A-1022-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1022-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08214-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui O. G. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. O. 2013 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5) prašydama: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos (toliau – ir atsakovas, (duomenys neskelbtini) seniūnija) 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. A6-5798(2.4.2.14-S15) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, atsakovo sprendimas) dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją išdeklaruoti O. G. ir jos sūnų K. G. iš pareiškėjai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas); 3) priteisti pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), vienintelė savininkė. Jai nuosavybės teise priklausančiame Bute savo gyvenamąją vietą nuo 1988 m. rugsėjo 5 d. yra deklaravęs sūnus V. O. (V. O.), nuo 1990 m. birželio 4 d. – duktė O. G., o nuo 2008 m. balandžio 29 d. ir jos nepilnametis sūnus K. G.. Pareiškėja kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūniją dėl dukros O. G. ir jos nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos deklaravimo Bute duomenų panaikinimo, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. A6-5798(2.4.2.14-S15) šį pareiškėjos prašymą atmetė, nurodžiusi, jog duomenys apie minėtų asmenų gyvenamosios vietos deklaravimą yra teisingi. Pareiškėja paaiškino, jog Bute gyvena kartu su sūnumi, kuris ja rūpinasi ir prižiūri, bendrai moka mokesčius, daro einamąjį ir kapitalinį buto remontą. Tuo tarpu dukra O. G. ir jos sūnus K. G. jau daugelį metų (nuo sūnaus gimimo) Bute negyvena, tačiau gera valia išsiregistruoti iš Buto nesutinka. Dukra pareiškėja visiškai nesirūpina, nesidomi jos sveikata, nebendrauja, neprisideda prie Buto išlaikymo. Nurodė, kad su dukra kalbėjo ir žodžiu ją įspėjo dar 2013 m. liepos mėn. pradžioje, jog šiai neišsiregistravus gera valia, pareiškėja kreipsis į teismą dėl jos ir jos sūnaus išregistravimo, tačiau dukra iki šiol neišsiregistravo. Pareiškėja pažymėjo, kad gyvenamosios vietos deklaravimas nesuteikia deklaravusiam asmeniui teisių į butą, kuriame jis deklaruoja savo gyvenamąją vietą, todėl jos dukra bei jos sūnus šiuo metu neturi jokių teisių į Butą.

Taip pat pareiškėja nurodė, kad jos dukra su šeima gyvena adresu (duomenys neskelbtini), ir ten yra jos pagrindinė gyvenamoji vieta, kuri, be kita ko, turėtų būti laikoma ir pareiškėjos dukters šeimos gyvenamąja vieta (pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 2.16 straipsnio nuostatas).

Pareiškėja pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) seniūnija, kaip deklaravimo įstaiga, turi teisę pareikalauti, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) ar asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus. Pagal susiformavusią praktiką seniūnijos pareigūnas, gavęs tokio pobūdžio gyventojo prašymą (dėl deklaruotos gyvenamosios vietos naikinimo, keitimo), kreipiasi į teritorinę policijos įstaigą, kurios įgaliotas pareigūnas patikrina buto savininko prašyme išdėstytų aplinkybių teisingumą, apsilankydamas prašyme nurodytu adresu bei apklausdamas kaimynus (arba sudarydamas komisiją šiuos veiksmus atlieka pats seniūnijos pareigūnas). Tačiau seniūnijos darbuotojai ar kiti atsakingi pareigūnai pas pareiškėją nebuvo apsilankę, netikrino, kas realiai su ja gyvena Bute. Nepaisant to, atsakovas konstatavo, kad O. G. ir K. G. deklaravimo duomenys yra teisingi. Pareiškėjos teigimu, akivaizdu, kad šie duomenys yra klaidingi ir melagingi, o ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas pažeidžiant nustatytą tvarką, paviršutiniškai atliekant savo pareigas, neužtikrinant žmogaus teisių, teisėtų interesų, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Mano, kad dukra sąmoningai suklaidino seniūnijos darbuotojus nurodydama, kad tebegyvena Bute. Paaiškino, kad būdama pensininkė ir ligota, moka didelius mokesčius už butą, kadangi jame registruoti 4 asmenys, nors faktiškai gyvena tik ji su sūnumi. Taip pat ji negali pasinaudoti suteikiamosiomis lengvatomis už komunalines paslaugas. Nurodė mananti, kad yra visos sąlygos panaikinti jos dukros ir pastarosios nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis pagal patalpos savininko prašymą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–50).

Nurodė, kad pareiškėja dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo O. G. ir K. G. į (duomenys neskelbtini) seniūniją kreipėsi du kartus, tačiau jos prašymai nebuvo tenkinti. Paaiškino, jog pirmą kartą pareiškėja 2013 m. birželio 27 d. prašyme nurodė, kad O. G. ir K. G. nuo 2007 m. negyvena Bute, tačiau, (duomenys neskelbtini) seniūnijai 2013 m. birželio 28 d. išsiuntus O. G. raštą „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“, kuriuo ją informavo, kad Buto savininkės prašymu yra sprendžiamas klausimas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo jai ir K. G., O. G. 2013 m. liepos 8 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) seniūniją ir raštu pateikė seniūnijai nesutikimą dėl deklaravimo duomenų panaikinimo. Nurodė, kad ji ir K. G. gyvena Bute, kitos gyvenamosios vietos neturi ir niekur kitur ji nėra deklaruota. Atsižvelgdamas į tai, (duomenys neskelbtini) seniūnas 2013 m. liepos 9 d. raštu Nr. A6-2888(2.4.2.14-S15) „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“ informavo pareiškėją, kad jos 2013 m. birželio 27 d. prašymas dėl O. G. ir K. G. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo adresu (duomenys neskelbtini), netenkintas. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje pareiškėjos A. O. prašymas dėl O. G. ir K. G. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo antrą kartą buvo gautas 2013 m. lapkričio 21 d. (duomenys neskelbtini) seniūnija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. lapkričio 22 d. išsiuntė O. G. raštą „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“, kuriuo informavo, kad Buto savininko prašymu yra sprendžiamas klausimas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo jai ir K. G., todėl prašoma atvykti į (duomenys neskelbtini) seniūniją. O. G. 2013 m. lapkričio 29 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) seniūniją ir raštu pateikė seniūnijai nesutikimą dėl deklaravimo duomenų panaikinimo adresu (duomenys neskelbtini)bei dar kartą nurodė, kad kitos gyvenamosios vietos neturi. Atsižvelgdama į tai, (duomenys neskelbtini) seniūnija ginčijamu 2013 m. gruodžio 4 d. raštu informavo pareiškėją, kad jos prašymas dėl O. G. ir K. G. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo adresu (duomenys neskelbtini), netenkinamas.

Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigė, jog pareiškėja, prašydama panaikinti ginčijamą sprendimą, nenurodė jokių jo panaikinimo pagrindų, o vien teiginiai, kad sprendimas yra nepagrįstas, nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą neteisėtu. Pažymėjo, kad pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog dėl deklaruoto asmenų skaičiaus ji moka didesnius mokesčius, kad kreipėsi dėl kompensacijos ir jai buvo atsisakyta suteikti kompensaciją tik dėl to, kad Bute deklaruoti kiti asmenys.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir GVDĮ, Įstatymas) 3 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 70.3 punkto nuostatomis, atsakovas nurodė, kad deklaravimo duomenų keitimo ir naikinimo faktinis ir teisinis pagrindas yra asmens deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimas.

Teigė, jog byloje nustatytos aplinkybės neleidžia teigti, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu O. G. ir K. G. deklaruotą gyvenamąją vietą buvo pakeitę ir joje faktiškai negyveno (nebuvo pateikta duomenų, jog O. G. ir jos sūnus nuo 2007 m. būtų pakeitę deklaruotą gyvenamąją vietą, O. G. gavo abu Buto adresu jai siųstus kvietimus atvykti į (duomenys neskelbtini) seniūniją). Taigi, deklaravimo duomenų naikinimo faktinis ir teisinis pagrindas, nurodytas Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Taisyklių 70.3 punkte, neegzistavo.

Pažymėjo, kad seniūnijos, kaip deklaravimo įstaigos, įrašydamos deklaravimo duomenis, nėra kompetentingos tirti ir nustatyti ar deklaruojantys nuolatinę gyvenamąją vietą asmenys faktiškai nuolat gyvena deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Teisės aktai deklaravimo įstaigai nenumato pareigos patikrinti vietoje gyvenamosios patalpos savininko prašyme nurodytas aplinkybes, t. y., ar gyvena konkrečiu adresu gyvenamosios patalpos savininko prašyme nurodyti asmenys. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad visi komunaliniai mokesčiai yra skaičiuojami ne nuo bute deklaruotų asmenų skaičiaus, kaip teigia pareiškėja, bet nuo buto bendrojo naudingojo ploto dydžio.

Nurodė, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, nes jis atitinka teisės aktų reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo O. G. atsiliepime (b. l. 60–62) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Bute jos gyvenamoji vieta deklaruota nuo 1990 m. birželio 4 d., o jos sūnaus K. G. – nuo 2008 m. balandžio 29 d. Šiuo adresu jie faktiškai ir gyvena, išskyrus tuos laikotarpius, kai yra priversti ne savo noru palikti butą ir būti pas draugus dėl girtaujančio ir pastovios darbo vietos neturinčio pareiškėjos sūnaus V. O., kurio gyvenamoji vieta taip pat deklaruota Bute. O. G. nurodė, kad rūpinasi pareiškėja, padeda jai finansiškai, taip pat perka maisto produktus, tvarko butą, skalbia. Pareiškėja vakarais paima jos sūnų iš vaikų darželio ir prižiūri jį, kol ji sugrįžta po pamaininio darbo į namus. Pareiškėją mato kiekvieną dieną, su ja sutaria ir bendrauja. O. G. teigimu, pareiškėja siekia jos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo dėl jai V. O. daromo spaudimo. Paaiškino, jog nors ji yra sodo sklypo su sodo pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, tačiau tai negyvenamosios paskirties pastatai ir su mažamečiu sūnumi gali ten gyventi tik vasaromis, pastoviai ten negyvena. Nurodė, jog už paslaugas ir patarnavimus Bute ji moka proporcingai visų jame gyvenančių asmenų atžvilgiu, išskyrus laikotarpius, kai jame negyvena bei pažymėjo, jog komunalinės paslaugos skaičiuojamos nuo buto bendro ploto ir mokesčių dydis nepriklauso nuo jame gyvenančių asmenų skaičiaus. Kviečiama atvykti į seniūniją atvyko ir raštu patvirtino, kad deklaravimo duomenys yra teisingi ir ji bei sūnus K. G. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), o jos sutuoktinis E. G. šiuo metu gyvena atskirai arba yra išvykęs, todėl Bute negyvena.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 104–109) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. A6-5798(2.4.2.14-S15) ir įpareigojo (duomenys neskelbtini) seniūniją pareiškėjos A. O. 2013 m. spalio 14 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja A. O. yra Buto, kuriame savo gyvenamąją vietą yra deklaravę keturi asmenys: V. O., A. O., O. G. ir K. G., savininkė. Trečiojo suinteresuoto asmens O. O. (dabar – O. G.) gyvenamoji vieta Bute buvo deklaruota 1990 m. birželio 4 d., o jos sūnaus K. G. – 2008 m. balandžio 29 d. Taip pat, kad pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją, prašydama panaikinti O. G. ir K. G. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis adresu (duomenys neskelbtini), kurį (duomenys neskelbtini) seniūnija ginčijamu sprendimu atmetė, nurodydama, jog O. G. ir K. G. deklaravimo duomenys yra teisingi, kadangi O. G., atvykusi į (duomenys neskelbtini) seniūniją, raštu patvirtino, jog ji ir K. G. pastoviai gyvena Bute.

Pažymėjo, jog nagrinėjant ginčą dėl individualaus administracinio akto – deklaravimo įstaigos (šiuo atveju – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos) sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, būtina nustatyti: 1) ar sprendimą priėmė kompetentingas subjektas; 2) ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų bei taisyklių; 3) ar nebuvo įstatymu nustatytų sąlygų panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis.

Vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas (seniūnijoms pagal Įstatymą yra pavesta įgyvendinti deklaravimo įstaigos funkcijas). Pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Taisyklių 70.3 punktu, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys gali būti taisomi, keičiami bei naikinami gyvenamosios patalpos savininko prašymu, tačiau tik tuo atveju, kai savininkui priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravęs asmuo pakeitė savo deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. asmenys turi nebegyventi gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, kurioje jų gyvenamoji vieta buvo deklaruota. Remdamasis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašu, teismas konstatavo, kad Butas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, taigi prašymą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo pateikė įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantis subjektas, o įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį bei vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant šią nuostatą, sprendė, jog nors (duomenys neskelbtini) seniūnija sprendė klausimą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo panaikinimo, tačiau pagal byloje surinktus įrodymus yra pagrindas pripažinti, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo visapusiškai ištirtos sprendimo priėmimui reikšmingos faktinės aplinkybės.

Atsižvelgęs į GVDĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas pažymėjo, jog pagal Įstatymo nuostatų sisteminę analizę gyvenamosios vietos deklaravimas nėra susijęs su deklaranto nuosavybės teisės į atitinkamą nekilnojamąjį turtą turėjimu ar neturėjimu gyvenamosios vietos deklaravimo adresu. Taigi asmens gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą prasme pats savaime šių teisių nepakeičia ir nepanaikina. Taip pat pažymėjo, jog Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui esminę reikšmę turi tai, ar asmuo, besikreipiantis dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo, yra patalpos savininkas, ir ar asmuo, kurio deklaravimo duomenis prašoma panaikinti, negyvena gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra deklaruota jo gyvenamoji vieta.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) seniūnija, priimdama ginčijamą sprendimą, ir gavusi prieštaringus duomenis apie tai, ar O. G. ir jos mažametis sūnus K. G. gyvena, ar negyvena Bute, turėjo imtis papildomų veiksmų, tam kad būtų visapusiškai ištirtos faktinės aplinkybės, kurioms pasitvirtinus ar nepasitvirtinus būtų priimtas pagrįstas sprendimas pagal pareiškėjos prašymą. Esant prieštaringiems duomenims, atsakovas sprendime turėjo pagrįsti, dėl ko vadovaujasi tik trečiojo suinteresuoto asmens nurodytais duomenimis, o pareiškėjos – atmeta.

Nors nei Taisyklės, nei Įstatymas nenumato procedūros, kaip tokio pobūdžio duomenys turi būti tikrinami, vadovaujantis gero valdymo principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatyme, turėjo būti imtasi priemonių ginčytinai situacijai išsiaiškinti – nustatyti terminą pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui pateikti papildomus duomenis (kaimynų paaiškinimus, daugiabučio namo bendrijos pažymą ir pan.), kurie leistų priimti argumentuotą sprendimą, pagrįstą visapusiškai ištyrus klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes.

Kadangi (duomenys neskelbtini) seniūnija, priimdama ginčijamą sprendimą tokių veiksmų nesiėmė, teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas naikintinas kaip priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, o pareiškėjos A. O. prašymas perduotinas nagrinėti iš naujo. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjant prašymą iš naujo, turi būti surinkti ne tik papildomi duomenys, įvertintas tikrasis trečiojo suinteresuoto asmens ryšys su deklaruota gyvenamąja vieta, bet ir argumentuotai įvertinti visi duomenys.

Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sprendimas yra naikinamas, įpareigojant atsakovę pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo, antrasis skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes pagal GVDĮ gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo klausimą pavesta spręsti atsakovui, o teismas, esant suinteresuoto asmens skundui, turi patikrinti priimto sprendimo teisėtumą pagrįstumą, o ne nurodyti, kokiu būdu klausimas turi būti išspręstas iš esmės.

III. Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116–118), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Teismas konstatavo, kad viešojo administravimo subjektas – Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesurinko pakankamai įrodymų, todėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos sprendime negalėjo konstatuoti, jog O. G. ir K. G. gyvena Bute, tačiau tame pačiame sprendime nurodė, kad nei GVDĮ, nei Taisyklėse nėra numatytos procedūros, kaip tokio pobūdžio duomenys turi būti tikrinami.

2) Įrodymus surinkti turėjo ne atsakovas, o, ginčydama (duomenys neskelbtini) seniūnijos sprendimą, juos pateikti turėjo pareiškėja. Apelianto teigimu, duomenų, akivaizdžiai patvirtinančių, kad O. G. ir K. G. nuolatos negyvena Bute ir yra įgiję kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, pareiškėja nepateikė ir jų byloje nėra, todėl teismas turėjo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3) Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kadangi juo teismas ne tik panaikino ginčijamą sprendimą, bet ir įpareigojo (duomenys neskelbtini) seniūniją surinkti įrodymus apie O. G. ir K. G. gyvenamąją vietą, nors nei GVDĮ, nei Taisyklės tokios funkcijos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų tvarkytojui nenumato.

4) Apelianto vertinimu, teismo sprendime nebuvo konstatuota kokį teisės aktą pažeidė atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą, nenurodyti jokie (duomenys neskelbtini) seniūnijos sprendimo panaikinimo pagrindai. Pažymi, kad byloje esantys duomenys neleidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos sprendimo priėmimo metu O. G. ir K. G. deklaruotą gyvenamąją vietą buvo pakeitę ir joje faktiškai negyveno, taigi neegzistavo ir GVDĮ 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Taisyklių 70.3 punkte nurodytas deklaravimo duomenų naikinimo pagrindas.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti galioti, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti bei priteisti pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 123–127).

Pareiškėja nesutinka su apelianto teiginiu, jog būtent ji ginčydama (duomenys neskelbtini) seniūnijos sprendimą turėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius jos teiginių teisėtumą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. (duomenys neskelbtini) seniūnijos sprendime privalėjo būti argumentuotai pagrįsta, dėl kokių priežasčių priimant šį sprendimą buvo vadovautasi tik trečiojo suinteresuoto asmens O. G. nurodytais duomenimis, atmetant pareiškėjos nurodytuosius. Pažymi, jog pareiškėja pateikė jos argumentus patvirtinančius nesuinteresuotų asmenų kaimynų parodymus, jog O. G. su sūnumi Bute jau kurį laiką negyvena. Papildomai nurodo, jog 2014 m. spalio 22 d. pareiškėja kreipėsi į antstolį, kuris konstatavo faktines aplinkybes ir užfiksavo, jog Bute nesimato O. G. ir jos sūnaus daiktų. Atkreipia dėmesį, jog net ir po pirmosios instancijos teismo sprendimo niekas iš seniūnijos darbuotojų nebuvo apsilankę Bute ir realiai nepatikrino kas jame gyvena, neapklausė kaimynų. Pareiškėja taip pat paaiškina, jog Buto adresu siųstus (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštus O. G. gavo, nes pareiškėja pati jai juos perdavė, kai važiavo prižiūrėti anūko, kuris su mama apie 3 metus su pertraukomis gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ką pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir pati O. G..

Pareiškėjos vertinimu teismas, kitaip nei teigia apeliantas, panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo (duomenys neskelbtini) seniūniją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 14 d. prašymą, tačiau nenurodė, kokiu būdu šis klausimas turi būti sprendžiamas ir neįpareigojo surinkti jokių įrodymų.

Papildomai atkreipia dėmesį, kad O. G. gyvenamoji vieta Bute buvo deklaruota jai esant nepilnametei, t. y. ją deklaravo pati pareiškėja. Be to, užtikrinti nepilnamečiui K. G. jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas yra jo tėvų, o ne pareiškėjos pareiga, todėl jo gyvenimas pareiškėjos Bute negalėtų būti pagrindu atsisakyti ginti pareiškėjos, kaip turto savininkės, nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. A6-5798(2.4.2.14-S15) dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.) 1 straipsnis apibrėžia, kad šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, deklaravimo duomenų pateikimą, apskaitą, tvarkymą ir naudojimą, nevaržant asmenų teisės laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laisvai išvykti iš Lietuvos, išskyrus tuos atvejus, kai šios teisės varžomos kitų įstatymų. Šio įstatymo prasme gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai; gyvenamoji vieta – pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs (GVDĮ 3 straipsnio 1, 2 dalys).

Aptariamo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad deklaravimo tikslai yra rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas.

Lietuvos Respublikos gyventojų, Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės gyvenamosios vietos deklaravimo, gyvenamosios vietos deklaracijų pildymo, pateikimo ir priėmimo, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų teikimo, taisymo, keitimo ir naikinimo, gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento išdavimo, deklaravimo duomenų naudojimo, gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienio valstybėse ar elektroniniu būdu, deklaracijų saugojimo tvarką reglamentuoja Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 (toliau – ir Taisyklės) 69 punkte yra numatyta gyvenamosios patalpos savininko teisė kreiptis į deklaravimo įstaigą dėl deklaravimo duomenų ištaisymo, pakeitimo ar panaikinimo. Taisyklių 70.2 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą ištaisyti, pakeisti ar panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis; 70.3. punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis.

Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnis nustato, kad seniūnija tvarko gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų apskaitą (2 d. 21 p.), seniūnas išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatytus, taip pat šeimos sudėtį ir kitokius faktinę padėtį patvirtinančius dokumentus (3 d. 5 p.).

GVD Į 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą ištaisyti, pakeisti ar panaikinti jam priklausančioje gyvenamoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis.

Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata patvirtina, kad gyvenamosios vietos savininkas (ar keli šio bendro turto savininkai), turėdamas nuosavybės teisę į gyvenamąją patalpą turi teisę kreiptis dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo, jeigu tokie asmenys jau negyvena gyvenamojoje patalpoje ir dėl to nekyla jokių ginčų. Šios teisės normos taikymui neturi esminės reikšmės tai, ar asmenys deklaravę gyvenamąją vietą turi kitą gyvenamąją vietą, nes tai nėra tiesiogiai susiję nei su daiktinės teisės – nuosavybės teisės turėtojo galimybe įgyvendinti šią savo teisę, nei su asmens, deklaravusio gyvenamąją vietą, teise gyventi toje vietoje, kur yra jo deklaruota gyvenamoji vieta. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui esminę reikšmę turi tai, ar asmuo besikreipiantis dėl gyvenamosios vietos duomenų panaikinimo yra patalpos savininkas ir ar asmuo, kurio deklaravimo duomenis prašoma panaikinti negyvena gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra deklaruota gyvenamoji vieta. Tik esant minėtoms sąlygoms galima panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis pagal patalpos savininko prašymą, t. y. pagal kito asmens, negu to, kuris yra deklaravęs gyvenamąją vietą.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėja yra buto, kuriame deklaruoti keturi asmenys, tarp jų ir O. G. su mažamečiu sūnumi K. G., kurių deklaravimo duomenis pareiškėja prašo panaikinti, savininkė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo visapusiškai ištirtos sprendimo priėmimui reikšmingos faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad GVDĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog deklaravimo įstaiga, naudodamasi kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, gali tikrinti deklaravimo duomenų teisingumą ir turi teisę pareikalauti, kad deklaravęs gyvenamąją vietą asmuo arba gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus.

Kilusio administracinio ginčo kontekste, pabrėžtina, kad deklaravimo įstaiga, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi seniūnijos sprendimas turi būti pagrįstas faktiniais duomenimis, to reikalauja tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, tiek vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio, tiek GVDĮ 8 straipsnio atitinkamos nuostatos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad esant prieštaringiems duomenims, atsakovas turėjo imtis priemonių ginčytinai situacijai išsiaiškinti, faktinėms aplinkybėms nustatyti, tačiau to nepadarė. Vien ta aplinkybė, kad O. G. pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijos siųstus raštus laiku atvyko į seniūniją ir patvirtino, kad gyvena pareiškėjai priklausančiame bute nesudaro pagrindo ginčytinai situacijai išsiaiškinti, be to, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos O. G. pati patvirtino, kad apie tris metus gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), be to, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas iš 2014 m. vasario 17 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinio taip pat matyti, jog tyrimo metu apklausti asmenys, tame tarpe ir pati pareiškėja, nurodė, kad O. G. pareiškėjai priklausančiame bute negyvena nuo 2007 m., tačiau pašlijus santykiams su sutuoktiniu siekia jame apsigyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A602-2184/2012, yra išaiškinęs, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui esminę reikšmę turi tai, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl gyvenamosios vietos duomenų panaikinimo, yra patalpos savininkas ir ar asmuo, kurio deklaravimo duomenis prašoma panaikinti negyvena gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra deklaruota gyvenamoji vieta. Tik esant minėtoms sąlygoms galima panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis pagal patalpos savininko prašymą, t. y. pagal kito asmens, negu to, kuris yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Faktas, kad asmuo, kurio deklaruotą gyvenamąją vietą prašoma panaikinti negyvena savininko, besikreipiančio administracine tvarka dėl tokių duomenų panaikinimo, gyvenamojoje patalpoje, turi būti akivaizdus ir neginčijamas.

Pastebėtina, kad gyvenamosios vietos deklaravimas civilinės teisės naudotis gyvenamąja patalpa nei suteikia, nei pakeičia, nei panaikina. Gyvenamosios vietos deklaravimas yra tik administracinė procedūra, kurios metu patvirtinama vieta, kurioje asmuo gyvena.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė