A-502-1787-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1787/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01781-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo neveiksnaus B. S., atstovaujamo globėjo K. S., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo neveiksnaus B. S., atstovaujamo K. S., skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas neveiksnus B. S., atstovaujamas K. S., kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (9.303)13G-1633 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją B. S.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7181 „Dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (9.303)13G-1633“.

Skunde (b. l. 4–6) pareiškėjas paaiškino, kad atsakovai nepagrįstai remiasi reikalavimu, jog asmuo, pretenduojantis gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, nuo pripažinimo invalidu dienos nuolat turi būti nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas). Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Įstatymas) 38 straipsnio 1 dalyje tokios nuostatos nėra. B. S. pirmą kartą invalidu iš vaikystės pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. sulaukęs 19 metų amžiaus ir atitinka Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimą valstybinei socialinio draudimo našlaičių pensijai (toliau – ir našlaičių pensija) gauti, t. y. iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažintas invalidu iš vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kai jam sukako 24 metai.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 38–40) paaiškino, kad neveiksnus B. S. pretenduoja gauti našlaičių pensiją 2007 m. balandžio 8 d. mirus jo motinai. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (9.303)13G-1633 nuspręsta neskirti jam šios pensijos, nes pareiškėjas neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nuo pripažinimo invalidu nuo vaikystės dienos nebuvo nuolat nedarbingas ar iš dalies nedarbingas. Atsakovas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Įstatymo 34–39 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pagal Įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). B. S. pirmą kartą pripažintas invalidu iš vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d., tačiau vadovaujantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2011 m. gegužės 5 d. raštu Nr. R-(2.3.11)-238 B. S. 1980 m. rugpjūčio 7 d. Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 125 pripažintas darbingu, 1983 m. lapkričio 24 d. aktu Nr. 150 invalidu nepripažintas, 1985 m. rugsėjo 10 d. aktu Nr. 111/123 invalidu nepripažintas, 1987 m. spalio 1 d. aktu Nr. 1523 invalidu nepripažintas. Taigi pareiškėjas neatitinka būtinos sąlygos našlaičių pensijai gauti.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 46–47) papildomai paaiškino, kad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pareiškėjas buvo padavęs skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 134-2255, kuriuo atsisakyta skirti našlaičių pensiją (administracinė byla Nr. I-28-243/2011), panaikinimo, tačiau pasikeitus teisiniam reglamentavimui šio skundo atsisakė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo B. S. skundą atmetė (b. l. 64–66).

Teismas nurodė, kad Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (šiai bylai aktuali Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 28 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Tokia pati straipsnio formuluotė yra ir šiuo metu galiojančioje Įstatymo redakcijoje bei Nuostatų 51 punkte. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalis apibrėžia subjektų, turinčių teisę gauti našlaičių pensiją, ratą, t. y.:

1) mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų;

2) vyresni vaikai ir įvaikiai, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų;

3) mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai. Skundžiamu VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimu nuspręsta neskirti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, nes pareiškėjas nuo pripažinimo invalidu iš vaikystės dienos nebuvo nuolat nedarbingas. Iš bylos duomenų matyti, jog B.

S. pirmą kartą pripažintas invalidu iš vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. sulaukęs 19 metų amžiaus, todėl jis yra subjektas, turintis teisę gauti našlaičių pensiją, tačiau nurodytoje teisės normoje yra įtvirtinta imperatyvi sąlyga, kurią turi atitikti asmuo, norintis gauti našlaičių pensiją – jis turi būti nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas). Nagrinėjamu atveju būtina sąlyga, kad B. S. nuo 1976 m. rugpjūčio 5 d. nuolat turėjo būti nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas).

Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas neatitinka šios sąlygos. Pateiktame Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2011 m. gegužės 5 d. rašte Nr. R-(2.3.11)-238 „Dėl duomenų apie B. S. pateikimo“ nurodyta informacija, jog B. S. 1980 m. rugpjūčio 7 d. Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 125 pripažintas darbingu, 1983 m. lapkričio 24 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 150 invalidu nepripažintas, 1985 m. rugsėjo 10 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 111/123 invalidu nepripažintas, 1987 m. spalio 1 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 1523 invalidu nepripažintas.

Teismas pabrėžė, jog neturi pagrindo kitaip vertinti Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktuose nurodytų aplinkybių ir sąvokos „invalidas“ pakeitimas į sąvoką „neįgalusis“ teisės aktuose nekeičia teisinio vertinimo. Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktuose nurodytų aplinkybių paneigiančių įrodymų byloje nėra, nes proceso dalyviai jų nepateikė. Pažymėjo, jog pareiškėjo atstovai neginčija ir neneigia šių aplinkybių, tačiau argumentuoja, jog Įstatymas nebereikalauja, kad asmuo, pretenduojantis gauti našlaičių pensiją, nuolat būtų nedarbingas ar iš dalies darbingas, tačiau toks teiginys yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas B. S., atstovaujamas K. S., padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 69–73, 117–123) pareiškėjas paaiškina, kad nesutinka su Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos 1980 m. rugpjūčio 7 d., 1983 m. lapkričio 24 d., 1985 m. rugsėjo 10 d. ir 1987 m. spalio 1 d. sprendimais pripažinti jį darbingu. Pažymi, kad kituose medicininiuose dokumentuose yra nuoseklūs įrašai apie psichinį atsilikimą nuo mažens. Pareiškėjo būklė yra stabili, liga diagnozuota iš vaikystės, o socialiniai aspektai (mokslas, darbingumas, prisitaikymas prie aplinkos) minėtais atvejais nebuvo tinkamai įvertinti.

Atsakovai VSDFV Klaipėdos skyrius ir VSDFV prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimuose (b. l. 112–116) nurodo, kad pareiškėjo prašymas pridėti prie bylos papildomus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, atmestinas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantas neįvardija priežasčių, dėl kurių teise teikti įrodymus nepasinaudojo anksčiau. Be to, Klaipėdos apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo reguliavimo kontekste priėmė teisingą procesinį sprendimą, nes B. S. ne nuolat buvo pripažintas nedarbingu (invalidu).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas skundžia VSDFV Klaipėdos skyriaus atsisakymą skirti našlaičių pensiją.

Atsakovo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. (9.303)13G-1633 grindžiamas tuo, kad Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies, nustatančios, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), prasme B. S. nebuvo nuolat nedarbingas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo dėl esminių faktinių aplinkybių tarp administracinės bylos šalių nėra, o skiriasi tik jų teisinis vertinimas, pažymi, jog pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad B. S. invalidu nuo vaikystės buvo pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d. (b. l. 41) ir, išskyrus 1980 m. rugpjūčio 7 d. – 1981 m. lapkričio 5 d. bei 1983 m. lapkričio 24 d. – 1988 m. rugsėjo 14 d. laikotarpius (b. l. 43), šis statusas jam yra nuolat tęsiamas – vadovaujantis aktualia Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2007 m. birželio 12 d. darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0175774 galioja iki 2019 m. rugsėjo 13 d. (b. l. 29).

Taigi nors de jure, kaip teigia atsakovas, pareiškėjo ligos, atsiradusios nuo vaikystės, nėra nepertraukiamo pobūdžio, tačiau įrodymų, pagrindžiančių prielaidą, kad de facto pagerėjus būklei pareiškėjas aptartais epizodais buvo atgavęs darbingumą, VSDFV Klaipėdos skyrius nepateikė.

Pastebėtina, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Pagal administracinių teismų praktiką, pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).

Teisėjų kolegija, nesutikdama su Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos 1980 m. rugpjūčio 7 d. pakartotinio invalidumo vertinimo akto Nr. 125, 1983 m. lapkričio 24 d. akto Nr. 150, 1985 m. rugsėjo 10 d. akto Nr. 111/123 ir 1987 m. spalio 1 d. akto Nr. 1523 įrodomąja galia, kurią jiems suteikė pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, kad šiais dokumentais nustatytos aplinkybės nesutampa nei su ankstesnėmis, nei su vėlesnėmis medicininėmis išvadomis apie B. S. kūno sandaros ir funkcijų sutrikimų pastovumą (negrįžtamumą), todėl jos nepaneigia objektyvaus fakto, kad B. S. yra neįgalus nuo vaikystės. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, minėtieji pareiškėjo sveikatos istorijos nenuoseklumai, nesant pagrįstų abejonių pareiškėjo nuolatiniu nedarbingumu, negali būti laikomi esmine kliūtimi Įstatymo laiduojamai valstybės socialinei paramai teikti. Kadangi tikrinamu atveju kitų atsisakymo skirti našlaičių pensiją priežasčių atsakovai nenurodo, VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. (9.303)13G-1633 ir jį patvirtinęs VSDFV 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (6.5)I-7181 naikinami, ir VSDFV Klaipėdos skyrius įpareigojamas teigiamai išnagrinėti 2011 m. kovo 8 d. gautą prašymą (b. l. 42).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą, naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir priima naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo B. S., atstovaujamo globėjo K. S., apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo B. S., atstovaujamo globėjo K. S., skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (9.303)13G-1633 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją B. S.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7181 „Dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (9.303)13G-1633“, ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių skirti B. S. valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas