikrąjį ūkinių operacijų turinį, todėl jomis remtis nėra jokio teisinio pagrindo (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 9 dalies 1 punktas), tuo tarpu sąskaitų apmokėjimo, pervedant atitinkamas pinigų sumas į įmonių atsiskaitomąsias sąskaitas, aplinkybės yra išsamiai aprašytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Asmenys, davę parodymus baudžiamosiose bylose, vienareikšmiškai patvirtino, kad minėtos įmonės jokių prekių neturėjo, jos tik išrašydavo fiktyvias PVM sąskaitas faktūras; tuomet tariami prekių pirkėjai pervesdavo į įmonių atsiskaitomąsias sąskaitas pinigus, pardavėjai šiuos pinigus išgrynindavo ir, pasilikę sau kaip užmokestį atitinkamą dalį nuo išgrynintos sumos, likusius pinigus grąžindavo tiems patiems pirkėjams (MGK bylos IV t., b. l. 94–95). Taigi PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo faktas bei kitos su juo susijusios prieš tai paminėtos aplinkybės taip pat nesuponuoja išvados apie tai, kad pareiškėjas buvo sąžiningas.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas tiek jo, tiek jo direktoriaus atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau ši aplinkybė taip pat neturi įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta prieš tai, daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių – dėl aptartų ūkinių operacijų realumo, t. y., jog jos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, bei savo sąžiningumo, pagrįstumo, o byloje surinkti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjo teiginius bei atitinkamai patvirtina atsakovo išvadas dėl mokestinės prievolės atsiradimo.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam neteisėtai buvo apskaičiuotas pelno mokestis ir laikinasis socialinis mokestis (kuris apskaičiuojamas laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir pelno mokestis) ir su šiais mokesčiais susijusios sumos, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad „aplinkybė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai (nagrinėjamu atveju – PVM sąskaitos faktūros), kuriais grindžiama mokesčių mokėtojo teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, per se (pati savaime) leidžia preziumuoti juridinį faktą, kad asmuo, remdamasis šiais buhalteriniais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) bei juose užfiksuotais duomenimis, negali pripažinti (pagrįsti) pelno mokestį mažinančių sąnaudų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, analogiškai kaip ir įrodinėdamas savo teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, turi pateikti įrodymus (įrodyti) juridinius faktus, kurie suteikia jam teisę į sąnaudų nurašymą – įsigytų prekių (paslaugų) rūšį, kiekį, vertę, prekės pardavėją (paslaugų teikėją) ir kitas su išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, susidarymu susijusias aplinkybes“ (žr. 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011). Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo konstatuota prieš tai, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „Aifesus“, UAB „Kliftonas“ ir UAB „Kalvena“ realumą bei savo sąžiningumą.

Nustačius prieš tai paminėtas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti ir tai, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo ar mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kas galėtų būti pagrindas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų mokėjimo (Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos procesas apeliacinėje instancijoje yra išimtis iš bendros taisyklės (rašytinio proceso). Tam, kad ši išimtis būtų taikoma, turi egzistuoti atitinkamos aplinkybės, liudijančios apie poreikį byloje išsiaiškinti bei ištirti papildomas bylai reikšmingas aplinkybes, arba siekiant užtikrinti šalių procesines teises.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą nagrinėti išimtine – žodinio proceso tvarka, nenurodė. Dėl šios priežasties šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto „Swedbank“, AB 2013 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo nurodymo Nr. 648 (II t., b. l. 25) matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 Lt žyminis mokestis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio, nei yra nustatyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 50 Lt.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reteris“ apeliacinį skundą atmesti.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Reteris“ 50 Lt permokėtą žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė